Santa Montefiore
tęs, šviesa suminkštėjusi. Visos paeiliui dirstelėjo kiekviena į savo laikrodėlį. Buvo pusė keturių. Laikas prabėgo beveik nepastebimai. – Dievulėli, Hana, – aiktelėjo ponia Megalit, čiupinėdama karoliukų vėrinį, prie kurio buvo prisirišusi akinius, kad nepa mestų. – Džordžas! – O aš pažadėjau Ritai sušukuoti plaukus, – nusmelkta kal tės jausmo sudejavo Madė. Bet į ją atsigręžė močiutė, niršdama, kad anūkė šitaip svaigsta dėl Džordžo. – Jis nė nepastebės jos plaukų, Madlina. Džordžas myli ją tokią, kokia yra.