Didžiųjų geizerių slėnyje

VIRSELIS UDK 821.112.2-31 Va-161

Versta iš: Laura Walden Im Tal der großen Geysire Bastei Lübbe Taschenbücher in der Baste Lübbe GmbH & Co. KG, Köln, 2009

ISBN 978-609-01-0049-3 Copyright © 2010 by Bastei Lübbe GmbH & Co. KG, Köln © Viršelyje panaudota nuotrauka, Christopher Meder / „Dreamstime.com“ © Vertimas į lietuvių kalbą, Birutė Lipavičienė, 2011 © Leidykla „Alma littera“, 2011

Prologas Maža mergaitė pakirdo išpilta prakaito ir išsigandusi pašaukė mamą, nes sapnavo raganas ir demonus. Bet mama nepriėjo prie lovelės kaip įprastai. Mažylė gulėjo nakties tyloje, o jos širdelė spurdėjo lyg pašėlusi. Staiga pasigirdo keistas tolimas murmesys. Pagauta smalsumo mergaitė išsiropštė iš po šilto apklotėlio, įsispyrė į šlepetes ir, pakerėta duslių magiškų balsų, ištapsėjo į šaltą naktį. Nė nesusimąstydama šlepsėjo link viliojančių garsų, kurie sklido, regis, nuo ežero. Išpūtusi akutes ji įsistebeilijo į kanoją, išnyrančią iš rūko sienos. Garsus skleidė tamsiaodžiai vyrai išpaišytais veidais. Mergaitė it pakerėta sekė jų judesius. Jie yrėsi vandens paviršiumi galingais ir ritmingais mostais, valtis judėjo taip greitai, kad netrukus nutolo, o balsai pamažu slopo. Visiškoje tyloje valtis šliuožė vis tolyn.

Lengviau atsidususi, mažylė nusijuokė ir šūktelėjo jiems pavymui.

Vienas tamsiaodis vyras atsigręžė ir pamojavo jai. Mergaitė žengė žingsnelį pirmyn. Į šlepetes ėmė sunktis šaltas vanduo, bet jai buvo nė motais. Ji matė tik vyrą, viliojantį ją gerkliniu balsu. Nors mergaitei tebuvo ketveri, ji jau žinojo: su svetimais vyrais eiti nevalia. Ne sykį buvo žadėjusi mamai, bet šį kartą neturėjo pasirinkimo. Jautėsi bejėgė, kojos pačios nešė pirmyn. Kai iki kelių atsidūrė vandenyje, staiga atūžė didelė banga ir vos jos neparvertė. Stiprus vėjo gūsis suvėlė plaukus, įsisuko po baltais naktiniais marškiniais, ir mergaitė vos išsilaikė ant kojų. Kai vėl 5

pakėlė akis, valties nebebuvo, tarsi ją būtų prarijęs vanduo. Lietaus šuorai ėmė plakti ežero paviršių, čaižė mergaitei veidą ir ji virpėjo iš baimės ir nuo šalčio.

O, kaip ji ilgėjosi mamos! Kad apkabintų ir sušildytų, išvirtų karšto šokolado, paguldytų į lovelę ir padainuotų!

– Mama! – ėmė kūkčioti mergaitė. – Mama! – Tą akimirką kažkas iškėlė ją iš šalto vandens. – Mama! – sukliko mažylė; kai atsigręžė, pamatė tamsiaveidę moterį.

– Va vairua, – sušnabždėjo nepažįstamoji ir parodė ton pusėn, kur ką tik dingo kanoja. Paskui atsisuko į vaiką. – Eikš, turim skubėti, – ir ėmė tempti mažylę tolyn. Pajutusi tvirtą žemę po kojomis, moteris pasileido bėgti. – Greičiau! – sušuko lėkdama, tvirtai laikydama vaiką už riešo. – Bėk aukštyn! – sušvokštė ir paleido mergaitės ranką.

Mažylė liovėsi verkusi. Jautė, kad turi paklusti moteriai. Ši klupinėdama stūmė ją į kalną, krito ir vėl kėlėsi, bet nėsyk nesudejavo. Mergaitė bėgo su ja per uolas ir riedulius, per tankų mišką. Šakos plakė ir skaudžiai braižė joms veidus. Mergaitė jau norėjo sustoti ir paprašyti nepažįstamosios, kad papūstų skaudamas vietas, bet ši šiurkščiai trinktelėjo jai per nugarą.

