Arberonas. Maža išpažintis

– Paimk, Arūnai, smulkioms išlaidoms.

– Nereikia. Aš turiu.

Rankas paslepiu už nugaros.

– Tėvas duoda?

Ji pirmąkart užsimena apie tėvą ir tarsi sutrinka lyg būtų ką nors leptelėjusi.

Trinkteli durys, laiptais tolsta žingsniai.

Ant stalo guli penkių rublių banknotas.

Už ką ji man sumokėjo penkis rublius?

PIRMADIENIS

Jūratė stovi prieš klasę su popierėliu rankoje.

– Siūlykite, draugai.

Ji – naujai iškepta mūsų idėjinė vadovė. Buvo mergaitė kaip mergaitė, niekuo nesiskyrė iš kitų klasės pamaivų ir štai tapo nepaliečiama, staiga be galo surimtėjo. Tiesą sakant, patys ją ir išsirinkom. Kažkas pasiūlė, ir mes – valio!

Juk argi kas nori, kad ta našta ant jo paties galvos kristų? Ir Jūra pasispyriojo, pasiskundė, kad nesugebėsianti, o dabar imasi. „Draugai, draugai...“ Ar tik kartais mes jos nepastatėme ant pirmojo karjeros laiptelio? Jeigu iš tikrųjų taip, padarėme didžiausią kiaulystę – Jūrą ne tik amžiams pasmerkėme likti senmerge visuomenininke, bet ir padėjome tapti dirbtine gėle: nei tikro kvapo, nei tikro grožio – paradui.

– Draugai, mes turime sudaryti darbo planą. Siūlykite patys.

Dievaži, jai tik į tribūną.

33

– Susitikim su rašytojais.

– Su poetais. Su Blože.

– Miręs Bložė.

– Sapnuoji. Vakar mačiau.

– Kodėl su Blože?

– Jis rašo modernius eilėraščius ir augina barzdą.

– Tyliau, draugai, kalbėkime po vieną.

Iš matematikos rašomųjų darbų sąsiuvinio išimu du lapus. Viršuje stambiom raidėm užrašiau: ARBERONAS. Dešinėje, smulkiai: „1967 m. rugsėjis. Nr. 2.“ – Prašau, draugai.

– Surenkim išvyką grybauti.

– Tai neidėjiška. Geriau metalo laužą...

– Neturės pionieriai ko veikti.

– Su kareiviais susitinkam.

– O kas už mergaites atsakys?

– Chamai! „Arberonas“ įsitikinęs: 1. Jeigu žmogus tyli, dar nereiškia, kad jis žuvis ir užkibs ant kabliuko.

2. Į dangų balsas eina ne to, kuris turi didžiausią gerklę.

3. Ne visuomet 99 proc. kartoja tai, ką sako 1 proc.

4. Greičiau dramblys išlįs pro adatos skylutę, negu laiku sušunkantis „valio“ nusisuks sau sprandą.

(Jeigu dar turi ką pridurti, – prašom.)

5...“ 34

Praleidęs keletą eilučių, užrašau: „Ką dabar galvoji?“ „Arberoną“ pastumiu Nagliui ir vėl įsiklausau.

– Draugai!.. Na, draugai! Nusiraminkit, draugai!..

Jūratė šaukia plonu balsu. Jos balsas trūkinėja, veidas raudonas iš bejėgiškumo. Pakelia rankas, išskečia. Ne, tai nereiškia, kad ji pasiduoda. Ji nori valdyti klasę, paimti į savo rankas. Tvirtai ir kietai.

– Argi jums nerūpi, draugai, ką mes, komjaunimo organizacija, dirbsime pirmąjį trimestrą?!

– Tu sekretorė – tu ir galvok.

– Su dvejetais kovosim.

– Mes ne donkichotai.

– Pažangumas mums svarbiausia, draugai, šis pasiūlymas geras.

– Tai rūpi visiems, ne tik komjaunuoliams.

– Nebūk anarchistas.

– Draugai, ramiau. Mes čia išklausėme daugelio nuomonių, išgirdome vertingų pastabų.

