VIRSELIS
cijas jiedu kartais atkreipdavo dėmesį į gražuolius, kurie atro dydavo lyg ir matyti, lyg senieji jų pažįstami bjauruliai. Tie ir anie buvo panašūs tarsi broliai ar seserys; gražuoliai – tarytum vyresnėliai, labiau pasitikintys savimi, kur kas dailesni. Jei bū tum gimęs prieš šimtą metų, visą gyvenimą būtum pavydėjęs tokiems broliams ir seserims. Ne, Perisas negalėjo taip jau labai pasikeisti. – Ar matei tą kiaulaitę? – Ką? – Ten bėgioja palaida kiaulaitė! Kikenimas sklido iš apatinio aukšto. Talė stabtelėjo ir su kluso. Ant laiptų ji buvo visiškai viena. Matyt, gražuoliai labiau mėgo naudotis liftais. – Kaip ji drįso ateiti į vakarėlį apsirengusi kiaulaite! Juk tai baltų kaklaraiščių vakarėlis! – Ji supainiojo vakarėlius. – Taip atrodydama ji demonstruoja visišką neišsiauklėjimą! Talė nerimastingai pasimuistė. Kaukė buvo nė kiek ne gra žesnė už jos veidą. O pokštai darėsi pavojingi. Ji užlėkė laiptais aukštyn. Galbūt gražuoliai išmes ją iš gal vos, jeigu ji judės toliau? Teliko apžiūrėti du rūmų aukštus, nes aukščiau – stogas. Perisas turi būti kažkur čia. Nebent jis gali nėje pievelėje arba balione, ar linksmybių bokšte. Arba su kuo nors – malonumų sode. Talė pasipurtė vydama tą vaizdinį šalin ir nubėgo koridoriumi. Nekreipdama dėmesio į jau girdėtas pa šaipas dėl kaukės ir nepaisydama pavojaus būti sučiupta, paei liui apžiūrėjo visas sales. Visur – vien nustebę žvilgsniai, jos pusėn bedami pirštai ir dailūs veidai. Tačiau nė vienas nebuvo Periso. 16