Kita širdis

kita širdis

P R O L O G A S : 1 99 6

Džuna

I

š pradžių tikėjau, kad galima viską pradėti iš naujo. Kaip ki­ taip paaiškinti, kad prieš daugelį metų, iškart po avarijos – kai išsisklaidė dūmai, o automobilis, liovęsis vartytis, aukštyn ratais riogsojo griovyje, – tebebuvau gyva ir girdėjau verkiant Elizabe­ tą, savo mažą dukrelę? Policininkas, ištraukęs iš mašinos, nuvežė mane į ligoninę uždėti įtvaro lūžusiai kojai, o Elizabeta – stebu­ klingai sveikutėlė – visą laiką sėdėjo jam ant kelių. Jis laikė mane už rankos, vesdamas į lavoninę nustatyti Džeko tapatybės. Jis at­ ėjo į laidotuves. Jis užsuko pas mane asmeniškai pranešti, kad suimtas girtas vairuotojas, nubloškęs mus nuo kelio.

Policininkas vadinosi Kurtas Nilonas. Dar ilgai po teismo ir apkaltinamojo nuosprendžio jis užeidavo pažiūrėti, kaip sekasi man ir Elizabetai. Jis atnešė jai žaislų per gimimo dieną ir Ka­ lėdas. Jis išvalė užsikimšusią kanalizaciją antro aukšto vonios kambaryje. Po darbo jis atėjo nupjauti savanos, kur kadaise buvo mūsų veja.

Ištekėjau už Džeko, nes jis buvo mano gyvenimo meilė; ke­ tinau su juo gyventi amžinai. Bet tai buvo tada, kai „amžinai“ apibrėžimo dar nebuvo pakeitęs vyras su 2,2 promilės alkoholio kraujyje. Nustebau, kad Kurtas supranta, jog galbūt niekada ne­ mylėsi antro žmogaus savo gyvenime taip, kaip pirmo; dar labiau nustebau suvokusi, kad galbūt mylėsi.

Po penkerių metų, kai mudu su Kurtu sužinojome, kad lau­ kiuosi kūdikio, beveik gailėjausi – taip, stovėdama po giedru mė­ lynu dangumi puikią vasaros dieną, prisipažįsti sau, kad tolesnės akimirkos šioms neprilygs. Elizabetai buvo dveji, kai žuvo Dže­

kas; tėvą jai visiškai atstojo Kurtas. Juodu taip gražiai sutarė, kad man kartais atrodydavo, jog privalau pasitraukti, jog esu įsibro­ vėlė. Elizabeta buvo princesė, Kurtas – jos riteris.

Laukdami mergytės gimimo (keista, jog nė vienam iš mūsų netoptelėjo, kad gali gimti berniukas), Kurtas ir Elizabeta entu­ ziastingai plušo. Elizabeta piešė detalius naujagimio kambario eskizus. Kurtas pasamdė rangovą priestatui statyti. Bet paskui statybininko motiną ištiko insultas, ir jam teko netikėtai išvykti į Floridą; kitos brigados buvo užsiėmusios ir negalėjo ištaikyti laiko mūsų statyboms, iki gims kūdikis. Sienoje žiojėjo skylė, pro palėpės lubas sunkėsi lietaus vanduo; batų padai pelijo.

Nėščia septintą mėnesį, nulipau laiptais ir pamačiau, kad Eli­ zabeta žaidžia krūvoje lapų, pro plastikinę dangą supūstų į gyve­ namąjį kambarį. Svarsčiau, verkti ar grėbti lapus nuo kilimo, kai sučirškė durų skambutis.

Jis laikė brezentinį krepšį su įrankiais, juos visur nešiodavosi, kaip kiti nešiojasi piniginę. Plaukai buvo surišti mazgu ir siekė pečius, drabužiai nešvarūs, o kvepėjo jis sniegu – nors metų lai­ kas buvo netinkamas. Šajus Bornas pasirodė netikėtai, it žiemos vėjo atblokštas reklaminis vasaros karnavalo lapelis, keliantis nuostabą: kur jis slėpėsi tiek laiko?

Jis kalbėjo sunkiai, painiodamas žodžius, turėdavo sustoti jų atraizgyti, kad galėtų pasakyti, ką reikia.

