Alibi by knygos.lt

UDK 8821.111(73)-31 Br291 Versta iš: Sandra Brown The Alibi Warner Books, New York, 1999

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISSN 2424-3485 ISBN 978-609-01-1881-8 © 1999 by Sandra Brown Management, Ltd. First published in the United States by Warner Books, New York. © Knygos dizainas, Jurga Želvytė, 2015 Viršelio iliustracija: © ID 226787260: Olga Iutina / „Shutterstock“ © Vertimas į lietuvių kalbą, Irena Kupčinskienė, 2003, 2015 © Leidykla „Alma littera“, 2015

Šeštadienis Prologas

Klyksmas pervėrė oro kondicionieriumi vėdinamo viešbučio koridoriaus tylą. Vos prieš kelias sekundes į apartamentus įėjusi kambarinė kūkčiodama išlėkė lauk ir, šaukdamasi pagalbos, ėmė belstis į kitų kambarių duris. Vėliau jos viršininkas išbars už tokią isterišką reakciją, bet tuo metu ją buvo apėmęs siaubas. Nelaimei, tą popietę kambariuose buvo mažai gyventojų. Dauguma grožėjosi nepakartojamomis istorinėmis Čarlstono vietomis. Galiausiai kambarinei pavyko pažadinti viešbučio svečią iš Mičigano, kuris, iškankintas neįprasto karščio, buvo grįžęs į kambarį nusnūsti. Nors netikėtai pabudintas vyriškis buvo dar apsnūdęs, jis iš karto suvokė, kad tik didelė nelaimė galėjo šitaip išgąsdinti kambarinę. Dar nevisiškai supratęs jos veblenimą, jis paskambino administratoriui ir pakvietė pagalbą į viršutinį aukštą. Du Čarlstono policininkai, kurių patruliavimo rajone buvo neseniai atidarytas viešbutis „Plaza“, atvyko greit. Išsigandęs viešbučio apsaugos darbuotojas nuvedė juos į viršutinio aukšto apartamentus, kuriuos kambarinė ketino tvarkyti, bet to jau nereikėjo: gyventojas negyvas tįsojo ant grindų. Vienas policininkas atsiklaupė prie lavono ir aiktelėjo: – Viešpatie! Juk tai... – Taip, tai jis, – priblokštas patvirtino jo partneris. – Bus daug triukšmo, ar ne?

1 skyrius Jis pastebėjo moterį tą pačią akimirką, kai ši įėjo į paviljoną. Ji aiškiai išsiskyrė iš kitų moterų, vilkinčių aptemptais vasariškais drabužiais, minios. Keista, bet ji buvo viena. Kai ieškodama vietos atsisėsti moteris trumpam stabtelėjo, jos žvilgsnis užkliuvo už pakylos, kur grojo orkestras, slystelėjo šokių aikštele, ją supančiais staliukais ir kėdėmis. Pamačiusi neužimtą staliuką, ji nuėjo prie jo ir atsisėdo. Paviljonas buvo apskritas, maždaug trisdešimties metrų skersmens. Nors statinys buvo atviras, kūgio formos stogu, kurio pakraščiai buvo apvedžioti lempučių girliandomis, lubos sulaikė garsą viduje ir triukšmas buvo neįtikėtinai stiprus. Muzikantai savo talento stoką mėgino pridengti garso stiprumu, tikriausiai manydami, kad decibelai paslėps praleistas gaidas. Vis dėlto jie grojo energingai ir artistiškai. Atrodė, kad vyrai tiesiog skelia natas iš savo gitarų ir elektrinių vargonų. Smaili akordeonisto barzdelė šokčiojo sulig kiekvienu staigiu galvos judesiu. Braukydamas stryku per stygas, smuikininkas geltonais kaubojiškais batais energingai trepsėjo džigą. Atrodė, kad būgnininkas moka tik vieną ritmą, bet jį kartoja labai nuoširdžiai. Minia nekreipė dėmesio į šaižų garsą. Hamondas Krosas – taip pat. Keista, bet apskrities mugės šurmulys jį veikė raminamai. Hamondas gėrė į save triukšmą – spygčiojimą, sklindantį nuo atrakcionų, šėlstančių paauglių švilpimą iš Velnio rato viršaus, pavargusių kūdikių verksmą, varpų, švilpukų, sirenų garsus, karnavalui būdingus šūksnius ir juoką.

