Kendė

UDK 821.111-93 Br 254

Virselis

Versta iš: Kevin Brooks CANDY The Chicken House, Frome, Somerset

ISSN 1822-6981 ISBN 978-9955-38-929-3 © 2002 The Chicken House Text copyright © Kevin Brooks, 2002 The Author has asserted his moral rights. All rights reserved. © Vertimas į lietuvių kalbą, Kęstutis Šidiškis, 2006 © Leidykla „Alma littera“, 2006

s

riu y k s s Pirma

ą iki venim eitį, y g savo į pra li duoti igęs akis z i t to a v i įs o, be os. sme u v į k u s n b a u s d s ej valan ada viska Man vęs b usa s s a s i u t t j kaip per p izduo žiu iš . Sėd risiminti, a. Neįsiva ti gal tik no ikis ė d n Ke ma tum as p epavykst nusis askutinės berydam r tik band niekada n pavyksta p a i d a t u ti ir tį va bu, įžiūrė iai į praei ažinties, os, kai bu s su gum a us niuk ūsų p imirk Tolia iki m encijos ak inyje, ber į d n k vala ės egzist trau ure. a kep iukas in kend .. tik bern dėta juod s. igž niuka as su žva s. k u i ekalta n u a bern buv Tada niukas. er Tik b yje. in kėjo.

Trauk bu. nerei r m i u n g a Su am ure. o tad Ir kep io pasauli ■ sn enk■■■ Dide aug p is d ž a m nt šešta, važiuoja o i r a s ą a tys n nis, v ondo iai, lekian e i L d į a t r i r n iet, i kimš Ketvi rauki a pop tuščias. T ių – sausa bid n a l ta va ys beveik etimų bėg olatiniais u gr in trauk iešiais ant leivių su n r e p prieš itavusių k ka r p su a

lietais, skubančių namo po sunkios darbo dienos, o maniškiame vagone, be manęs, – tik keli naktinės pamainos darbininkai, girtas kostiumuotas bernas ir pulkelis linksmų mergiočių, išsirengusių į Londoną ieškoti vakaro pramogų. Tiesa, tų mergiočių net nemačiau – sėdėjo tolėliau, už nugaros, – bet girdėjau, kaip jos juokėsi, krizeno, žvygavo sukišusios nosis, bet taip, kad visi girdėtų, kaip joms smagu. Sunku buvo jų nesiklausyti, dar sunkiau pasidarė, kai jos ėmė kaip galėdamos garsiau šnabždėtis...

Kad tu būtum mačiusi, Džen, – štai TOKS...

Negali būti!

Vos nenumiriau, žinok...

Chichichichichi!!!

Kai mergiotės įlipo į traukinį – viena stotele vėliau už mane, – sudribau ant sėdynės ir nusisukau į langą. Buvau įsitikinęs, kad jos manęs nemato, nes sėdėjo pačiame vagono gale, o aš per vidurį, bet nenorėjau rizikuoti. Žinia, kaip būna – jų šešios, o tu tik vienas... išsipusčiusios, save visiems rodo, spėjusios išgerti po vieną kitą taurę... o tu su nauja kepure ir dar nežinai, ar ja reikia džiaugtis, todėl jau pradedi drovėtis... ir žinai, kas bus, jeigu jos tave pastebės... ką nors pasakys ar padarys – šiaip sau, kad pažvengtų, – tu susidrovėsi, o tada jos įsidrąsins dar ką nors leptelėti, tu dar labiau susidrovėsi...

Na, taip padariau, kai mergiotės įlipo į traukinį. Sudribau ant sėdynės, pasislėpiau nuo jų ir atsirėmęs galva į langą žiūrėjau į pro šalį lekiantį pasaulį.

Taip ir sėdėjau žiūrėdamas į pasaulį.

Nors pilkėjančioje šviesoje žiūrėti nelabai buvo į ką – gyvenamųjų daugiaaukščių bokštai, žemaūgės sodybos, tolumoje mirkčiojantys miesto žiburiai, – o po akimirkos jau niekur nežiūrėjau, tik klausiausi ratų dardėjimo ir va6

gono lingavimo, bėgių ritmo – tuka–ta–tu, tuka–ta–tu, TUKA–ta–tu, TUKA–ta–tu, TUKA–ta–tu... kuriančių mano mintyse muziką...

Ji padėdavo man gyventi.

Turėjo kažkokią prasmę.

Kada nors, neprarandu vilties, vėl turės prasmę.

■■■■

Traukiniui privažiavus Liverpulio gatvės stotį, aš tebespoksojau pro langą ir klausiausi vagono garsų. Garsiakalbis priminė, kad nepaliktume traukinyje asmeninių daiktų, mergiotės ėmė krizenti iš pranešėjo azijietiško akcento, kiti keleiviai stojosi, kėlė savo krepšius, ruošėsi išlipti. Traukinys slinko senų plytų tuneliu, su kabeliais, laidais ir geležinkeliui įprastomis šiukšlėmis. Tunelio sienose tamsavo tuštumos, mažos šešėliuose pasislėpusios arkos, tarsi tuneliai tuneliuose. Kai kuriose iš tų nišų mačiau statulas – keistas, aptrupėjusias, plytose įkalintas figūras, – jų vėjo nugairintus veidus vagojo melsvos augmenijos gijos – ir traukiniui dundant pro šalį galvojau: kas tai – senovinė puošyba? Relikvijos? Geležinkelio dievai? Ką jie čia veikia? Kitaip sakant, kam tunelyje reikalingos statulos?

Apie tai tebegalvojau, kai traukinys ėmė slinkti vėžlio greičiu, tamsa pranyko ir, šnypščiant stabdžiams, mes sustojome sterilioje stoties perono šviesoje.

Pšššš...

Bumbt.

Aaaaaaa...

