V I R SE L I S
P ir ma s sk y r iu s
Ruta prisiminė skęstanti. – Tai neįmanoma, – sakydavo teta Amanda. – Tikriausiai sapnavai. Bet Ruta ir toliau tvirtindavo, kad skendo – neatlyžo metų metus, net vėliau, kai pati viską puikiai žinojo.
Ama nd a Aišku, aš Rutai melavau. Ji buvo dar visai vaikas. Ką man reikėjo sakyti? Kad jos motinai buvo tik vėjai galvoje? Kad turėjau ją išgelbėti, suteikti kitokį gyvenimą, užauginti kaip savą? Yra dalykų, kurių vaikams geriau visai nežinoti. Žmonės turbūt sakys, kad aš pati kalta – kad jei tą 1919-ųjų kovą nebūčiau grįžusi namo, Matilda, vienintelė mano sesuo, nebūtų žuvusi. Bet grįžau. Man atrodė, kad kitaip negalima. „1919 m. kovo 27 d.“ Nuo čia reikėtų ir pradėti. Taip ir parašiau dešiniajame viršutiniame puslapio kampe. „Mieloji Mate.“ Plunksnakotis keliamas sudrebėjo ir užtiško rašalo. „1919 m. kovo 27 d., – suraičiau naujame lape. – Mieloji Mate.“ Galiausiai taip ir nebeparašiau. Žinojau, kad esu laukiama. Juk Matė mane keletą mėnesių melste meldė grįžti namo. Ir ką 9
galėjau pasakyti? Pasiaiškinimo neturėjau. Jokio pasiaiškinimo, tik tiesą, o jos tikrai nenorėjau pasakoti. Ta tiesa tokia, kad ligoninė paprašė manęs išeiti. Aišku, ne visam laikui. – Žinoma, mes nenorime, kad pasitrauktumėte visam laikui, panele Starki, – pasakė daktaras Nikolsas. Nežinia, kas tie „mes“, nes kabinete buvome tik mudu su juo. Suirzau supratusi, kad apie mane kalbasi ir kiti – greičiausiai šnabždasi koridoriuose, slapstosi už kampų, pamatę, kad ateinu. Gal net šiame kabinete susirinkę gurkšnodavo kavutę, linguodavo galvas ir maldavo apie mane liežuviu. Kas tie jie? Daktaras Nikolsas pakėlė keletą popierių nuo stalo ir padėjo į kitą vietą. Į mane nežiūrėjo. – Kai viskas praeis... – krenkštelėjo, – kai vėl grįšite į savo vėžes, tai ir spręsime. Manyčiau, jis kalbėjo apie mano haliucinacijas, nors gal ir apie alpulį ar net incidentus. Kurį laiką pažiūrėjęs į savo darbo stalą, jis atsiduso ir kone maloniai pasakė: – Toliau nuo šitos smarvės pasidarys kur kas geriau, patikėkit. Ligoninėje tikrai smirdėjo. Tikrai dvokė gangrenuojančiais audiniais ir vėmalais, amoniaku ir prisvilusiais avižiniais dribsniais, kamparu, šlapimu ir išmatomis. Bet slaugė pripranta prie kvapų ir klyksmų, prie žmonių be kokios kūno dalies. O aš buvau puiki slaugė. Mokėjau prieiti – visi taip sakydavo. Vyrai mane dievino. Tie, kurie dar turėjo veidą, kilstelėdavo galvą, kai palinkdavau prie lovos. Kurie turėjo rankas – jas tiesdavo. Man patiko būti angelu. Bet teko to atsisakyti. Daktaras Nikolsas kalbėjo tiesą. Kažkodėl nebesivaldydavau. Vieną rytą pabudau tikra, kuo rimčiausiai įsitikinusi, kad man nupjautos kojos, ir nors kaipmat suvokiau, kad tai tik sapnas – kojos ten, kur ir turi būti, du gūbreliai po antklode, – niekaip negalėjau jų pajudinti. Kad ir kaip stengiausi, niekaip neatsikėliau. Kambario draugė Eliza Foks turėjo mane tempte ištempti 10