Hamondas neketino šiandien apsilankyti mugėje. Apie ją tikriausiai iš anksto skelbė ir vietinis laikraštis, ir televizija, bet jis to nepastebėjo. Pavažiavęs maždaug pusvalandį nuo Čarlstono, Hamondas atsitiktinai atsirado mugėje. Jis nesuvokė, kodėl čia sustojo, juk visiškai nemėgo lankytis tokiose šventėse. Tėvai niekada nesivesdavo jo į panašias vietas ir kaip įmanydami stengėsi išvengti viešų pramogų: minios žmonės nepriklausė jų aplinkai. Paprastai ir Hamondas būtų stengęsis aplenkti tokius renginius. Žinoma, jis nebuvo snobas, tačiau ilgai ir sunkiai dirbdamas gailėjo savo laisvalaikio ir skrupulingai rūpinosi, kaip jį maloniai praleisti: žaisti golfą, žvejoti, eiti į kiną ar vakarieniauti ramiame restorane. Tačiau apsilankymas mugėje niekada nebūtų pakliuvęs į malonios laisvalaikio veiklos sąrašą. Vis dėlto šią popietę jam patiko minia ir triukšmas. Likęs vienas jis tik būtų mąstęs apie savo rūpesčius ir nugrimzdęs į liūdesį, o kam to reikia, kai liko vos keli vasaros savaitgaliai? Važiuodamas greitkeliu, Hamondas turėjo vis lėtinti greitį ir galiausiai pakliuvo į automobilių srautą, sukantį stovėjimo aikštelės link. Iš tiesų tai buvo ganykla, kurią fermeris per mugę pavertė automobilių aikštele. Atsidūręs tarp kitų automobilių ir sunkvežimiukų, Hamondas sumokėjo du dolerius tabaką kramtančiam vaikinukui, kuris rinko mokestį už automobilio stovėjimą. Jam pasisekė pastatyti automobilį didelio medžio paunksnėje. Prieš išlipdamas Hamondas nusivilko švarką, nusirišo kaklaraištį ir pasiraitojo marškinių rankoves. Atsargiai žingsniuodamas tarp karvių paliktų blynų, jis troško mūvėti džinsus ir avėti sportinius batelius, o ne kostiumines kelnes ir batus, bet pajuto, kad nuotaika taisosi, – čia jo niekas nepažįsta. Jei nenorės, jis galės su niekuo nesikalbėti. Nereikės su niekuo susitikti, sėdėti susirinkime, atsakinėti į žinutes telefonu. Čia jis nebus nei specialistas, nei bendradarbis, nei sūnus. Jis pajuto, kaip tirpsta susikaupęs pyktis, įtampa, atsakomybė ir apima laisvės pojūtis. Mugės teritorija buvo aptverta plastikine virve, apkabinėta įvairiaspalvėmis vėliavėlėmis, jos suglebusios karojo kaitroje. Tvankiame

