Pirmas skyrius Iš pradžių šiaip kankino, bet tikroji kankynė prasidėjo, kai rep lėmis ėmė plėšti nagus. Dabar Keitei Aleksander lupo nagus. Bent jau taip jautėsi. Sugriežė dantimis ir stengėsi galvoti apie ką nors kita, ne apie žliaugiantį prakaitą, ant jos griūvančias lubas – vos alsavo šioje klaustrofobiškoje dėžėje. Niekas negelbėjo. Smegenis grę žė vienintelė mintis: jei tuoj pat iš čia neištrūks, tas technikas už stiklo kairėje pasigailės gimęs. – Dar truputį, Keite. Puiku. Nuostabu. Taip ir laukė tų žodžių. Nevalia judintis – tik prailgintų jos varganą būvį, – betgi šis mažutis tyrimas už truko gerokai per ilgai. Kokį velnią jis čia išdarinėja, linksmi nasi mano sąskaita? Ji niekada nepasižymėjo kantrybe. Ir gydytojai aiškino: vien todėl, kad neturi kantrybės, ji veikiausiai nemirė – esą liovėsi laukti, kol šviesa taps ryškesnė, nusprendė apsisukti ir grįžti, nes ėmė nekantrauti. Keitė ne itin tuo tikėjo – ji neprisiminė jokios šviesos. Bet, dėkui puikiai komandai iš Beiloro univer siteto medicinos centro Dalase, Teksaso valstijoje, jos „mirtis“ truko vos pusantros minutės. Pusantros minutės, pakeitusios jos gyvenimą. Keitė visiškai neprisiminė avarijos, po kurios iš puikaus jos mersedeso liko tik sumaigytų gelžgalių krūva. Neprisiminė ir kito automobilio vairuotojo, lyg niekur nieko numovusio, pali kusio ją ant šalto grindinio kovoti dėl savo gyvybės. Jokių prisi minimų apie gyvenimą iki avarijos. Bet tą dieną ji išmoko vie 7
Elisabeth Naughton
ną labai svarbią pamoką: yra gyvenime dalykų, dėl kurių verta pasistengti. Mintys peršoko prie Džeiko, jų sukakties ir ypatingos vaka rienės, kurią ji planavo. Septyneri metai... Iš kur tie septyne ri metai? Daugeliu atžvilgių jautėsi taip, tarsi vos jį pažinotų. Pastarieji pusantrų metų – vien begaliniai tyrimai, kabinimasis į gyvenimą Hjustone, bandymas vėl susipažinti su vyru, drau gais. Čia šalutinis avarijos padarinys, aiškino jis, bendrom jė gom įveiks. Tik kad... tik kad jis tiek daug važinėja darbo reika lais, kartais net dingojasi, jog tas pakartotinis susipažinimas – jos vienos rūpestis. Norėtųsi padejuoti, bet nereikia. Ką gi, jis visa galva pasken dęs darbe. Jį myli. Turėtų žavėtis jo aistra. Tai kas jeigu jų san tuoka ir netobula? Argi kieno nors būna tobula? Bet jai duota antra galimybė. Ji pasiryžusi iki galo tuo pasinaudoti. Tyliai pasidžiaugė, kai aparatas vėl sudūzgė ir gultas ėmė slinkti lauk iš tunelio. Baigta. Pagaliau. Dvidešimt minučių pragaro. Šiaip ar taip, neteks nudobti techniko. Nuo tos min ties lūpos pačios ėmė šypsotis. Iš stebėjimo patalpos pasirodė technikas ir atlaisvino galvą ir pečius juosiančius diržus. – Ne taip ir blogai. Kaip jaučiatės? Keitė atsisėdo ir patrynė ilgą randą per visą smilkinį iki pa kaušio. – Kaip sardinė. Jis sukikeno. – Dažnai šitai girdžiu. Jums teks truputį palaukti, kol per žiūrėsime atvaizdus ir įsitikinsime, ar turime viską, ko reikia. Ji linktelėjo – žino tvarką. