Adata
23 000
Vieni pirmųjų žmonių vartotų įrankių buvo naudojami medžioklei: ietigaliai, pei liai, rėžtukai ir kirveliai grobiui dalyti ir skerdenai doroti. Bet jau prieš 25 tūkst. metų mūsų protėviai pasidarydavo ir smulkesnių, trapesnių kaulinių įrankių: segių drabu žiams, ylų skylėms odoje pradurti ir adatų. Seniausia žinoma adata buvo rasta pietva karių Prancūzijoje; ji datuojama apie 23 tūkst. m. pr. Kr., o seniausios iš odos siūtos kelnės, palaidinė ir apavas buvo aptikti 22 tūkst. metų senumo kape prie Maskvos (Rusija). Bet kaulinės adatos yra trapios. Apie 5 tūkst. m. pr. Kr. adatas pradėta gaminti iš bronzos, ši buvo daug tvirtesnė. Bronzinės, žalvarinės, geležinės ir net sidabrinės ada tos buvo plačiai paplitusios dar ankstyvaisiais viduramžiais. Bet jau VIII a. Ispanijo je apsigyvenę maurai ėmė daryti plienines adatas, taip pat plieninius kardus. Moterys adatas laikydavo specialioje dėžutėje ir ją nešiodavosi pasikabinusios prie diržo. Adata sudaryta iš dviejų svarbių galų: smaigalio ir ąselės (ar auselės, bulės). Smai galiu, kaip jau aišku iš pavadinimo, duriama į siuvamą medžiagą, o per ąselę perve riamas siūlas. Būna skirtingo ilgio ir storio adatų. Ilgesnėmis ir storesnėmis siuvami stambūs siuviniai, o trumpesnės tinka tikslumo reikalaujančiam darbui, drabužiams siūti. Siuvinėjimo adatų ąselės būna didesnės nei paprastų adatų, kad nesunku būtų įverti storesnius ar nevytus siuvinėjimo siūlus. Yra ir labai didelių, apmušalams siūti naudojamų adatų, jomis lengviau perdurti storus apmušalinius audinius (kai kurios esti net 30 cm ilgio). Yra dar vienas įrankis, labai reikalingas siuvant (ypač storesnį audinį) – tai pirš čiukas, arba siuvamasis antpirštis. Paprastai tai yra kaušelis, kurį užmovus ant piršto patogu saugiai smeigti juo adatą į audinį ar odą. Seniausias žinomas pirščiukas arche ologų rastas kasinėjant Pompėją, taigi jis padarytas ne vėliau kaip 79 m. po Kr.
m. pr. Kr. 18
Adata buvo vienas pirmųjų žmonių įrankių.
Veidrodis
6000
Pirmieji veidrodžiai buvo tykus ežero ar kito vandens telkinio paviršius, kur senovės žmonės matydavo savo atvaizdą. Viename graikų mite pasakojama, kaip nepaprasto grožio jaunuolis, vardu Narcizas, beprotiškai įsimylėjo savo atvaizdą tvenkinio pavir šiuje, siekė jį apkabinti, įkrito į vandenį ir paskendo. Septintajame XX a. dešimtmetyje archeologai kasinėdami centrinės Turkijos Ča tal Chiujuko vietovėje esančias dešimties moterų kapavietes rado šiuo metu žinomus seniausius veidrodžius – tai kokybiškai nupoliruoti obsidiano, labai kieto vulkaninio stiklo, gabalai. 2900 m. pr. Kr. egiptiečiai naudojo poliruotos bronzos ir vario veidro džius. Panašūs veidrodžiai buvo apie 2800 m. pr. Kr. Indijoje ir Pakistane. Patys dai liausi poliruotos bronzos veidrodžiai buvo gaminami Kinijoje Hanų dinastijos laikais (nuo 202 m. pr. Kr. iki 220 m. po Kr.). Pirmuosius uždaromuosius veidrodėlius gamino graikai apie V a. pr. Kr. – tai buvo nedidelė dėžutė, ją atvėrus atsiversdavo nusvidinto metalo veidrodėlis. Kadan gi metalas