ore kaupėsi gaminamo greitojo maisto kvapai. Iš toli muzika neatrodė tokia bloga. Hamondas net apsidžiaugė sustojęs. Jam reikėjo šitokios... vienatvės. Nors ir atsidūręs minioje, plūstančioje pro sukamuosius vartelius, jis jautėsi nuo visko atsiribojęs. Įsimaišyti į didžiulį triukšmingą žmonių būrį staiga pasirodė geriau, negu vienam praleisti vakarą savo užmiesčio namelyje, nors, išvykdamas iš Čarlstono, jis kaip tik tai ir ketino daryti. Nuo to laiko, kai moteris kaštoniniais plaukais atsisėdo kitoje paviljono pusėje, orkestras pagrojo dvi dainas. Hamondas stebėjo moterį ir spėliojo, ko ji laukia – turbūt vyro ir vaikų. Atrodė jaunesnė už jį – gal kiek per trisdešimt. Tokio amžiaus moterys gali būti bet kas – automobilių lenktynių totalizatoriaus bilietų platintojos, skautų motinos, tėvų ir mokytojų draugijos narės ar namų šeimininkės, besirūpinančios vaikų skiepais, parodontoze, skalbinių balinimu ir jų spalvų atnaujinimu. Apie tokias moteris Hamondas žinojo iš televizijos reklamų, o ši moteris atitiko bendrą statistiką. Išskyrus tai, kad ji atrodė šiek tiek per daug... per daug įsitempusi. Ji nebuvo panaši į mažų vaikų motiną, besimėgaujančią keliomis laisvomis minutėmis, kol tėtis sukasi su jais karusele. Ji neatrodė tokia nepriklausoma ir pasitikinti savimi, kaip jo pažįstamų žmonos – Mažõsios beisbolo lygos ar panašių klubų narės, įvairiausių labdaros vakarėlių dalyvės, ruošiančios gimtadienius klubo narių vaikams ir pobūvius vyrų bendradarbiams. Neatrodo, kad ji kartą ar du per savaitę eitų žaisti teniso ar golfo po aerobikos treniruotės prieš Biblijos studijas. Jos kūnas nesuglebęs kaip moters, pagimdžiusios du ar tris vaikus. Priešingai, standus, tvirtas. Kojos gražios, ne, tiesiog puikios – raumeningos, grakščios, įdegusios. Jas išryškino trumpas sijonėlis ir aukštakulnės basutės. Išgaubta berankovės palaidinukės apykaklė buvo panaši į tanko viršų. Iš pradžių ant pečių ji buvo užsimetusi pritaikytos spalvos megztuką ir laisvai surišusi jo rankoves po kaklu, bet vėliau jį nusiėmė. Jos drabužiai gražūs ir elegantiški, išsisky-

rė iš tos šortų ir sportinių batelių minios. Moters rankinuke, kurį ji pasidėjo ant stalo, galėjo tilpti raktų ryšulys, pakelis popierinių nosinaičių, galbūt lūpdažis, bet tik ne visa jaunos motinos manta – butelis mineralinio vandens, servetėlės rankoms valyti, užkandžiai ir dar daug būtinų daiktų, be kurių neįmanoma apsieiti, kai keliauji su vaikais. Hamondas turėjo analitinį protą. Dedukcinis mąstymas buvo jo stiprioji vieta. Taigi jis nusprendė, ir manė nesuklydęs, kad ši moteris neturi vaikų. Žinoma, tai nereiškia, kad ji neištekėjusi ar kitaip neįsipareigojusi. Galbūt ji laukia čia kokio nors savo partnerio. Galbūt ji puiki firmos darbuotoja, atsidavusi karjerai, sėkmės lydima verslininkė ar prekybos agentė, biržos maklerė, bankininkė. Gurkšnodamas alų, kuris jau sušilo tokioje kaitroje, Hamondas ir toliau susidomėjęs stebėjo ją. Staiga jis suvokė, kad moteris taip pat pažvelgė į jį. Kai jų akys susitiko, širdis šoktelėjo tikriausiai dėl to, kad jis užkluptas suglumo. Tačiau Hamondas nenukreipė žvilgsnio kitur. Nors šokančios poros kartais atsidurdavo tarp jų, jie kelias sekundes žiūrėjo vienas į kitą. Paskui moteris greit nuleido akis lyg susidrovėjusi, kad išskyrė jį iš minios. Suirzęs dėl tokios berniokiškos reakcijos į tokį nereikšmingą dalyką kaip žvilgsnis, Hamondas užleido savo stalą dviem poroms, mindžikuojančioms netoliese ir laukiančioms, kol atsilaisvins staliukas. Jis nuėjo prie baro, dirbančio tik per mugę, kad įkaitę šokėjai turėtų kur atsigaivinti. Baras buvo populiarus, čia susirinko daug karinių bazių darbuotojų. Nors jie ir nevilkėjo uniformų, juos buvo lengva atpažinti iš trumpai kirptų plaukų. Kareiviai gėrė, nužiūrinėjo merginas, vertino savo galimybes, spėliojo, kuriam pasiseks, o kuriam – ne, ir demonstravo savo vyriškumą. Barmenai kaip įmanydami stengėsi kuo greičiau pilstyti alų, bet vis tiek nespėjo. Hamondas kelis kartus mėgino atkreipti dėmesį į save, tačiau galiausiai liovėsi ir nusprendė, kad paprašys kito bokalo, kai minia praretės. Jausdamasis ne toks apgailėtinas, koks jis,