– Aš noriu... – prabilo. – Ar jūs, ar čia, nes... – pradėjo iš nau­ jo. Nuo pastangų jam net prakaitas kaktą išpylė. – Ar galiu kuo nors padėti? – pagaliau išstenėjo, kai prie laukujų durų pribėgo Elizabeta.

Gali eiti šalin, pamaniau. Bandžiau uždaryti duris, nesąmo­ ningai saugodama dukrą.

– Nemanau...

Elizabeta įspraudė savo rankelę man į delną ir sumirksėjo.

– Čia daug ką reikia sutvarkyti, – atsakė ji.

Tada jis atsiklaupė ir sklandžiai užkalbino mano dukterį – žo­ džiai, prieš valandėlę kampuoti ir aštrūs, dabar plūdo it krioklys.

– Aš galiu padėti, – tarė jis.

Kurtas nuolat sakydavo, kad žmonės niekada nebūna tokie, kokie atrodo, kad reikia nuodugniai patikrinti biografijos faktus 10

prieš ką nors žadant. Aš atkirsdavau, kad jis per daug įtarus, ti­ kras policininkas. Juk įsileidau Kurtą į savo gyvenimą tik todėl, kad jo geros akys ir širdis, ir net jis negalėjo ginčyti mano poelgio teisingumo.

– Kuo jūs vardu? – paklausiau.

– Šajus. Šajus Bornas.

– Jūs pasamdytas, pone Bornai, – tariau, ir tai buvo pradžios pabaiga.

P o sept y ni ų m ė nesi ų

Maiklas

Š

ajus Bornas buvo visai ne toks, kokį įsivaizdavau.

Tikėjausi pamatyti žiaurų gremėzdą su milžiniškais kumš­ čiais, be kaklo, su primerktų akių plyšeliais. Šiaip ar taip, šimt­ mečio nusikaltimas – dviguba žmogžudystė, patraukusi žmo­ nių nuo Našua iki Diksvil Nočo dėmesį; nusikaltimas buvo dar baisesnis, nes aukos – maža mergytė ir jos patėvis policininkas.

Toks nusikaltimas verčia abejoti, ar esi saugus savo namuose, jei žmonės, kuriais pasitiki, bet kada gali tave užpulti – ir turbūt dėl to Naujojo Hampšyro kaltintojai pirmą kartą per penkiasdešimt aštuonerius metus pareikalavo mirties bausmės. Žiniasklaida įsisiautėjo taip, kad net nebežinota, ar pavyks rasti dvylika prisiekusiųjų, nesusidariusių išankstinės nuomonės apie šį nusikaltimą, bet pasisekė rasti mus. Aš buvau ištrauktas iš darbo kabinos Naujojo Hampšyro universitete, kur rašiau absol­ vento, baigiančio mokslą su pagyrimu, diplominį darbą iš mate­ matikos. Jau mėnesį žmoniškai nevalgiau, juo labiau neskaičiau laikraščių, todėl buvau tobulas kandidatas Šajaus Borno žmogžu­ dystės, už kurią baudžiama mirtimi, bylai.

Kai mes pirmą kartą vorele išpėdinome iš prisiekusiųjų pasi­ tarimų kambario – nedidelės aukštesniojo teismo rūmų patalpos, kuri netrukus pasidarys tokia įprasta kaip nuosavas butas, – pa­ maniau, kad šerifo padėjėjas įleido mus ne į tą teismo salę. Kalti­ namasis buvo smulkus ir gležnas – iš tokių mokykloje šaipomasi.

Jis skendėjo tvido švarke, o kaklaraiščio mazgas buvo nukrypęs stačiu kampu, tarsi stumiamas magneto. Rankos su antrankiais susiraičiusios sterblėje it maži žvėreliai; plaukai nuskusti beveik 12

iki odos. Jis stebeilijo sau į kelius net tada, kai teisėjas ištarė jo vardą ir šis nušnypštė per salę it garas iš radiatoriaus.

