Eksper imenta s gy ve nt i
baisius namus, ir panašiai. Tada atsigriebs ir visos vaikų teisės, ir socialinės darbuotojos, ir kas tik no ri. Žinoma, visa tai tebuvo mintys. Užrašyti jas žo džiais buvo vienintelis būdas išlieti kasdien manyje susikaupiančią stiprią agresiją ir neapykantą, nuož mų pyktį, nuo kurio net drebėdavau. Kitaip bet kurią dieną tikrai būčiau sprogusi ir iškrėtusi kokią kvailystę. Niekaip negalėjau suvokti, kodėl manimi taip nepasitikima. Į mane būdavo žvelgiama tarsi iš anksto žinant, įsitikinus, kad pasielgsiu blogai, kad esu sukurta vien klaidoms. Tai siaubingai siutinda vo, sukeldavo staigų ir didžiulį įniršį, su kuriuo vos pajėgdavau kovoti. Tokiomis dienomis kaip niekad dažnai prisimin davau Beatą ir jos sąsiuvinį. Turiu prisipažinti – net gi pradėjau ją suprasti. Kai nebegali tilpti savyje, kai jausmų daugiau negu tavo menko kūno, gelbsti tik popierius. Vienu mostu prirašydavau po kelis lapus, mintys užpuldavo kaip įnirtingas vapsvų spiečius, liedavosi lengvai it lavina karštos šlykščios masės. Noriu žudyti, noriu pati mirti. Nenoriu gyventi. Tačiau akimoju viską surydavo godžios liepsnų ger klytės ir aš ramiai galėdavau gyventi toliau. 103