– Paskubėk! – sušuko persimainiusiu balsu. – Greičiau.

Tada po kojomis sudrebėjo žemė.

– Rua Mokoso kerštas! – kaip pamišusi suklykė moteris, negailestingai stumdama vaiką pirmyn. Tik kai pasiekė pliką kalno viršūnę, sunkiai šniokšdama sustojo ir atsigręžė. Moters veidą perkreipė baimė, bet mergaitė buvo sužavėta veiksmu, vykstančiu apačioje, ant ežero kranto. Jos baimė akimirksniu dingo.

– Ten! Saulė! – nors ir gaudydama orą džiugiai sukrykštė ji ir suplojo delnukais.

Dangus žioravo ugnimi. Bet tai nebuvo saulės raudonis. Kalnas spjaudė ugnį ir akmenis ir tie su kurtinamu triukšmu krito į ežerą.

– Bėk! – iš paskutinių jėgų suvaitojo nepažįstamoji. – Greičiau! Bėk! – paliepė dar sykį, tą akimirką pasigirdo pragariškas griausmas, ir jos balsas nutilo.

Rotorua, 1899 m. vasaris Tą karštą vasaros dieną sieros kvapas buvo ypač stiprus. Jis apgaubė apylinkes it koks ūkanų varpas ir skverbėsi į kiekvieną ląstelę.

Jei sesuo nebūtų atkreipusi dėmesio, Anabelei Parker būtų buvę nė motais – buvo taip pripratusi prie to dvoko, kad kitokio gyvenimo nė neįsivaizdavo. Dvokas buvo šio krašto dalis kaip ir žalsvai gelsvas ribuliuojantis ežeras, ant kurio kranto stovėjo jos viešbutukas, kaip ir dvokiantys garų kamuoliai, retkarčiais kylantys iš gėlių lysvių abipus vartų. Ji priprato ir prie nuolat kliuksinčios dumblo duobės sode, ir prie baseinėlio su drumstu vandeniu, į kurį nesinorėdavo panirti, bet išsimaudęs jausdavaisi neįprastai žvalus. Ji gyveno ant žemės lopinėlio, po kuriuo, kaip kartą per mišias pasakė senasis pastorius Alisteris, „siautėja pragaro liepsnos“.

– Mes čia visi šokam ant ugnikalnio, – šypsodavosi Anabelė, kai viešbučio svečiai imdavo smalsiai klausinėti apie ugnikalnių aktyvumą Rotorua mieste ir jo apylinkėse.

Olivija stovėjo viešbučio fojė ir pasibjaurėjusi skundėsi: – Fui, smirdi supuvusiais kiaušiniais! Kai tik pagalvoju, jog čia praleidau jaunystę, tuoj ima skaudėti galvą. Brangusis, paimk, prašau, mano lagaminą! Man negera, – ištarė priekaištingai kaip visuomet.

Anabelė atsiduso. Ji nesitikėjo, kad sesuo atvažiuos taip anksti. Skubiai nusišluostė pirštus į prijuostę, bet kas iš to. Ji ką tik 9

virtuvėje darinėjo pačios pagautus upėtakius ir visa dvokė žuvimi. Neturėjo laiko nei nusiprausti, nei persirengti. Žinoma, žuvis būtų mielai išdarinėjęs Gordonas, bet Anabelei patiko anksti ryte nusiirti į tuščią paplūdimį ir atsiduoti aistrai – žvejybai museline meškere, o paskui pačiai ir paruošti puikiuosius upėtakius.

Anabelė kone per prievartą išspaudė šypseną. Jos sielą slėgė pastarųjų dienų įvykiai. Pirma – nelaimingas atsitikimas su motina, o šią naktį vėl kankino košmariški sapnai. Ji pabudo klykdama ir nebegalėjo užmigti. Jau kelias savaites niekaip nepavyksta išsimiegoti.