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Apsirengė ir nuėjo į laukiamąjį, čia televizoriai žybsėjo siur realistiniais vaizdais. Prie trijų ekranų, rodančių lyg ir karą, būriavosi žmonės. Liepsnos, dūmų tumulai, kaukia sirenos, sprogimų žybsniai. Žiūrint į tą siaubą, Keitei odą ėmė žnaibyti šalti baimės pirštai. 8
Lauk manęs
Kamera pritraukė lėktuvo katastrofos vietą. Ekrano apačio je sužybsėjo eilutė: „Naujausios žinios.“ Avarija įvyko lygiai dešimt keturiasdešimt penkios Ramiojo vandenyno laiku. Lėktuvas, skridęs iš San Fransisko į Hjustoną, reiso numeris 524, sudužo vos pakilęs. Anot liudytojų, jis virto ugnies kamuoliu vos atsiplėšęs nuo kilimo tako. Vietoje jau dirba Nacionalinės transporto saugos tarnybos pareigūnai, vyksta tyrimas. Pirminiais duomenimis, visi skridę lėktuvu žuvo. Keitė neteko žado. Ėmė graibytis rankinės, vienas dirželis nuslydo nuo peties, pirštai karštligiškai grabaliojo tarp receptų ir vaisinių saldėsių ieškodami žinutės, kurią buvo palikęs Džei kas. Joje buvo informacija apie skrydį ir kur apsistos per kon ferenciją San Fransiske. – Keite! Ar viskas gerai? Ji nepakėlė akių, nedirstelėjo, kas kalbina. Nepajėgė susi kaupti. Rankinė nuslydo ir tarkštelėjo ant žemės. Suklupusi karštligiškai knisosi ieškodama raštelio. Ne tas skrydis. Negali būti tas skrydis. Džeiko lėktuvas veikiausiai jau leidžiasi. Nu sijuoks, kai ji papasakos, kaip išvertė visą rankinę ant klinikos grindų. – Keite! Kas atsitiko? Ko ieškot? Šiaip taip atpažino Džiną, seselę, mėginančią jai padėti. Iš akių pasipylė ašaros. Papurtė galvą. – Raštelis. Džeiko raštelis. Turiu jį rasti. Turiu... – Surasime. Nusiraminkit. Esu tikra, kad viskas gerai. Ji giliai įkvėpė, iškvėpė. Džina teisi. Ji pernelyg susijaudino. Džeikui nieko nenutiko. Nurijusi ašaras, nužvelgė grindis ir čia pat prie dešinės rankos pamatė lapelį su kreiva Džeiko rašyse na. Virpančiais pirštais prisitraukė arčiau, kad perskaitytų. Mano skrydžių informacija: Pirmyn: Hjustonas – San Fransiskas, skrydžio Nr. 1498 Atgal: San Fransiskas – Hjustonas, skrydžio Nr. 524 9
Elisabeth Naughton
Lapelis išslydo iš rankos. Kambarys ėmė suktis. Viskas pa skendo tamsoje. Ką tik atlaikyta kompiuterinė tomografija, būsima sukak ties vakarienė, kuriai produktus supirko iš anksto, paskutiniai pusantrų jos gyvenimo metų – viskas ėmė plaukti prieš akis, lietis su Džinos balsu, dabar jau prislopusiu, girdimu tarsi iš baisiausios tolybės. Tik vienas dalykas turėjo prasmę. Tik viena mintis neapleido. Jos gyvenimas dar kartą persivertė. Ir šįkart mirtis laimėjo.
