Bandymai si ta isspausti is gyvenimo: slaptas Hendriko Gruno (83 1⁄4 metu) dienorastis

Antradienis, 2013 m. sausio 1 d.

Ir šiais metais nemėgsiu senukų. To jų čiūžavimo paskui vaikštynę, to jų ne laiku ir ne vietoje rodomo nekantrumo ir amžinų skundų, tų sausainių su arbata, tų atodūsių ir dejonių.

Man pačiam – 83 ¼ metų.

Trečiadienis, sausio 2 d.

Ant stalo buvo negailint pribarstyta cukraus pudros. Ponia Smit, norėdama patogiau nušluostyti stalą, nukėlė ant kėdės dubenį, pilną trikampių pyragėlių su obuolių įdaru.

Atėjusi ponia Vortheizen nieko nepastebėjo ir milžinišku užpakaliu užsėdo dubenį.

Tik kai ponia Smit, panorusi vėl pastatyti dubenį ant stalo, jo nerado, kažkam šovė į galvą pažiūrėti po ponia Vortheizen. Šiai atsistojus, prie gėlytėmis išmargintos jos suknelės buvo prilipę trys pyragėliai.

– Visai dera prie rašto, – pasakė Evertas.

Vos neuždusau iš juoko.

Užuot visus pralinksminusi, ši smagi naujų metų pradžia davė dingstį keturiasdešimt penkias minutes praniurnėti tema „kas kaltas“. Man visa tai pasirodė juokinga, dėl to sulaukiau piktų žvilgsnių. O ką aš? Aš kažką sumurmėjau atsiprašydamas.

5

Iš tiesų norėjau nusikvatoti, bet tik suveblenau.

Juk aš, Hendrikas Gerardas Grunas, visada esu taktiškas, malonus, draugiškas, mandagus ir paslaugus. Ne todėl, kad toks iš prigimties, o kad nedrįstu būti kitoks. Retai sakau, ką galvoju iš tikrųjų. Visada renkuosi saugų kelią. Mano šūkis: ir vilkas sotus, ir avis sveika. Tėvai, pavadinę mane Hendriku, buvo tikri aiškiaregiai – didesnį šventeivą vargu ar sutiksi. „Argi nepažįsti Hendriko? Jis visuomet taip mandagiai kilsteli skrybėlę eidamas pro šalį.“ Taip, tai aš. Šalin depresiją, tariau sau. Nusprendžiau leisti pasisakyti ir tikrajam Hendrikui Grunui: lygiai vienus metus necenzūruodamas aprašinėsiu senelių namų, įsikūrusių šiaurinėje Amsterdamo dalyje, gyvenimą.

Jei mirsiu anksčiau, nei baigsis šie metai, manykim, kad tai force majeure. Tokiu atveju paprašysiu savo draugo Everto Deikerio, kad per laidotuves paskaitytų keletą ištraukų iš mano dienoraščio.

Gulėsiu pašarvotas nedidelėje krematoriumo „Baigmė“ salėje, rūpestingai nupraustas ir sušukuotas, o čia nesmagią tylą nutrauks gergždžiantis Everto, nustėrusiai publikai skaitančio rinktines ištraukas, balsas.

Ramybės man neduoda tik vienas dalykas: o jeigu Evertas numirs anksčiau už mane?

Negražiai pasielgtų, juolab kad ligų ir auglių aš turiu daugiau už jį. Kuo pasitikėti, jeigu ne geriausiu draugu. Reikės su juo pasitarti.

Ketvirtadienis, sausio 3 d.

Evertas žinią sutiko pakiliai, bet nepažadėjo gyventi ilgiau už mane. Jis irgi pasidalijo keliomis dvejonėmis. Pirmiausia sunerimo, kad pagarsinęs kai kurias mano dienoraščio ištraukas bus priverstas ieškotis būsto šalia kitos prieglaudos. Nuogąstavo ir dėl savo dantų protezo. Protezą pagadino Vermeterenas, netyčia vožęs Evertui 6

lazda, kai jie žaidė biliardą. Nuo tada, kai Vermeterenui nustatyta dešinės akies katarakta, jam reikia padėti nusitaikyti. Visada pasirengęs pagelbėti Evertas tąkart atsistojo už Vermetereno ir prikišo nosį kone prie pat lazdos.

– Taikykis šiek tiek dešiniau, kiek žemiau... ir...

Ir Vermeterenas, užuot smogęs į kamuoliuką, lazdos galu trenkė tiesiai Evertui į dantis, tai yra į protezą. Puikus smūgis!