Pirma savęs praleidau kitus keleivius. Kai mergiotės besisprausdamos, besistumdydamos ir krizendamos pasiekė duris ir pagaliau nuėjo per peroną, ir ore spigiai ir 7

šaltai nuaidėjo jų aukštų kulniukų caksėjimas, vogčiomis dirstelėjau į jas pro langą. Ir nustebau, pamatęs, kokios jos jaunos. Klausydamasis jų maniau, kad joms netoli dvidešimt, gal kiek daugiau, bet beveik visoms buvo ne daugiau kaip penkiolika ar šešiolika – tai mane trumpam sutrikdė.

Jos tokio amžiaus kaip aš... bet kažkodėl neatrodė, kad jos mano amžiaus, ir nežinojau kaip ir kodėl. Nesijaučiau vyresnis už jas, bet nesijaučiau ir jaunesnis.

Jaučiausi esąs kitoks.

Dar kurį laiką galvojau, kur jos galėtų eiti ir ką rengiasi daryti, ir ką ras baigiantis nakčiai – meilę, seksą, laimę, užsimiršimą, girtos rankos antausį?

Pakėliau savo krepšį, pasitaisiau kepurę ir išlipau iš traukinio.

Aikštė buvo sausakimša skubančių namo iš miesto žmonių – visi bėga, lenktyniauja, grumiasi dėl traukinio.

Jų buvo tūkstančiai, srove liejosi iš visų gatvių ir metro požemio nesibaigiančia tamsių kostiumų ir sakvojažų, ir skubančių veidų tėkme, tarsi vyktų kažkokia beprotiška migracija. Triukšmas nežmoniškas: svaiginanti kakofonija šiūruojančių kojų, minios balsų, garsiakalbių pranešimų, rėkavimų, šnypščiančių traukinių, cypiančių ratų, metalinio švieslentės juostų taukšėjimo – viskas susiliejo į gigantišką aklą gaudesį, kuris susivijęs viesulo virve kilo aukštyn po stiklinio stogo kupolu tarsi milijono paukščių klegesys.

Nuėjau per stoties aikštę kaip galėdamas greičiau – puoliau vienur, puoliau kitur, grumdamasis su potvynio banga – ir pagaliau pasiekiau laiptus į metro. Vėl stumdymasis. Vėl skubantys veidai. Vėl kakofonija. Ėjau nesustodamas – pro bilietų tikrinimo barjerus, koridoriumi, per tiltą, žemyn laiptais, – keli žingsniai bėgte paskutinę se8

kundę, šuolis sulaikius kvapą – ir štai aš, dar vienas veidas dundančiame į tamsą žiedinės linijos traukinyje.

Sunkiai alsuodamas, atsirėmiau į duris, nusišluosčiau nuo veido šaltą prakaitą ir pakėliau akis į metro schemą ant sienos: Liverpulio gatvė, Murgeitas, Barbikanas, Faringdonas, Kings Krosas.

Keturios stotelės.

Jau neilgai reikės važiuoti.

Neilgai laukti berniukui.

■■■■

Visada, kai važiuoju į Londoną, pradedu varžytis, jeigu tenka pasinaudoti „A–Z“ žemėlapiu. Žinau, tai kvaila. Žinau, nėra jokios priežasties varžytis. Tai tik žemėlapis, dėl Dievo meilės. Jeigu nežinai, kur reikia nueiti, imi žemėlapį, juk taip? Kas čia blogo? Savaime suprantamas dalykas.

Aš tai žinau.

Tik kad... Nežinau. Turbūt noriu būti kietas. Londonas kietas. Londoniečiai kieti. Juk nenori, kad tave palaikytų kaimo kvaileliu?

Noriu pasakyti, baik...

Taip, žinau... graudus vaizdelis. Bet graudžiai atrodyti nėra taip blogai, ką? Kitaip sakant, pasaulyje yra daug blogesnių dalykų už graudžią išvaizdą. Žodžiu, štai kodėl buvau susivyniojęs savo „A–Z“ žemėlapį į „Tesco“ krepšį ir įsikišęs į kišenę, ir štai kodėl, kai išėjau į gatvę Kings Kroso stotyje, į šaltą naktį, nesupratau, kur atsidūriau. Aš žinojau, kur turėčiau būti, žinojau, kur man reikėtų eiti, bet išlipau iš metro ne ten, kur tikėjausi išlipti, todėl praradau orientaciją. Gatvė, kuria man reikėjo eiti, vadinosi Pentonvilio, ir aš žinojau, kur ji, nes iš anksto pasižiūrėjau žemėlapyje. Bet kelią į ją žinojau tik iš

Justono gatvės, kuri eina išilgai stoties fasado, o aš išėjau į miestą ne fasado pusėje, o kažkur kitur, gal per šoninį išėjimą ar dar bala žino ką. Ir dabar kurion pusėn pažvelgdavau, visur mačiau chaosą: automobiliai, autobusai, taksi, lekiantys motociklai, žybsinčios šviesos, kelio remontas, kranai, statybvietės, pėsčiųjų perėjos, užtvaros stulpeliai vidury grindinio, sankryžos, vėl skubantys į traukinius žmonės, praeiviai gatvėje, bepročiai, hipiai ilgais purvinais plaukais ir tuščiais nušašusiais veidais...

Nieko panašaus žemėlapyje nebuvo.

Be to, nenorėjau traukti jo iš kišenės. Aplink per daug žmonių, ir aš jaučiausi toli gražu ne kietas. Kiurksojau atvipusiu žandikauliu kaip idiotas, mirkčiodamas nuo šviesų ir triukšmo. Keisčiau čia nebūčiau atrodęs net su sena purvina liemene, darbinėmis kelnėmis ir tarp dantų kyšančia smilga... su baltu paršiuku prie kojų... su baltu paršiuku, pririštu prie aptriušusio pavadėlio iš virvės...

