Kengūrų slėnio paslaptis

UDK 821.172-93 Ci34

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1315-8 © Akvilina Cicėnaitė, 2014 Autorės nuotrauka © Dolly Rubiano © Leidykla „Alma littera“, 2014

Kengūrų slėnio paslaptis ...Jie vis bėgo ir bėgo į priekį, klampodami per smėlį, kliūdami už šakų, gąsdindami gyvūnus, besislepiančius tamsoje. Iš nuovargio Ilzė ėmė galvoti, kad galbūt jiedu su Toniu viską susapnavo. Gal jie tik seka paskui savo sapno šešėlį, dykumos miražą? Tačiau tiek Tonis, tiek tamsa, tiek šešėlis, rodantis jiems kelią priekyje, atrodė labai tikri.

Tik staiga Ilzė užkliuvo už šakos ir parvirto. Skaudžiai nudiegė kelius ir delnus, kuriais bandė apsaugoti veidą.

Sugrikšėjo smėlis tarp dantų. Ilzė pajuto smėlio skonį burnoje – jis dvelkė žeme ir kažkodėl buvo sūrokas. „Daugiau nebegaliu!“ – suaimanavo apleidus jėgoms. Prieš akis, tar~ 5 ~

si kino teatre, prabėgo akimirkos, kurias Ilzė buvo jau seniausiai pamiršusi. Ilzė išvydo tetą Emą ir Tiją Mariją.

Mamą ir tėtį. Tėtį ir jo nelemtus traukinius. „Jei ne tėčio traukiniai, – apakino Ilzę suvokimas, – mes niekada nebūtume atsidūrę šioje prakeiktoje vietoje!“

pirma paslaptis

Iš kur atsiranda vaikai traukiniai Šios istorijos nebūtų nutikę, jei ne tetos Emos traukinys.

Aplink jį jau buvo susispietę viso kvartalo berniūkščiai, jie čiupinėjo stiklą palikdami ant jo rašaluotų pirštų atspaudus. Kitoje stiklo pusėje aštuoniuke rangėsi traukinio bėgiai, ne platesni už degtukų dėžutę. Vagonėliai buvo nudažyti tamsia samanų spalva, o priekyje sėdėjo pats mašinistas. Jis buvo nutaisęs reikšmingą veido išraišką, o ant galvos užsimaukšlinęs ryškiai geltoną beretę.

Teta Ema be ceremonijų niuktelėjo vienam kitam vaikiščiui, įsispraudė į vidurį ir įbedė nosį į stiklą, no~ 7 ~

rėdama atidžiai apžiūrėti visas, net smulkiausias, traukinio detales. Anuomet toks technikos stebuklas buvo didžiausia retenybė. Jis ne tik lėtai pūškuodamas riedėjo bėgiais, bet dar kartais ir signalizuodavo! Tuomet po visą parduotuvę pasklisdavo jo pratisas: „Tū-tūūūū!“ Teta Ema nieko neišmanė apie traukinius, tačiau šis ją tiesiog užhipnotizavo – net į besistumdančius vaikigalius ji nebekreipė dėmesio.

Tiesa, tuomet teta Ema dar nebuvo teta. Universitete ji krimto anglų kalbos veiksmažodžių asmenuotes, atmintinai mokėsi išimtis, o vakarais prisidurdavo prie studentės stipendijos valydama ilgus rimtų įstaigų koridorius. Paprastai žaislų parduotuves teta Ema aplenkdavo iš tolo, bet tądien padarė išimtį – ieškojo dovanos savo mažajam broliukui. Jam turėjo sueiti septyneri.

Teta Ema pasižiūrėjo į traukinį, tuomet į piniginės turinį, tuomet vėl į traukinį. Piniginei traukinys nepatiko. Matyt, ji turėjo savų priežasčių. Ir piniginė, ir teta Ema žinojo, kad įsigijus traukinį savaitę teks valgyti vien tik bulves. ~ 8 ~

Tačiau teta Ema buvo avantiūristė. „Ech, gyvenam tik vieną kartą. Bulvės tai bulvės“, – pagalvojo ji.

Tačiau kol ji šitaip sau mintyse svarstė, už nugaros pasigirdo spigus moteriškas balsas: – O po kiek šytas traukynys?

Teta Ema krūptelėjo ir atsigręžė. Už jos kiūksojo tikra pelkių fėja. Tai buvo pusamžė rubuilė, baltus plaukus susigarbanojusi smulkutėmis garbanomis ir įsisegusi pritrenkiančio dydžio auksinius auskarus. Fėjos lūpos buvo nudažytos ryškiai raudonais dažais ir atrodė kaip priklijuotos.

– Aš jį jau perku! – atrėžė teta Ema ir krūtine užstojo traukinį. Suprask, traukinys arba gyvybė.

Fėja grėsmingai nutilo, galvodama apie tolesnę veiksmų strategiją. Nutilo ir vaikiščiai, ir netgi kitoje prekystalio pusėje monotoniškai į telefono ragelį kažką burbėjusi pardavėja. Ore pasklido parako kvapas. Fėja pasitaisė lakuotas garbanas, o teta Ema įsispyrė rankomis į šonus, tylom sau nusprendusi žūtbūt nesitraukti nuo traukinio. Ji kovos iki galo! ~ 9 ~

– Khem... Šitas traukinys tik vienas! Vienetinis! – visai be reikalo įsiterpė pardavėja. Juk visi žinojo, kad tokių traukinių daugiau nėra ir negali būti.

– Taip, jis vienas toks, ir jis jau mano. Prašom supakuoti! – atsiliepė teta Ema. Jos akys degte degė kovos ugnimi. „Bus ir kung fu, ir karatė, ir kas tik nori, – pasakė sau. – Aš laimėsiu!“ Pelkių fėja suprato, kad jos gardus kąsnelis nuplaukė, tačiau tylomis trauktis nesiruošė.

– Plėšikai! Šitokia kaina už metalo laužą! – purkštelėjo ji. – Dykai duotų – neimčiau!

– Vynuogės dar žalios! – vyptelėjo teta Ema. Pelkių fėja apsisuko ant savo raudono kulniuko ir iškurnėjo pro duris. Teta Ema kruopščiai suskaičiavo kupiūras, iškrapštė paskutines monetas iš kapšelio ir viską sužėrė ant prekystalio. Ji čiupo dėžę su traukiniu ir nugalėtojos žingsniu išžygiavo iš parduotuvės, lydima pusės kvartalo vaikiščių, vis dar negalinčių atplėšti akių nuo savo svajonių žaislo.

Tuo tarpu kitame miesto gale mažasis broliukas slapta svajojo gimtadieniui gauti dviratuką. Deja! Tė~ 10 ~

vai vos sudūrė galą su galu, ir mažylis tai žinojo. Tačiau sapnuose jis vis tiek regėdavo save minantį pedalus, o paskui jį tursendavo mylimas nusenęs šuva Margis.

Tačiau tiek sapnus, tiek svajones mažylis išsyk pamiršo, vos tik išvyniojęs savo vyresnėlės sesers dovaną.

Nuo tos akimirkos visas tetos Emos broliuko gyvenimas sukosi apie traukinius.

O po dvidešimties metų pasaulį išvydo Ilzė.