Velniai rautų, kaip ji moka kalbėti. Niekada nebūčiau pagalvojęs.

– Draugai, numatomas toks darbo planas.

– Kas numatė?

– Kuriam galui dar čia ta vaidyba!

– Aš seniai žinojau. Kaip visada.

– Draugai, prašau paklausyti. Pirma, susirinkimas tema „Mums visos tautos sesės“.

35

– Užpernai tas pat buvo!

– Tylėk. Repetittio est mater studiorum.

– Plius nuobodorum.

– Antra, draugai: „Komjaunimas – karštų širdžių karta“.

– Sužavėti!

– Ir trečia, draugai: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. Tai bus susirinkimas, draugai, apie mokymosi reikšmę.

– Balsuoju. Kaire ir dešine!

– Sušukime tris kartus: „Valio!“ – Bet tu man atsakyk, Jūra... tai yra, drauge Jūra! Kas tokį planą sudarė?

Kvailas tas Naglis. Čirkštelėjo kaip degtukas ir skėsčioja rankom. Lyg pirmą kartą sėdėtų susirinkime.

– Mes aptarėm... Komitete... ir suderinom su direktore.

Jūratė sumišus. Ant nosies žiba prakaito lašiukai, akys nuleistos. Bet greitai atgauna pusiausvyrą ir sutvirtėjusiu balsu pati puola: – Gal šitie klausimai šiandieną neaktualūs, draugai?

Visi valandėlę suglumsta ir spokso į Jūratę. Aš pirmąkart ją matau tokią karingą.

– Gal kuris nors iš šitų klausimų politiškai neteisingas, draugai?

Man grąžina tuos du sąsiuvinio lapus, ir aš skubiai rašau ten, kur buvo 5: „Nesileisk puolamas, bet pulk pats, vadovaudamasis viena mintim: tu vykdai aukščiau stovinčiųjų ir neklystančiųjų nurodymus.“ Tada peržvelgiu primargintus lapus.

36

Ką aš dabar galvoju? Nieko. Visiškai nieko. Kaip gera nieko negalvoti.

Su galva Kadaise bobutė pasakojo, kad kartą Kristus įėjęs į šventyklą ir radęs prekiaujančius, žodžiu, turgų. Paėmęs lazdą ir išvaikęs. Kad taip man dabar lazdą.

Kristus antrasis Susuko vidurius. Nežinau, ar užteks jėgų išlaukti, kol susirinkimas pasibaigs.

Kenčiantysis Kaip gerai, kad yra kas prispaudžia mokytojus, kad jie nerašytų daug dvejetų, o kai parašo, kad tuoj pat juos ištaisytų.

Atsiliekantysis Kodėl mes kartais dedamės kvailiais ir šaipomės iš visko?

Iš mokytojų, iš draugų... Iš Jūratės... Ar ne laikas į save geriau pasižiūrėti?

Susimąstęs Galvoju, kaip mes tapome komjaunuoliais. Juk mes visi serijinės gamybos. Visa klasė užpildėme anketas, iškalėme keletą sakinių iš įstatų. Mus sveikino, mums sakė kalbas ir mūsų kolektyvinio sąmoningumo pavyzdžiu siūlė pasekti kitoms klasėms. Spaliukai netgi po gėlę įbruko kiekvienam ir žiūrėjo į mus lyg į kokius didvyrius. O grįždami namo sulindom į tamsią tarpuvartę, išmaukėm tris butelius vyno – „ta proga“ – 37

ir susimušėm. Klasės vadovė viską užglostė, kad tik niekas nesužinotų.

Kai pagalvoji, nelinksma.