Teisėjas ir advokatai aptarinėjo ūkvedybos smulkmenas, kai atskrido musė. Pastebėjau ją dėl dviejų priežasčių: kovo mėnesį Naujajame Hampšyre musių nedaug, be to, spėliojau, kaip nu­ vaikai musę, kai rankos su antrankiais prirakintos prie juosmens. Šajus Bornas įsispoksojo į vabzdį, kai šis nutūpė ant bloknoto priešais, o paskui, žvangindamas metalu, pakėlė abi rankas ir trenkė į stalą, kad jį užmuštų.

Bent aš taip maniau, kol jis atkišo delnus, vienas po kito it žied­ lapiai išsiskleidė pirštai ir musė nuzvimbė paerzinti ko nors kito.

Tą akimirką Šajus Bornas dirstelėjo į mane, ir aš supratau du dalykus: 1. Jis apimtas siaubo.

2. Jis maždaug mano metų. Šis dvigubas žmogžudys, šis pabaisa atrodė kaip vandensvy­ džio komandos kapitonas, praėjusį semestrą per ekonomikos se­ minarus sėdėdavęs šalia manęs. Jis buvo panašus į restoranėlio, kuriame kepamos mano mėgstamos picos su plona plutele, iš­ nešiotoją. Jis priminė man vaikiną, kurį pamačiau brendant per sniegą pakeliui į teismą, – net atidariau langą ir paklausiau, ar nepavėžėti. Kitaip tariant, jis neatrodė kaip, mano nuomone, turi atrodyti žudikas. Tai buvo paprastas dvidešimt kelerių metų vai­ kinas. Kaip aš.

Tiktai jis sėdėjo už dešimties pėdų sukaustytais riešais ir kulkš­ nimis. O mano darbas buvo nuspręsti, ar jis vertas gyventi.

Po mėnesio galėjau pasakyti, kad būti prisiekusiuoju – visai ki­ toks darbas, negu rodoma per televizorių. Daug vaikščiojimo iš teismo salės į prisiekusiųjų pasitarimų kambarį; prasti pietūs iš vietinės kulinarijos parduotuvės; advokatai, mėgstantys klausytis savo balso, o apygardos prokurorai toli gražu nebuvo panašūs į seksualią gražuolę iš serialo „Teisėtvarka: lytinės prievartos aukų skyrius“. Net po keturių savaičių įžengdavau į teismo salę jaus­ damasis kaip svetimoje šalyje be turisto vadovo... ir negalėjau teisintis nežinojimu, nors buvau turistas. Iš manęs buvo tikimasi, kad sklandžiai kalbėsiu čionykšte kalba.

13

Pirmoji teismo proceso dalis buvo baigta: mes pripažinome Borną kaltu. Kaltintojai pateikė aibę įrodymų, kad Kurtas Nilo­ nas buvo nušautas, vykdydamas pareigas – kai bandė suimti Šajų Borną, užtikęs jį su podukra, kurios kelnaitės rastos Borno kišenė­ je. Džuna Nilon, grįžusi iš akušerės, vyrą ir dukterį rado negyvus.

Neįtikinamas gynėjo argumentas – kad Kurtas ne taip suprato vos surezgantį porą žodžių Borną, kad iššauta netyčia – neatsilai­ kė prieš triuškinamus kaltintojo pateiktus įrodymus. Negana to, Bornas nesigynė – gal kad sunkiai kalbėjo... o gal kad buvo kaltas kaip velnias ir dar toks neaiškus paukštis, jog net advokatai juo nepasitikėjo.

Dabar ėjo į pabaigą antras teismo proceso etapas – nuospren­ džio priėmimas, kitaip tariant, etapas, kuriuo šis teismo procesas išsiskirs iš visų pastarojo penkiasdešimtmečio baudžiamųjų bylų Naujajame Hampšyre. Jau žinojome, kad nusikaltimą padarė Bornas, bet ar jis nusipelnė mirties bausmės? Šis etapas šiek tiek priminė „Reader’s Digest“ sutrumpintą pirmojo etapo versiją. Kaltintojas glaustai pakartojo įrodymus, pateiktus per baudžiamosios bylos nagrinėjimą; paskui gynėjui buvo suteikta proga sužadinti mūsų užuojautą žudikui. Sužino­ jome, kad Bornas buvo kilnojamas iš vienų globos namų į kitus, kol, būdamas šešiolikos, vienus padegė ir dvejus metus kalėjo nepilnamečių pataisos namuose. Jis sirgo negydytu bipoliniu sutrikimu, centrinių garsų apdorojimo procesų sutrikimu, nesu­ gebėjimu susidoroti su jutimine perkrova, sunkiai skaitė, rašė ir kalbėjo.