Prisiminusi nakties košmarą, Anabelė net nusipurtė, paskui ištiesė ranką Olivijai ir pabrėžtinai mandagiai paklausė: – Mieloji, tikiuosi, kelionėje sekėsi gerai?

Nuo tada, kai suaugo, seserys sveikindamosi neapsikabindavo, tačiau netgi toks prisilietimas jaunėlei nepatiko. Olivija suraukė dailią nosytę, o kai Anabelė skubiai atitraukė ranką, arogantiškai atkirto: – Kelionė į Rotorua buvo siaubinga. Kone devynias valandas kratėmės traukinyje. – Tada nužvelgė seserį nuo kojų iki galvos.

Anabelė susigėdusi paraudo. Tokios nutrintos ir pilkos it pelė suknelės Olivija tikriausiai nesivilktų net po namus ruošdamasi, toptelėjo jai, paskui prisiminė, kad seseriai nė galvon nešautų užsiimti namų ruoša. Juk ledi Hamilton turi tarnų.

Tačiau kai Olivijos sūnus Dunkanas audringai čiupo tetą į glėbį ir ėmė sukti ratu, šaltas pasisveikinimas tuoj pat buvo pamirštas.

– Leisk į tave pažiūrėti, mano berniuk! – pagaliau nuleista ant žemės, gaudė orą Anabelė.

Kaip puikiai jis atrodo, koks vyriškas! Anabelė negalėjo atitraukti nuo jo akių. Paskutinį sykį jis viešėjo čia prieš dvejus metus, per tą laiką išstypęs berniukas virto vyru, aukštu, lieknu, bet ne liesu: juodi plaukai, prakaulus veidas, sveika oda ir putlios dailios lūpos, ne moteriškos, o pabrėžiančios vyriškumą. Jis labai panašus į Oliviją, šmėstelėjo mintis, tik nosis ne jos. Dunkano nosis buvo itin didelė, bet harmoningai derėjo su išraiškingais veido bruožais. Tarsi gamta, sumaniusi sukurti išvaizdų vyrą, ne10

pašykštėjo pastangų. Dabar jis menkai teprimena Alaną, nutarė Anabelė. Tačiau jei galima tikėti Dunkano laiškais, tebėra mylimiausias tėvo karalaitis.

– Panelės turbūt pakerėtos! – Anabelė buvo taip sužavėta, kad nesiliovė kikenusi. Paskui surimtėjo. Bet kodėl jie neatsivežė Helenos?

– Kur mama? – sesers mintis šiurkščiai nutraukė Olivija, tada mostelėjo į nepažįstamą žmogų, ką tik įžengusį vidun. – Tai ponas Harperis, mūsų palydovas! – skubiai pristatė.

Aukštas vyras su rusvų plaukų kupeta šaltai pasisveikino su Anabele.

– Esu Hamiltonų šeimos advokatas! – ištarė taip, tarsi norėtų tuoj pat užkirsti kelią bet kokiems spėliojimams apie jo ryšį su Olivija.

Tačiau iš Dunkano šypsenėlės Anabelė suprato, kad šis ponas – vienas iš daugelio motinos gerbėjų; tokie žmonės jaučiasi laimingi vien tik būdami šalia garbinimo objekto. Keista, dingtelėjo jai, bet, regis, esu kažkur jį mačiusi. Tačiau kur? Jei būtų buvęs vienas iš viešbučio svečių, ji būtų šį žmogų prisiminusi.

Tą akimirką atskubėjo Džeinė, dešinioji Anabelės ranka; ji jau lenkėsi paimti Olivijos lagaminą, bet Dunkanas buvo greitesnis.

– Leiskite man, aš pats nunešiu.

Džeinė dėkinga nusišypsojo jam ir vaitodama atsitiesė. Pažvelgusi į jos pilvą, Anabelė su nerimu pagalvojo: ši jauna moteris tuoj gimdys, taigi teks verstis be jos. Gimus kūdikiui, Džeinei rūpės tik savi namai. Gaila, aš taip prie jos pripratau, apgailestavo Anabelė. Be to, visiškai neturiu laiko apmokyti kitą jauną žmogų.

