Didysis troliu gelbejimas

Iš anglų kalbos vertė

Dalia Judita Vabalienė

VILNIUS

/

2016

1

Tvenkiasi audra

R

‌ audonkepuraitė, Anansis, Sultenė, Džekas ir jo stebuklinga kalbanti vištytė Betsė sėdėjo Pasakų mieste po lapuoto Pasakų medžio šakomis.

Juos kepino popiečio saulė, oras buvo tvankus ir slopus. Virš jūros rinkosi audros debesys – toks oras ilgai nesilaikys.

– Ką, jūsų manymu, veikia Jonukas ir Grytutė? – paklausė Raudonkepuraitė.

3

– Sakė, kad vyksta su tėčiu stovyklauti, – paaiškino Sultenė.

– Kąąą? – užkarkė vartydama akis Betsė. Nors ji buvo kalbanti višta, bet mokėjo ištarti tik žodį „KĄ“; tačiau jos draugai kažkaip visuomet suprasdavo, ką ji nori pasakyti.

Džekas susiraukė.

– Tikrai keista, ar ne? – tarė jis. – Jie vyksta iškylauti į miškus su tėčiu ir mes jų nematome ištisas savaites! Bet aš mačiau jų tėtį mieste net šį rytą su nauja žmona – ji dar blogesnė negu ankstesnioji. Pirko jai deimantais puoštą tualetinio popieriaus laikiklį ir atrodė labai nelaimingas.

Visi tylėjo. Gyvenimas Pasakų mieste visada buvo šiek tiek neįprastas, bet ko gali tikėtis iš tokios vietos, kur pasa4

kos auga tiesiog ant medžių?

Iš Pasakų medžio kilo ir Pasakų miesto pavadinimas. Ant jo šakų augdavo po medžiu papasakota kiekviena istorija. Kad perskaitytum tas istorijas, užtekdavo tik perbraukti pirštu kokią nors šaką ar lapą ir pasakojimas atgydavo tavo galvoje. Visi vaikai turėjo bent po vieną ar dvi istorijas, augančias ant Pasakų medžio, – net Anansis, kuris čia gyveno dar neseniai.

– Sakyk, Anansi, kaip sekasi tavo dėdei Rufarui? – pasiteiravo Sultenė. – Kas naujo?

5

– Na, jis vis dar atrodo kaip trolis, – atsakė Anansis. – Tebegyvena girioje tame dvokiančiame urve, atskirtas nuo visų draugų ir šeimos, gyvybę palaiko maisto atliekomis ir vandeniu iš pridvisusio tvenkinio.

– Hmm, – numykė Sultenė, – ne kažkas.

6

– Tikrai, – atsiduso Anansis.

Praėjo daugiau negu metai, kai beveik visa Anansio šeima buvo užkerėta: atrodė, kalbėjo ir dvokė kaip troliai. Žmonėmis liko tik Anansis ir jo tėvas.

Niekas nežinojo, kaip ar kodėl tai atsitiko. Blogiausia, kad niekas neišmanė, kaip juos atkerėti. Dar didesnį rūpestį

7

kėlė tai, kad Pasakų miesto žmonės ir nuo neatmenamų laikų kariavo su troliais. Neatkerėta jo šeima niekada negalėtų grįžti namo.

– O kaip tavo mama? – paklausė Džekas. – Ar ji dar keliauja pas mus?

Anansis nušvito.

– Taip, dabar ji turėtų atvykti bet kurią dieną! Tėtis gavo bilietą į laivą iš užjūrio. – Jis patylėjo. – Na, pasakiau „bilietą“... Iš tiesų tai ji laive.

– Nesirūpink, Anansi, – pasakė Raudonkepuraitė ir paplekšnojo jam per ranką, – širdis jaučia, kad Rufaras sugebės rasti išeitį.

– Tikriausiai, – atsakė Anansis, bet balse skambėjo abejonė.

8

Ant išdžiūvusios žemės su dulkių gūsiu nukrito didžiulis lietaus lašas, ir Džekas pažvelgė aukštyn.

– Atrodo, kad...

Jį nutraukė griaustinio trenksmas, ir ant jų pasipylė dideli, gausūs lietaus lašai. Visi pašoko ir nubėgo ieškoti priedangos.

Kapitonas jau davė komandą palikti laivą. Audra jį bloškė ant dantytų uolų

9

už mylios nuo Pasakų miesto, prakiurdė. Kai buvo nuleista į vandenį paskutinė gelbėjimo valtis, iš didžiulės dėžės triume sududeno storas balsas: – Alio? Ar kas nors ten yra? Nenoriu jūsų gąsdinti, bet man sušlapo kojos, noriu žinoti, kas darosi? Laivas neskęsta, ką?

Niekas neatsakė. Dabar vanduo siekė iki pusės dėžės, ant kurios šono buvo užrašyta:

10

– Yyyy! – suspiegė balsas, kai vanduo pakilo aukščiau.

Buvo sunku įsivaizduoti, kad toks storas, gergždžiantis balsas gali taip spiegti, bet spiegė.

– Dabar aš išlįsiu, – pasakė balsas, – bet noriu jus įspėti... atrodau truputėlį panaši į trolį. Bet iš tikrųjų aš ne trolis!

Taigi nereikia iečių ar kardų, gerai? Susitarėm?

Vėl niekas neatsakė. Balsas dėžėje sumurmėjo: – Tai lendu... – Ir dėžės viršus su trenksmu atšoko, o iš jos pasirodė labai didelis, labai panašus į trolį – trolis.

Trolis apsidairė ir suprato, kad laivas neabejotinai skęsta. Jis pasirausė kišenėse, kol rado tai, ko ieškojo, – ryškiai 11

geltoną buteliuką; paskui užsiropštė laipteliais ant denio ir, užšokęs ant stiebo, lipo juo kiek įkabindamas aukštyn, kol pasiekė stebėjimo aikštelę. Užmerkęs akis, kad geriau susikauptų, trolis sušnibždėjo į geltonąjį buteliuką užkeikimą, paskui užkišo jį kamščiu ir sviedė tolyn į aukštas bangas.

Po kelių sekundžių trolis krito į kunkuliuojantį vandenį, sukeldamas baltus purslus, kuriuos tuoj pat prarijo audros tamsa.

12