j j j – Tau būtinai reikia užvalgyti. Artimiausia Keitės kaimynė Mindė pastatė priešais Keitę garuojantį puodelį arbatos ir pati prisėdo dešinėje. Net nežiūrėdama Keitė žinojo, kad strazdanotas Mindės veidas liūdnas ir susikrimtęs. Ši moteris žavėjosi Džeiku. Visi juo žavėjosi. Niekas iš draugų nežinojo apie jo nuotaikų kaitą. Taip pat ir to, kad jis sąmoningai vengdavo būti namie. Arba kad juodu su Keite vis pešdavosi dėl jo darbo. Bet dabar jiems nebereikia žinoti tokių dalykų. Niekam nebereikia. – Ačiū. – Drebančiais pirštais Keitė apkabino puodelį, trokšdama šilumos. – Susirgčiau vien užuodusi kavą. Visą popietę iki pat pavakarės į namus plūdo draugai. Dabar pirma rami akimirka. Betgi... betgi iškart pajuto besistebinti, kodėl troško ramybės. – Arbata padės atsipalaiduoti, – pasakė Mindė, atmesdama ant menčių raudonus plaukus. – Tau buvo sunki diena. O gal sriubytės? Keitė papurtė galvą. Apie maistą nenorėjo nė pagalvoti. Mos telėjo ranka gindama ašaras, vėl grasinančias pratrūkti. Neke tino joms pasiduoti. Ašaras pasilaikys metui, kai liks viena. Jau spėjo įprasti miegoti vieniša didžiuliame miegamajame. – Aš nealkana. – Kambaryje įsivyravo tyla. Mindė nepaten kinta, bet ką ten maistas, kai galvoje kirba šimtai kitų rūpes čių. – Dėl Dievo meilės, Minde. Turiu tiek nuveikti. 10
Lauk manęs
Mindė suspaudė jai ranką ant stalo. – Visam tam turėsi begalę laiko. – Ne. Jei neužsiimsiu visu šituo dabar, išeisiu iš proto. – Ji atsilošė į atkaltę. – Negaliu čia pasilikti. – Turi išlaukti. Iš skubotų sprendimų nebus nieko gero. – Ne. Šis namas buvo jo sumanymas. Gyventi čia... – Akys pačios užsimerkė. – Jis priimdavo visus svarbesnius sprendi mus mūsų gyvenime. – Jis buvo tavo vyras. O tu per pastaruosius pusantrų metų po avarijos tiek patyrei... Suprantama, kad jis priimdavo visus sprendimus. Logiška, žinant tavo ligos istoriją. Jos ligos istorija. Prarasta atmintis. Džeikas viską tuo patei sindavo. Kodėl tvarko jų pinigus, kodėl pasirūpino, kad ji nie kada nebūtų viena, kodėl parinko, kokiam leidiniui ji gali rašyti kaip laisvai samdoma autorė. Turėjo reikalauti, kad ir ji dalyvautų priimant sprendimus. Kad būtų pasiruošusi tokiai dienai kaip ši. O dabar nė nežino, kur ieškoti jo gyvybės draudimo poliso. Viduriuose suburbuliavo, ir Keitė sunkiai nurijo tulžį. Pa linko, pasidėjo alkūnes ant stalo ir parėmė rankomis galvą. Su prato: turi kuo toliau nešdintis iš šio namo. Seniai traukė dingti iš čia, bet vis priešindavosi – dėl Džeiko. Juk jos gyvenimas čia. Bet dabar... Dabar išvis nebežino, ką galvoti. – Džeikas mylėjo Hjustoną. Ne aš. Galvoje tvinkčiojo. Bet šiąnakt negers nuskausminamųjų. Negers, nes ir taip viskas kaip rūke. – Čia tavo namai, Keite. Negali taip imti ir išvykti. Čia Džei ko šeima. Keitė gailiai vyptelėjo. – Juodu su tėvu daugiau kaip metus nesikalbėjo. Tas vyras veikiausiai nė nežino, kad turi anūką. Ne tokios šeimos norė čiau Ridui. – Jos manymu, geriau jokios šeimos negu tokia. – Pažadėk, kad nesiimsi jokių skubotų sprendimų. Gerai? Rudos susirūpinusios akys smigo tiesiai į Keitę. Mindė ne supras. Nepatikės. Nepajėgs suvokti, kaip seniai ją kankina 11
Elisabeth Naughton
