{ Pratarmė }
Sveiki atvykę į Atėnų mokyklą
Popiežius Julijus II buvo didelis pastatų tobulinimo entuziastas. Jis nesitenkino pavedęs Bramantei suprojektuoti Šv. Petro baziliką ar liepęs Mikelandželui ištapyti Siksto koplyčios skliautus. Šventasis Tėvas nusamdė beveik nežinomą dvidešimt septynerių metų Rafaelį iš Urbino, kad šis papuoštų didžiulėmis freskomis jo bibliotekos Vatikano Apaštalų rūmuose sienas. Freskos turėjo vaizduoti labiausiai popiežių dominančius dalykus: teologiją, teisę, poeziją, filosofiją. Kaip tik tokios tematikos knygas Julijus II kaupė bibliotekoje. Paskutinė freska, žavinti mus ir šiandien, vadinasi „Atėnų mokykla“. Joje Rafaelis pavaizdavo būrį gyvai besikalbančių senovės filosofų: ne tik graikų, bet ir romėnų, persų ar Vidurinių Rytų išminčių. Mokslininkai iki šiol ginčijasi, kas jie tokie. Freskos viduryje stovi Platonas ir Aristotelis, kiekvienas su savo traktatu. Beveik nekyla abejonių, kad kairiame apatiniame freskos kampe nutapytas rašantis Pitagoras; pirmajame plane vienišas sėdi melancholiškai nusiteikęs Heraklitas, užsikniaubęs ant stalo. Tolėliau ant laiptų nerūpestingai drybso kinikas Diogenas. Užpakalinėje eilėje Sok ratas kažko klausinėja išvaizdų jaunuolį. Kairiame viršutiniame kampe šypsosi vainiku pasipuošęs Epikūras. Filosofų būrys labai nevienalytis – šie mąstytojai skleidė radikalias ir pažangias mintis, dažniausiai susikertančias su Katalikų bažnyčios dogmomis. Epikūras buvo materialistas, o Platonas ir Pitagoras tikėjo reinkarnacija. Heraklitas pirmine substancija laikė ugnį. Šie skirtingiausių įsitikinimų žmonės šiandien žvelgia į mus nuo Vatikano rūmų sienos.