Papurtęs galvą išmečiau iš jos tą vaizdą, žengiau atatupstas ir minutėlei atsirėmiau į sieną, kad pabandyčiau susigaudyti. Neskubėjau, užuodžiau autobusų padangų gumos smarvę, dusinančias išmetamas dujas... dairiausi, galvojau, vėl dairiausi... žiūrėjau, žiūrėjau, žiūrėjau... galvojau, galvojau, galvojau... kol pagaliau man nušvito galva. Jeigu noriu sužinoti, kur esu, reikia tik nueiti į centrinį stoties pastatą – mačiau jį stūksantį juodo dangaus fone už nugaros – ir nuo ten pradėti kelionę.

Taip ir padariau.

Gatve, už kampo, ir štai aš čia – ant plataus šaligatvio, nusėto telefono būdelėmis ir laikraščių kioskais, tiesiai prie pat stoties. Visai šalia Justono gatvės.

Pasaka.

Dabar tik reikia eiti Justono gatve...

10

Bet... į kurią pusę?

Ten? О gal ten? Į kairę ar į dešinę?

Užsimerkiau ir pabandžiau mintyse prisiminti žemėlapį. Mačiau jį, mačiau gatves, bet mano galvoje žemėlapis buvo apverstas aukštyn kojomis. Tas puslapis buvo apsuktas. Stotis buvo priešingoje gatvės pusėje. Gerai, pasakiau sau, jeigu žemėlapis apverstas aukštyn kojomis, vadinasi, tau reikia eiti į priešingą pusę. Jeigu esi šioje gatvės pusėje, kuri yra kita žemėlapio pusė, tada užuot ėjęs dešinėn, tu turi eiti kairėn.

Pasukau į kairę, bet kiek paėjęs sustojau, nes kažką prisiminiau – žemėlapis ir turi būti apverstas. Kai aš žiūrinėjau jį prieš išeidamas iš namų, apverčiau, kad ta dalis būtų teisingai į mane atsukta. Žemėlapis mano galvoje viską rodo teisingai. Man reikia eiti ne į dešinę, o į kairę.

Todėl apsisukau, atsitrenkiau į kažkokią beprotę senę, kuri stūmė pilną skudurų parduotuvės vežimėlį – „Jagedabadagedaaa!“ – ir nusivarė į tą pusę, iš kurios aš atėjau.

Bet nenuėjau nė dešimties žingsnių, kai vėl sustojau ir vėl pabandžiau įsivaizduoti žemėlapį. Ar aš tikrai jį apverčiau? Gal ne? Gal teisingai mąsčiau pirmą kartą?

Pasisukau šonu, dar pagalvojau, vėl atsisukau, ir jau buvau ryžtingai beeinąs, kai už nugaros mane kažkas šūktelėjo.

– Niekaip negali apsispręsti.

Merginos balsas – švelnus ir skambus, kaip švytintis deimantas pakelės griovyje. Šūktelėjo ji nelabai garsiai – nerėkė nesavu balsu, – tačiau tas šūksnis perskrodė visą triukšmą ir smigo į mano sąmonę kaip deimantinis peilio geležtės smaigalys. Atsisukau, pamačiau ištisą jūrą susi11

liejusių veidų, ir pamačiau ją – stovėjo prie įėjimo į „Boots“, nugara atsirėmusi į sieną, ir šypsojosi. Šypsojosi tokia šypsena, kuri kiaurai pragręžia širdį – lūpos, dantys, akyse kibirkštėlės...

Dieve mano, kokia šypsena.

Aš stovėjau kaip stovėjęs. Nieko negalėjau daryti. Galėjau tik stovėti ir žiūrėti į ją. Į viską. Jos veidą, kojas, kūno vingius. Jos pablyškusią baltą odą. Švytinčius kaštoninius plaukus, surištus uodegėle...

Dieve... jos oda.

Buvo su aptemptu trumpu sijonu, palaidinuke, iš po kurios švysčiojo nuogas pilvas, kurį pamatęs pavirtau akmeniu. Dar lūpų dažai, padažytos blakstienos, apyrankės ant riešų, odos dirželiai virš alkūnių, sidabrinis kryželis ant kaklo, juodi batai...

Nežinojau, ką man daryti. О kaip reikėtų elgtis?

Pabandžiau nusišypsoti, bet burna perdžiūvo, lūpos sulipo kampučiuose. Turbūt buvau panašus į psichinį ligonį. Nusišluosčiau burną ir vėl pažiūrėjau į ją, galvodamas, ką pasakyti, bet nieko nesugalvojau. Ji krestelėjo galvą, dirstelėjo į vieną pusę, paskui nusišypsojo ir vėl atsisuko į mane.

– Graži kepurė.

Nejučia pakėliau ranką ir pačiupinėjau kepurę. Ji buvo nauja – juoda ant ausų užvožiama kepurė, su pakraštėliu iš auksinių žvaigždžių. Man ji tikrai patiko. Tiesa, dėl kepurių: kartais žmonės matydami jas gali padaryti klaidingą išvadą.

Jiems atrodo, kad tu nori savo kepure kažką pabrėžti, pasirodyti esąs kažkas, kas iš tikrųjų nesi. Nežinau... gal aš tik prisigalvoju, gal aš paranoikas. Noriu pasakyti, kad iš tikrųjų tai nieko nereiškia – tai tik kepurė, dėl Dievo meilės. Be to, kam rūpi, ką apie jį galvoja kiti žmonės?

12

Tik ne man, tikrai.

Be to, ranką prie kepurės pridėjau ne todėl, kad pamaniau, jog mergina traukia mane per dantį ar kažkas panašaus, padariau tai iš įpratimo. Žinojau, kad ji nesišaipo.

Tai tik komplimentas, daugiau nieko.

Jai patiko mano kepurė.

Aš tai žinojau.

Na... ką aš jai atsakiau?

