VIRŠELIS Apsupta
bijojo, kad kas nors nepasibelstų į duris, ieškodamas jos. Ji buvo tokia vieniša, kad jai netgi skaudėdavo, tarsi kentėtų nuo kokios fizinės jėgos. Net bendravimas su pačia griežčiausia vienuole jai buvo ryšys su kažkuo, ne vien su tėvais, ji mėgaudavosi net puolančiais aštriais jų liežuviais, nes pagaliau kažkas pripažindavo jos egzistenciją. Lilė dabar suprato, ką reiškia būti minios dalimi, o to jai iš tiesų ir reikėjo, ji žinojo, kad tai labiau nei kas nors kita padės jai išlaikyti sveiką protą. Ta „jūs niekada taip gerai negyvenote“ era atėjo ir praėjo jų namuose nepastebėta. Nors tada jos motina ir senelė turbūt glaudėsi po virtuvės stalu ar mažo vidinio kiemelio slėptuvėje nuo bombų, bet nė karto nieko neužsiminė nei apie vokiečius, nei apie karą, nei apie patį Hitlerį; jos tuo didžiavosi. Į jokius pasaulio įvykius šiuose namuose nebuvo kreipiama dėmesio; tarsi išorinis pasaulis jiems neegzistuotų. Kai staiga vieną naktį mirė senelė, motina vos apie tai užsiminė; senelę išstūmė pro pagrindines duris medinėje dėžėje, ir visiems tai buvo tik dar viena pilka diena. O Lilei našta truputį palengvėjo, nes senelė, progai pasitaikius, vis užsimindavo, kad Lilė neturi tėvo, todėl ji ramiai gedėjo jai mirus. Lilė visą laiką kažko bijojo, tačiau niekada nesuprato, dėl ko jai neramu. Baimė, susisukusi į kamuolį, tūnojo jos galvoje, nes niekas į ją nesikreipė, nebent būtiniausiu reikalu. Ta baimė buvo ignoruojama kaip ir ji pati, ir nė sykio niekas nemėgino numalšinti išgąstingo jos širdies daužymosi ar paaiškinti jai, kad greitai viskas baigsis. Tik mokykloje, netyčiomis nugirsdama kitų vaikų pokalbius, ji ėmė truputį susigaudyti, kaip gyvena kiti. Dabar ją visą užvaldė poreikis ištrūkti iš šių namų, troškimas pabėgti nuo tų žmonių buvo toks galingas, kad ji stebėjosi, kaip jie neišgirsta jos minčių – tokios aiškios jos kartais būdavo ir tokios siaubingos, kad ji ėmė bijoti to, ką galėtų padaryti tai porelei, kai jie miega. Žinoma citata iš Haroldo Makmilano, Britanijos ministro pirmininko, kalbos, pasakytos Bedforde konservatoriams 1957 m. Jis mėgdžiojo JAV demokratų partijos 1952 m. rinkiminės kampanijos šūkį. – Čia ir kitur vert. past.
25