be abejonės, atrodė sėdėdamas vienas už savo staliuko, Hamondas nužvelgė salę. Jo žvilgsnis stabtelėjo prie moters. Nuotaika sugedo. Trys vyrai buvo užėmę laisvas vietas prie jos. Platūs vieno iš jų pečiai netgi užstojo moterį. Nors tas trejetas nevilkėjo uniformų, trumpų plaukų šukuosenos ir įžūlus elgesys rodė, jog jie – jūreiviai. Ką gi, Hamondas nenustebo. Nusivylė, bet nenustebo. Ji per daug graži, kad būtų viena šeštadienio vakarą. Ji tik laukė, kol draugas ateis į pasimatymą. Netgi jei ji būtų atėjusi į mugę viena, neilgai sėdėtų be vyriškio. Tik jau ne tokiame turguje, kaip šis. Kareivio, laisvą savaitgalį iš trūkusio iš bazės, panašaus į ryklį, turinčio nežabotus instinktus ir tvirtą tikslą, mintyse tik viena – vakarui rasti moterišką draugiją. O šis nė nesistengdamas atkreipia į save dėmesį. Žinoma, jis pats neketino jos užkalbinti, įtikinėjo save Hamondas. Jis tam per senas. Jis nepasiduos žiurkiškam mentalitetui garsiai rėkti apie savo poreikius. Jis nelabai susidomėjo moterimi, tačiau neliko ir visiškai abejingas. Staiga moteris atsistojo, pagriebė savo megztuką, persimetė per petį rankinuko dirželį ir pasisuko, ketindama nueiti. Trys šalia jos sėdėję vyrai pašoko iš vietų. Plačiapetis apkabino moterį per pečius ir pasilenkė prie jos veido. Hamondas matė, kaip jo lūpos sukrutėjo, ir jo bendražygiai griausmingai nusikvatojo. Tačiau moteriai visa tai neatrodė juokinga. Ji nusuko veidą ir Hamondas pamanė, kad ji, nekeldama triukšmo, mėgina išsisukti iš padėties: suėmusi jūreivio ranką, nukėlė nuo savo kaklo, įtemptai šypsodamasi jam kažką pasakė ir vėl nusigręžė, ketindama pasitraukti. Draugų skatinamas stambusis neketino pasiduoti ir nusekė iš paskos. Jis sugriebė moterį už rankos ir vėl prisitraukė prie savęs. Hamondas nusprendė įsikišti. Vėliau jis neprisiminė, kaip perkirto šokių aikštelę, tikriausiai prasiskverbė lyg tankas, stumdydamas siūbuojančias pagal lėtą muziką poreles, nes po kelių sekundžių jis, jau įsispraudęs tarp dviejų raumeningų jūreivių, nustūmė šalin atkakliausią ir išgirdo savo žodžius:

– Atleisk, mieloji. Susitikau Normą Blančardą, tu juk žinai, kad jis užsiveda tratėti kaip kulkosvaidis. Laimei, pradėjo groti mūsų dainą. Hamondas apkabino moterį per liemenį ir nuvairavo į šokių aikštelę.

