Elos ir Mico paslaptis by knygos.lt

Elos ir MiÄ?o paslaptis

Jessica Sorensen

– Lila, dabar jau važiuok. Ji staigiai pavaro mašiną atbulą, ši slystelėjusi šonu iššoka ant asfalto. Nežiūriu nei į Grantfordą, nei į tiltą. Kvėpuoju pro nosį stengdamasi susitvardyti ir likti rami. – Ką visa tai reiškia? – klausia Lila. – Kas tas stuobrys? Užsisegu diržą ir perjungiu oro kondicionierių, kad vėsintų smarkiau. – Šiaip vaikinas, pažįstamas iš mokyklos. – Maniau, jis tave tuoj užmuš, kaip kažin ką... Gal reikėjo kviesti policiją. Man prieš akis ima šmėkščioti vaizdai iš ankstesnio gyvenimo. – Čia taip įprasta. Tarp kita ko, jis tik lojo garsiai, kąsti nė nemėgino. Patikėk, aš žinau. Buvo susierzinęs dėl vieno mano poelgio. Ji išpučia akis ir tvirčiau įsikimba į vairą. – Ką tu padarei? Per atgalinį veidrodėlį žvilgteliu į nykiai tuščią kelią už mūsų. – Nieko, apie ką norėčiau pasakoti. Lila ima važiuoti lėčiau, nes čia jau ribojamas greitis. – Kaip tu šitaip sugebėjai? Atrodei visiškai rami net tada, kai jis neleido uždaryti durų. Aš jau krausčiausi iš proto. – Paprasčiausias instinktas, – sumeluoju. Jeigu tik ji žinotų tikrąją priežastį, nė už ką su manimi nedraugautų.

Kuo labiau artėjame prie mano namų, tuo stipresnį jaučiu norą liepti Lilai apsisukti ir spausti atgal į Vegasą. Anoji išvietė jau liko toli, Lilos įspūdis po susidūrimo su Grantfordu

Elos ir Mičo paslaptis

priblėso. Likusį netolimą kelią praleidžiame plepėdamos apie paskaitas ir studentų vakarėlius, bet automobiliui sustojus prie mano namo Lilos baimė ir nerimas atgyja. – Čia... gražu, – ji virpteli stebeilydamasi pro priekinį langą. – Vadinasi, tu čia užaugai? Mėnulio pilnatis tvieskia žvaigždėtame danguje, apšviesdama išmestų rakandų krūvą prie namo, priešais garažą ant šlakbetonio blokelių užkeltą seną „Cutlass“, nuo mano dviaukščio namo besilupančius dažus ir sulūžusį lietvamzdį, kuris siūbuoja blaškomas vėjo. Po mano langu augantis medis atrodo gyvenąs paskutines dienas. Kadaise jis man pasitarnaudavo, kai norėdavau paslapčia išsmukti laukan, bet paskutinį kartą juo nusliuogiau tą naktį, kai mirė mano mama. Daugiau tuo prakeiktu medžiu niekada nesikarstysiu. – Taigi, čia mano namai. Išlipus iš automobilio perkošia vėsus vėjas. Gretimame name iš garsiakalbių „Rise Against“ plyšoja „Like the Angel“. Visuose languose ten šviesu, girdėti, kaip viduje daugybė žmonių rėkauja ir spiegia. Aplink namą prigrūsta automobilių, terasoje ir ant sausos žolės priešais namą stoviniuoja rūkaliai. Vienas Mičo vakarėlių. Tarytum laikas būtų sustingęs ir lauktų manęs grįžtant. – Dieve, čia niekas nesikeičia, – einu prie mašinos galo. – Lila, gal atidarytum bagažinę? Bagažinės dangtis atšoka aukštyn, tada Lila nedrąsiai lipa iš automobilio. Ji kramto nykštį – turi tokį įprotį, susinervinusi dažnai taip daro.

