Ir velnias dėvi „Prada“

VIRSELIS

Na ir, žinoma, nuoširdžiausias ačiū beveik niekuo nepadėjusiems, bet žadėjusiems pirkti daugybę mano knygų vien tik dėl pavardės: Deivui Dajadai, Denui Barašui, Heterai Bergidai, Linai Bermštain, Denui Braunui, Betai Bušman-Keli, Helenai Koster, Odri Daimond, Lidijai Fakundini, Vendei Finerman, Krisui Fonzonei, Kelei Džilspai, Saimonui Girneriui, Keitei Glison, Džonui Goldstainui, Elizai Haris, Piteriui Hedžesui, Džulijai Hutkin, Berniui Kelbergui, Ali Kiršneriui, Džonui Knechtui, Anai Vėber Kneitel, Džeimiui Liuisonui, Bilui Makarčiui, Deinai Makmakin, Rikiui Mileriui, Darilui Nirenbergui, Vitni Rachlin, Driu Ridui, Edgarui Rozenbergui, Brajanui Seičikui, Džonatanui Sičikui, Marniui Senofontei, Šalomui Šoeriui, Džošui Ufbergui, Kailui Vaitui ir Ričardui Vilisui.

Taip pat Lėjai Džeikobs, Džonui Rotui, Džoanai ir Ebei Lichtenštein ir Vaisbergeriams: Širlei ir Edui, Džudei, Deividui ir Pemai, Maikui ir Mišelei.

Saugokitės verslovių, kur verčiama madingai rengtis.

Henry David Thoreau, Valdenas, 1854

1

S

eptynioliktosios ir Brodvėjaus gatvių sankryžoje dar nespėjo įsižiebti žalia, o jau visa armija geltonų pernelyg savimi pasitikinčių taksi plūsteli pražūtingu plyšeliu, kuriuo ir aš tikėjausi sėkmingai prasmukti, maldamasi miesto gatvėmis. Sankaba, akseleratorius, pavara (iš nulinės į pirmą? ar iš pirmos į antrą?), atleisti sankabą, nuolatos kartoju mintyse tarsi maldą, mažai raminančią ir beveik niekuo negelbstinčią ieškant plyšelio stabdžių žviegimo kupinoje vidudienio kamšatyje. Mašina dukart smarkiai trūkteli ir nuvingiuoja per sankryžą. Man širdis apmiršta krūtinėj. Be jokio perspėjimo automobilis liaujasi vingiavęs į šonus ir ima sparčiai didinti greitį. Tiesiog skrieti. Dirsteliu žemyn, norėdama įsitikinti, ar tikrai važiuoju antra pavara, ir tuo tarpu man prieš nosį tiesiog iš po žemių išnyra milžiniškas taksi užpakalis, ir man nelieka nieko kito, kaip tik taip užsigulti stabdžio pedalą, kad net triokšteli pakulnė. Velnias! Dar viena septynis šimtus dolerių kainavusi batelių pora paaukota dėl visiško mano neišmanymo ir jaudinimosi: tai jau trečia nesėkmė šį mėnesį. Man smarkiai palengvėja, kai mašina sustoja it įbesta (aš tikriausiai pamiršau išminti sankabą, kai iš visų jėgų puoliau stabdyti).

Turiu vos keletą sekundžių, keletą ramių akimirksnių, jeigu nepaisytum įnirtingo automobilių signalų kauksmo ir iš visų

9

pusių įvairiom kalbom man siunčiamų keiksnojimų, – nusiauti Manolo batelius ir nusviesti juos ant keleivio sėdynės. Neturiu kur nusišluostyti suprakaitavusių delnų, todėl brūkšteliu jais per zomšines Gucci kelnes, tokias siauras ir ankštas per klubus ir šlaunis, kad vos tik įbraškinu paskutinę sagą, iškart ima tvinkčioti strėnas. Po pirštais pajuntu švelnius dryželius ant elastingos zomšos, tarsi tvarsčiu apmuturiavusios mano apmirusias šlaunis. Šitaip grumiantis su nesibaigiančia virtine įvairiausių gatvės kliuvinių pačiame miesto centre ir dar per pietų pertrauką, man trūks plyš prireikia užsirūkyti cigaretę.

– Šūdinai vairuoji, pupa! – rikteli man juodbruvas vairuotojas iš po dygsniuotos striukės atlapų virstančiais lauk gaurais apžėlusia krūtine. – Kas tau čia? Vairavimo mokykla? Traukis iš kelio!