greitai tamsėja, į kai kurias dėžutes buvo įdedama pemzos milteliais įtrinta kempinėlė, kad veidrodėlį būtų galima pašveisti. Romos imperatorius Domicianas buvo įtikėjęs, kad priešai žada jį nužudyti, tad savo kasdienių pratybų aikštelę apstatė veidrodžiais, kad galėtų pamatyti iš bet kurios pusės atsėlinančius žudikus. Domiciano įtarumas pasitvirtino – iš tiesų atsirado są mokslininkų, siekusių jo mirties. Tik jie nelindo į asmeninių pratybų aikštelę, o nu žudė jį miegamajame. Dar iki III a. romėnai pradėjo gaminti primityvius stiklinius veidrodžius: jie už dažydavo skaidraus stiklo lakštą plonu sidabro, aukso ar vario sluoksniu. Nors atvaiz das būdavo kreivokas, vis dėlto čia jau buvo pradžia. Bet barbarams užkariavus impe riją, šis būdas buvo pamirštas. Prie stiklinių veidrodžių vėl grįžta tik XIII a. Šiuolaikiniai veidrodžiai gaminami užpurškiant atspindintį sluoksnį. Stiklo lakš tas dedamas į vakuuminę kamerą ir į jį nukreipiamas įkaitintų aliuminio atomų srau tas. Pasiekę stiklo paviršių, atomai ataušta ir prikimba, padengdami paviršių tobulai atspindinčiu sluoksniu.
m. pr. Kr. 28
Pagrindinis Hubble’o kosminio teleskopo veidrodis
Cukrus
6000
Cukranendrės, iš kurių šiais laikais pagaminama apie 70 proc. cukraus produkcijos, pradėtos naudoti Naujojoje Gvinėjoje prieš 8000 metų. Tik apie 1000 m. pr. Kr. pre kybininkai iš Indijos ir Pietryčių Azijos pradėjo vežti į savo kraštus cukranendrių sod menis. Kol nebuvo išrastas cukrus, visame pasaulyje maistas buvo saldinamas medu mi. Indijos virėjai virdami cukranendrių sirupą pirmieji pradėjo išgauti cukrų. Tai buvo rudi kristalėliai. Į Viduržemio jūros kraštus tik VII a. cukrų atnešė arabai, užkariaudami Šiaurės Afriką ir Pirėnų pusiasalį. 1420 m. portugalai pirmą kartą pasodino cukranendrių Madeiros saloje. Iš čia jos plito į Vakarų Afriką, Azorų ir Kanarų salas. 1493 m., stab telėjęs Kanaruose, Cristoforo Colombo pasiėmė cukranendrių daigų ir juos vėliau pa sodino Santo Domingo (Dominikos Respublika) apylinkėse. Cukrus buvo vertinamas ne tik dėl saldaus skonio. Buvo manoma, kad jis turi gydomųjų savybių. Ajurvedos gydytojai cukrumi gydo bronchitą, odos bėrimą, šlapi mo takų infekcijas ir vidurių užkietėjimą. Azijos tautų liaudies medicina pataria cu kraus ir imbiero mišiniu malšinti žagsulį. Mūsų dienomis tik maždaug 100 iš daugiau kaip 200 pasaulio valstybių gamina cukrų, bet jis yra valgomas visame pasaulyje. Net Etiopijoje, kur cukraus suvartojimas yra vienas mažiausių, vis dėlto vidutiniškai vienas asmuo suvalgo apie 3 kg cukraus per metus. O Belgijoje vienam asmeniui tenka net apie 40 kg cukraus per metus, tad šalis yra viena didžiausių cukraus vartotojų (tokį vartojimo lygį tikriausiai lemia pui kiojo belgiško šokolado populiarumas). Cukranendrėse gausu vitaminų ir mineralų, bet rafinuotame cukruje visų šių vertingų medžiagų nebelieka. Netgi dar blogiau: rafinuotas cukrus kartu su balintų miltų kepiniais, sultimis ir užkandžiais yra kaltinamas dėl plintančio nutukimo, dia beto ir, žinoma, dantų ėduonies.