Senoji virėja Ruiha siūlė pasamdyti merginą iš jos genties, bet Anabelė tebepuoselėjo viltį rasti vietinę baltaodę mergaitę. Ypač dabar, kai, be visų kitų darbų, reikėjo slaugyti „nekenčiamą ponią iš čiužinių laidojimo rūsio“ – taip Gordonas pokštaudamas vadindavo uošvę dar gerokai prieš nelaimingą atsitikimą. Anabelė žinojo, kad motina nemėgsta maorių.

– Parodyk ponui Harperiui devintą kambarį, – paprašė ji Džeinės.

11

– Devintą? – įsiterpė Olivija. – Ar tas kambarys su vaizdu į ežerą?

– Deja, ne. Bet visi kiti jau užimti. Turim daug svečių. – Anabelė nežiūrėjo į seserį, ir taip žinojo, kad ji susiraukusi. Olivija šitaip elgdavosi nuo pat vaikystės, kai ko nors negaudavo.

Bet buvo ir kita priežastis, kodėl Anabelė vengė sesers akių.

Jai nepatiko Olivijos palydovas. Advokatas! Gal sesuo tikisi, kad lankydama ligonę sykiu atsisveikins su mirštančiąja? Gal atsivežė advokatą, nes mano, jog kils ginčų dėl palikimo?

Bjaurias Anabelės mintis nutraukė vidun įžengęs jos vyras Gordonas, suprakaitavęs, atraitotom marškinių rankovėm; jis smagiai su visai pasisveikino.

– O kur Alanas? – paklausė. Tada apkabino Dunkaną ir malonų apskritą jo veidą nutvieskė plati šypsena. Ir tik paleidęs sūnėną iš glėbio susivokė, kad į jo klausimą niekas neatsakė. – Juk jam nieko neatsitiko, tiesa? – pridūrė susirūpinęs.

Anabelė būgštavo, kad sesuo pamanys, jog svainis įtaria ką negera, ir neapsiriko.

Olivija kietai suspaudė lūpas, paskui purkštelėjo: – Reikalai!

Gordonas pritariamai linktelėjo, bet vis dėlto klausiamai pažvelgė į Anabelę. Ši ženklais parodė: tebūnie.

Pagaliau Olivijos palydovas susiprotėjo pasisveikinti su šeimininku.

– Harperis, Hamiltonų šeimos advokatas!

Gordonas sutrikęs dairėsi tai į vieną, tai į kitą, kol galų gale įsmeigė akis į Oliviją.

– Gal manai, jog ketiname bylinėtis dėl mamos palikimo?

Senoji poniai tokia gaji, kad visus mus pergyvens, – tiesmukai pareiškė jis.

– Nesąmonė! – sušnypštė Olivija. – Ponas Harperis – senas mūsų bičiulis, negi tu jo nepameni, Anabele? Jis maloniai sutiko mus palydėti, nes traukiniuose pilna priekabiautojų. Negaliu suprasti, ko visi tie žmonės taip veržiasi į Rotorua, bet man tai ir nerūpi. Niekada savo noru nesileisčiau į kelionę vien dėl to, kad pasivoliočiau dvokiančiame purve arba išsimaudyčiau karštame 12

vandenyje. O dabar norėčiau žinoti, kas įvyko. Telegramoje rašei... – Olivija akimirką nutilo ir išsitraukė iš kišenės sulankstytą popieriaus lapą. – Mama pargriuvo. Nuo to laiko prikaustyta prie lovos. Nekaip atrodo. Gal galėtum tuoj pat atvažiuoti! Taigi, kas atsitiko? Prieš eidama pas ją, norėčiau žinoti, kokia jos būklė.

Ar ji apskritai turi sąmonę?

Toks sesers šaltumas Anabelę pribloškė. O juk ji visuomet buvo mamos numylėtinė. Negi ir čia jai būtina vaidinti kilmingąją ledi Hamilton? O ką sesuo pasakys sužinojusi, kaip viskas įvyko ir kas dėl to kaltas?

Anabelė svarstė, ką atsakyti, bet staiga prabilo Gordonas: – Olivija, tu gi žinai, kad mes jau kurį laiką negalime rengti išvykų prie kaskadų, nes jų nebėra... – Jis nutilo ir pažvelgė į žmoną it prašydamas pagalbos.