Kyšteliu jam drebančią ranką su aukštyn iškeltu didžiuoju pirštu ir tuoj pat imuosi skubiausio reikalo: kuo greičiau aprūpinti nikotinu savo pulsuojančias venas. Man vėl drėksta delnai, turbūt nuo degtukų, kurie viens po kito krenta ant žemės. Žalia užsidega kaip tik tą akimirką, kai liepsnos liežuvis lyžteli mano cigaretės galą, ir ši lieka styroti tarp lūpų, nes man vėl mintyse žodžių painiava sankaba, akseleratorius, pavara (iš nulinės į pirmą? ar iš pirmos į antrą?), atleisti sankabą. Su kiekvienu kvėptelėjimu man iš burnos ūžteli dūmai.

Tik pralėkusi tris kvartalus mašina pradeda važiuoti tolygiai, ir aš dabar galiu pasitaisyti cigaretę, bet jau per vėlu: ant prakaito dryžiais išvagotų kelnių pūpso nemaža susmilkusių pelenų krūvelė. Nuostabu! Vos spėju apsižiūrėti, kad mažiau nei per tris minutes sugebėjau prisidaryti nuostolių už visus tris tūkstančius ir šimtą dolerių, įskaitant ir Manolo batelius, garsiai sučirškia mobilusis telefonas. Tarsi iki visiškos laimės man trūktų tik šio skambučio, kaip tik tai, mano didžiausiam išgąsčiui, patvirtina užrašas telefono ekrane: čia Ji. Miranda Pristli. Mano šefė.

10

– An-drė-ja! An-drė-ja! Ar mane girdi, An-drė-ja? – pasipila trelės, vos tik atvožiu Motorolos dangtelį. Kad nors koks stovelis būtų, nes jau ir taip plušu abiem rankom ir basom kojom. Įspraudžiu telefoną tarp ausies ir peties ir sviedžiu cigaretę pro langą, ši per plauką nepataiko į dviratininką. Šis pasiunčia man keletą neoriginalių keiksmažodžių ir numina tolyn.

– Klausau, Miranda. Labas, aš jus girdžiu puikiai.

– An-drė-ja, kur mano mašina? Ar jau nuvarei į aikštelę?

Man prieš nosį kaip iš dangaus užsidegė raudona ir, atrodo, niekada nebeužges. Nieko nepartrenkusi ir niekur neatsitrenkusi mašina sustoja, ir aš palaimingai atsidūstu.

– Aš dabar kaip tik jūsų mašinoj, Miranda. Po kelių minučių būsiu aikštelėje. – Pamaniau, kad ji nerimauja, ar ko blogo neatsitiko, todėl patikinu, kad viskas gerai ir kad mudvi abi sveikut sveikutėlės tuoj pasieksim tikslą.

– Aišku, – šiurkščiai nukerta ji mane sakinio vidury. – Dar norėčiau, kad paimtum Madleną ir parvežtum ją namo, o tada skubėtum į biurą. – Trakšt. Ir kitam gale tyla. Aklai spoksau į telefoną keletą sekundžių ir tik tada suvokiu, kad ji sąmoningai padėjo ragelį, nes mano išklojusi viską iki menkiausių smulkmenų. Madlena. Kas, po velnių, ta Madlena? Kur ji dabar lindi? Ar ji žino, kad atvažiuosiu jos paimti? Ir ko jai dabar trenktis į Mirandos namus? Beje, kurių galų – turint omeny asmeninį Mirandos vairuotoją, namų šeimininkę ir auklę – aš privalau rūpintis tokiais reikalais?

Prisiminusi, kad Niujorke draudžiama kalbėtis telefonu už vairo, ir pabūgusi šiuo metu mažiausiai man pageidaujamo susidūrimo su Niujorko kelių policija, sukteliu į visuomeninio transporto juostą ir įsijungiu avarinio signalo šviesas. Įkvėpti, iškvėpti, treniruoju save ir visgi nepamirštu užtraukti rankinio stabdžio, o tik tada nukeliu koją nuo pedalo. Jau kelerius metus nevažinėjau mašina su rankinėmis pavaromis. Tiksliau –

11

penkerius, nuo tada, kai vienas draugelis dar vidurinėj geranoriškai pasiūlė man savo mašiną važinėti į pamokas, kurių aš sąmoningai nelankiau. Bet Miranda, regis, šito nė neįtarė, kai prieš pusantros valandos pasikvietė mane į kabinetą ir išpyškino: – An-drė-ja, norėčiau, kad paimtum mano mašiną ir nuvarytum į aikštelę. Tuoj pat imkis šio darbo, nes vakare ji bus man reikalinga – važiuosim pas Hemptonus. Viskas. – Stovėjau tarsi suakmenėjusi priešais milžinišką stalą, bet mano esybė jai jau nebeegzistavo. Ar bent man taip atrodė. – Viskas, An-drė-ja, marš prie darbo, – drėbtelėjo nė nepakėlusi į mane akių.