m. pr. Kr. 30
Karibų cukranendrių plantacija
Konservų skardinė
1810
Penkių asmenų direktorija, trumpai veikusi tarp Prancūzijos didžiosios revoliucijos ir Napoleono iškilimo (1795–1799) kaip vykdomoji valdžia, paskyrė 12 tūkst. frankų atlygį tam, kas atras patikimą būdą ilgai išlaikyti maistą. Laimėjo paryžietis Nicholas Appert’as – jis pusiau išvirė maistą, sudėjo jį į stiklainį ir užkimšo dideliu kamščiu, ta da stiklainį įstatė į verdantį vandenį, kad karštis išstumtų iš jo orą ir sunaikintų jame bakterinį užkratą, o maistas ilgai išliktų nesugedęs. Appert’as taip užtaisė aštuonio lika skirtingų produktų, tarp kurių buvo kurapkų mėsos, daržovių, padažų, ir viską išsiuntė kartu su Napoleono armijos daliniais. Vėliau jie pranešė, kad niekas nebuvo sugedę. Visa bėda, kad stiklas dūžta, tad 1810 m. anglas Peteris Durandas išrado skardi nę (ji buvo iš geležinės skardos, užlituojama alavu). Kaip ir Appert’o stiklainiai, skar dinės būdavo užtaisomos išstūmus orą, tad maistas jose išsilaikydavo kelis mėnesius. Bet pirmą konservų fabriką atidarė ne Durandas, o kiti du anglai – Bryanas Donkinas ir Johnas Hallas. Masinę maisto konservų gamybą jie pradėjo 1813 m. Di džiausi jų klientai buvo Britanijos armija ir karinis laivynas. Vien tik laivynas per me tus nupirkdavo 24 tūkst. didelių skardinių maisto; ypač pageidaujami buvo daržovių konservai. Pradėjusios juos vartoti, įgulos, galima sakyti, visiškai nustojo sirgti skor butu. Skardinių istorijoje tam tikrą vaidmenį atliko ir dar vienas anglas: Thomas Ken settas atvežė konservų skardinių gamybos technologiją į Ameriką. Jis atidarė fabriką Niujorko uosto apylinkėse, gamino jame jūrų gėrybių (austrių, omarų, lašišų) ir vai sių konservus. Šiaurinio jūrų kelio ieškotojai ir kalnakasiai, traukę į Kalifornijos auk so versloves, keliavo nešini maisto konservų skardinėmis. JAV pilietinio karo metais svarbiausia preke tarp kareivių tapo maisto konservai – nebuvo jokių galimybių tiek ti šviežią maistą dešimtims tūkstančių kareivių mūšio laukuose. Skaičiuojama, kad 1861–1865 m. kariai suvalgė apie 120 mln. skardinių maisto.
202
Maistas iš skardinių buvo gyvybiškai svarbus JAV pilietiniame kare.