Dabar Evertas vaikštinėja su švarple, tarytum laukdamas išaugant tikrųjų dantų. Beveik neįmanoma suprasti, ką jis sako – taip švepluoja. Protezą būtina sutaisyti, iki Evertas skaitys ištraukas šalia mano grabo. Tačiau – po paraliais! – tai ne taip paprasta, mat dantų protezuotojas sakosi pervargęs. Dvidešimt gabalų per metus, gražuolė asistentė, trejos atostogos per metus Havajuose – ir vis tiek pervargo? Ar tai įmanoma? Gal jam saulė užtemo nuo visų tų senų dirbtinių dantų, tarp kurių maisto likučiai užsibūna taip ilgai, kad juose galima rasti net lervų? Taip ir yra, ne kitaip.

Pirmame aukšte, svetainėje, mus vaišina spurgomis, pirktomis senienų krautuvėje. Vakar rytą iš mandagumo paėmęs vieną spurgą kramčiau ją dvidešimt minučių, galiausiai turėjau nuduoti, jog atsirišo batraištis, ir paskutinį kąsnį paslėpiau kojinėje. Štai kodėl dubenys tebėra pilni spurgų. Šiaip jau už dyka dalijami dalykai pas mus pradingsta akimirksniu.

Kavą į svetainę paprastai atneša 10.30 val. Jeigu dvi minutės po pusės vienuoliktos kava dar neatkeliavusi, ankstyvieji prieglaudos įnamiai ima pabrėžtinai žvilgčioti į rankinius laikrodžius. Tarsi turėtų kur skubėti. Tas pat ir laukiant arbatos, kuri atkeliauja 15.15 val.

Vienas svarbiausių dienos klausimų: kokių sausainių duos prie kavos? Ir užvakar, ir vakar ir prie kavos, ir prie arbatos gavom susenusių spurgų. Nes mes, žinoma, neišmetame jokio maisto. Jau geriau paspringsime, bet suvalgysime.

7

Penktadienis, sausio 4 d.

Vakar pasivaikščiodamas nuėjau iki gėlių kioskelio ir nusipirkau svogūninių gėlių vazonėlyje. Hiacintai pražys po savaitės, ir galėsiu džiaugtis, kad vėl sulaukiau pavasario.

Daugelyje mūsų prieglaudos kambarių balandžio mėnesį, šalia persenusių sansevjerų ir beveik pražydėjusių raktažolių, vis dar žydi kalėdinės puokštės. Nes „nuodėmė mesti lauk“.

Gal gamta žmogų ir veikia teigiamai, bet jos įtakos Nyderlandų senolio svetainėje-miegamajame nejusti. Kambarinio augalo būklė dažniausiai atspindi šeimininko padėtį: nenumaldomai artėja neišvengiamas galas. Užmaršūs seneliai iš dyko buvimo laisto augalą tris kartus per dieną. Ilgainiui neatlaiko net sansevjeros.

Ponia Viser pakvietė rytoj popiet užsukti puodelio arbatos.

Reikėjo man atsisakyti – jau vien todėl, kad toji ponia dvokia, bet linktelėjęs pažadėjau užeiti. Štai dar viena popietė šuniui ant uodegos. Dievaži, koks aš vis dėlto skystablauzdis. Lemiamą akimirką nedingtelėjo joks padorus pasiteisinimas, taigi niekaip neišvengsiu plepalų ir padžiūvusio pyrago. Laužau galvą, kaip poniai Viser pavyksta drėgniausią pyragą per trumpą laiką paversti dulkėtu kartonu. Kad suvalgytum vieną gabaliuką, prireikia trijų puodelių arbatos. Rytoj ryšiuosi žygdarbiui – antro gabaliuko atsisakysiu.

Tebus tai naujo gyvenimo pradžia.

Naujo gyvenimo, avint kruopščiai nublizgintais batais. Tam prireikė pusės ryto. Iš tiesų batus valiau ne taip ir ilgai. Daugiau laiko sugaišau bandydamas nuo marškinių rankogalių pašalinti batų tepalo dėmes. Užtat dabar smagiai blizga. Batai. Rankoves galiausiai tiesiog atsiraitojau. Dėmių taip ir nepavyko išvalyti.

Tai, aišku, bus pastebėta. „Pone Grunai, ir kaip čia jūs sugebate visada šitaip išsiteplioti rankogalius?“ Gyvenimas pas mus susideda iš „visada“ arba „niekada“. Vieną dieną valgis „niekada nepatiekiamas laiku ir, kaip visada, yra per karštas“, kitą dieną – „visada per anksti ir, kaip visada, atšalęs“.