Taip, žinoma, Miranda, pamaniau sau išeidama ir sukdama galvą, koks bus mano pirmas žingsnis šitam duobėtam užduoties vykdymo kely. Aišku, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kur riogso jos mašina. Veikiausiai atiduota taisyti į kokio nors salono autoservisą, o gal tūno vienoj iš milijono remonto dirbtuvėlių, įsikūrusių vienam iš penkių miesto rajonų. O gal ji paskolino savo draugei ir dabar mašinytė ramiai ilsisi prabangiam visą parą saugomam garažėly Parko aveniu? Žinoma, nevalia atmesti ir tos galimybės, kad ji galėjo turėti omeny ir visiškai naują automobilį – dar niekam neregėtą, – kurį ką tik nusipirko ir kurį dabar reikia atsiimti iš (nežinia kokio) automobilių salono. Man pamėtėta darbelio iki ausų.

Pirmiausia paskambinu Mirandos vaikų auklei, bet jos mobilusis telefonas iš karto sujungia mane su balso paštu. Toliau mano sąraše namų šeimininkė, ir – ačiū Dievui – pasijuntu išgelbėta. Ji man paaiškina, kad automobilis toli gražu ne naujas, o tiesiog „žalias sportinis nudengiamu viršum“, ir kad jis dažniausiai laikomas aikštelėj netoli Mirandos namų.

Deja, šeimininkė nežinojo nei kokio jis modelio, nei kur dabar galėtų kiurksoti. Trečias žmogus mano sąraše – Mirandos vyro padėjėja, kuri man paaiškina, kad, jos žiniomis, porelė

12

turi naujutėlaitį juodą Lincoln Navigator ir kažkokį nediduką žalią Porsche. Valio! Užčiuopiau siūlo galą. Vienas trumpas skambutis į Porsche atstovybės saloną Vienuoliktajame aveniu ir man paaiškinama, kad taip, ką tik baigė dažyti ir montuoti naują kompaktinių plokštelių keitiklį žaliam kabrioletui Carrera 4, priklausančiam poniai Mirandai Pristli. Jėga!

Išsikviečiu taksi ir dumiu į autoservisą. Ten kyšteliu popierėlį su suklastotu Mirandos parašu, liudijantį man suteikiamą teisę atsiimti mašiną. Niekam nė motais pasidomėti, kas sieja mane su ta moterimi. O juk galėjo vietoj manęs apsireikšti koks pašalietis ir pareikalauti jam nepriklausančio Porsche.

Man vyrukai mesteli raktelius ir tik kreivai šypteli, kai paprašau jų išvaryti iš garažo atitvaro mašiną, nes pati bijau nesugebėsianti susidoroti su atbuline pavara. Ištisą pusvalandį vilkausi per dešimt kvartalų ir dar dabar nesuvokiu, kaip ir kur apsisukau ir ėmiau šliaužti iš centro Mirandos namų link, į aikštelę, kurią man nupasakojo šeimininkė. Mano šansai nukakti į Septyniasdešimt šeštąją ir Penktąją, nesusižeidus pačiai, neapdaužius mašinos ir nepartrenkus dviratininko, pėsčiojo ar nebakstelėjus kitai transporto priemonei, buvo praktiškai nuliniai. O pastarasis skambutis tik dar labiau įkaitino man nervus.

Dar sykį paskambinu visiems iš eilės, ir šįkart Mirandos auklė atsiliepia po antro pyptelėjimo.

– Kara, sveika, čia aš.

– Labas. Kas atsitiko? Tu mieste? Kažkoks triukšmas.

– Taip. Beveik atspėjai. Miranda liepė parvaryti jos Porsche iš autoserviso. Bėda ta, kad nesusidoroju su pavarom. O čia ji dar paskambino ir paprašė paimti kažkokią Madleną ir parvežti namo. Kas ta, po velnių, Madlena ir kur man jos ieškoti?