Anabelė jautė jo sielvartą, nors po tos baisios nelaimės praėjo trylika metų. Jis niekada nepamirš dienos, kai išsiveržęs Taraveros ugnikalnis pakeitė visą jų gyvenimą.

– Po ugnikalnio išsiveržimo mes rengiame svečiams nedideles išvykas į Pohutu, – toliau kalbėjo Gordonas. – Jūsų mama nekenčia geizerio, bet neseniai užsispyrė mus lydėti.

Anabelei niekaip nepavyko jos atkalbėti, ir galų gale ji buvo pasodinta į karietą. Aš tą dieną tvarkiau mūsų maudyklos reikalus, tad Anabelė liko viena su svečiais. Jie nuvažiavo prie geizerio; kai visi žiūrėjo į geizerį, jūsų mama paslydo ir nukrito ant nugaros...

– Tą akimirką, kai visi spoksojo į geizerį? Vadinasi, tu jos neprižiūrėjai? Juk puikiai žinai, kad jai sunku išlaikyti pusiausvyrą, nes visą laiką tyso terasoje ant lovos? – amtelėjo Olivija ir priekaištingai pažvelgė į seserį.

Anabelės veidas nukaito. Taip, taip ir dar kartą taip, sesuo teisi. Ji pati baisiai sau priekaištavo, kai rado motiną gulinčią ant drėgnų geizerio terasos akmenų.

– Bet aš nenorėjau, – suvaitojo ji.

– Nenorėjai? Juk tu palikai ją likimo valiai! Privalėjai nė akimirkos neišleisti iš akių, – priekaištavo Olivija.

Gordonas atsiduso, tada palydėjo svečius į svetainę.

13

– Viešbučio gyventojams nebūtina klausytis mūsų ginčų, – suniurnėjo jis ir pridūrė: – Kai kurie buvo to nelaimingo atsitikimo liudininkai, tad ir vieno sukrėtimo jiems gana. – Jis užjausdamas pažvelgė į žmoną. Anabelė suprato. Toliau teks pasakoti pačiai.

Ji nervingai atsikrenkštė ir prabilo: – Mes stovėjome saugiu atstumu nuo Pohutu ir laukėme ištrykštant srovės. Staiga ji pradėjo švirkšti, bet daug stipriau nei paprastai, iki pat dangaus, dar nė karto nesu tokios mačiusi. Senasis geizeris mūsų lankytojams parodė, ką gali, ir tada, per patį įkarštį, kai čiurkšlė buvo aukščiausiame taške, išgirdom jos riksmą. Ji buvo užsikorusi ant akmenų ir nukrito. Tuoj pat pribėgau prie jos, bet sulaikyti nespėjau. Nuo tada su manimi ji kalba dar mažiau.

Paskutinis tylus sakinys buvo skirtas sau pačiai, bet Olivija, regis, nugirdo, nes šaižiu balsu išrėžė: – Kuo puikiausiai ją suprantu!

Kandžią sesers pastabą Anabelė nuleido negirdom.

– Miela ponia Parker, ar jūs tikrai manęs neprisimenate? – netikėtai prabilo advokatas, nutraukdamas nemalonią tylą.

– Ne, nė nenutuokiu, kur būtume galėję susitikti.

– Pasakysiu tik užuominą: ponia Byton! – Jis plačiai nusišypsojo.

Anabelė gūžtelėjo pečiais, bet tada kažkas šmėstelėjo galvoje. Žinoma, šaltos žydros akys!

– Apgailestauju, tačiau jūsų tikrai nepamenu, – skubiai ištarė ji.

Kai visi susirinko svetainėje prie stalo, Olivija pratrūko: – O varge, Anabele, nespoksok kaip sužeistas žvėris. Nesistebiu – tau nuolat kas nors atsitinka!

Vyriškas delnas spustelėjo Anabelei ranką. Ji manė, kad tai Gordonas, bet pakėlusi akis išvydo užuojautos kupiną Dunkano žvilgsnį.

– Neimk į širdį! – sušnabždėjo jis.