8

Kai kada žmonėms atsargiai primenu, kad jie prieštarauja patys sau, bet logika pas mus nesivadovaujama. „Jūs, kaip visada, geriau už kitus žinote, ar ne, pone Grunai?“

Šeštadienis, sausio 5 d.

Vakarykštė vakarienė – tikra šventė: valgiaraštyje buvo nasi*.

Dauguma čia gyvenančių senų berniukų ir mergaičių mėgsta bulvių košę su kopūstais, egzotiškų kąsnelių geriau nesiūlyk. Jie kapituliavo dar septintojo dešimtmečio viduryje, kai į Nyderlandus buvo atvežta spagečių. Šie jų griežtam racionui taip pat netiko: pirmadienį – salotinė trūkažolė, antradienį žiediniai kopūstai su koše (trečiadienis – įdarytų maltinių diena), ketvirtadienį šparaginės pupelės, penktadienį žuvis, šeštadienį sriuba ir sumuštiniai, sekmadienį jautienos kepsnys. Norėdami iškrėsti pokštą, maltinių jie pageidaudavo antradieniais ir taip sujaukdavo kitas savaitės dienas.

Užsienietiškos užgaidos? Ne, ačiū, mes ne tokie. Paprastai patiekalus galime pasirinkti prieš savaitę iš trijų skirtingų valgiaraščių, bet kartais ir čia pasitaiko klaidų. Vakar dėl nežinomų priežasčių ant stalo buvo padėti dubenys su nasi. Kažkas ne tą užsakė. Tačiau tai tikrai ne mūsų virėjo darbas.

Taigi galėjome rinktis iš nasi ir nasi. Besilaikantieji griežtų die­ tų gavo sumuštinių.

Kilo pasipiktinimo banga. Ponia Hogstraten van Dam, pageidaujanti, jog į ją būtų kreipiamasi pavarde, iš patiekalo iškrapštė tik kepto kiaušinio gabaliukus, van Gelderis į burną neįsidėjo „nė vieno“ ryžio, bet sušveitė visą puodą saldžiarūgščio padažo, o storulis Bakeris plonu balsu pareikalavo užpilti jam ant ryžių tradicinio olandiško mėsos padažo. * Indonezietiškas ryžių patiekalas. (Čia ir kitur – vertėjos pastabos.)

9

Mano draugas Evertas retsykiais, kai pačiam namie pabosta gaminti kulinarinius šedevrus, prisėda prie mūsų stalo. Šį kartą jis irgi valgė drauge ir nieko bloga neįtariantiems žmonėms pasiūlė sambalo*: „Gal norite kiek pomidorų padažo prie ryžių?“ Kai ponia de Preiker paragavusi padažo iškosėjo į saldžiarūgštes daržoves savo dantų protezą, Evertas patenkintas apsimetė nieko nesuprantančiu kvaileliu. Besispjaudančią de Preiker išvežė, o kiek vėliau Evertas ėmė vaikštinėti su jos protezu ir kam pakliūva siūlė jį pasimatuoti tarytum stiklinę Pelenės kurpaitę. Iškviestas ant kilimėlio pas skyriaus vedėją, vaidino šventą nekaltybę. Net pagrasino kreipsiąsis į Maisto produktų inspekciją, nes tarp saldžiarūgščių daržovių aptikęs dantų protezą.

Prieš vakarienę dar spėjau užsukti pas ponią Viser išgerti arbatos. Jos arbata skysta, bet plepalai dar prėskesni. Pasakiau, kad gydytojas man uždraudė valgyti pyragą. Tikrai, kodėl gi? Atsakiau, kad dėl cukraus kraujyje. Norma pastaruoju metu kiek per aukšta, svyruoja tarp 20 ir 25. Išpyškinau šią nesąmonę negalvodamas, bet ją toks paaiškinimas įtikino. Vis tiek privertė paimti tris pyrago gabaliukus – esą suvalgysiu, kai cukraus kraujyje sumažės. Pyragas atsidūrė akvariume ketvirtame aukšte.

Sekmadienis, sausio 6 d.

Varvu vis labiau. Ant baltų trumpikių aiškiai matyti geltonos dėmės. Geltonos spalvos apatiniai būtų daug patogesni. Truputį gėdijuosi skalbykloje dirbančių ponių. Tad prieš atiduodamas apatinius, išskalbiu juos rankomis, kad pašalinčiau bent jau baisiausias dėmes.

Pavadinkime tai parengiamuoju skalbimu. Jeigu nieko neatiduočiau skalbti, pasėčiau įtarumą. „Ar tikrai pasikeitėte apatinius, pone Grunai?“ – paklaustų storulė iš ūkio skyriaus. Kaip norėčiau jai * Itin aštrus su ryžiais patiekiamas aitriųjų paprikų padažas.