Serijinis Serijinės gamybos... Velnias, kaip pasakė... O aš niekada nepamaniau, kad esu serijinės gamybos komjaunuolis. Ar tik ne Naglio žodžiai? Jo raštas, aišku, jo. Tiesa, jis sunkiai dėjosi prie mūsų laikraštėlio. „Kam tos kvailystės, vyrai? Vaikų žaidimas.“ Žinoma, tai žaidimas, tačiau įdomus. Rašyti viską, ką galvoji, sakyti visą teisybę. Ir juoktis, kvatotis visa burna. „O koks tikslas?“ – paklausė Naglis. Jis visur ieško tikslų. „Širdį apvalyti“, – atsakiau. Jis pagalvojo ir pritarė: „Iš tikro, kartais prisirenka daug nuosėdų.“ – Draugai! Antrasis mūsų dienotvarkės klausimas – einamieji reikalai. – Jūratė klausimą perskaito iš raštelio. Atrodo kiek nuvargusi ir skuba. – Paskutiniuoju metu, draugai, klasės žurnalo puslapiuose pasirodė nemaža nepatenkinamų pažymių. Nors dar tik mokslo metų pradžia...

Dievaži, galima pasiust, kai klasės draugė, ta, kuri per algebros rašomąjį žvilgčioja į berniukus maldaujančiom akutėm, kad atsiųstų „šperą“, dabar sėda tau ant sprando ir dar imasi taip auklėti, kad pati direktorė galėtų tik pavydėti. Štai kur glūdėjo neatkastas visuomenininkės talentas!

Visi kantriai klauso, o aš atsiverčiu paskutinį laikraštėlio puslapį. Čia kas kita, vyručiai, o ho ho!

38

Faktas, tai mūsų matematikė Teorema ir chemikė Kolba.

„Ant aukštos, stačios tribūnos įsižiebė komjaunuoliška ugnelė...“ Jūratė, tikrai ji! Negesk, žiburėli, negesk...

– Gal kas, draugai, turit klausimų.

– Viskas aišku.

– Baigiam.

– Kadangi visi dienotvarkės klausimai išsemti, leiskite, draugai, komjaunimo organizacijos susirinkimą laikyti uždarytą.

39

– Idėja, draugai! – paslaptingai išplečia akis Rūta, man per petį skaičiusi „Arberoną“, ir suvasnoja rankom. – Užmiršom padėkos laišką pasiųsti savo chemikei.

– Į laikraštėlį!

– Rašyk, Arūnai.

Rūta diktuoja, aš rašau. „Jūsų liga mus išgelbėjo ne tik nuo sunkios valandos po pamokų, bet ir nuo vis naujų dvejetų. Linkime ir toliau lengvos ligos.

10a chemikai“ Ligi pertraukos dar penkiolika minučių. Visi užgriūva mano suolą. Stvarsto laikraštėlį. Skaito. Žvengia. Tik Jūratė sėdi viena, pavargusi, nusikamavusi, bet ir patenkinta – susirinkimą baigė vesti! * * * Benas laukė gatvėje.

– Sveikas, seni.

– Labas.

Jis eina sunkiu žingsniu, atlapojęs rudos odos striukę.

Siauros kelnės aptempusios šlaunis, pirštų galai sukišti į kišenes ant pilvo. Paspiria tuščią cigarečių pakelį. Pusbačiai juodi, pamarginti baltais lopiukais. Pavydas ima pasižiūrėjus. Man tėvas niekada tokių neįtaisys. Vos išsikovojau kelnių galus paplatinti. Ir tai visą savaitę niurzgėjo. O jei pamatytų mane su tokiom kelnėm kaip Beno – raudoni lampasai 40

pažemėje ir auksinės grandinėlės, – gyvą užėstų. Atsilikęs ir būtinai viską tempia ant savo sutrandijusio kurpalio.

– Į darbą nėjai?

– Naktinėj dirbsiu.

Benas išsiima cigaretes, pasiūlo man. Atsisakau. Tiesa, kartais aš rūkau, tačiau retai, nes nejaučiu jokio malonumo.

– Kas būdoj? – pagaliau klausia jis.

– Nieko. Komjaunimo susirinkimas buvo.

– Pripompavo?

– Naują „Arberoną“ suskėlėm.

– Parodyk. Tai man patinka, seni.

Išverčiau knygas, sąsiuvinius. Nėra. Kur jis galėtų būti?

Iš naujo perverčiu, iščiupinėju. Dievaži, nėra. O aiškių aiškiausiai žinau, kad prieš pertrauką įsidėjau į krepšį. Paskui buvo fizinis, o po fizinio – namo...