Jessica Sorensen

– Viešpatie, čia kiečiau negu studentų vakarėlyje. Nė neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Užsimetu ant peties sunkų krepšį. – Tikrai nori nakvoti pas mane? – naršau bagažinėje ieškodama dar vieno krepšio su visais tualetiniais reikmenimis. – Gretimame miestelyje yra keletas visiškai padorių viešbučių. – Ne, gal tiesiog nesu pratusi prie tokių vietų. Tik tiek... Bet šiaip viskas gerai. Lila išima iš bagažinės vieną mano pagalvių ir laiko ją tvirtai apkabinusi abiem rankomis. – Iš tiesų gerai? – šiaip ne taip pasikišu po pažastimi nedidelę dėžę. Nenoriu, kad Lila liktų ir pamatytų šitą mano gyvenimo pusę. – Kai kuriems čia visko būna per daug. Ji prisimerkia ir duria į mane pirštu. – Taip, mano tėvai – iš aukštesnio sluoksnio, bet tai nereiškia, kad anksčiau niekada nesu buvusi tarp prastesnių žmonių. Beje, kartą Las Vegase ėjom į tą lombardą ir rajonas ten buvo tikrai nekoks. Nieko itin baisaus mes tada neišvydome, bet nutariu nesiginčyti, juo labiau kad ji čia praleis tik vieną naktį. – Atsiprašau, aš tik... aš noriu, kad jaustumeis jaukiai. Nustūmusi krepšį už nugaros, grabalioju po tamsią bagažinę antrojo. – Pažadu, kad vieną naktį ištversiu, – ji šypsodamasi spaudžia delną prie širdies. – Tiesą sakant, gal net įsidrąsinčiau apsidairyti tame vakarėlyje pas kaimynus. Kuo greičiau suku kalbą į šalį.

Elos ir Mičo paslaptis

– Likusius daiktus, ko gero, galėsime iškrauti rytoj, nes dabar tamsu, nieko čia nematau. Ir nežinau kaip tu, bet aš jaučiuosi pervargusi. – Man atrodo... – jos žvilgsnis nuklysta prie gretimo namo. – Dievulėliau mieliausias, kas jis? Palauk. Ar tik ne... žinoma... – ji tyliai sukvykia ir porą kartų strykteli. – Ela, manau, čia vyrukas iš tavo piešinio, tas Mičas, su kuriuo, kaip tvirtinai, jūs – ne pora. Krepšys man nuo peties krinta ant žemės, nes susigūžiu svarstydama, kaip dabar sprukti. Kristi po automobiliu? Skuosti į namą? Nerti į bagažinę? – Sveika, gražuole, – prabyla Mičas savo žaisminguoju balsu. – Geriau nepalik savo automobilio čia, prie namo. Kas nors tikriausiai pasistengs jį nutempti. Nuo jo balso man per kūną nuraibuliuoja virpesiai ir susirango giliai viduje. Maniau, kad tas jausmas per aštuonis mėnesius išblės, tačiau prabėgęs laikas, regis, paveikė priešingai – viskas tik sustiprėjo, užvaldė mane visą. Apsimetu labai susidomėjusi dėže bagažinėje ir paslepiu galvą šešėlyje. Lila sukikena. – Neabejoju, kad mano mašinai nieko neatsitiks. Čia mano draugės namas. – Tavo draugės namas... – jis nutyla mėgindamas susigaudyti, o aš tiesiog dūstu iš nerimo. – Pala, pala, turi galvoje Elą Daniels? Susitvardžiusi garsiai užtrenkiu bagažinės dangtį. Išvydus mane, jo akys išsiplečia, veido išraiška tokia pat kaip tada, kai mama jam pranešė, kad jo tėvas daugiau nebegrįš.