– A... taip. Štai kaip aš jai atsakiau.

– A... taip.

Iš koto gali išvirsti, ką?

Stulbinantis atsakymas.

Kietesnio niekas negirdėjo. О dabar mergina jau ėjo savo keliais. Ji sulankstė nedidelį krepšį, kurį laikė rankoje, pasitaisė rankinės dirželį, atsitraukė nuo sienos ir jau ėjo tolyn – štai ir viskas.

Ji ėjo. Lingavo klubai, per petį dar sykį šyptelėjo... tada nusisuko ir ištirpo chaose.

Ne, pamaniau.

Palauk...

Ne...

Bet susigriebiau per vėlai.

Ji nuėjo.

Velnias.

■■■■

Dar kiek pastovėjau žiūrėdamas jai įkandin, mintyse atkartodamas visą sceną. Tai atsitiko, pasakiau sau. Tau nepasirodė. Tai atsitiko. Ji čia buvo... ir jos nėra. Ji čia buvo...

Dabar jos čia nėra.

13

Todėl pamiršk.

Nieko neatsitiko – supranti? Greičiausiai ji net ne su tavim kalbėjo, o su savo draugu, kuris stovėjo tau už nugaros... taip, greičiausiai taip ir buvo.

Tai ko stebiesi, kad ji nuėjo?

Pagalvok.

Ji su kažkuo plepasi, pamato bernioką su kvaila juoda kepure ir pankišku gobtuvu, atvipusiu žandikauliu, iškišusį liežuvį, varvinantį seilę kaip idiotas...

Kaip manai, ką ji darys?

Pakvies jį pašokti?

■■■■

Papurčiau galvą ir nuėjau, bandydamas apie nieką negalvoti, bandydamas negalvoti apie ją – kaip ji stovėjo žiūrėdama į mane, kaip krestelėjo galvą ir nusišypsojo, kaip jos baltos odos kraštelis švystelėjo ten, kur talija, kaip švelniai raibuliuojantis pilkšvos baltos jūros paviršius...

Viešpatie, Džo...

Net negalvok apie tai.

Mane pagavo pėsčiųjų srovė, ir aš nuplaukiau nesipriešindamas. Gerai nežinojau, kur einu. Norėjau apsisukti ir ištrūkti iš minios, bet ta pačia kryptimi skubėjo per daug žmonių; kažkas keiktelėjo, kad stoviu ant kelio, kažkas bakstelėjo į šoną, todėl nusprendžiau, kad jie tikriausiai eina ten, kur reikia ir man, vadinasi, geriau neiti prieš srovę.

Perėjome pilną mašinų gatvę, palaukėme ant pėsčiųjų salelės, vėl nuėjome, kol pasiekėme kitą pusę. Kai minia pradėjo skirstytis – kas kur, – aš pasitraukiau į šoną, užlindau už reklaminio stulpo ir vėl ėmiau dairytis, stengdamasis suprasti, kur mane nuplukdė srovė. Mačiau sankryžą, dar vieną 14

pėsčiųjų salelę, kitą sankryžą, kelias užkandines, banką, porą kavinių, pinigų keityklą, krūvą suodinų krautuvėlių – ir ten, tiesiai priešais mane, – driekėsi Pentonvilio gatvė. Jos ir ieškojau. Dabar reikia pereiti gatvę ties sankryža, eiti dar pusę mylios, ir pasieksiu savo tikslą. Užsirašęs buvau 18.30. Dabar be ketvirčio šešios. Dar yra laiko. Nuo vidurdienio neturėjau burnoje nė kąsnio.

Kitoje gatvės pusėje stovėjo „McDonald’s“.

Galiu ten atsigerti, ko nors užkąsti, pasėdėti kelias minutes...

Atsisėsti prie lango.

Stebėti gatves.

Stebėti stotį.

Taip, galėčiau... kitaip sakant, tai visai nereiškia, kad aš ko nors ieškau, ką? Juk nesėdėčiau grąžydamas rankas, geidulingai žiūrėdamas į gatvę kaip koks apsisnarglėjęs vaikiščias, kamuojamas hormonų...

Ne, sėdėčiau ten, valgyčiau dešrainį, šaltai žiūrėčiau pro langą, tiesiog stumčiau laiką...

Nieko blogo nematau.

■■■■

Viduje daug žmonių. Daugumas stalelių jau užimti, ir prie prekystalio mindžikavo eilė klientų – būreliai vaikų, porelės suaugusiųjų, keli rūsčios išvaizdos juodaodžiai vaikinai su gobtuvais ir grandinėmis. Atsistojau į eilės galą ir ėmiau skaitinėti valgiaraščių lentas. Nežinau kodėl, bet man tai vargas. Niekada ten nieko nesuprantu – didelės porcijos, priedai, itin didelės porcijos, kažkas po du už 99 pensus, įprastas tas, įprastas anas... man tai per daug sudėtinga. Vis tiek visada perku tą patį – ketvirčio svaro sūrainį ir juodos kavos.

15

Eilė slinko pirmyn.

Moteriai priešais mane kilo mintis pereiti į kitą eilę, kairėje. Mačiau, kaip ji svarsto, bandydama paskaičiuoti, kuri eilė juda greičiau. Ji dvejojo, vėl apsigalvojo, paskui nusprendė pakeisti eilę. Kai ji žengė į šalį, aš žengiau žingsnį į priekį, bet ji staiga apsigalvojo ir vėl įsispraudė priešais mane. Žengiau atatupstas, padariau jai vietos, paskui ėmiau raustis kišenėje, ieškoti pinigų. Ryte tėtis davė man 20 svarų, ir turėjau dar beveik visus. „Tik nepamiršk užkąsti, – pasakė jis man. – О jeigu bus labai vėlu, nuo stoties važiuok su taksi.“ Tada metė į mane žvilgsnį, kuris bylojo – neskaitysiu tau paskaitos, ką reikia valgyti ir kur išleisti pinigus, nes esi pakankamai suaugęs, kad elgtumeis atsakingai... manau, kad galiu tavim pasitikėti... bet neužsimiršk, gerai?