iš lovos. Kitą kartą, gėda net sakyti, nualpau tiesiai kareiviui ant krūtinės, prausdama jį su kempine. Keletą kartų teko bėgti iš palatos vemti. Kas rytą tiesiog viduriai virsdavo lauk – ligoniams į antis ir prižiūrėtojams į kibirus, paskubomis susuktus laikraščius ar į pusnį už hortenzijų gyvatvorės. Dusyk buvau apkurtusi kaire ausimi, o kartą keturias valandas prasėdėjau laiptinėje, laukdama, kol atgausiu regą. Susibadydavau rankas į išslydusius švirkštus, saujoje duždavo stikliniai buteliukai, pirštų galiukus žnaibydavo kartotekų stalčiai. Pamiršdavau kareivių vardus ir ką tą dieną turiu daryti. Tris dienas iš eilės prabuvau užsirakinusi kambaryje, kuriame gyvenome su Eliza. Ir ištisai jausdavausi tokia pavargusi, tokia nusivariusi nuo kojų, kad imdavau knapsėti, nors vis lakstydavau apsišlakstyti veido vandeniu ir puodeliais maukdavau juodą kavą. Galiausiai pasidaviau ir sandėliuke susisukau iš rankšluosčių lizdelį. Kasdien ten nusnūsdavau nuo pusės dviejų iki antros, bet sykį F palatoje baigėsi muilas, ir Fransesa Paterson buvo pasiųsta jo atnešti. Šiaip ar taip, teko pripažinti: jie teisūs – aš pastaruoju metu pati kaip ligonė, o ne slaugė. Organizmas mane pergudravo, nebegalima juo pasitikėti. Tiesą sakant, nebeatpažinau pati savęs. Tad sutikau važiuoti namo – ne į Milvokio bendrabutį, pilną netekėjusių slaugių, kur mudvi su Eliza buvome kruopščiai pasidalijusios šaltą garstyčių spalvos kambarį į jos pusę ir manąją, o grįžti į ūkį, kuriame užaugau, kurį supa apsnigtos kalvelės it balinta drobė ir kur laukdama iš karo grįžtančio vyro mano sesuo šalia virtuvės krosnelės sūpuoja mingančią dukrelę. Žinojau: savuose namuose aš tikrai vėl atsistosiu ant kojų. Prie geležinkelio stoties įkvėpiau miesto kvapo – mielių iš alaus daryklų ir šokolado fabriko kartumo – ir iškart pasidarė geriau. Rankoje tvirtai spaudžiau krepšį. Nevėlavau ir nebuvau labai ankstyva. Ir pirmąkart per kelias pastarąsias savaites užsinorėjau valgyti, tiksliau, pajutau žvėrišką alkį. Užėjau į stotį ir nusipirkau pakelį žemės riešutų su daugiau druskos ir puodelį 11
drungnos, liežuvio nedeginančios kavos. Suvalgiusi riešutus, vis tiek dar buvau alkana. – Gal galėtumėte supakuoti pusę porcijos salotų su kumpiu? – paprašiau. – Ne, vis dėlto visą. Ir vištienos. Dar pyrago įdėkite. Su vyšniomis, jei galima. Kažkas eilėje gėrė iš pažiūros nepaprastai skanų šokoladinį pieno kokteilį, tad man kilo pagunda užsisakyti ir jo. – Čia tai man patinka, – tarė pardavėjas, mušdamas skaičiukus į kasą, – normaliai valganti moteris. Dėl pieno kokteilio apsigalvojau. Kai mokėjau, buvo pranešta, kad atvyko mano traukinys. – Į vieną pusę, panele? Namo važiuojate? – paklausė konduktorius, klubu atsirėmęs į priešakinę sėdynę. Jau buvau bepradedanti aiškinti, kad namais turbūt jų nebepavadinsi, nors pagal popierius pusė ūkio mano. Iš tiesų tai jis dabar priklauso