– Matyt, kas nors pasiėmė. Gal Naglis. Tikriausiai, – sakau, nors tuo visai netikiu. Taip nebūna, kad kas nors knistųsi nepasiklausęs. Vis dėlto kur dingo „Arberonas“?

– Kitąkart. Atsiras, – nuramina mane Benas ir klausia: – Gal suėdam po riekę?

– Tiek to.

– Manau, nepakenks.

Benas atsistoja į eilutę prie arbūzų. Saujoje dzingsi kapeikomis. Žinoma, kas jam. Dirba, gauna atlyginimą. Pinigų kaip šieno. O turėtume abu vienoje klasėj sėdėti, nors jis už mane dvejais metais vyresnis. Tada būtume lygūs, bet dabar jis laisvas paukštis, savarankiškas, ir niekas jam nepasakys: „Aš tave maitinu, o tu...“ Arba: „Tu esi mokinys ir privalai...“ 41

Benas paduoda man storą, mėsingą arbūzo riekę. Stovime prie parduotuvės ir valgydami spoksome į vitriną. Skalbimo mašina „Tula“, suomiškos slidės, motociklas...

– Neblogas.

– „Ižas“? Nieko neprikiši.

Benas žiaumoja sultingą arbūzą, sėklas spjaudo žemėn.

Per pirštus varva.

– Kad taip susikalus pinigo. Nusitėkščiau.

– Ką tau reiškia.

– Velnias, ne taip paprasta.

Benas piktai nusigręžia nuo vitrinos ir perlaužia riekę perpus.

– Žinai, seni, viskas! – netikėtai sako jis. Sako garsiai, lyg ir neįprastai.

– Viskas?

– Baigta.

– Nesuprantu. Šlapias rankas jis nubraukia į kelnių sėdynę, paskui paglosto plaukus, krintančius ant spuoguotos kaktos.

– Kai vakar susitikom Bronę ir mudu išsiskyrėm, o aš su ja nuėjau... – jis nori viską papasakoti sklandžiai, tačiau užgriebęs ilgą sakinį susipainioja ir piktai numoja ranka. – Žodžiu, pašliaužiojom susikabinę. Nusitempiau prie Neries. Tamsu, tylu, aš ir pabandžiau ją... Ką čia, visos jos tokios. O ji... Ar tu gali įsivaizduoti, seni, – ji taip šveitė man į snukį, net apsilaižyt nespėjau. Ir dingo.

– Eik, eik...

Iš tikro, sunku patikėti, kad Benui, šitokiam vyrui, turinčiam geležinius kumščius, tėškė toji mergaičiukė.

42

– Žinoma, galėjau ją pavyt, tačiau viskas buvo taip netikėta, kad aš tiesiog... nežinau... velniai žino...

– Dievaži, juokinga. Tikrai.

Aš vaizdavausi, kaip Benas vėpso raudonu žandu ir laižosi lyg katinas.

– Tau juokinga? – Benas pažvelgia į mane piktom akim. – Ne, tai dar ne viskas.

– Vėl bandysi prie jos lįsti?

– Pažiūrėsim. Nė viena merga dar ne... O ji, šita... man ne šiaip sau kokia... dėl kurios gali nusispjauti... Gal užeinam į „Saulutę“? Alaus išmesim, – Benas stabteli ir pirštais surakina man alkūnę.

– Namo reikia.

– Kas laukia?

– Niekas.

– Kaip sau nori. Aš užeisiu. Duokš penkis.

Jis mirkteli man akim, kresteli galvą, tarsi sakydamas: „O vis dėlto bus taip, kaip aš norėsiu.“ – Jeigu tu jai nepatinki, Benai, ir ji tave atstatė, tai kam dar...

Benas tik švilpteli, spragteli pirštais ir sako: – Arivederči, seni.

Jis lengvai užbėga laiptais, numeta cigaretę ir dingsta pravirose kavinės duryse.

Prie pat namų vėl prisimenu „Arberoną“.