◆◆◆ – Ar gavot mano nurodymus? – Taip, pone detektyve. Niekas negali nei įeiti, nei išeiti. Mes užplombavome visas duris. – Tai taikoma visiems. Jokių išimčių. – Taip, sere. Davęs įsakymą, detektyvas Roris Smilou linktelėjo neuniformuotam karininkui ir pro centrines duris įėjo į Čarlstono „Plazos“ viešbutį. Daug architektūros žurnalų rašė, kad viešbučio laiptai – tikras architektūros triumfas. Jie jau tapo skiriamuoju naujojo statinio bruožu. Pabrėždamos pietietišką svetingumą, dvi plačių pakopų juostos kilo iš vestibiulio į viršų. Atrodė, kad jos apkabina neįtikėtinai gražų krištolo sietyną, o paskui susilieja su antrojo aukšto galerija. Abiejuose vestibiulio aukštuose policininkai maišėsi tarp viešbučio svečių ir tarnautojų, kurie visi jau buvo girdėję apie žmogžudystę penktajame aukšte. Niekas kitas nesukuria tokios laukimo nuotaikos kaip žmogžudystė, pamanė Smilou, įvertindamas padėtį. Įdegę ir suprakaitavę turistai, nešini fotoaparatais, būriavosi aplink, klausinėjo, kalbėjosi tarpusavyje, spėliojo, kas ir kodėl tapo auka. Vilkėdamas gerai pasiūtą kostiumą ir marškinius su sąsagomis rankogaliuose, Smilou atrodė įtartinai puošnus. Nors lauke tvyrojo alinanti kaitra, jo drabužiai buvo nesusilamdę, sausi, netgi nesudrėkę. Susierzinęs pavaldinys kartą paklausė, ar Smilou kada nors prakaituoja. „Aišku, ne, – atsakė jo kolega policininkas. – Visi žino, kad ateiviai iš kosmoso neturi prakaito liaukų.“ Smilou nuėjo prie lifto. Pareigūnas, su kuriuo jis kalbėjosi tarpduryje, jau tikriausiai pranešė apie jo atvykimą, nes kitas policinin-

kas stovėjo lifte ir laikė jam duris. Neįvertinęs tokio mandagumo, Smilou įėjo į vidų. – Ar batai tebeblizga, pone Smilou? – kažkas paklausė. – O taip, Smiti. Ačiū, – atsigręžęs tarė. Batų valytojui Smičiui – visi žinojo tik jo vardą – priklausė trys kėdės viešbučio vestibiulio nišoje. Kelis dešimtmečius jis dirbo batų valytoju kitame viešbutyje miesto centre. Neseniai Čarlstono „Plazos“ viešbutis prisiviliojo Smitį ir visi klientai atėjo iš paskos. Jis gaudavo gerų arbatpinigių netgi iš kitų miestų gyventojų, nes geriau nei viešbučio administratorius žinojo, ką Čarlstone veikti, kur nueiti ir kur rasti tai, ko reikia. Roris Smilou buvo vienas iš nuolatinių Smičio klientų. Paprastai jis sustodavo šnektelėti, bet dabar skubėjo ir negaišo. – Pasimatysim vėliau, Smiti, – tarė jis. Lifto durys užsidarė. Smilou ir uniformuotas policininkas tylėdami kilo į viršų. Detektyvas nesibičiuliavo su to paties, o ypač žemesnio laipsnio bendradarbiais. Jis niekada nepradėdavo pokalbio, nesusijusio su jo tiriama byla. Skyriaus vyrai, kurie ryždavosi užmegzti pokalbį su Smilou, greit suprasdavo, kad jų pastangos bevaisės. Netgi dabitiška Smilou išvaizda turėjo tokį pat poveikį kaip paliesta koncertinos styga. Kai lifto durys atsidarė penktajame aukšte, Smilou pajuto pažįstamą jaudulį. Jis buvo matęs daugybę žmogžudysčių vietų. Vienos būdavo visiškai paprastos ir neįdomios, kitos ypač šiurpios, vienas jis greitai pamiršdavo, o kitas tikriausiai atsimins iki gyvenimo pabaigos dėl žudiko išradingumo, keistos aplinkos, kurioje rastas lavonas, dėl neįprasto nužudymo būdo ar ginklo, dėl aukos amžiaus. Pirmas apsilankymas įvykio vietoje visada keldavo virpulį, kurio jis nesigėdijo. Smilou buvo gimęs tokiam darbui ir tuo mėgavosi. Pamatę iš lifto išėjusį detektyvą, neuniformuoti policininkai nutilo. Kai Smilou priėjo prie durų apartamentų, kur šiandien mirė žmogus, jie, apimti pagarbos ar baimės, pasitraukė į šoną. Smilou įsidėmėjo kambario numerį ir pažvelgė į vidų. Jis buvo patenkintas matydamas, kad septyni policininkai, turėję tirti įvykio vietą, jau buvo ten ir darė savo įprastą darbą.