jausmas, kad jai čia ne vieta. Persekioja nuo pat tos avarijos. Ir šį vakarą tikrai ne laikas mėginti jai tai išaiškinti. Keitė spustelėjo Mindei ranką. – Žinoma. Šį vakarą iš tikrųjų nepajėgiu blaiviai mąstyti. – Atsistojusi nunešė prie kriauklės neišgertą arbatą. – Man rei kia išsimiegoti. Ačiū už visą šiandieninę pagalbą. Ką be tavęs būčiau dariusi? Mindė pakilo nuo kėdės ir uždėjo abi rankas Keitei ant pečių. – Kažin ar šiąnakt jausiesi gerai? Ridas jau miega viršuje, bet galėčiau jį pasiimti, jeigu nori pabūti viena. Keitė pažvelgė į laiptus iš virtuvės į antrą aukštą, ten kietai miegojo jos ketverių metų sūnus, tada papurtė galvą. Kol kas jam nedrįso pasakyti žinios, bet nenorėjo, kad išgirstų iš kaimynų. – Ne, bet vis tiek ačiū. Kai atsibus, turiu būti su juo. Viskas pamažu susiklostys. – Jei tik ko reikės, Keite... Žinok, aš visada po ranka. Jei tik ko reikės, aš kitapus gatvės. – Ačiū, – prisivertė nusišypsoti Keitė. Trumpam apkabinusi, Mindė nuėjo prie laukujų durų. Kai spragtelėjo sunkių raudonmedžio durų sklendė, Keitė atsisu kusi apžvelgė tuščius namus. Ji viena. Visiškai viena. Joks au tomobilis neįsuks vidury nakties į kiemą. Neįbildės pro duris Džeikas atsiprašinėdamas, kad vėl pavėlavo vakarienės. Nema tys jo veido, nejaus apkabinančių rankų. Nesvarbu, kad buvo netikęs vyras. Vis dėlto jos vyras. O dabar jo nebėra. Nuo šiol bus tik juodu su Ridu. Iš drebančių lūpų išsprūdo atodūsis. Nustūmė vėl mėginan čią prasiveržti širdgėlą. Nors jau beveik vidurnaktis, vis tiek neužmigs – nei ramiai, nei kaip kitaip. Eidama į Džeiko kabinetą trynė šiurpstančius žastus, tada susmego į krėslą už jo stalo, leisdama minkštutei odai globti sopantį kūną. Virpančiais pirštais braukė per tamsią stalviršio medieną. 12
Lauk manęs
Žvilgsnis slydo per kambarį. Vieną ilgą sieną puošė aukšta knygų lentyna, nuo grindų iki lubų prigrūsta medicinos tomų. Ant laužto L raidės pavidalo stalo trumpojo galo čia pat ran ka pasiekiamas mirksėjo kompiuteris. Tiesiai į ją iš nuotraukos žvelgė vasaros saulėje besišypsančio Rido veidas. Džeiko kambarys, Džeiko daiktai. Retai čia užsukdavo, tai buvo asmeninė vyro erdvė. Kai atsisėdo į jo krėslą, keista, pa sijuto nesmagiai. Įjungė lempą – „Tiffany“ – šalia telefono ir pervertė laiškų krūvelę ant stalo kampo. Tokia kasdienė veikla atitraukė nuo jos laukiančių reikalų ir savaip ramino. Sąskaitos, medicinos žurnalo prenumerata, laiškas, įtiki nėjantis, kad jie laimėjo dešimt milijonų totalizatoriuje. Tokį ir panašų šlamštą sugrūdo į šiukšliadėžę prie kojos, darbinius laiškus Džeikui sudėjo į vieną krūvelę, laiškus šeimai – į kitą. Pieštukų laikiklyje paieškojo laiškų peilio, nerado. Atitrau kusi pervertė vieną stalčių, paskui kitą – irgi nėra. Peilį rado trečio stalčiaus gale šalia neatplėšto laiško. Keitė pa purtė galvą – šis menkas netikėtumas tik sustiprino liūdesį. Vei kiausiai Ridas čia nukišo. Sūnus visada lenda kur nereikia. Džeikas amžinai būdavo nepatenkintas, kad Ridas knisasi po jo daiktus. Bet dabar niekam nebereikės dėl to nervintis. Plūstelėjus naujai liūdesio bangai, atplėšė laišką ir pažvelgė į sąskaitą ran koje. Pamačiusi, kad sąskaitoje įrašytas jos vardas, kilstelėjo antakius. Paėmė ką tik atplėštą voką. Adresas ant jo buvo Džei ko medicinos įstaigos, bet sąskaita – aiškiai už jos pragulėtą laiką ligoninėje po avarijos. Skola vis dar siekia dešimt tūks tančių dolerių. Džeikas buvo sakęs, kad viską padengė draudimas. Atidžiau pažiūrėjusi suvokė, kad sąskaita ne iš ligoninės, o iš slaugos namų. Slaugos namai? Čia kažkas ne taip. Ji gulėjo ligoninėje kiek ilgiau negu savaitę. Keturias dienas buvo ištikta komos, dar tris 13