Kara gal dešimt minučių kvatoja man į ausį, o paskui sako: – Madlena yra prancūzų buldogo kalytė ir dabar ji veterinarijos gydykloj. Pašalino kiaušides. Turėjau ją parvežti aš, bet

13

paskambino Miranda ir paprašė šiandien iš mokyklos paimti dvynukes anksčiau, nes vakare važiuos pas Hemptonus.

– Nejuokauk! Su šitokiu Porsche aš turiu lėkti kažkokio suknisto šuns? Ir nepadaryt avarijos? – Na jau šito tai nesulauksit.

– Kalytė yra Ist Saido gyvulių ligoninėj, Penkiasdešimt antrojoj, tarp Pirmosios ir Antrosios. Atleisk, Ende, skubu pas mergaites. Jeigu kas, skambink, gerai?

Tolstu nuo centro su šituo žaliu žvėrim ir mano dėmesio bei susikaupimo atsargos galutinai išsenka, o kai įvažiuoju į Antrąjį aveniu, po netikėto streso mano kūnas visiškai subliūkšta. Blogiau būt jau nebegali, nes dar vienas taksi tik per plauką negrybšteli man už galinio bamperio. Menkiausias brėžis, ir aš netenku darbo – šitas aišku kaip dieną, – bet dar įtikimiau – gali kainuot man gyvybę. Niekur aplink nematau nė siauriausio plyšelio pastatyti mašiną, nei leistino, nei neleistino, – juk dabar pietų metas, todėl paskambinu į ligoninę ir paprašau atvežti man Madleną. Po kelių minučių išdygsta miela moteriškaitė (aš kaip tik per tą laiką spėju išklausyti dar vieną Mirandos priekaištą telefonu, kodėl dar ne biure), nešina inkščiančiu, orą gaudančiu šunyčiu. Moteris rodo man užsiūtą Madlenos pilvuką ir liepia važiuoti kuo atsargiau, nes vargšui šuneliui „truputį skauda“. Gerai, ponia. Aš ir taip važiuoju kuo atsargiausiai dėl savo darbo ir galbūt gyvybės – ir jeigu šuneliui tai padės, man bus tik į naudą.

Kol Madlena susirangiusi snūduriuoja ant keleivio sėdynės, aš prisidegu naują cigaretę ir imu trinti šąlančius basų kojų pirštus, kad jie nors kiek apšiltų ir vėl galėtų minkyti sankabos ir stabdžio pedalus. Sankaba, akseleratorius, pavara, atleisti sankabą, skanduoju mintyse, nepaisydama gailaus šunelio inkštelėjimo kaskart, kai spusteliu akseleratorių. Veikiai jis pradeda staugti, urgzti ir purkšti, o kai prisiartinam prie Mirandos namų, vargšelį apima isterija. Bandau raminti, bet jis

14

jaučia mano nenuoširdumą – juk visą kelią aš neturėjau nei laiko, nei laisvos rankos švelniai jį patapšnoti ar pamaloninti.

Argi ketverius metus aš mokiausi kurti diagramas ir analizuoti knygas, pjeses, apsakymus ir eilėraščius tam, kad dabar glostyčiau mažulytį baltapūkį buldogą ir nesuknežinčiau kažkieno velniškai brangios mašinos? Tai bent gyvenimėlis. Apie tokį tik ir svajojau.

Pagaliau sėkmingai ir be didelių incidentų atboginu mašiną į aikštelę, šunelį įteikiu Mirandos durininkui, o mano pačios rankos vis dar mėšlungiškai dreba, kai sėdu į taksi, kuris visą kelią sekė man iš paskos. Vairuotojas su užuojauta žvilgteli į mane ir pritariamai burbteli kažką apie pavarų keliamus sunkumus, bet man nėra jokio noro su juo plepėti.

– Grįžkim prie Elias-Clark pastato, – paprašau giliai atsidusdama, ir vairuotojas, apsukęs ratą aplink kvartalą, spaudžia pietų kryptim Parko aveniu link. Kadangi šiuo maršrutu važinėju kiekvieną dieną – kartais net po dukart, – žinau, kad turiu lygiai aštuonias minutes atsipūsti, apsitvarkyti ir galbūt dar spėsiu kaip nors likviduoti tas baisias pelenų ir prakaito dėmes ant Gucci zomšos. Bateliai – na, jie jau beviltiški. Nebent juos taisyti griebtųsi visa batsiuvių armija, kurią Podiumas samdo kaip tik tokiems avariniams avalynės remontams.