Akimirkai mintyse šmėstelėjo jo veidas – ištįsęs, pilkas ir rimtas – ir vėl pagalvojau, kaip visada pagalvodavau, kodėl jis man atrodo toks tolimas... toks atokus, toks svetimas. Kartais atrodydavo, kad jis man visai ne tėvas, o aukštas žilstelėjęs vyras, kurį vadina daktaru Beku, gyvenantis tame pačiame name, kaip ir aš, ir mokantis mane, kaip turiu elgtis.

Išsiėmiau iš kišenės 5 svarų banknotą. Jis buvo sulankstytas į mažą kvadratėlį, ir kai jį truktelėjau, kampas užsikabino už kišenės vidaus ir išvertė ją, o kartu ir saujelę smulkių monetų. Bandžiau sugriebti jas kita ranka, bet jos jau skimbčiojo ant grindų – skimbt, skimbt, skimbt – ir kaip pamišusios riedėjo visomis kryptimis. Visa eilė ėmė sukioti galvas, suprantama – žiūrėjo į grindis, į monetas, kaip jos rieda. Dieve, nuriedėjo jos toli. Kai kas jas užmynė arba ėmė lenktis pakelti, tačiau daugumai buvo nusi16

spjauti. Greitosiomis žvilgtelėję į žiopliuką, kuris barsto savo pinigus, jie tik pakraipė galvas ir vėl ėmė rūpintis savo reikalais.

Bet aš vis tiek pajutau, kaip skruostus užplūsta raudonis. Žinojau, kad iš manęs laukiama kažkokių veiksmų, bet nenorėjau nieko daryti. Nenorėjau grabinėtis po grindis parkritęs ant keturių ir ieškoti 10 pensų skatikų. Nenorėjau, kad žmonės į mane žiūrėtų. Bet jeigu nepradėsiu rinkti pinigų, jeigu stovėsiu palikęs juos mėtytis ant grindų, visi palaikys mane išpaikintu vaikėzu, turčiaus išpera, kuris turi per daug kišenpinigių. Įsivaizdavau, ką jie pagalvos – tik pažiūrėkit į jį, kuo jis save laiko, stovi patenkintas, barsto ant žemės pinigus...

Nežinojau, ką daryti.

Gailėjausi, kad apskritai čia atėjau.

Pagaliau radau išeitį. Pakelsiu tas monetas, kurias matau, paskui greitai apsidairysiu tarsi ieškodamas likusių, tada gūžtelėsiu pečiais ir atsainiai sugrįšiu į savo vietą eilėje. Gal net pabandysiu nusišypsoti... žinot, tokia save pašiepiančia šypsena, kuri sako: še tai tau, na ir kerėpla, koks aš nevykėlis...

Jau buvau bepradedąs treniruotis su ta šypsena, kai priėjo jauna moteris ir padavė man vieno svaro monetą.

– Ačiū, – padėkojau.

Ji nusišypsojo ir mostelėjo ranka.

– Dar viena štai ten – nuriedėjo po stalu.

– Supratau, – pasakiau, neramiai žiūrėdamas į juodus vaikinus prie stalo – skustos galvos, apduję žvilgsniai, šlikės. Vienas iš jų atsisuko ir taip į mane pasižiūrėjo, kad man kraujas sustingo gyslose.

– Eee... taip, ačiū, – pasakiau moteriai. – Paimsiu... ­vėliau.

17

Ji gūžtelėjo pečiais ir grįžo į eilę. Jutau, kaip juodukai žiūri į mane, jutau, kaip mano skruostai vis labiau kaista, jutau, kaip po kepure pradeda tvenktis prakaitas, – tada kažkas plekštelėjo man per petį ir tarė: – Nori, aš tau ją pakelsiu?

Buvau taip sutrikęs, kad iš pradžių nepažinau balso.

Tiesiog dar vienas balsas, dar viena geroji samarietė, kišanti nosį į svetimus reikalus, kad viskas būtų dar blogiau.

Atsidusau ir atsisukau, norėdamas išberti „ačiūbetnereikia“, bet kai pamačiau, kas ji, žodžiai išdulkėjo iš galvos.

Viskas aplink mane išnyko.

Tai buvo ta mergaitė, žinoma. Mergaitė iš stoties. Mergaitė su šypsena, oda ir akimis...

– Jie ne tokie baisūs, kaip atrodo, – pasakė ji.

Bandžiau paklausti: „Kas?“ – bet liežuvis tarsi nutirpo. Sugebėjau papūsti lūpas ir atrodyti kaip paskutinis kvailys.

Mergina nusišypsojo.

– Tie bernai prie stalo... ne tokie grėsmingi, kaip atrodo. Gali drąsiai imti savo svarą.

– Aha, – atsakiau.

Ji žvilgtelėjo į mane.

Jutau, kaip skęstu jos akyse.

Jos galva sukrutėjo nuo juoko, tada ji apsisuko ir nuėjo prie stalo, prie kuriuo sėdėjo trys juodi vaikinai. Jai priėjus jie pakėlė galvas, ji kilstelėjo ranką ir kažką vienam iš jų pasakė. Tas gūžtelėjo pečiais, parodė delnus, nusišypsojo ir kažką atsakė. Ji nusijuokė, palietė jo ranką, paskui pasilenkė ir pakėlė po stalu gulėjusią vieno svaro monetą.

Kai ji pritūpė, sijonas pakilo, ir vaikinai prie stalo pasilenkė, kad geriau matytų. Vienas iš jų užsimerkė ir palingavo galvą, tarsi negalėdamas ramiai žiūrėti į tokį vaizdą.

