VIRSELIS 60 •
Sandra Bro w n
Oras viduje buvo karštas ir troškus. Nuo jo žingsnių grindys aidėjo taip, tarsi po jomis būtų buvusi tuštuma. Brita išgirdo, kaip kažkas nukrito ir dunkstelėjo. Paskui ji buvo šiurkščiai nuleista ant kietos kėdės. – Gali atsisėsti arba toliau vaidinti mirusią ir parkristi ant grindų. Galėsi ten tysoti iki pasaulio pabaigos, nes aš daugiau tavęs nekelsiu. Ji liko sėdėti. Išgirdo pašaipų prunkštelėjimą ir švelnų jungiklio spragtelėjimą. Staiga jis vienu mostu nutraukė Britai nuo galvos gobtuvą. Ją apakino ryški šviesa. Ji instinktyviai užsimerkė, paskui palengva pramerkė akis ir kelis kartus sumirksėjusi pažvelgė į savo pagrobėją. Jis stovėjo tiesiai priešais ją, nepermaldaujamas ir rimtu veidu. – Ilgai nesimatėme, panele Šeli.
Penktas skyrius
Iš pradžių ją sutrikdė barzda. Bet paskui, atidžiau įsižiūrėjusi į veidą, Brita jį atpažino. Užtruko, kol prisiminė vardą, bet galų gale iš atminties gelmių iškilo ir jis. Ganonas. Ralis Ganonas. Ji atpažino jį, bet baimės nesumažėjo. Priešingai, kai jis kilstelėjo ranką prie jos, ji atšlijo. Jis susiraukė. Padvejojo laukdamas, tarsi norėdamas pažiūrėti, ar ji labai įbauginta, o tada siektelėjo jai už galvos, atrišo ant pakaušio sumegztą burnos kamšalą ir jį nuėmė. Ji apsilaižė lūpas. Na, bent jau pamėgino. Liežuvis ir burna buvo išdžiūvę. Kai pabandė kalbėti, jos balsas priminė gargimą. – Gal išprotėjote? Netaręs nė žodžio jis nusisuko. Sportbačiu apauta koja stumtelėjo į šalį nediduką kelioninį krepšį, – matyt, šį ji girdėjo šleptelint, kai Ganonas įnešė ją į vidų. Priėjęs patraukė palubėje įtaisyto ventiliatoriaus virvelę. Varikliukas suūžė, ventiliatoriaus mentės ėmė suktis sklaidydamos šiltą orą ir po truputį jį vėsindamos. Atrodo, jiedu atsidūrė mažutėje trobelėje, kurios svetainė ir virtuvė buvo viena patalpa. Brita spėjo, kad atdaros vidaus durys veda į miegamąjį, bet už jų buvo tamsu. Baldai seni ir vienas su kitu nederėjo, bet trobelėje švaru ir tvarkinga.
62 •
Sand ra Brown
Visi langai atlapoti. Viliojami šviesos, iš lauko aplink stiklus pirpė vabzdžiai. Už langų tvyrojo tamsa – neįveikiama, nesklaidoma nei mėnesienos, nei dirbtinės šviesos, kurią būtų galėjusios užgriebti jos akys. Ji tebevilkėjo puošnią liemenėlę ir pižamines trumpikes, su kuriomis užmigo, bet buvo užsimetusi ir nailoninę vėjastriukę. Paskutinį kartą šią striukę ji matė kabančią savo spintoje. Matyt, kol gulėjo be sąmonės, ją aprengė jis. Iš seno šaldytuvo jis išsiėmė butelį vandens, numetė dangtelį ir ėmė godžiai gerti: išmaukė jį visą ir švystelėjo į šiukšlių dėžę po kriaukle. Žvilgtelėjęs į Britą, iš šaldytuvo paėmė dar vieną butelį ir eidamas per kambarį atidarė. Palubėje besisukantis ventiliatorius plaikstė jam plaukus, ir ji atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų jo išvaizdos pokytį. Anksčiau jis kirpdavosi trumpai – beveik kaip kariškis. O dabar plaukai per visą colį buvo apkritę jo apykaklę, dengė ausis ir natūraliai susiliejo su barzda. Tamsiose garbanotose sruogose ji pamatė ir kelias žilas gijas. Jis kyštelėjo butelį jai prie burnos. – Turėsite atrišti man rankas. – Pasvajok. – Aš negaliu... – Nori gerti ar nenori? – Jis prispaudė plastikinio butelio kaklelį jai prie burnos. Brita prasižiojo ir ėmė godžiai ryti, kol burna prisipildė vandens. Tada pakėlė galvą duodama ženklą, kad jau atsigėrė. Jis liovėsi pylęs vandenį, bet laiku sustoti nespėjo. Vanduo apliejo jai smakrą ir krūtinę. Dar šlakelis nuo butelio kaklelio nutiško ant nuogos šlaunies. Ji pažvelgė žemyn, ten, kur ant jos odos buvo matyti keli vandens lašeliai. Pakėlusi akis, pastebėjo jį žvelgiantį ten pat. Jųdviejų žvilgsniai susitiko. Jis sujudėjo taip staiga, kad ji net pašoko. – Gal nusiraminsi? – tarė jis. – Neketinu tavęs skriausti.