seseriai, nes ji ten ir gyvena su šeimyna, o aš važiuoju tik jėgų atgauti, mat pastaruoju metu kažkodėl visai nebeklauso kūnas. Norėjau prisipažinti, kad esu išvaryta, nes nebesusitvarkau su slaugės pareigomis ir niekas – net aš pati – nebetiki, kad galiu statyti ant kojų kareivius, pati būdama tokia griuvena. Bet tokių dalykų garsiai juk nepasakosi. – Taigi, – tarstelėjau. Jis mirktelėjo, tada subliuvo: – Bilietai! – ir nusvirduliavo toliau siūbuojančiu vagonu. Kaime tais metais pavasario ženklų matėsi dar mažiau negu mieste, kai sustojome prie apledėjusio nediduko Nagavokio perono, dangus buvo aptrauktas sunkių sniego pripampusių debesų. Veidą krimstelėjo vėjas, net galvą teko palenkti. Lipdama nuo slidžių perono laiptelių ir eidama per ištįsusiomis kaip irisai pusnimis supustytą gatvę, žiūrėjau į savo batų galus. Pražingsniavau pro vieną, antrą, trečią pastatą ir sustojau prie Heinzelmano žvejybos reikmenų krautuvėlės – „Dešimt sliekų už centą“. Užėjau. Virš durų skimbtelėjo varpelis. Nuo staigaus skersvėjo kampe krosnelėje skaisčiau sužėrėjo angliukės. Prasiskleidė 12
užuolaidėlės už prekystalio, ir iš kambarėlio išėjo Merė Luiza Lindgren. Išvydusi mane, ji nusišypsojo – galima sakyti, nušvito, – tada nervingai, kaip tik pati temoka, nusibraukė rankas į prijuostę ir puolė prie manęs. – Amanda! Ką veiki čia, namie? – Ji uždėjo rankas man ant pečių ir priglaudė skruostą prie mano žando. – Oi, tu visa sužvarbusi kaip ledo luitas! – Porą sekundžių palaikiusi man prie veido šiltus delnus, ji suėmė už riešo ir timptelėjo, bet nespėjau nė prasižioti, o ji jau kalbėjo toliau: – Eikš arčiau krosnies. Negaliu patikėti, tiesiog savo akimis netikiu, kad čia tu! Pagalvojau... išgirdau varpelį ir galvoju: kaži kas tokiu metu gali užsukti? Pamaniau, turbūt Haris Štolcas, bet, aišku, jis tai neateis, jis Votertaune, tada toptelėjo... Ji būtų taip ir plepėjusi, ką pagalvojo, ką pamanė ir ką tada darė, bet aš ją pertraukiau. – Pasiėmiau atostogų, – pasakiau. – Pailsėti. – Tam tikra prasme juk taip ir buvo. – Tai apsidžiaugs Matilda! – Tada Merė Luiza staiga susiraukė. – Tik kodėl man nesakė? Vos prieš porą dienų buvo užsukusi. – Matė nežino. Tiek pasakyti užteko, Merė Luiza kaipmat subruzdo. – Staigmena! Kaip smagu! Oi, Mande, – ji pasilenkė prie manęs ir kaip sąmokslininkė pritildė balsą, nors krautuvėlėje, be mūsų, daugiau nieko nebuvo, – ir aš turiu staigmeną. – Tada luktelėjo, kol aš sutelkiau visą dėmesį. – Mudu su Džordžu greičiausiai susilauksim mažylio. – Ir reikšmingai patapšnojo sau per prijuostę. Nežinojau, ką sakyti. Ištekėjusi už Džordžo Lindgreno, Merė Luiza pastodavo kasmet visus penkerius metus iš eilės, bet visus penkis vaikelius prarado po kelių nėštumo mėnesių. Žmogus turėtų pajusti, kada gana, pamaniau, kam šauktis nelaimę? Mažų mažiausiai galėtų saugotis. Apslopintų jausmus. Bet santūrumo Merei Luizai Dievulis turbūt pagailėjo, o ir tokių mokslų kaip aš ji nebuvo ragavusi. Ji visada elgdavosi taip, 13