Jessica Sorensen

Sumirksėjęs jis atitoksta ir net, regis, truputį įširsta. – Ką čia veiki? Maniau, kad tu Las Vegase. Valandėlę nepajėgiu ištarti nė žodžio, nes vėl pamačiusi Mičą galynėjuosi su užplūdusia įvairiausių jausmų banga. Jis visada toks nepaprastai gražus, kad ranka pati siekia pieštuko. Vilki raudonus languotus marškinius, tamsius džinsus, avi juodus batus. Lūpos putlios, papuoštos sidabriniu žiedu, šviesūs rusvi plaukai vos vos banguoti. Oda tarsi porcelianas, o žalsvai melsvų akių gelmė mane tiesiog trikdo. – Ten aš mokiausi, o dabar grįžau, – sakau mandagiai, paskutinius aštuonis mėnesius taip kalbu su visais. Tačiau širdis daužosi, manyje šėlsta audra – tai tas pats ilgesys kaip ir išvažiuojant prieš aštuonis mėnesius. – Palauk. Tu žinojai, kad aš tenai? Jis apeina Lilą ir sustoja tiesiai prieš mane. Mičas – vienas iš nedaugelio aukštesnių už mane vaikinų, tad norėdama pažvelgti jam į akis turiu atlošti galvą. – Iki šio ryto visiškai neįsivaizdavau, kur esi, – sako jis. – Nes tu niekam nepranešei, kur iškeliauji. Jo balse suskambęs skausmas duria man tiesiai į širdį, o telefonas su balso pranešimu slegia kišenę lyg girnapusė. – Atsiprašau, bet man reikėjo ištrūkti, pabūti kitur. Čia viskas... tie įvykiai... na, pats žinai, kaip čia viskas buvo. – Ne, nežinau, kaip viskas buvo, – jis ranka atsiremia į bagažinės dangtį, lyg bijotų nugriūti. – Nes tu išlėkei ir nedavei nė menkiausios žinios, kur, po velnių, nusikraustei. Reikia eiti, kol jis dar manęs neprispaudė ir kol neišgaravo visa mano savitvarda. Keliu nuo žemės krepšį ir atsisveikindama pamojuoju jam.

Elos ir Mičo paslaptis

– Smagu vėl kalbėtis su tavim, bet mes kelyje praleidom apie dvylika valandų ir dabar nenoriu nieko, tik kristi į lovą. – Na, aš nesu taip jau smarkiai nuvargusi, – įsiterpia Lila, ir aš pažvelgiu į ją maldaujančiomis akimis. – Nors gal vis dėlto pavargau, – ir čia pat dirbtinai nusižiovauja. Skubu prie šoninių savo namo durų, bet Mičas užstoja kelią, jo ranka nusileidžia ant automobilio tartum užtvaras prie geležinkelio pervažos. Jis įtraukia į burną ant lūpos kabantį žiedą taip aistringai, lyg ketintų mane pabučiuoti ar panašiai. Akimirką noriu, kad jis taip ir padarytų. Jis palinksta man prie ausies ir tyliai, kad girdėčiau tik aš, sako: – Einam kur nors. Labai prašau. Aštuonis mėnesius laukiau, kol galėsiu su tavimi pasikalbėti. Net krūpteliu pajutusi, kaip kūnas reaguoja į jo balsą. – Mičai, negaliu su tavimi kalbėtis. Dusdama traukiuosi atbula ir šonu trinkteliu į mašiną. Akių kampučiuose jaučiu besikaupiančias ašaras, bet nesu verkusi jau daugiau kaip metus ir nė už ką nenoriu pasiduoti. Apsisuku ant kulnų ir lekiu į namą. Jis nešaukia man pavymui – niekada taip nesielgia. Tačiau jo žvilgsnis gręžte gręžia mano susipainiojusią galvą, kol galų gale užtrenkiu paskui save duris. Tada vėl imu kvėpuoti.