D ū mų u žd a n g a
•
63
– Jau nuskriaudėte. Jis vėl kilstelėjo ranką, delnu palietė jai pakaušį, suleido pirštus į plaukus, o tada nedrąsiai ėmė braukti per galvos odą, kol ji susiraukė. – Turi gumbą. – O ko jūs tikėjotės? – Aš ir tikėjausi, kad turėsi gumbą. Nes nesielgei taip, kaip tau liepiau. Jei būtum tylėjusi ir nesipriešinusi, nebūčiau tau kaukštelėjęs. Ji jau žiojosi sakyti, kad kitą kartą, kai įsibrovėlis vidury nakties ištemps ją iš lovos ir išsiveš, ji būtinai tai prisimins. Bet laiku prikando liežuvį. Tai, kad Ralis Ganonas pagrobė ją praėjus dviem dienoms po to, kai ji pabudo šalia negyvo Džėjaus Burdžeso, negalėjo būti atsitiktinumas. Ji dar nežinojo, kaip šie du įvykiai susiję, bet suprato, kad ryšys tikrai yra, ir visos galimos sąsajos ją baugino. Jis dingo tamsiame tarpduryje. Gretimame kambaryje užsidegė šviesa. Ji girdėjo šnarant, atidarant ir vėl uždarant kažkokias duris, ir netrukus jis grįžo nešinas buteliuku tablečių. Iškratė dvi ir padavė Britai. – Išgerk. – Kas čia? – Ibuprofenas. – Jis prikišo buteliuką, kad ji galėtų perskaityti etiketę. – Be recepto parduodamas vaistas. – Negersiu. – Šit kaip! Bijai, kad pridėjau pasimatymų narkotiko? Ji pažvelgė jam į veidą ir mintyse nusistebėjo, kaip Ganonas suseno nuo to laiko, kai paskutinį kartą jį matė. Tai liudijo ne vien atsiradę keli žili plaukai. Jo veido oda buvo smarkiai įdegusi saulėje. Barzda ir ūsai juodi kaip tikro pirato ir dengė lūpas, kurios, bent jau Brita taip įsivaizdavo, buvo kietai sučiauptos ir sunkiai išspausdavo šypseną.