tarsi vis tiek nenutiks nieko blogo, tarsi šio kūdikio atėjimą nulėmė žvaigždės, o jai tereikia laukti palaimingosios akimirkos. Tik ant pilvuko globėjiškai sudėtos rankos išdavė šiokį tokį nerimą. Juk tas, kuris dabar ten vystosi, gal irgi šiame pasaulyje neužsibus. – Šįkart visai kitoks jausmas, – tarsi gindamasi pasakė ji, nors aš ir nereiškiau susirūpinimo. – Tikiuosi. Na, tikrai, o ką daugiau sakyti? Tada sutarėme, kad aš jau eisiu, kol dar bent kiek šviesu. Paėjusi keletą žingsnių ir žinodama, kad ji žiūri, aš atsigręžiau. Ji kilstelėjo ranką, aš irgi kilstelėjau, prisimindama tuos laikus, kai mudvi buvome tokios panašios – Merė Luiza ir aš: abi laimingos, kad baigėsi mokslai, lakstydavome ir slidinėdavome štai šia gatve, spoksodavome į Šv. Mykolo švyturį, kurio šviesa, kaip mudvi tikėjome, reiškia pamišėlio pabėgimą; kaip kalbėdavomės, kodėl Netė Klefstad nesišneka su Ramona Miuler, kad Bobis Veisas per gramatiką aiškiai nusirašė ar ką daryti su moneta, patrynus ja karpą, o kartais dainuodavome. Aišku, taip būdavo iki Matės. Kai Matė paaugo ir pradėjo eiti į mokyklą, mudvi su Mere Luiza šita pačia gatve eidavome oriai, spausdamos prie krūtinės knygas, o Matilda bėgdavo pirma ir griuvinėdavo į pusnis, kaip mes kadaise griuvinėdavome. – Žiūrėk, Amanda! Mere Luiza, žiūrėk! – šaukdavo ji. Arba atsilikusi atidžiai apžiūrinėdavo ant pirštinės nukritusią snaigę ir įsakmiai kviesdavo mane: – Mande, tu tik pažiūrėk! Paskubėk, kol neištirpo! Niekaip negalėjau įkalti seseriai į galvą, kad mudviem su Mere Luiza yra apie ką svarbiau pasikalbėti. Kokias penkias minutes Matilda eidavo šalia manęs, įsisupusi į mano vilnonę skarą, bet netrukus, žiūrėk, jau skuodžia į priekį, jau čiuožinėja, ir nesiliaudavo, kol privargdavo ir imdavo melsti ją panešti. – Ant pečių! – reikalaudavo. Taip, reikalaudavo, nors buvo jau per sunki. – Kad tu jau per didelė, Mate, – nesutikdavau aš. 14
Tada atsidusdavau. Mesdavau kankinės žvilgsnį į Merę Luizą, kurios aštuoni broliai ir seserys net visi kartu tiek bėdų nekeldavo. Bet Matilda treptelėdavo kojele. Imdavo aimanuoti, įsikabindavo ir galiausiai man nebelikdavo nieko kito, tik pritūpti, kad ji liuoktelėjusi ant kupros rankomis apsivytų mano kaklą – kartais taip stipriai, kad vos nepasmaugdavo. Matilda amžinai kišdavo trigrašį, vis ko nors reikalaudavo, o man nelikdavo nieko kito, kaip tik nusileisti. Visada tenkindavau jos užgaidas. Visada. Išskyrus tą paskutinį kartą. Kai gimė Matilda, buvau aštuonerių ir, anot kaimynių, ne pats perspektyviausias vaikas. – Koks gražus vaikelis, – pasakė ponia Jungblut, kai su ponia Tali ir ponia Menigold susispietusios apie Matildos lopšelį gyrė putlutes jos lūpytes ir dailutį smakriuką. Iš viso jos turėjo septyniolika vaikų, manytum, kūdikių prisižiūrėjusios ligi soties. Bet