Tačiau visa tai išgirdome iš liudytojų. Dar kartą. Šajus Bornas nė karto neatsistojo prašyti pasigailėjimo.

Dabar, klausydamasis baigiamųjų kalbų, žiūrėjau, kaip kal­ tintojas taisosi dryžuotą kaklaraištį ir žengia į priekį. Įprastas teismo procesas nuo mirties bausmę skiriančio teismo proceso nuosprendžio priėmimo etapo iš esmės skiriasi tuo, kas taria pa­ skutinį žodį. Aš šito nežinojau, bet Morina – labai miela pagy­ venusi prisiekusioji, kurią pamilau kaip senelę, – nepraleisdavo nė vienos „Teisėtvarkos“ serijos, todėl krėsle prie televizoriaus beveik tapo teisės mokslų daktare. Daugumoje teismo procesų, atėjus laikui tarti baigiamąjį žodį, paskutinis kalba kaltintojas...

14

kad jo žodžiai tebeskambėtų jūsų galvoje, kai grįžtate į prisie­ kusiųjų pasitarimų kambarį. Tačiau skiriant mirties nuosprendį kaltintojas kalba pirmas, o paskui gynėjui suteikiama paskutinė proga pakeisti jūsų nuomonę.

Juk, šiaip ar taip, tai iš tikrųjų gyvybės ar mirties klausimas.

Jis sustojo prieš prisiekusiųjų suolą.

– Praėjo penkiasdešimt aštuoneri Naujojo Hampšyro istorijos metai nuo to laiko, kai mano pareigas einantis žmogus turėjo prašyti prisiekusiųjų priimti tokį sunkų ir rimtą nuosprendį kaip tas, kurį dabar turėsite priimti jūs, dvylika piliečių. Tai nėra len­ gvas sprendimas, bet šios bylos faktai jo nusipelno, taip reikia nuspręsti iš pagarbos velioniams Kurtui Nilonui ir Elizabetai Ni­ lon, kuriems taip tragiškai ir niekingai buvo atimta gyvybė.

Jis paėmė didžiulę, vienuolika iš keturiolikos, Elizabetos Nilon nuotrauką ir iškėlė tiesiai prieš mane. Elizabeta buvo iš tų mažų mergyčių, kurios atrodo bekūnės, grakščiomis kojomis ir mėne­ sienos plaukais; tokia, regis, nuskristų nuo lipynės, jei ne spor­ tukų svoris. Bet ši nuotrauka buvo pomirtinė. Veidas aptašky­ tas krauju, plaukai nuo kraujo sulipę; akys tebebuvo atmerktos.

Suknytė griūvant užsivertė, buvo matyti, kad mergaitė žemiau juosmens nuoga.

– Elizabeta Nilon niekada neišmoks dalybos, joti arkliu, persi­ versti per galvą ore. Ji niekada neišvažiuos į vasaros stovyklą, ne­ šoks per išleistuves. Ji niekada nesimatuos aukštakulnių batelių, niekada nesibučiuos. Ji niekada nesupažindins savo vaikino su motina; patėvis niekada neves jos prie altoriaus per sutuoktuves; ji niekada nepažins savo sesers Klaros. Visų šių ir daugybės kitų akimirkų Elizabeta neteko ne dėl tragiškos automobilio avarijos, ne dėl vaikų leukozės, o todėl, kad Šajus Bornas nusprendė, jog ji jų neverta.

Paskui iš po Elizabetos fotografijos jis ištraukė kitą nuotrauką ir iškėlė. Kurtas Nilonas buvo nušautas į pilvą. Mėlynus unifor­ minius marškinius jo ir mergytės kraujas buvo nudažęs violetine spalva. Per teismą sužinojome, kad jis nepaleido Elizabetos net atvažiavus greitajai, merdėdamas.

– Šajus Bornas atėmė gyvybę ne tik Elizabetai. Jis atėmė gy­ vybę ir Kurtui Nilonui. Jis nužudė ne tik Klaros tėvą ir Džunos 15

vyrą – jis nužudė Linlio policijos sargybinį Kurtą Niloną. Jis nužudė Graftono apygardos vaikų beisbolo komandos trenerį.