Anabelė linktelėjo ir taip pat spustelėjo jam ranką. Ji mylėjo sūnėną kaip savą vaiką! Nuo šios minties baisiai sugėlė širdį. Argi ne ji pati kalta dėl vienintelės dukters mirties? Mylimiems žmo14

nėms ji suteikia vien tik sielvartą, o kartais viskas baigiasi mirtimi.

Kai artimiesiems reikėdavo pagalbos, jos niekada nebūdavo šalia. Žalios Anabelės akys pasruvo ašaromis, bet moteris energingai jas nusišluostė. Kam verkti? Ašaromis vaiko nesusigrąžinsi.

Olivija susiraukusi suspaudė pirštais smilkinius. Tačiau galvos skausmas jai netrukdė užversti seserį priekaištais. Ji vis labiau karščiavosi, o Anabelė tylėdama žvelgė į ją. Šis žaidimas jai buvo seniai žinomas. Tad palengva grimzdo į savo mintis, kol priekaištus beriantis balsas virto tolimu murmesiu. Anabelė išmoko šios gudrybės dar būdama vaikas, kai mama Mariana priekaištaudavo dėl kokių nors smulkmenų – dėmės ant suknelės arba netvarkingai susegtų plaukų.

Nors Anabelė nieko nebegirdėjo, seserį matė labai aiškiai. Štai kaip pyktis perkreipia Olivijos veidą! Bet tai nė kiek nekenkia jaunesniosios sesers grožiui.

Olivijos veidas buvo toks taisyklingas, kad net širdį spaudė.

Kokia ji panaši į Marianą! Tik mamos juodi kaip derva plaukai jau pražilę, mintijo sau Anabelė. Taip, visi jie neabejotinai vieno lizdo paukščiai. Mariana, Olivija ir Dunkanas. Tik Olivijos sūnus kitokio būdo nei jo motina ir senelė. Jis geros širdies, atviras ir užjaučiantis, o moterys šių bruožų stokoja.

– Ar Abigailė atvažiuos? – netikėtai paklausė Olivija. Šitų žodžių Anabelė negalėjo praleisti pro ausis. Ji tylėdama linktelėjo ir vėl paniro į minčių pasaulį, kuriame niekas nekaltina. „Abe, Abe, atvažiuok!“ – meldė ji slapčia. Jos kvatoklė sesuo akimoju išsklaidytų niūrias nuotaikas. Anabelė iš visos širdies geidė, kad Abigailė įveiktų savo užsispyrimą, atsilieptų į jos prašymą ir nudžiugintų apsilankymu.

Judri ir linksma Abigailė – taip pat kaip iš akies lupta motina. Tik šviesiaplaukė. Anabelė sunkiai atsiduso prisiminusi mylimiausią savo seserį. Olivija, Abigailė, Dunkanas ir jo sesuo Helena paveldėjo dalį pasakiško Marianos grožio. Visi paveldėjo, išskyrus ją, Anabelę; ji panaši į savo tėvą Viljamą Č. Bredlį – Anabelė tuo neabejojo. Užtai tėvas buvo iš visų geriausias. Toks pat kaip Gordonas Parkeris. Bet tikrai ne gražuolis. Kaip ir Gordonas.

15

Anabelė susigraudino. Kai jos delną vėl suspaudė vyriška ranka, akis užplūdo ašaros. Šiurkšti vyro ranka. Tai buvo Gordonas, kiek bejėgiškai žvelgiantis į žmoną. Bet nuo jo žvilgsnio sielvartas truputį atlėgo. Ji mylėjo šį paprastą vyrą, už kurio ištekėjo prieš motinos valią, užtai ryžtingai pritarus tėvui. Gordonas savo žmonai nė sykio netarė pikto žodžio, nė karto nepriekaištavo.

Net tada, kai ji paliko Elizabetę vieną.

– Neliūdėk! – kuštelėjo jis ir nevikriai patapšnojo per ranką.

Tačiau Anabelė liūdėjo, nes mintimis buvo pas dukterį. Pastarąją naktį sapne Elizabetė vėl šaukėsi jos: „Mama! Mama!“, kol balsą nustelbė pragariška lavos ir pelenų griūtis. Jos klyksmas vis dar skambėjo Anabelės ausyse.