64 •
Sandra Bro w n
Tačiau labiausiai jį sendino akys. Ir ne tik todėl, kad nuo jų kampučių tarsi spinduliai driekėsi aiškiai matomos raukšlės, bet dėl to, kad akių rainelės atrodė kietos ir šaltos, tarsi ramus, vasarą žalumoje skendintis tvenkinys ėmė ir užšalo. O gal jos visada tokios? Šiaip ar taip, ji Ganoną matė vos keletą kartų ir tik iš tolo, sprunkantį nuo žurnalistų. Jei atvirai, Brita jį pažinojo tik kaip nuo filmavimo kameros bėgantį miglotą siluetą, sensacingo reportažo herojų. Jeigu jis trokšta atpildo, tai netrukus jau bus su ja atsiskaitęs. – Kam mane čia atsitempėte? – Atspėk. – Dėl Džėjaus Burdžeso? – Tuoj tu man viską išklosi. Džėjaus mirtis išprovokavo šį... šį... kaip jį pavadinus. Džėjaus mirtis sugrąžino iš užmaršties Ralį Ganoną. Prieš penkerius metus jis dingo iš Čarlstono ir nuo tada apie jį nieko nebuvo girdėti. Bent jau ji negirdėjo. Jiedu su Džėjumi tikriausiai palaikė ryšį. Tačiau Džėjus apie jį nė karto neužsiminė, o jai nė į galvą nešovė paklausti jo apie Ralį Ganoną. Kai tik žiniasklaidos susidomėjimas nuslūgo, Brita tą vyrą tiesiog pamiršo. Sugniaužęs delną jis pakratė tabletes. – Tau ši naktis bus ilga ir nerami. Išgerk vaistus. Ji dvejojo tik akimirką, tada išsižiojo. – Nė velnio, neleisiu, kad man įkąstum. Iškišk liežuvį. Ji iškišo. Jis padėjo tabletes ant liežuvio ir vėl prispaudė jai prie lūpų butelio kaklelį. Šį kartą vandenį pylė atsargiau, o ji rijo ne taip godžiai ir išgėrė visą butelį. Jis apsisuko ir nuėjo į virtuvę jo išmesti. – Ar... – ištarė ji ir nutilo neradusi tinkamų žodžių, o tada pabandė paklausti iš naujo. – Ar jūs kaip nors susijęs su tuo, kas užvakar naktį atsitiko man ir Džėjui? – Kodėl klausi?
D ū mų u žd a n g a
•
65
– Ar susijęs? Grįždamas iš virtuvės nuo valgomojo stalelio jis atsitempė kėdę, pastatė ją daugiau kaip per dvi pėdas nuo jos. Apsuko, apžergęs atsisėdo ir susidėjo rankas ant atlošo. – Tu man pasakyk. Brita Šeli, kuri prieš televizijos kameras atrodydavo įsikūnijusi ramybė, šaunumas ir susikaupimas, dabar žvelgė į savo pagrobėją irgi stebėtinai rami. O taip, žinoma, ji bijojo. Bet didvyriškai laikėsi. Šiaip ar taip, jis turbūt įvertino, kad jį atpažinusi – o Brita jį atpažino, galima sakyti, iš karto, – į isteriją ji nepuolė. Nors jo išvaizda pasikeitė, ji prisiminė. Bent jau jo veidą. – Prisimeni mano vardą ir pavardę? Ji linktelėjo galvą. – Tau ir derėtų prisiminti. Būtent ji įkalė paskutinę vinį į jo reputacijos karstą. Galutinai nulėmė jo likimą. Nuo to laiko dar daug reputacijų nepataisomai sugadino. Ar jis turi jaustis pamalonintas, kad tarp daugybės tokių žmonių Brita jį prisimena? Tikriausiai ne. Gal ji niekada nepamiršta veidų ir pavardžių tų, kuriuos sužlugdo? – Prisimenu jus, pone Ganonai. – Prisimeni tai, kas buvo prieš penkerius metus. Bet tavo atmintis niekaip nesugeba atkurti užvakarykščios nakties įvykių. Bent jau taip tvirtini. – Tai tiesa. – Atrodo, ši amnezijos rūšis velnioniškai paranki. Jis pajuto, kad ji svarsto, kaip su juo elgtis. Jis beveik skaitė jos mintis – kaip ji apmąsto vieną taktiką, o paskui jos atsisako ir pereina prie kitos. Ji tarė: – Pasakysiu jums viską, ką norite žinoti, jei nuplėšite man juostą nuo rankų ir kojų.