18

Mergina atsistojo, linktelėjo vaikinams, tada apsisuko ir grįžo prie manęs.

– Prašau, – pasakė paduodama man monetą.

– Ačiū, – padėkojau. – Nereikėjo...

– Niekai.

– Aš norėjau... aš pats...

Ji palietė mano ranką ir dirstelėjo man už nugaros.

– Tavo eilė.

– Ką?

Ji linktelėjo galva prekystalio pusėn.

– Tavo eilė. Jie laukia.

Atsisukau. Stovėjau prie prekystalio. Kažkaip man pavyko atsidurti eilės priekyje. Išstypęs berniokas su sudribusiais karčiais stovėjo prie kasos aparato, klausiamai žiūrėdamas į mane.

– Jums padėti? – paklausė.

– Taip... atsiprašau. Prašom duoti... eee... norėčiau... hm... – vėl pakėliau akis į valgiaraščio lentą, nieko nematydamas, žiūrėdamas tik tam, kad žiūrėčiau, nes daugiau neturėjau kur žiūrėti, ir man reikėjo laiko pagalvoti, sukaupti drąsą žodžiams, kuriuos norėjau pasakyti. Turbūt stovėjau taip tūkstantį metų, žiūrėjau į lentą su valgiaraščiu, aklai spoksojau į beprasmį žodžių ir piešinių jovalą, širdžiai daužantis lyg kokiam proto netekusiam laikrodžiui, pumpuojant kraują ir deguonį į raumenis, ląsteles, nervus... kaitinant mano pojūčius. Mintys lėkė šuoliais, bet galvoti man nepavyko. Mačiau viską, kiekvieną taškelį ir kiekvieną judesėlį, bet viskas buvo beprasmiška. Manyje tvyrojo kurtinanti tyla.

Galų gale giliai įkvėpiau, nurijau seiles, išvijau iš galvos visas mintis ir pasisukau į merginą.

– Ar norėsi ko nors? – paklausiau.

19

Ji nusišypsojo.

– Maniau, kad nepaklausi.

■■■■

Radome stalelį prie lango, išmetėme visas šiukšles ir atsisėdome. Sau nusipirkau ką buvau pratęs, o mergina paprašė šokoladinės spurgos ir didžiausios stiklinės kolos su tona ledo. Žiūrėjau, kaip ji pasistatė gėrimą ant stalo ir nuleido galvą prie šiaudelio.

– Ar tikrai daugiau nieko nenori? – paklausiau.

Ji linktelėjo uoliai čiulpdama šiaudelį, gerdama užkandusi žadą, kaip mažas vaikas. Išsivyniojau sūrainį ir ėmiau valgyti. Jau nejaučiau alkio, bet džiaugiausi, kad radau kur dėti rankas. Nervingas rankas sunku paslėpti, kai jos neturi darbo. Kramčiau ir rijau, nusibraukiau trupinius nuo lūpų, dirstelėjau į laikrodį...

– Kažko lauki? – paklausė mergina.

– Ne visai.

– Kaip sakai?

Aš užsikosėjau, užspringęs salota, staiga supratęs, koks kvailas atsakymas. Ne visai, pasakiau, ne visai... Kaip tu gali ne visai laukti?

Dieve...

– Tau negera? – paklausė mergina.

– Taip... aš... kche, kche... atsiprašau. Einu pas gydytoją.

– О kas tau?

– Klausei, ar aš laukiu...

– Na? – Einu pas gydytoją.

– Supratau. Maniau, kad dėl to ir kosėji.

– Ne... tiesiog... užspringau.

20

– Aišku, – ji linktelėjo šypsodamasi pati sau. – Tada viskas aišku.

– Taip...

Ji vėl ėmė siurbti kolą, aš gnaibiau sūrainį, čiupinėjau servetėlę, lanksčiau ją, sukiojau, valiausi pirštus, visą laiką įtempęs ausį klausydamasis šliurpimo kitoje stalelio pusėje. Paskui abu pakėlėme galvas ir vienu metu prabilome: – Kur tu?..

– Paprastai aš...

– Atsiprašau, – pasakiau. – Po tavęs.

Ji nusišypsojo.

– Norėjau paklausti, kur tu eini pas tą gydytoją? Čia aplink nėra klinikų.

– Pentonvilio gatvėje, – paaiškinau. – Privati įstaiga...

Ji kilstelėjo antakius tarsi norėdama pasakyti – vadinasi, privati klinika, tai bent, tai bent, – bet nieko neatsakiusi linktelėjo galvą ir suleido dantis į spurgą.

– Mano tėtis – gydytojas, – paaiškinau. – Pažįsta daug kitų medikų, jo draugai, supranti...

– Aha, – atsakė ji pilna burna.

– Kartais praverčia...

– Žinoma. О kas tau?

Paraitojau rankovę ir parodžiau gumbą ant riešo.

– Fe! – pasakė ji. – Kas tai?

– Nieko baisaus... tik gumbas. Vadinasi ganglijas.

Ji prunkštelėjo, spjaudydama šokolado trupinėlius.

– Gan... kas?

– Ganglijas. Tai toks... raumenų darinys... – Bandžiau prisiminti, ką tėtis aiškino apie gumbą. Jis viską smulkiai išaiškino, nupiešė piešinių, bet aš jo nesiklausiau. – Tai susiję su raumenų skysčiais, – pasakiau merginai. – Jie išteka ir susikaupia gumbe...

21

– Kodėl?

– Kas – kodėl?

– Kodėl jie išteka?

– Nežinau.

Ji baigė valgyti spurgą, dabar žvejojo stiklinėje ledo gabaliukus, mėtė juos į burną ir čiulpė.

– О tėtis negali pagydyti? – paklausė. – Sakei, kad jis daktaras....

– Jis ne toks daktaras.

– О koks?

Nuraudau. Visada nuraustu išgirdęs šitą klausimą.