Matilda, pasirodo, tikrai ypatinga. – Amandai pavydas sukils, – tarė ponia Tali, – kad sesulė tokia meilutė. Bet mama atsakė: – Ne, Amanda sesytę labai myli. – Ir tarsi patvirtindama savo žodžius įdavė man į rankas mažylę. O ko čia pavydėti? Matilda juk mano. Mergytė, kurios visi taip gviešiasi, priklauso man. Matės krikštynų dieną į namus buvo pakviestas fotografas. Aš buvau pasodinta ant didelės žalios kėdės – atsisėdusi ant pusės sėdynės, kojomis jau pasiekdavau grindis – ir laikiau ją, aprengtą ilga balta klostuota suknyte, įkišusią vieną mažulytį pirštelį man į kasą, o už lango vienas kitą ant saulės ginė balandžio debesys, tad kambarys čia sušvisdavo, čia staiga vėl užtemdavo. – Šypsenėlę, – paprašė fotografas, bet nepasidaviau. Merės Luizos kambaryje buvau mačiusi Mergelės Marijos paveikslą su kūdikėliu Jėzumi ant rankų ir norėjau atrodyti kaip ji – didi ir tauri. Nuo pokštelėjimo, blyksnio ir dūmų Matilda pravirko. Mama norėjo ją iš manęs paimti, bet pasiryžau nieku gyvu savo 15
mažylės neatiduoti. Nuraminsiu aš. O Matė savo ruožtu tik dar giliau man į plaukus ranką sugrūdo. Ir nepaleido, kol mama po vieną neišpainiojo tų jos mažyčių kibių pirštelių.
Pasisukau į kalvon kylantį Ledyno kelią, nuo kurio matyti visas Nagavokio ežeras. Ant kalvos į mane visa jėga pūtė vėjas, gairindamas skruostus ir plėšdamas paltuką. Žioptelėjusi nulenkiau galvą ir nusiyriau ledrūsio link. Ten stabtelėjau pailsėti, nutrypiau sniegą ant šiaudų, palanksčiau pirštus, nusivyniojusi šaliką nupurčiau suledėjusį savo kvapo šerkšną. Dureles palikau praviras, kad įeitų bent kiek šviesos. Prieš mane, stovinčią po stogu, stačiu šlaitu apačion driekėsi laukas, pro medžius kaip baltas žemės randas buvo matyti užšalęs ežeras. Pasitraukiau šiek tiek į dešinę ir pakreipiau galvą – medžių kamienai prasiskyrė, toje baltumoje išryškėjo pažįstama tamsi dėmė – pusmėnulis šiaurės rytiniame Teiloro įlankos kamputyje, papuoštas belapėmis šakelėmis, – kadaise man priklausiusi sala. Dar truputį pasislinkusi salelėje išvydau žalią stogą namelio, kur prieš karą gyveno Matė su Karlu. Kadaise man atrodė, kad toks kampelis tėra vienintelis pasaulyje, bet dabar aš jau protingesnė. Ežerų šiose apylinkėse gausu – skirtingų formų, bet vidurys visų toks pat. Lašeliai, lopeliai, klaneliai sausumoje. Duobės duobelės, aptrauktos menkute kranto plutele, nesuturinčia jas maitinančių upeliukų ir šaltinių, o daugelyje tų ežerų tai šen, tai ten pribirę užsispyrėlių salelių – žemės lopinėlių, nė už ką nesutinkančių pasinerti po vandeniu. Senajam ūkininkui, kuris pardavė mano tėvams žemę, mano sala nereiškė ničnieko ar net dar mažiau – jam ji tebuvo bevertis žemės lopinėlis. Apie tą salą jis nebuvo nė užsiminęs, kai per sunkų ąžuolinį stalą pastūmė tėvams pasirašyti aktą virtuvėje, kuri dar prieš keletą akimirkų buvo jo, o dabar jau mūsų. Kad ta sala priklauso mums, tėvai išsiaiškino tik po kelerių metų. Kai buvau dvylikos, o Matė ketverių, jie vieną dieną ant 16