Elisabeth Naughton
gulėjo intensyviosios priežiūros skyriuje, tada buvo perkelta į paprastą palatą, paskui dar penkios dienos chirurgijos skyriu je, kol gijo žaizdos. Vėl pažvelgė į sąskaitą. San Fransiskas. Ne, ir čia ne taip. Avarija įvyko netoli Dalaso. Ji grįžo namo iš geologų konferencijos Fort Verte. Jos žurnalas ketino rašyti apie konferenciją. Ji išvis nėra buvusi San Fransiske. Paslaugos datos irgi klaidingos. Gydymo trukmė – daugiau negu dveji metai. Drebančiom rankom padėjo ant stalo sąskaitą. Per kūną pe rėjo šaltis. Ligos istorija. Džeikas skrupulingai saugojo savo dokumentus. Atsisuko į dokumentų spintelę ir ėmė vartyti bylas, ieškoda ma aplanko su savo vardu. Nieko. Kone atplėšė antrą stalčių. Mokesčiai, namo inventoriza cijos byla, medicinos žurnalai, su kuriais Džeikas bendradar biavo. Tas vyras netgi turėjo atskirą aplanką su visais koledžo įvertinimais. Jis buvo tikras tvarkos maniakas. Bet kur jos dokumentai? Ėmė nekantrauti, apėmė slogi nuojauta, nors ir nenorėjo to pripažinti. Skubiai vėl atitraukė trečią stalčių ir lengviau atsi duso pamačiusi Džeiko, Rido ir savo sveikatos istorijas. Taip, dabar viskas paaiškės. Kažkas susimovė, išrašė sąskai tą ne tam asmeniui. Pasidėjo savo bylą ant stalo ir ėmė knistis. Sąskaita už susiūtą kojos pirštą – aną mėnesį susipjaustė į stiklo šukę. Dantų gydyto jo sąskaita už praėjusį pavasarį taisytus dantis. Daktaro Reinold so, neurochirurgo, pas kurį lankėsi po avarijos, pažymos. Formos ir išrašai apėmė pusantrų jos gyvenimo metų – ir viskas. Jokių įrašų apie jos nėštumą, apie Rido gimimą. Visiškai nieko apie Beinoro universiteto medicinos centrą, kuriame ji buvo gydoma po avarijos. 14
Lauk manęs
Tie įrašai turi būti kitose bylose. Kur nors atskirai, su užrašu „Gimdymas“, „Avarija“. Trūktelėjo apatinį stalčių. Šis neatsidarė. Vėl patraukė ir tik tada suprato – jis užrakintas. Ėmė graibyti kituose stalčiuose ieškodama rakto. Genama keistos skubos, nenustygo vietoje. Rado kelis raktus, bet nė vienas netiko. Gerkle kilo sunkus gumulas, puolė naršyti per jo lentynas. Vis tiek jokio rakto. Kraujas mušė į galvą, bukas skausmas ties randu sustiprėjo. Užsikabarojo į miegamąjį antrame aukšte, kadaise abiejų bendrą, ir ėmė versti jo komodos stalčius – kojinės, apatiniai, seni marškinėliai. Turi kur nors būti. Juk negalėjo užrakinęs stalčių rakto iš mesti. Pirštai slydo per medvilninius audinius ir galiausiai už čiuopė šaltą metalą. Kai iš stalčiaus galo ištraukė žiedą su raktais, nerimas atlė go. Menkoje šviesoje sublizgo du raktai, vienas didesnis, kitas mažesnis. Linkstančiomis kojomis grįžo į kabinetą ir atsiklau pė priešais dokumentų spintelę. Neatidaryk. Užmiršk raktus. Užmiršk stalčių. Užmiršk tą kvailą sąskaitą. Nieko gero iš to nebus. Šiandien tau ir taip gana. Nurijo gumulą gerklėje ir, kol neapsigalvojo, pasuko spyne lėje raktą. Stalčius net pokštelėjo atsidarydamas. Dugne gulėjo pailga metalinė dėžutė. Išėmusi atsargiai pa statė ant stalo, atsisėdo į jo krėslą ir pasitrynė drėgnus delnus į šlaunis. Antrasis raktas lengvai įslydo į dėžutės užraktą. Giliai atsikvėpusi, atvožė dangtį. Dėžutė buvo pilna me dicininių formų, ataskaitų, sąskaitų. Ėmė popierius po vieną, skaitė datas, turinį. Visuose kalbama apie slaugos namus San Fransiske. Visų datos – dvejų–penkerių metų senumo. Jeigu tikėtum tais popieriais, komos ištikta ji išgulėjo beveik trejus metus, o ne keturias dienas. Ridas gimė padarius cezario pjūvį jai tebebūnant ištiktai komos. 15