– Jis... na... jis ginekologas.

Ji nenusijuokė, kvailai nenusišypsojo, nepaleido pokšto. Kramtė ledo kubelį ir žiūrėjo į mane.

– Ginekologas?

– Aha. Tas kitas daktaras, pas kurį einu, yra specialistas...

– Gumbų specialistas?

– Taigi, – nusišypsojau.

Jos veidas pasikeitė, kai ji pamatė mano šypseną. Neįsivaizdavau, kad tai įmanoma, bet, atrodė, tarsi nubyrėjo vienas sluoksnis odos, parodydamas kitą veidą, dar gražesnį, kuris slėpėsi po kauke.

– Pirmą kartą nusišypsojai, – tarė ji žiūrėdama man į akis. – Šypsokis dažniau. Tau tinka.

Susigūžiau nuo komplimento ir neišlaikęs nuleidau akis po stalu. Oda degte degė, girdėjau, kaip ji čirška.

– Atsiprašau, – tyliai pasakė ji. – Nenorėjau tavęs varžyti. Aš nepradedu, tiesiog pasakiau... kad gražiai šypsaisi.

Ir viskas. Tai tiesa. – Ji patylėjo. – Nori, kad pasakyčiau, koks tu atgrasus?

Aš pakėliau galvą ir atgrasiai nusišypsojau.

– Štai taip geriau, – pasakė ji. – Beje, mano vardas Kendė.

22

– Džo. Džo Bekas.

Ji linktelėjo.

– Ačiū už spurgą, gumbuotasis Džo.

– Į sveikatą. Žiūrėjome vienas į kitą šypsodamiesi kaip idiotai, paskui mano nervai vėl neišlaikė ir aš panarinau galvą, slėpdamas ją už puodelio su kava.

Kendė nusijuokė.

– Kas? – paklausiau.

– Tu. – Ką?

– Nieko...

Ji vis dar kikendama įkišo ranką į juodą rankinaitę ir ištraukė pakelį cigarečių. Patapšnojusi jį išsiėmė cigaretę ir prisidegė vienkartiniu žiebtuvėliu.

Tikriausiai mano veide pamatė nuostabą.

– Atsiprašau, – tarė vėl imdama pakelį. – Rūkysi?

– Ne... ne, ačiū. Aš nerūkau. – Neramiai apsidairiau po patalpą. – Manai, čia galima rūkyti?

Ji nieko neatsakė, tik gūžtelėjo pečiais, išpūtė dūmus ir nukrėtė peleną į spurgos popierėlį. Tada apsidairė, metė žvilgsnį į juoduosius vaikinus, paskui pro langą, nužvelgė visą gatvę, vėl užsitraukė dūmą ir pažiūrėjo į mane. Jos akys šypsojosi ir ji mostelėjo galva į mano kepurę.

– Visą laiką ją nešioji?

– Ne visą laiką...

– Graži.

– Ačiū.

– Kodėl nenusiimi?

– Ką?

– Nusiimk... noriu pamatyti, ar visa galva taip susivėlusi, kaip plaukų galiukai.

23

Kažkodėl vėl pradėjau drovėtis.

– Na... – pasakiau, – ...žinai, tuoj jau eisiu... Jau ir taip vėluoju.

Ji tik pasižiūrėjo į mane.

Aš atsidusau ir nusitraukiau kepurę.

Ji išpūtė akis.

– Oho! Kaip tau taip išeina? Kaip tu juos taip suveli?

– Tai nelengva. Reikia įdėti daug darbo.

Ji nusijuokė.

– Nejuokauju, – pasakiau jai. – Triukas su susivėlusiais plaukais yra toks: suvelti juos taip, kad jie būtų susivėlę, bet atrodytų tarsi ne suvelti, o tokie iš prigimties.

– Tau pavyko.

– Labai ačiū.

– Nėr už ką. Šį kartą nenusisukau. Nusivaipiau ir pastūmiau į šalį sūrainį. Jis jau buvo atšalęs. Atšalęs ir pamirštas. Man jis nerūpėjo. Kam reikalingas atšalęs sūrainis, kai kalbiesi su dailia mergina? О aš su ja kalbėjausi, pats tai supratau.

Nesėdėjau bambėdamas ir susidrovėjęs. Tikrų tikriausiai šnekėjausi su ja. Ir ne tik šnekėjausi – man tai net ėmė patikti. О tai jau buvo stebėtinas dalykas, nes aš visada jausdavausi nekaip, kai reikėdavo kalbėtis su merginomis.

Visad nervinuosi, drebu, nepasitikiu savim... ypač su tomis merginomis, kurios man patinka. О Kendė man patiko. Labai patiko. Man patiko jos išvaizda – veidas, akys, lūpos, kojos, oda – ir man patiko, kaip ji kvepia – muilu ir talko milteliais. Viskas joje mane jaudino. Jaučiausi su ja kaip naujai atgimęs. Nuo jos mane mušė karštis. Nuo jos mane purtė šaltis. Ji mane užvedė, išvertė išvirkščią.

Paprastai tokiu atveju būčiau taip smarkiai susidrovėjęs, kad nieko nebūčiau jautęs, bet šį kartą jaučiau. Dieve, aš 24

jaučiau. Ir man buvo gera, tarsi adrenalinas nušniokštė per visą kūną... Žinoma, negaliu sakyti, kad visai nesinervinau, nedrebėjau ir nebijojau. Nes visa tai dariau. Pasakysiu tiesą – buvau mirtinai nusigandęs, nusigandęs, netikintis, nes negalėjau sugalvoti nė vienos priežasties, dėl kurios šita pritrenkianti mergina turėtų sėdėti čia ir su manim kalbėtis. Kodėl ji nesikalba su kuo nors kitu? Su kuo nors vyresniu už mane, protingesniu, gal aukštesniu ir kietesniu?..