– Anabele, gal pagaliau ištartum bent žodelį! Kaip jaučiasi mama? – šiurkščiai pareikalavo Olivija.

Anabelė susigūžė, kostelėjo ir sutrikusi apsidairė, mintyse rinkdama tinkamiausius žodžius. O ne, skubėdama ji pamiršo nusirišti prijuostę. Kaipmat nusimetė ją. Tvokstelėjo žalios žuvies smarvė. Ji nužvelgė maišo formos suknelę, kurią vilkėjo po prijuoste. Drabužis buvo nenaujas. Tamsi medžiaga ties rankovėmis jau nubrizgusi. Be to, ji nevilkėjo korseto. Žinojo, kad šis stilius nepuošnus, bet mėgo patogius drabužius. Nuo tada, kai angliškame žurnale rado iškarpą, siūdinosi tik praktiškas sukneles. Nors, regis, pernelyg retai. Negi iš tikrųjų prabėgo dveji metai nuo tada, kai ji paskutinį sykį ėmėsi siuvimo?

Suspaustos Olivijos lūpos liudijo, kad ji tuoj pratrūks ir išklos seseriai, ką apie ją mano.

– Ji nebegali pajudinti kojų. Senasis daktaras Fuleris sako, kad tai paralyžius. Man labai gaila, – pagaliau prabilo Anabelė dusliu balsu.

– Paralyžiuota? – suspigo Olivija. – Paralyžiuota? Ir tai sakai tik dabar? Kodėl nepakvietei kito gydytojo? Daktaras Fuleris jau tikriausiai senas ir nukriošęs...

Koks svetimas ir tolimas jos balsas! – mintijo Anabelė. Atrodo, kad Olivija iš visiškai kito pasaulio. Nors šimtas penkiasdešimt septynios mylios nėra begalybė, bet Anabelei Oklandas regėjosi toks pat tolimas kaip ir Vokietija, iš kurios buvo kilusi jų motina.

16

– Noriu tuoj pat ją pamatyti, – pareikalavo Olivija.

– Ji guli viršuje, savo kambary. Viskas gerai, – užtikrino Anabelė, stengdamasi susivaldyti. – Po valandos bus gatavi pietūs. Ar pietausit su mumis? – kreipėsi ji į poną Harperį. Šis linktelėjo.

Metusi į Anabelę triuškinamą žvilgsnį, Olivija pralėkė pro šalį.

Plonos taftos suknelė su kiekvienu žingsniu šiugždėjo it priekaištaudama. Tarpduryje Olivija stabtelėjo ir šaižiu balsu pareikalavo, kad ją lydėtų Dunkanas. Šis ramiai atsakė ateisiąs kiek vėliau.

Anabelė pareiškė turinti skubių reikalų virtuvėje, bet tai buvo tik dalis tiesos. Ji norėjo pabūti viena, nes nebegalėjo tverti tokios įtampos. Nors mokėjo praleisti žodžius pro ausis, Olivijos kaltinimai vis tiek pataikė tiesiai į širdį.

Vos tik ji užtrenkė virtuvės duris, iškart ėmė kūkčioti. Į duris kažkas pabeldė ir, nelaukęs leidimo, vidun įsmuko Dunkanas.

Anabelė pakėlė akis, ji nė nesistengė slėpti ašarų. Nesigėdijo parodyti sūnėnui savo sielvarto.

Dunkanas stipriai priglaudė tetą prie krūtinės ir mėgino paguosti.

– Meldžiu, teta Anabele, neverkit. Tik ne dėl jos! Prašau! Pastaruoju metu ji nepakenčiama. Taip elgiasi su visais! Ją kankina baisūs galvos skausmai. Žinoma, pateisinti tokio elgesio negalima, bet, patikėkit, ji sako ne tai, ką galvoja!

– Tu teisus, berniuk, ji sako ne tai, ką galvoja, – pakartojo Anabelė, nors tai buvo melas. Kam vaikinui žinoti, kad dar vaikystėje ji buvo priversta išmokti nenusiminti dėl įžeidžiančių sesers žodžių ir apsiprasti su tuo, kad Oliviją mama lepino labiau nei kitus.