to paties virtuvės stalo vėl išskleidė dokumentus pasižiūrėti, ar pravartus šaltinis šiaurinėje pusėje tikrai priklauso kaimynams, kaip tvirtino Jungblutai. – O čia kas? – mama bedė smiliumi į iksu pažymėtą dėmelę, tarsi visiškai pasiklydusią tyruose. Tėvas palinko prie žemėlapio. – Ką gi, motin, – pasakė jis, – regis, mūsų ir toji salelė Teiloro įlankoj. Matė stovėjo šalia tėvo, kaip visada, viena ranka apsivijusi jo koją. Pagriebęs jis metė mažylę į viršų. – Na, panelyt, ar tau patinka mūsų sala, ką? – Dar! – sukliko ji. – Noriu dar! Jis dar keletą kartų išmetė ją krykštaujančią į orą ir galiausiai nuleido ant grindų, savo didžiulėmis rankomis suglamžęs jai suknelę ties pažastimis. – Dar noriu! Prašau! – neatlyžo mažoji, timpčiodama tėvui už klešnės. – Dar pamėtyk, būk geras! Galiausiai jis įspėdamas iškėlė pirštą ir ji pravirko. Tėvas atsisuko į mane. – Imkis sesės, – nekantriai pasakė. – Mes neturim kada. Ir abu su motina vėl palinko prie žemėlapio žiūrėti, kur šiaurinė sklypo riba. Kai tą vakarą visi sugulė, aš tylutėliai nulipau laiptais ir išskleidžiau žemėlapį, norėdama pati pasižiūrėti. Kokia ji keistai maža ir lygi, visai kitokia negu akmenuota ir raizgi man pažįstama vietovė. Patryniau žemėlapį pirštu. Popieriuje ji atrodė kaip gervuogių uogienės dėmelė. Per vėjo šuorus išgirdau nuo kelio sklindantį rogių varpelių skimbčiojimą. Kaklą tvirčiau apsivyniojau šaliku ir pakėliau krepšį. Kai jau norėjau eiti laukan ir pasisveikinti su vadeliotoju, iš už kalvelės išlindo arklys, ir aš atpažinau, kieno jis. Visa susigūžiau ir net duris privėriau. Buvau taip prisidirbusi ir nenorėjau, kad Džo Talis sužinotų – baisiau net už atleidimą už darbo, – todėl niekaip negalėjau su ta savo gėda dabar jam pasirodyti. Tamsoje prisispaudžiau prie šiaudais dengtų ledo luitų ir užsimerkusi, su17
laikiusi kvapą laukiau: tuoj nuslops varpelių skimbčiojimas, tuoj pasigirs žingsniai, tuoj man akių vokus užlies šviesa, nes jis, aišku, mane pastebėjo, na, jei ne mane, tai bent kažką turėjo pastebėti, ir susidomės. Džo ne iš tų, kurie nekreiptų dėmesio į įsibrovėlį ar į žmogų, kuriam gal reikia jo pagalbos. Varpelių skimbčiojimas vis artėjo, kol išgirdau arklio šnopavimą ir per sniegą slystančių rogių šnypštimą. Tada varpeliai ėmė tolti, tilindžiavo vis silpniau ir silpniau, kol galiausiai ir visai pranyko vėjyje. Turbūt jis manęs vis dėlto nepastebėjo. Ta pašalietė, kuria buvau tapusi, atsiduso lengviau, užtat kita mano pusė net sutirtėjo iš nevilties, ir aš prapliupau raudoti, sušalusiais skruostais pabiro karštos ašaros – juk reikia taip niekingai slapstytis nuo vyro, kurį kadaise mylėjau. Galiausiai teko vėl leistis į kelią. Kiek galima verkti – tuoj sutems ir ims šalti. Nors vėjas buvo žvarbus, man beliko perlipti vienintelę kalvą. Pačiame kelio gale išvydusi geltoną namą