Stetoskopas
1816
René Theophile’is Hyacinthe’as Laennecas (1781–1826) buvo prancūzų gydytojas, iš auklėtas ir doras žmogus. Kartą pas jį atėjo moteris, kad ją apžiūrėtų, kaip buvo įpras ta, gydytojui reikėjo priglaudus ausį tiesiai prie krūtinės paklausyti širdies. Sutrikęs dėl tokio nedovanotino artumo, gydytojas suvyniojo kelis popieriaus lapus į kūgį, siaurąjį galą priglaudė sau prie ausies, o platųjį pridėjo moteriai prie krūtinės. Širdies tvinksniai per kūgį girdėjosi garsiai ir aiškiai. Po metų daktaras Laennecas publikavo straipsnį medicinos mokslo žurnale ir jame aprašė savo naujojo pacientų apžiūros me todo sėkmę, pavadino jį netiesiogine auskultacija, tai yra vidaus organų išklausymu per tarpinę priemonę. Laisvalaikiu Laennecas knebinėdavosi namuose su medžio darbais. Taip jis sukū rė pirmą auskultacijos įrankį – medinį vamzdelį, kurio vienas galas buvo kaip piltu vėlis, o kitas – tinkamas klausyti, pridėjus prie ausies. Daktaras įrankį pavadino ste toskopu, nuo graikiškų žodžių junginio, reiškiančio krūtinės stebėjimą. Laennecui ypač rūpėjo džiovos gydymas, jis atkreipė dėmesį, kad stetoskopu girdėjo ne vien tai, kaip plaka širdis, bet ir kaip plaučiais juda oras. Keletas gydytojų dar tobulino stetoskopą, kad būtų galima klausyti abiem au simis, galiausiai Niujorko gydytojas George’as Cammannas 1852 m. pateikė pirmą praktinį tokio įrankio modelį. Cammanno stetoskopas turėjo dramblio kaulo ausų kaištelius, prijungtus prie metalinių vamzdukų, susietų paprastu lankstu. Vamzdu kai jungėsi su tuščiaviduriu mediniu rutuliu (stiprinančiu garsą), jo šone buvo varpe lio pavidalo klausomoji dalis, glaudžiama prie krūtinės. Visas įrankis buvo grakštus, paprastas ir naudingas – jis padeda gydytojams patikimiau nustatyti paciento sveika tos būklę. Nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio stetoskopas tapo modernaus gydytojo simboliu.
204
Moteris klauso Laenneco sukonstruotu stetoskopu.
Pleistras
1917
Netrukus po Earle’o Dicksono ir Josephine Knight vestuvių 1917 m., Dicksonas at kreipė dėmesį, kad jo žmona nuolat susižeidžia. Kas kelios dienos ji vis įsipjauna ar įsiduria virtuvėje peiliu. Kadangi Dicksonas dirbo Niu Bransvike (Naujasis Džersis, JAV) bendrovės Johnson & Johnson marlės ir lipniųjų chirurginių tvarsčių prekybos atstovu, jis visuomet po ranka turėjo įvairių prekių pavyzdžių, tad be vargo sutvars tydavo Josephine žaizdas. Deja, marlė buvo stora, varžė judesius ir sukeldavo tik dar daugiau skausmo. Vieną vakarą, kai Josephine vėl susižeidė, Dicksonas atpjovė atraižėlę lipniojo tvarsčio ir prie jo prispaudė skiautelę marlės. Tada gautą sudėtinį tvarstį užlipino tie siai ant žaizdos. Taip apsaugota žaizda galėjo gyti neužsiteršdama, o pats tvarstis ne trukdė laisvai judėti ir užsiimti namų ruoša. Taip Dicksonas išrado pirmą pleistrą, Amerikoje jis žymėtas Band-Aids® prekės ženklu. Savo mintį Dicksonas išdėstė Johnson & Johnson vadovams. Pradžioje jie neįžvel gė kokių ypatingų išradimo privalumų, bet tada jis paėmė ir savo rankomis parodė, kaip paprasta tokį tvarstį užsidėti. Johnson & Johnson pateikė pleistrą rinkai, bet buvo nuspręsta, kad tvarsčiai turi būti dideli, netgi griozdiški: 45 cm ilgio ir 6 cm pločio. Pirmieji prekių pavyzdžiai, galima sakyti, visiškai nesudomino pirkėjų, tad bendrovė tūkstančius pleistrų nemokamai išdalijo skautų būriams. Kadangi berniukai laksty dami miškais nuolat susižeidžia pirštus ar nusibalnoja kelius, pleistras buvo suvartotas tinkamai ir naudingai. Berniukų skautų stovyklos tapo pirmomis pleistro reklaminė mis kampanijomis. Kad patenkintų pagaliau pradėjusią rastis paklausą, 1924 m. Johnson & Johnson pradėjo gaminti įvairaus dydžio pleistrus. Nuo 1939 m. rinkoje pasirodė sterilaus pleistro. O nuo 1958 m. atsisakyta medžiaginio pagrindo ir imta jį gaminti iš vinilo plastiko. Johnson & Johnson paskyrė Dicksoną įmonės viceprezidentu ir pakvietė į direkto rių tarybą. Išradėjo mirties metais, 1961-aisiais, bendrovė jau buvo pardavusi daugiau kaip 30 mln. JAV dolerių vertės pleistro.