Apsidžiaugęs, kad jie viską atlieka gerai, Smilou atsigręžė į tris detektyvus, kuriuos atsiuntė kriminalinių tyrimų skyrius. Vienas iš jų, rūkęs cigaretę, skubiai ją užgesino. Smilou šaltai jį nužvelgė: – Tikiuosi, kad šiame smėlyje nebuvo vertingo įkalčio, Kolinzai. Detektyvas susikišo rankas į kišenes lyg trečiokas, išbartas už tai, kad išėjęs iš tualeto nenusiplovė rankų. – Paklausykit, – kreipėsi Smilou į visą grupę. Jis niekada nekeldavo balso, nes jam nereikėjo to daryti. – Aš nepakęsiu nė vienos klaidos. Jei jūs užteršite šią nusikaltimo vietą, nors menkiausiai pažeisite procedūrą, nepastebėsite kad ir smulkiausio įkalčio ar dėl nerūpestingumo sunaikinsite jį, aš pats ištarkuosiu kaltininkui užpakalį, – jis pažvelgė į kiekvieną vyrą ir tarė: – Galim pradėti. Įėję į kambarį, visi apsimovė plastikines pirštines. Kiekvienas vyriškis turėjo savo užduotį ir vykdė ją, vaikščiodamas atsargiai, neliesdamas nieko, ko nereikia. Smilou priėjo prie dviejų policininkų, kurie pirmieji atvyko į įvykio vietą, ir be įžangų paklausė: – Lietėt jį? – Ne, sere. – Ar iš viso ką nors lietėt? – Ne, sere. – Durų rankeną? – Kai mes atėjom, durys buvo atviros. Jas paliko lavoną radusi kambarinė. Gal rankeną lietė viešbučio apsaugos darbuotojas. Mes liepėm neliesti, bet... – jis gūžtelėjo pečiais. – O telefoną? – pasiteiravo Smilou. – Ne, sere, aš skambinau iš savo mobiliojo. Bet gal apsaugininkas juo naudojosi, kol mūsų dar nebuvo. – Ką jau apklausėte? – Tik jį. Jis mus pakvietė. – Ir ką jis pasakė? – Kad kambarinė rado lavoną, – jis mostelėjo į kūno pusę. – Štai šitaip. Veidu žemyn. Dvi šautinės žaizdos nugaroje po kaire mente.

– Ar apklausėt kambarinę? – Mėginom, bet ji tokia sutrikusi, kad nieko iš jos neištraukėm. Be to, ji užsienietė. Nežinau, iš kur, – atsakė policininkas, žiūrėdamas į klausiamai pakeltus Smilou antakius. – Iš akcento nesupratau. Ji vis kartojo „negyvas vyras“ ir šnypštė į nosinę. Mirtinai išsigandusi. – Ar mėginot užčiuopti pulsą? Policininkas pažvelgė į partnerį, iki šiol tylėjusį. – Aš mėginau, – atsakė šis. – Kad įsitikinčiau, ar jis tikrai negyvas. – Taigi jūs jį lietėt? – Taip, bet tik pulsą. – Tikriausiai neužčiuopėt? – Pulso? – policininkas papurtė galvą. – Ne. Jis buvo negyvas. Be abejonės. Iki šiol Smilou nekreipė dėmesio į lavoną. Dabar priėjo arčiau. – Ar ką nors žinot apie teismo medicinos ekspertą? – Jau važiuoja. Smilou klausėsi atsakymo, bet jo dėmesys buvo sutelktas į lavoną. Kol nepamatė savo akimis, tol nepatikėjo, kad žmogžudystės auka – vietinė įžymybė Lutis Petidžonas. Be kitų pareigų, jis vadovavo plėtros firmai, kuri apleistą medvilnės sandėlį pavertė nauju, didingu Čarlstono „Plazos“ viešbučiu. Be to, jis buvo Rorio Smilou svainis.

2 skyrius – Ačiū, – padėkojo ji. – Nėra už ką, – atsakė Hamondas. – Padėtis darėsi nemaloni.