Elisabeth Naughton
Akys pačios užsimerkė. Negali būti. Juk gimdymas buvo il gas – truko ilgiau negu parą. Skausmo valandėlėmis Džeikas laikė ją už rankos. Į operacinę buvo nuvežta tik tada, kai ne beliko kitos išeities. Džeikas buvo šalia, kai iš jos ėmė sūnų. Jis pats papasakojo. Tiek kartų pasakojo, kaip gimė Ridas, kad ir pati viską kuo puikiausiai regėjo. Akys pritvinko ašarų. Žiūrėjo į popierius, o smegenyse vyko karas tarp to, kas jai buvo papasakota ir ką matė dabar prieš akis. Nuotraukų nebuvo. Jokių jos nėščios nuotraukų. Nė vienos visame name. Dėl to, aiškino Džeikas, kad jai visai nepatiko būti nėščiai, ji nenorėjusi prisiminti, kaip tada atrodė. Bet nebuvo ir besišypsančios su ligoninės chalatu. Žindan čios kūdikį. Patikėjo jo pasakojimu, kad tą dieną, kai gimė Ri das, Džeikas buvo užmiršęs fotoaparatą. Nubėgo į bendrąjį kambarį, čiupo nuo lentynos nuotraukų albumus, pervertė kiekvieną lapą. Džeikas laiko ką tik gimusį Ridą. Jį maudo. Džeikas pirmą kartą duoda jam kieto maiste lio. O Dieve! Džeikas šypsosi jam per pirmą gimtadienį. Viso se nuotraukose – tik Džeikas. Nė vienos nuotraukytės jos su Ridu, kol jam sukako dveji. Apėmė panika. Visada manė, kad ji fotografavo. Nė karto Džeiko net nepaklausė. Trindama ranka suskaudusią širdį, mė gino susivokti. Nieko nesuprato. Jis gydytojas. Jos vyras. Ji juo pasitikėjo. Nė nedingtelėjo juo nepasitikėti. Kodėl? Kodėl Džeikas būtų turėjęs meluoti? Ne, ne, ne. Negali būti. Svirduliuodama grįžo atgal į jo kabinetą. Akys įsmigo į jai nepažįstamo neurochirurgo išvadą. Dėl sunkios traumos pažeista smegenų žievės priekinė smilkinio skiltis. Išvada: atminties praradimas, veikiausiai visam laikui ir negrįžtamai.
16
Lauk manęs
Atminties praradimas. Koma. Treji metai. Nurijusi ašaras, toliau vertė pažymas. Kai ant kai kurių lapų pamatė Džeiko parašą, atėmė žadą. Jis buvo budintis gydytojas. Jos budintis gydytojas. Ne, ne, ne. Vyrui niekaip nebūtų leidę prižiūrėti, kaip ji sveiksta. Niekaip. Nė už ką. Ji ne gydytoja, bet žino taisykles. Pajuto, kaip prakaitas kaupiasi ant sprando, varva nugara. Turi būti paaiškinimas. Koks nors. Bet koks! Trokšdama atskleisti tiesą, vieną po kito kėlė lapus. Galvoje sukosi klausimai, atsiminimai – nebesuprasi, kurie tikri, kurie jai įteigti. Kai paėmė paskutinį lapą, žemė ėmė suktis po kojomis. Keliai sulinko ir ji susmuko į krėslą. Dėžutės dugne gulėjo nuotrauka. Jai užtraukė žadą. Drebančiais pirštais išėmė nuo trauką ir širdį pervėrė baisus skausmas. Mažos, kokių penkerių metų mergaitės nuotrauka. Ji sėdi valtyje. Už nugaros raibuliuoja vanduo. Tolumoje matyti me džiai. Mergaitė stulbinamai pažįstama. Rudų garbanotų plau kų kupeta ir pačios žaliausios akys, kokias kada nors Keitė yra mačiusi. Keitės akys. Ta pati forma, dydis, spalva... lygiai tos pačios akys, kurias Keitė kasdien mato veidrodyje. O Dieve, o Dieve. Ėmė trūkti oro. Ir toliausioje širdies kertelėje ji suvokė, kad ta mergaitė negali būti niekas kitas, tik jos duktė.