372
XX a. vidurio pleistro dėžutė
Užtrauktukas
1917
Pirmieji užtrauktukai buvo padaryti kopijuojant kabliuko ir kilpelės susegimą, XIX a. naudotą avalynei susegti. Bet tai buvo primityvus įtaisas, labai nepatogus naudoti, be to, jis vis atsisegdavo; o visų blogiausia, manė gamintojai, kad jo nebuvo įmanoma pa prastati ir pigiai gaminti masiniu būdu. 1905 m. Gideonas Sundbackas emigravo iš Švedijos į JAV. Išradėjas mėgėjas ėmė ieškoti būdų, kaip patobulinti segimo įtaisą. Kadangi kabliukų ir kilpelių sistema bu vo nepatikima, jis galiausiai sugalvojo naują būdą: vienoje pusėje buvo savotiškos žio tys su įdubomis, o kitoje – savotiškos keteros su kauburėliais; slankiklis sukabina abi puses ir įleidžia keterų kauburėlius į žiočių įdubas. O traukiamas į priešingą pusę, slankiklis vėl atsega keteras nuo žiočių. Užsegimas veikė gerai, bet traukant slankiklį jungiamosios dalys greitai dėvėjosi. Sundbackas nenuleido rankų ir tobulino išrastą konstrukciją, kol ji virto dviem eilėmis metalinių dantukų, kurie susirakindavo slankiklį traukiant aukštyn, o tem piant žemyn – išsiskirdavo. Jam pavyko išspręsti visus tada su užtrauktukais susijusius sunkumus: jo išrastasis buvo paprastas, tvirtas, patikimas ir negriozdiškas, be to, to kius buvo lengva ir pigu gaminti masiškai, juk tereikėjo mažus metalinius dantukus tvirtinti prie patvarios medžiaginės juostos. Užtrauktukai populiarėjo iš lėto, bet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui staiga prireikė daugybės paprastų, naujoviškų gaminių, kurie būtų patogūs naudoti kareiviams. Karinės pajėgos pateikė didelius užsakymus juosiamųjų (diržinių) pini ginių, skrydžių kostiumų ir gelbėjimo liemenių gamintojams – visa ši produkcija bu vo su užtrauktukais. Po karo Goodrich bendrovė pristatė naujoviškus guminius auli nius, užsegamus užtrauktukais. Bet į kelnes vietoj sagų užtrauktukas buvo įsiūtas tik 1937 m. Trumpai apie pavadinimą: ankstyvieji šio įtaiso pavyzdžiai buvo vadinami įvai riai: automatinis ištisinis drabužių užsegimas, susikabinantis užsegimas ir pan. Pri gijusio pavadinimo krikštatėvis buvo Goodrich bendrovės prezidentas. „Mums reikia pavadinimo, kuris rodytų veiksmą, – sakė jis darbuotojams, – reikia tokio žodžio, ku ris pabrėžtų, kad užsegama vienu trūktelėjimu (angliškai zip – energingai, smarkiai, zvimbiant).“
374
Pirmojo pasaulinio karo lakūnas Eddie Rickenbackeris dėvi skrydžių kostiumą su užtrauktuku.