Jessica Sorensen

Mičas Galėčiau prisiekti, kad sapnuoju. Priešais mane stovi Ela ir atrodo visai kaip Steisė Haris, patvirkusi šokėja, su kuria lankėme tą pačią mokyklą ir kurią Ela kartą primušė, nes ta šaipėsi iš neįgalios mergaitės vežimėlyje. Tokia buvo Ela, kurią įsimylėjau: ugnis, aistra ir poreikis užstoti atstumtuosius, net jeigu tai reikštų tapti atstumtuoju pačiam. Ji niekada nepritapo prie jokios grupės – tiesiog buvo Ela, o dabar atrodo lyg suknista barbė. Vis dar velniškai patraukli, kūnas lankstus ir tvirtas, o ilgos kojos, regis, taip niekur ir nesibaigia. Daugybę kartų įsivaizdavau, kaip šitos kojos apkabina mane per juosmenį, ir tie patys vaizdai užplūsta vėl, nors ji atrodo lyg nepažįstama. Jos nuostabios žalsvos akys neįžvelgiamos, tartum ji viską laikytų uždariusi giliai savyje. Kamuojasi mane matydama ir dėl to šiek tiek skaudu, bet kur kas labiau erzina. Ji kažin ką tauškia apie nuovargį, paprastai visada šitaip kalba, kai mėgina išsisukti. Žiūriu, kaip juda jos lūpos, ir velniškai trokštu jas pabučiuoti, bet žinau – jei mėginsiu ką nors daryti, ji man tikriausiai spirs. Tad pasilenkiu uosdamas jos plaukų kvapą ir maldauju eiti kur nors su manimi. Ji nubėga taku ir užsidaro namo viduje. Puolu iš paskos, bet man į galvą kaukšteli plastikinis žaislas – mėtoma lėkštė. – Atsiprašau, – šūkteli Etanas ir kvailai šypsodamasis peršoka tvorą. – Šiek tiek nukreivinau. Trindamas sumuštą vietą, išverčiu į Etaną akis: – Radai mat laiką, kvaily.

Elos ir Mičo paslaptis

Jis kelia rankas aukštyn. – Juk sakiau, kad atsiprašau. Stovėjai čia toks apsalęs, lyg šlapiu maišu trenktas, tai pamaniau, kad reikia tave išjudinti. Raitodamasis rankoves Etanas lenkiasi pakelti tos lėkštės nuo betono ir tyliai švilpteli išvydęs Elos draugės mersedesą. – Kieno gi šitas grožis? Palauk, ar tik ne Elos? – Man atrodo, jos draugės. Pats nenuleidžiu akių nuo šoninių jos namo durų svarstydamas, ar nevertėtų įsiveržti paskui Elą ir pareikalauti atsakyti, kodėl ji aštuonis mėnesius manęs vengė. – Nuo kada Ela dedasi su žmonėmis, važinėjančiais tokiomis mašinomis? – domisi jis žvilgčiodamas pro tamsintus langus. – Jos nebuvo aštuonis mėnesius, – susikišęs rankas į kišenes atsitraukiu prie tvoros, kuri skiria mano ir Elos kiemus. – Kas, po velnių, žino, kokia ji dabar? Man reikia išgerti, nors ištisus aštuonis mėnesius neturėjau burnoje nė lašo alkoholio. Tą dieną, kai Ela dingo neatsisveikinusi ir nepalikusi jokios žinutės, nuėjau ir pasigėriau, o tada visą įniršį išliejau ant Grantfordo Deiviso veido. Atlėkė policija ir supakavo mane už girtumą bei smurtą. Dėl to iki šiol esu išleistas lygtinai, turėjau lankyti pykčio valdymo užsiėmimus. Visai neblogai tvarkiausi, bet pasirodo Ela ir po penkių minučių aš jau pasirengęs viską užmiršti. Traukiu į virtuvę, iš šaltkrepšio stveriu alaus skardinę ir įsitaisau ant minkštasuolio tarp blondinės ir brunetės. Šviesiaplaukė sukikena: – Ak Dieve, ar tik ne blogasis Mičas sugrįžo? Neatsimenu, kuo ji vardu, bet atsiliepiu žaismingai:

Jessica Sorensen

– Tikrai tas pats, mažute. Tada, kliūstelėjęs į save alaus, užpilu ir Elą, ir savo skausmą. Ji – vienintelė mergina, gebanti šitaip mane nuliūdinti. Vienintelė, niekada manęs nenorėjusi.