Mes atlekiam lygiai per šešias su puse minutės, ir aš be jokios kitos išeities it raiša žirafa klibikščiuoju viena plokščia, kita keturių colių pakulne, dar trumpam sukteliu į redakcijos drabužinę, viena ranka čiumpu visiškai naujus kaštonų spalvos Jimmy Choo aukštaaulius, puikiausiai derančius prie kita ranka nugriebto odinio sijono, kurį užsitempiu akimirksniu, o atgalia ranka nusviedžiu zomšines kelnes į dėžę su užrašu „Couture drabužių valykla“ (čia žemiausia vieno daikčiuko išvalymo kaina – septyniasdešimt penki doleriai). Lieka dar vienas trumpas stabtelėjimas mūsų kosmetikos salone, kurio darbuotoja, vos užmetusi akį į mano prakaito ir nutekėjusio

15

makiažo išterliotą veidą, iškart griebiasi didžiulio kosmetinio krepšio.

Neblogai, pamanau sau, žvelgdama į vieną iš daugybės čia esančių žmogaus dydžio veidrodžių. Nė neįtartum, kad vos prieš keletą minučių aš buvau tik per žingsnį nuo savižudybės ar troškau nudėt visus, kas pasipainios man po kojų. Aukštai iškelta galva žengiu į padėjėjų kambarį priešais Mirandos kabinetą ir tyliai atsisėdu, tikėdamasi pasimėgauti keliom laisvom minutėm, kol Miranda grįš po pietų.

– An-drė-ja, – kviečia ji mane į savo šaltą ir atšiaurų kabinetą. – Kur mašina ir šunytis?

Strykteliu nuo kėdės it apiplikyta ir maunu kiek išgaliu prabangiu kilimu, smaigydama jį penkių colių pakulnėm, ir sustingstu priešais jos stalą.

– Mašiną atidaviau aikštelės prižiūrėtojui, o Madleną jūsų durininkui, Miranda, – išpyškinu didžiuodamasi, kad šauniai atlikau abi užduotis ir nenukentėjo nei mašina, nei šunelis, nei aš pati.

– Ir kodėl tu taip padarei? – šiurkščiai klausia ji ir pirmąsyk, kol čia stoviu, pakelia akis nuo dienraščio Women’s Wear Daily. – Aš juk aiškiai paprašiau, kad ir mašiną, ir šunį atvežtum į darbą, nes netrukus čia ateis mergaitės ir mes išvažiuosim.

– Žinot, man regis, jūs prašėt, kad aš...

– Užteks. Tavo nekompetentingumo smulkmenos manęs visai nedomina. Drožk atgal ir prisistatyk čia su mašina ir šuneliu. Aš manau, kad mes būsim pasirengusios kelionei po kokių penkiolikos minučių. Supratai?

Po penkiolikos minučių? Gal šita moteriškė haliucinuoja?

Man prireiks minutės ar dviejų nuskrieti laiptais žemyn ir išsikviesti taksi, dar šešių ar aštuonių nulėkti iki jos namų, o paskui mažiausiai trijų valandų surasti šunėką jos aštuoniolikos kambarių apartamentuose, tada išvilkti iš aikštelės tą pavarinį griozdą ir dar spėti įveikti dvidešimt kvartalų iki mūsų įstaigos.

16

– Supratau, Miranda. Po penkiolikos minučių.

Vos tik išneriu iš kabineto, pradedu mėšlungiškai drebėti, vydama šalin mintį, kad pačiam jėgų žydėjime, vos sulaukus dvidešimt trejų, man gali sustoti širdis. Pirmoji prisidegta cigaretė nukrenta tiesiai ant batų. Užuot pasisveikinusi su grindiniu, jinai nutupia ant bato ir pradegina mažą dailią skylutę.

Puiku, burbteliu. Tiesiog suknistai nuostabu. Šiandien mano sugadintų daiktų bendra vertė siekia lygiai keturis gabalus.

Naujas asmeninis rekordas. Gal, kol grįšiu, jinai nugaiš? Pamanau pati sau ir nusprendžiu pažvelgti į situaciją iš gerosios pusės. Galbūt, tikrai, galbūt ji susižavės kuo nors ypač retu ar egzotišku ir daugiau savo bambėjimu mūsų nebekankins. Aš dar sykį trukteliu dūmo, paskui sutrinu nuorūką ir pasiryžtu mąstyti protingai. Tu juk visai nenori, kad ji mirtų, aiškinu sau ir protingai įsitaisau ant galinės sėdynės. Nes jeigu ji mirs, tu prarasi visas viltis pati ją nužudyti. O to jau būtų per daug.