Jis nužudė Saugaus dviračių eismo dienos Linlio pradinėje mo­ kykloje įkūrėją. Šajus Bornas nužudė valstybės tarnautoją, kuris mirties valandą gynė ne tik dukterį... bet ir pilietę, bendruomenę.

Bendruomenę, kuriai priklausote jūs – visi aliai vieno.

Kaltintojas padėjo nuotraukas ant stalo vaizdu į apačią.

– Ponios ir ponai, penkiasdešimt aštuonerius metus Naujaja­ me Hampšyre nebuvo taikoma mirties bausmė, ir ne šiaip sau.

Mat nors tarp šių rūmų sienų buvo svarstoma daug bylų, ne­ manėme, kad bent viena verta tokio nuosprendžio. Tačiau yra priežastis, kodėl šios valstijos gyventojai pasiliko mirties bausmės teisę... užuot panaikinę šį įstatymą kaip daugelis kitų valstijų. Ir ta priežastis šiandien sėdi šioje teismo salėje.

Nulydėjau akimis kaltintojo žvilgsnį – jis įsmigo į Šajų Borną.

– Per pastaruosius penkiasdešimt aštuonerius metus tik vie­ nas nusikaltimas nusipelnė aukščiausios bausmės, – tarė kaltin­ tojas. – Šis nusikaltimas.

Koledžas yra lyg koks burbulas. Tupi jame ketverius metus ir užmiršti, kad už paskutinės referato įteikimo datos, semestro vidurio egzaminų ir alaus teniso čempionatų egzistuoja tikra­ sis pasaulis. Neskaitai laikraščių – skaitai vadovėlius. Nežiūri žinių laidų – žiūri Letermano pokalbių laidas. Ir vis dėlto visa­ tos nuotrupos prasiskverbia į vidų: motina, užrakinusi vaikus automobilyje ir nuskandinusi ežere; buvęs sutuoktinis, nušovęs žmoną vaikų akivaizdoje; prievartautojas maniakas, mėnesį lai­ kęs paauglę surištą rūsyje, paskui perpjovęs jai gerklę. Be abejo, Kurto ir Elizabetos nužudymas siaubingas, bet ar anie ne tokie baisūs?

Atsistojo Šajaus Borno advokatas.

– Jūs pripažinote mano klientą kaltu dėl dviejų žmogžudys­ čių, už kurias skiriama mirties bausmė, ir jis to neginčija. Mes sutinkame su jūsų nuosprendžiu; mes gerbiame jūsų nuosprendį.

Tačiau šią akimirką valstybė prašo jūsų baigti dviejų žmonių mir­ ties bylą trečiojo mirtimi.

Pajutau, kaip man tarp menčių rieda prakaito lašas.

16

– Niekas nepasijus saugesnis po Šajaus Borno nužudymo.

Net jei nuspręsite neskirti jam mirties bausmės, jis niekur ne­ dings. Jis sėdės kalėjime iki gyvos galvos ir lygtinai nebus pa­ leistas. – Advokatas uždėjo ranką Bornui ant peties. – Girdėjote, kokia buvo Borno vaikystė. Kur jis galėjo išmokti to, ko jūs visi išmokote šeimoje? Kur jis galėjo išmokti skirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo? Atvirai kalbant, kur jis galėjo išmokti net spalvų ir skaičių pavadinimus? Ar jam kas skaitė pasakas prieš miegą kaip Elizabetai Nilon jos tėvai?

Advokatas priėjo prie mūsų.

– Girdėjote, kad Šajus Bornas serga bipoliniu sutrikimu, kurio niekas negydė. Girdėjote, kad jam būdingas negebėjimas mokytis, todėl mums lengvos užduotys jį neįtikėtinai gniuždo. Girdėjote, kaip jam sunku perduoti savo mintis. Visa susidėjo, kad Šajus sukluptų – jūs su tuo neabejodami sutikote. – Jis paeiliui apžvel­ gė mus visus. – Šajus Bornas suklupo, – pasakė advokatas. – Bet nedidinkite jo padaryto blogio, patys suklysdami.