66 •
Sand ra Brown
Šit kaip, vadinasi, ji nusprendė derėtis. – Nieko nebus. Papasakok man, kas tą naktį nutiko Džėjaus namuose. – Jei nuimsite... – Klok, kas tą naktį atsitiko Džėjaus namuose. – Ar nemanote, kad man ir pačiai labai patiktų, jei galėčiau tai papasakoti? Planas derėtis žlugo. Derybos užleido vietą riksmams ir pykčiui. Gal ne tiek pykčiui, kiek baimei. Ganonas pamatė, kaip jos akies kamputyje sublizgėjo ašara, tačiau šis vaizdas jo nesujaudino. Kaip tik to jis ir laukė, šito ir tikėjosi. – Galėjote nesivarginti ir neorganizuoti šio dramatiško pagrobimo, pone Ganonai. Galėjote sutaupyti ir nedeginti benzino važinėdamas į Čarlstoną ir atgal, – būtumėte išvengęs tų nelaisvės metų, kuriuos teismas jums skirs už šį žygį, nes iš šio pagrobimo jums nebus jokios naudos. Aš neprisimenu nieko, kas įvyko mums su Džėjumi peržengus jo namų slenkstį. Mano atmintis tuščia kaip naujas popieriaus lapas. Brita maldaujamai pažvelgė į jį, pakreipusi galvą taip, kad atrodytų visiškai bejėgė, ir mirksėjo tol, kol ašara persirito per apatinio akies voko kraštą ir nubėgo skruostu. – Išlaisvinkite man rankas ir kojas. Prašau... Per minutę – ir derybos, ir įsiūtis, ir ašaringas maldavimas. Dama išties talentinga. – Ne. – Pasakysiu jums viską, ką žinau, – pažadėjo ji. – Prisiekiu. Bet man labai nepatogu. Prašau... – Ne. Ji galva mostelėjo į atdaras trobelės duris. – Kurgi aš dingsiu? Juk net nežinau, kur esu. – Papasakok, kas atsitiko Džėjaus namuose. Ji nuleido galvą, šviesūs plaukai uždengė jai pečius. Kelias akimirkas taip pasėdėjusi, ji pakėlė galvą ir pabrėžtinai aiškiai pratarė:
D ū mų u žd a n g a
•
67
– Neprisimenu. Ką gi, dabar – atviras nepaklusnumas. Matyt, buvo skaičiusi knygą, kur patariama, kaip elgtis tokioje situacijoje. – Papasakok, ką prisimeni. Visą minutę, o gal ir dar ilgiau jie žvelgė vienas į kitą per visai nedidelį juos skiriantį atstumą. Būdama taip arti, makiažo nepagražintu veidu ir palaidais plaukais, ji atrodė jaunesnė negu per televiziją. Trapesnė. Jos mėlynų akių žvilgsnis – ramus ir atviras, ir Ganonas suprato, kad šiuo savo privalumu ji naudojasi tiek stovėdama prieš filmavimo kamerą, tiek būdama toli nuo jos. Tačiau Britos žvilgsnyje atsispindintis nuoširdumas jo nepaveikė. Jis buvo atsparus. Matyt, ji tai pajuto, nes pasidavė pirmoji. Ne, ji nenuleido akių, bet skubriai atsiduso. – Atvykau... Ne, leiskite pradėti nuo pat pradžių. Džėjaus pakviesta nuėjau į „Vairinę“. Brita jam papasakojo, kad tą dieną, tik gerokai anksčiau, jai paskambino Džėjus, pakvietė drauge išgerti ir užsiminė, kad nori su ja apie kažką pasišnekėti. – Jis nesakė, apie ką. Tik prasitarė, kad tai svarbu. Ji kalbėjo nerodydama jokių emocijų, tarsi visa, ką sako, moka mintinai. Jam dingtelėjo, kad policijai ji tai tikriausiai bus pasakojusi jau kokį tuziną kartų. – Ne, tai nebuvo pasimatymas, – pridūrė ji. – Kelis mėnesius nebuvau jo mačiusi. Ir telefonu nesikalbėjome. Tai buvo pirmas mūsų pokalbis po labai ilgo laiko. Aš atsakiau: „Aišku, būtų puiku.“ Jis paskyrė susitikimą septintą valandą. Atvykau lygiai septintą. – Ji stabtelėjo norėdama atgauti kvapą, o tada paklausė: – Ar kada nors esate buvęs „Vairinėje“? – Vakar vakare. – Vakar vakare? Prieš įsilauždamas į mano namus ir mane pagrobdamas trumpam užsukote ten išgerti? Nors, manau, žmogui, planuojančiam sunkų nusikaltimą, tikrai turėtų džiūti burna.