10

atšauti: „Ne, storule iš ūkio skyriaus, trumpikės taip pridergtos, kad prilipo prie senos šiknos ir nebenusimausiu jų visą gyvenimą.“ Šiandien sunki diena: girgžda visi sąnariai. Į pakalnę riedu su pagreičiu. Kartais, kokią dienelę, kai mažiau skauda vieną ar kitą kūno dalį, būna prošvaisčių, bet į priešingą pusę jau niekada nebepasuksiu. Nebepradės staiga vėl augti plaukai. Nebent iš nosies ir ausų. Neatkalkės kraujagyslės. Gumbai nepradings, ir čiaupas apačioje nenustos varvėti. Tai vienakrypčio judėjimo gatvė – karsto link. Niekada nebebūsiu jaunesnis – nei dienos, nei valandos, nei minutės.

Sėdžiu ir skundžiuosi kaip koks seniokas. Jei norėčiau, galėčiau tūnoti apačioje, svetainėje. Ta vieta – dykinėjimo viršūnė. Manau, ten niekada nepraeina nė pusvalandžio, kad kas nepaminėtų ligos.

Man regis, šiandien esu be nuotaikos. Sakoma, kad senatvėje kasdien reikia džiaugtis, bet tai ne visada pavyksta, po perkūnais!

Metas kiek pasivaikščioti – galų gale, juk sekmadienio popietė.

Paskui – šlakelis Mocarto ir didelė taurė konjako. Gal užsuksiu pas Evertą, jo tiesmukumas pasižymi puikiomis gydomosiomis savybėmis.

Pirmadienis, sausio 7 d.

Pasirodo, vakar pradėta tirti, kodėl netikėtai išgaišo žuvys ketvirtame aukšte. Vandenyje plūduriavo pyrago gabalėliai.

Neprotingai pasielgiau išmetęs ponios Viser pyragą į akvariumą. Jeigu ji išgirs, kad žuvys nugaišo perdozavusios šlapio pyrago, pėdsakai atves tiesiai pas mane. Reikia pasiruošti gynybai, patarimo užsuksiu pas advokatą Deikerį. Evertas – tikras švento melo žinovas. Šioje prieglaudoje neleidžiama laikyti jokių naminių gyvūnų, išskyrus žuveles ir paukščius, „su sąlyga, kad jie ne didesni nei atitinkamai 10 ir 20 cm“, – nurodyta namų taisyklėse. Aišku, norėta užsitikrinti, kad nelaikysime nei ryklių, nei jūrinių erelių.

11

Ak, kiek prisikentėjo šių Saulėlydžio namų gyventojai, be jokio pasigailėjimo atskirti nuo savo augintinių šunų ir kačių. Kad ir kokie taikingi ir romūs buvo seni ir ligoti jų keturkojai, taisyklės yra taisyklės: marš į gyvūnų prieglaudą. „Ne, ponia, nesvarbu, kad Šelmis – vienintelis pasaulyje, kuris jums rūpi, niekam nedarome išimčių.“ „Tikiu, kad jūsų katė ištisą dieną snaudžia ant palangės, bet jeigu leisime laikyti katę, kas nors užsimanys ant savo palangės laikyti tris danų dogus. Arba violetinį krokodilą.“ Ponia Brinkman – mūsų prieglaudos rekordininkė, jai net septynias savaites pavyko slėpti spintelėje po kriaukle seną taksą, kol galiausiai šuo buvo aptiktas. Greičiausiai kas nors išdavė. Visi išgyvenome karą, bet vis tiek atsirado tokių, kurie įdavė direktorei nusenusį šuniuką. O direktorė, užuot ištepusi derva, išvoliojusi plunksnose ir išgrūdusi lauk patį kolaborantą, kurio sąžinę slegia tokia išdavystė, mieliau deportavo šunelį į prieglaudą. Porą dienų ten prainkštęs, šunėkas nugaišo. Kaip manote, ar gyvūnų apsaugos tarnyba ko nors ėmėsi?

Direktorei pasirodė išmintingiausia nepranešti poniai Brinkman apie šį įvykį. Kai ponia po trijų dienų pagaliau įsėdo būtent į tą tramvajų, kuris veža iki gyvūnų prieglaudos, jos taksas jau gulėjo po žeme.

Ponia Brinkman paklausė, ar, jai pačiai numirus, būtų įmanoma perlaidoti šunelį šalia jos. „Tai prieštarauja taisyklėms“, – nuskambėjo atsakymas.

Ryt rytą keliausiu pas gydytoją.

12