ir iš lauko riedulių kaminuko aukštyn tįstantį dūmelį, leidausi tekina didžiuliais pašėlusiais žingsniais, aukštai keldama iš pusnių kojas ir vėl mindama į kitas, mosuodama krepšiu kaip kokia mergaičiukė, netverianti džiaugsmu, kad tuoj vėl bus namie. Jau belsiu į virtuvės duris, bet jos plačiai atsilapojo. Ant pirštų galiukų stovėjo Matilda raudonais skruostais nuo ilgo sėdėjimo prie karšto židinio. – Amanda! Sugrįžai! – Aukštai iškėlusi rankas, ji apsivijo man apie kaklą – aš jau seniausiai buvau išstypusi kaip bokštas, o ji taip ir liko mažutė, smulkutė kaip mūsų nykštukė mama. Sesers apkabinimas nudžiugino, bet pati nepuoliau taip demonstratyviai jos sveikinti, tik pastovėjau kiek suglumusi, nepaleisdama iš rankų krepšio, kol ji ėmė tempti mane vidun. – Palauk, Mate. Negi nori, kad prineščiau ant tavo švariųjų grindų pusnis sniego. Trypdama kojomis pabraukiau per pečius. Ji nusijuokė. – Tik nešk, tik nešk, eikš greičiau su visais sniegais! – Nuvilkusi paltą, ji žaismingai bakstelėjo man į šoną. – O tu sustambėjai, ką? Ne per daug pyragų? – sukikeno. 18
– Nuo tavo maisto netrukus vėl liks vieni kaulai ir oda, – atsakiau. – A, aš daugiau nebevirsiu, kai grįžai tu. Ir abi skaniai nusijuokėme, nes žinojome, kad ji teisi. – Oho, kokie batai – tai bent gražumas! – sušuko ji ir pasilenkusi ėmė iš arti apžiūrinėti mano miestišką avalynę, kiaurai peršlapusią nuo tokių pusnių, kokioms ji visai nebuvo pritaikyta. Štai manoji Matė, taip džiūgaujanti dėl nematytų batų, – jai nerūpi uždavinėti nepatogių klausimų, kodėl grįžau ar ką ketinu veikti. Ji tiesiog džiaugiasi, kad grįžau. – O Ruta? Kur mano mažoji? – paklausiau. – Žinoma, čia. – Ji puolė prie krūvos suglamžytų dygsniuotų antklodžių, sumestų ant supamojo krėslo šalia krosnies, ir ištraukė mergytę. – Pabusk, Ruta, atvažiavo tetulė Mandė. – Nežadink, – pagailo man, bet jau buvo šaukštai po pietų. Ruta tik sumirksėjo ir nusižiovavo. Matilda įbruko ją man. – Štai, palaikyk tu. Pastaruoju metu būdama tokia nepastovi, pabūgau, kad vaikas nepravirktų, bet kai atsisėdau į supamąjį krėslą, mažylė įsikniaubė man į petį ir vėl užmigo. Buvo lygiai taip, kaip net bijodavau viltis – mes visos trys šiltoje ir jaukioje namų virtuvėlėje. Iš tos laimės vos nepamiršau pasiteirauti, kaip laikosi Karlas. – Jis vėl mato, – pasakė ji. – Tik į koją infekcija įsimetė, todėl nežino, kada grįš. – Laiškuose ji man buvo papasakojusi, kaip jį apakinusios kažkokios dujos, o skeveldra šlaunyje pramušusi tokią skylę, kad visas kumštis tilptų. Aš ją ramindavau, kad taip sužeistas žmogus dažniausiai visai pasveiksta, bet ji norėjo pasijaudinti. – Na, bet dabar tu čia, – tarė ji, pažiūrėjo man į akis ir kone įžūliai atmetė galvą. Vadinasi, ja rūpinsiuosi aš. Tada viskas gerai. Aš vis tiek pratusi. Akimirką man pasirodė, kad viskas vėl taip, kaip būdavo anksčiau, kol tarp mudviejų nebuvo atsiradę Karlo ir visų kitų.