Kodėl išsirinko mane?

Ką aš jai galiu pasiūlyti?

Bet negaišau laiko vien tik apie tai galvodamas.

Galų gale – kam tai rūpi?

Dabar ji sėdėjo atsirėmusi alkūnėmis į stalą, pasidėjusi smakrą ant delnų, rūkė cigaretę ir tingiai dairėsi po užkandinę. Cigaretės galiuką puošė raudonas lūpų dažų žiedelis. Akys švietė tamsia šviesa, sudrėkintos juodo akių šešėlio ir blakstienų dažų, ir jos buvo pasakiškai gražios, kažkokia nesuvokiama smulkmena jose kėlė nerimą. Iš pradžių nesuvokiau, kas tai, bet paskui supratau: akių lėliukės. Neįtikėtinai mažos, kaip dvi juodos skylutės, susitraukusios ir tuščios. Kaip du tamsos smeigtuko dūriai.

– Kas tavo pirštams? – staiga paklausė ji.

– Ką?

– Tavo pirštai.

Pasižiūrėjau į savo rankas.

– Kur? – Čia, – tarė ji pirštais paliesdama mano kairę ranką.

Aš suakmenėjau. Nuo prisilietimo tarsi elektra nupurtė, karštas ir šaltas, tokio jausmo dar niekada nebuvau patyręs.

25

– Kas atsitiko? – paklausė ji vis dar laikydama mano pirštus.

– Nieko.

– Skauda?

– Ne...

– Kas tai?

Vėl pažiūrėjau į delną ir staiga supratau, apie ką ji kalba.

– A, aišku, – pasakiau. – Tik sudiržusi oda... nuospaudos... nuo gitaros stygų.

– Tu groji gitara?

Linktelėjau.

Ji žvilgtelėjo į mane.

– Gerai?

– Nežinau. Lyg ir neblogai...

– Nuo grojimo gitara pirštai tokie pasidaro?

– Taip. Žinai, visą laiką spaudai stygas...

– Kokia gitara?

– Dažniausiai bosine.

– Tikrai? Groji kokioje grupėje ar dar kur nors?

– Na... – pradėjau jausdamas, kad vėl imu drovėtis, – tartum ir grupėje...

– Ką reiškia „tartum“?

– Taip, grupėje.

– Ką – tikra grupė? Grojat ant scenos? Koncertai?

– Taip.

– Rimtai?

– Supranti, daugiausia vietiniams. Pabai, klubai, mokyklos...

Niekad man nepatiko kalbėti apie tai, kad groju grupėje. Tada man atrodo lyg riesčiau nosį, panašiai kaip – a, žinoma, aš grupės narys, supranti... – tarsi groti roko grupėje būtų kažkoks neįsivaizduojamas laimėjimas. Aš nesi26

didžiavau, man patiko groti, bet nemėgau apie tai kalbėti.

Pasijusdavau nejaukiai, o nejaukiai aš jausdavausi ir be šitos temos. Kendė vis dar nepaleido mano pirštų, švelniai glostė juos nagais, man tai patiko, bet viskas pradėjo šiek tiek per daug patikti...

– Išleidot įrašų?

– Dar ne.

– Kaip jūs vadinatės?

Aš dvejojau.

– Pasakyk, – ragino ji, – pasakyk, gal esu apie jus girdėjusi.

– Vargu. Mes vadinamės „The Katies“.

– „Katies“? Kaip mergaitės vardas?

– Taip.

– Kodėl?

Aš švelniai atitraukiau savo ranką ir nusišluosčiau nuo lūpos lašelį prakaito.

– Na, anksčiau vadinomės „Kate’s Bored“...

– Kaip „įgriso“?

– Taip, panašu į skeitbordą.

Ji suglumo.

– Skeitbordas, – pasakiau. – Skeitbordas, Keitei įgriso?..

– A, tiek to. Bet kuo čia dėta ta riedlentė?

– Grojam tokią riedlentišką muziką...

– Greitą, pankišką?

– Taip, panašiai, – vėl susidėjau rankas ant stalo, nes man mažumėlę palengvėjo. – Kai pradėjom groti, galvojom apie pavadinimą, – ėmiau aiškinti, – ir kažkam šovė į galvą „Kate’s Bored“. Visai kvailas, žinau, bet daugiau niekas neatėjo į galvą.

– Paskui sutrumpinot iki „The Katies“?

27

– Ne. Tiesiog jie pradėjo mus taip vadinti.

– Kas? Gūžtelėjau pečiais.

– Vaikai, kurie ateina mūsų pasiklausyti.

– Turite gerbėjų?

– Ne tikrų... Šiaip draugai, kurie sekioja iš paskos.

– Jėga. Turėtumėt puikiai jaustis.

– Taigi, mums smagu. Supranti, mums nei moka daug, nei ką... bent jau kol kas. О dabar laukia svarbus pasirodymas...

Aš nutilau. Kendė manęs daugiau nesiklausė. Sėdėjo atsitiesusi ir išsproginusi akis žvelgė man per petį.

– Kas tau? – paklausiau. – Kas nutiko?

Atrodo, ji manęs net negirdėjo. Žvilgsnis sustingo, veidas išblyško.

– Mėšlas, – tyliai tarė.

– Ką? Kas tau?

– Neatsisuk, – sušnibždėjo ji skubiai prisidegdama kitą cigaretę. – Nieko nesakyk. Apsimesk, kad supranti, ką aš kalbu, gerai?

– Ką? Ką tu čia?..

– Prašau, – sušvokštė ji ir vėl dirstelėjo man per petį.

Ji vėl šypsojosi, bet ne taip, kaip jau spėjau priprasti. Tai buvo baimės šypsena. Jos rankos drebėjo.

Lūpos virpėjo.

Tada stalą užgulė šešėlis – ir dvelktelėjo šalčiu.

28