68 •
Sand ra Brown
Praleidęs negirdomis šią pastabą, jis tarė: – „Vairinė“ atsidarė gerokai po to, kai išvykau iš Čarlstono, taigi ten lankytis man niekad neteko. Norėjau apsižvalgyti ir sužinoti, kaip ten viskas atrodo. – O kam? – Prie kurio stalelio sėdėjote? – Prie to, kuris stovi tolimiausiame kampe. – Kai įeini, iš dešinės? Prie lango? Ji papurtė galvą. – Iš kairės. – Na gerai. Jam besistengiant įtvirtinti atmintyje šį vaizdą, ji paklausė: – Kaip sužinojote, kur aš gyvenu? – Pasekiau tave iki namų. – Šiandien? – Prieš penkerius metus. Jis aiškiai matė, kad ji pasijuto nesmagiai. Brita sėdėdama ant kėdės sujudėjo, bet nieko neatsakė. – Žinojau, kad tavo name yra signalizacija, – toliau kalbėjo jis. – Taip pat žinojau, kad dažniausiai naudojiesi užpakalinėmis durimis tiesiai į virtuvę, ir tikėjausi, kad jose įtaisyta signalizacija veiks delsimo režimu. Taigi atrakinau spyną. – Jūs mokate be rakto atrakinti spynas? – Ėmė čirkšti signalizacija. Buvau apmetęs, kad, kol įsijungs tikroji signalizacija, turiu mažiausiai pusantros minutės. Kai kurie žmonės nustato netgi ilgesnį užlaikymo intervalą, bet paskaičiavau, kad turiu per devyniasdešimt sekundžių priversti tave surinkti reikiamą kodą. Taip pat tikėjausi, kad netekėjusi, viena gyvenanti moteris nuotolinio valdymo pultelį bus pasidėjusi kur nors prie lovos. – Iš kur žinojote, kad esu netekėjusi ir gyvenu viena? – Su ištekėjusiomis Džėjus nesusitikinėdavo. Užuot šokusi prieštarauti, ji nuleido šiuos žodžius negirdomis ir pasakė:
D ū mų u žd a n g a
•
69
– Devyniasdešimt sekundžių, kad surastumėte miegamąjį ir priverstumėte mane išjungti signalizaciją. Laiko tikrai nedaug. Matyt, buvote visiškai įsitikinęs mano paklusnumu. – Tikėjausi, kad išsigąsi. – Ir išsigandau. Mirtinai. – Taigi spėjau teisingai. – O jei nebūčiau išsigandusi? – paklausė ji. – O jei prie lovos būčiau turėjusi ne nuotolinio valdymo pultelį, bet ginklą? Galėjau jus nušauti. Ganonas demonstratyviai apsidairė po trobelę, o tuomet vėl pažvelgė į ją. – Neturiu ko prarasti. Išgirdusi šiuos žodžius Brita ir vėl pasijuto nesmagiai. Jos žvilgsnis nuslydo į šalį, o paskui ji vėl pažvelgė į pagrobėją. – Gal galėtumėte atrišti man kojas? Tik kojas. Jis papurtė galvą. – Jos nutirpusios. – Anot laikraščio, – grįžo prie reikalo jis, – tą vakarą „Vairinėje“ buvo pilna žmonių. Po maištingos pauzės, kuri jo neišmušė iš vėžių, ji tęsė pasakojimą ir žodžiais apibūdino po darbo valandų bet kuriame bare įprastą vaizdą. – Užeiga buvo sausakimša, bet Džėjų pamačiau vos įėjusi. Nuėjau... – Palauk. Ar prie baro buvo lankytojų? Kaip tik ten šiandien sėdėjau. Stovi dvidešimt ar daugiau baro kėdžių. – Už jų dar stovėjo trys eilės žmonių. – Kiek barmenų dirbo? – Neskaičiavau. – Kiek kokteilius nešiojančių padavėjų? – Viena kita. Kelios. Keturios, penkios, gal daugiau. Nežinau. – Bet visos buvo užsiėmusios. – Ir dar kaip. Baras ūžė nuo šurmulio, garsiai grojo muzika, žmonės...
70 •
Sand ra Brown
– Paklausei baro šeimininkės, ar Džėjus jau atėjęs? – Šeimininkės vieta buvo tuščia. Juk sakiau, kad iš karto Džėjų pastebėjau. – Tai gal kaip nors kitaip pranešei, kad atvykai? – Ne. – Ar prie tavęs kas nors priėjo? – Ne. – Gal atkreipei į save kieno nors dėmesį? – Ne. Ganonas pažvelgė tiesiai jai į akis, paskui demonstratyviai nuleido žvilgsnį jos krūtine ir dar žemiau – nuogomis šlaunimis. Ilgokai ganęs akis, galų gale jis vėl pažvelgė jai į veidą ir tyliai pareiškė, girdi, sunku patikėti, kad niekas jos atėjusios nepastebėjo. Nuo jo žvilgsnio Brita pasimuistė. – Klausykite, apie tai, kas įvyko bare, daug kartų pasakojau policijos nuovadoje. Nieko neįprasta neatsitiko. Nieko. – Tave kasdien rodo per televiziją. Nejaugi niekas tavęs nepažino? Ar, be Džėjaus, tavo žvilgsnis nesusitiko su niekieno kito žvilgsniu? Ji užsimerkė tarsi norėdama mintyse dar kartą perkratyti tą sceną ir iki paskutinio lašelio išsunkti savo atmintį. – Manau, galbūt... Galbūt... – Ji atmerkė akis, tačiau jai iš lūpų išsprūdo tik negarsus susierzinimo šūksnis. – Gali būti, kad susitiko mano ir prie baro sėdinčio vyro žvilgsniai, bet nežinau, ar tai prisimenu, ar tik įsivaizduoju. – Gal, kai labai nesistengsi, atmintis sugrįš. – Kelias akimirkas jis įdėmiai žiūrėjo į Britą, o tada švelniu balsu pridūrė: – Nebent atminties užtemimas tėra apgaulė, ir tu viską prisimeni. Jeigu ne surištos kojos, pagalvojo Ganonas, ji tikrai būtų pašokusi nuo kėdės ir jį užsipuolusi. Jos veide atsispindėjo tiek pykčio, kad, jo manymu, būtų puolusi jį nė nepaisydama, jog yra supančiota. – Kodėl turėčiau vaidinti, kad praradau atmintį, pone Ganonai?
D ū mų u žd a n g a
•
71
– Na, viena visai svari priežastis yra ta, kad nubudai šalia negyvo vyruko ir dabar bandai išsukti uodegą. – Aš nepadariau nieko, kas būtų lėmę Džėjaus mirtį. – Sakykime, gal seksas buvo per daug brutalus ir iškrypėliškas. – Gal geriau nesakykime. – Tau nespėjus nė apsižiūrėti, meilužis jau nejudėjo. O gal tarp dviejų balandėlių kilęs kivirčas pakrypo bjauria vaga... – Mes nebuvome... – Gal Džėjų ištiko širdies priepuolis, o tu taip persigandai, kad niekuo nesugebėjai jam padėti. Visaip galėjo būti. Judu buvote gerai įčiupę viskio, apie tai irgi parašyta laikraštyje, bet gal viskis – ne tavo gėrimas? Gal išgėrusi jo tampi laukinė, agresyvi ir linkusi smurtauti? Tu... – Nieko tokio neįvyko! – Iš kur žinai, jei nieko neprisimeni? – Jei per neatsargumą arba tyčia būčiau nužudžiusi žmogų, aš tai prisiminčiau. – Tikrai? Ši kandi pašaipa tik dar labiau ją įsiutino. – Šitos juostos man jau nusibodo. Jūs – irgi. Atriškite mane! – suriko ji. – Gali klykti kiek nori, čia tavęs niekas neišgirs, tik užkimdysi savo auksinę gerklytę. O juk šito tikrai nenori. Ji nutvilkė Ganoną liepsningu mėlynų akių žvilgsniu. – Už tai, ką dabar darote, įgrūsiu jus į kalėjimą. Nekantriai laukiu, kada galėsiu rengti reportažą apie jūsų teismą. Tą dieną, kai jus tupdys už grotų, ateisiu su mikrofonu ir filmavimo kamera. – Ar žinai, nuo ko mirė Džėjus? – Ne! – Ar tu jį nužudei? – Ne! – Ar dulkinaisi su juo?