Caravaggio

CARAVAGGIO

Gyvenimo ir šedevrų paslaptys

Costantino

D’Orazio

Co st an ti no D’ Or az io

CA RAVA GG IO

Gy ve ni mo ir še de vr ų pa slap ty s

I š italų kalbos ver tė As t a Žūkaitė

Costantino D’ORAZIO CARAVAGGIO SEGRETO

I misteri nascosti nei suoi capolavori Sperling & Kupfer, Milano, 2013

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Original title: Caravaggio Segreto

Copyright © 2022 Costantino D’Orazio

Published by Arrangement with S&P Literary – Agenzia letteraria Sosia & Pistoia

© Caravaggio, „Bacchino Malato“, 1593, Galleria Borghese, Roma, viršelio iliustracija

© Asta Žūkaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2023

© „Tyto alba“, 2023

ISBN 978-609-466-722-0

Įvadas

Na štai, sakysite, dar viena knyga apie Caravaggio.

Ką gi naujo galima pasakyti apie menininką, kuris yra taip aptarinėjamas, analizuojamas, tiriamas, kritikuojamas, aukštinamas, mylimas, nekenčiamas ir smerkiamas?! Ką dar galima parašyti apie jo plačiai nuskambėjusius, provokuojančius, dviprasmiškus, apgaulingus, skandalingus, religingus, šventvagiškus, nepagarbius ir maištingus kūrinius?!

Tikriausiai nedaug ką, jei knygos tikslas būtų pasivaržyti su visa virtine dailės istorikų, kurie dešimtme-

čiais riejasi, kas atskleis kokį sensacingą atradimą apie Merisį ar priskirs jam naujų darbų autorystę, net ir neturėdamas jokių įrodymų.

Šiuos puslapius rašiau dėl kitos priežasties. Norėčiau, kad knyga būtų pagalbininkė tiems, kas mėgsta Carava-

ggio ir nori suprasti jį iš pirmo žvilgsnio, kaip seniai pažįstamą žmogų. Kad jiems nereikėtų krimsti dailės istorijos vadovėlių ar mokslinių straipsnių ir klaidžioti tarp sudėtingų, vienas kitam prieštaraujančių svarstymų.

Ne visada įmanoma perprasti senąją tapybą neturint gero istorijos, ikonografijos, liturgijos ar simbolių srities žinių bagažo. Menininkams dažnai atrodo, kad jų gerbėjai yra labai kultūringi ir akimoju atpažins veikėjus, dievybes, alegorijas ar vietas. Dailininkai smaginasi savo kūrinių prasmę slėpdami po nereikšmingomis iš pažiūros detalėmis. Dažnu atveju tereikia vieno daikto, spalvos ar veido išraiškos – ir kūrinio prasmė atsiskleidžia. Šiuo požiūriu didžiausi meistrai buvo flamandai, o Leonardas da Vincis savo paveikslus absoliučiai genialiai paversdavo tikrų tikriausiais kryžiažodžiais. Tačiau dažnai nutinka, kad tik specialistai moka juos spręsti. Eiliniams gerbėjams tai neįveikiama. Caravaggio kitoks. Pirmiausia, jo drobėse vaizduojamos scenos yra ne religiniai ar pasaulietiniai siužetai, bet tikrovės vaizdai. Jo veikėjų gestai „normalūs“, veido išraiškos „įprastos“, jie nėra apimti perdėto įkarščio – o jis dažnai būna užvaldęs kitų jo amžininkų vaizduojamus personažus. Jie nutapyti, kaip anuomet buvo sakoma, „tikroviškai“. Įvykiai ir situacijos atrodo visiškai

įmanomos: jo drobėse net Dievo įsikišimas tampa konkretus ir žmogiškas, kartais toks žmogiškas, kad sukelia skandalą. Altoriniai jo paveikslai iš tiesų yra atgręžti į

visus, taip pat ir į tuos stebėtojus, kurie menkiau pasirengę suprasti sakralinį kūrinį. Todėl dauguma stambių to meto mecenatų jį mėgo ir išdrįso pasipriešinti popiežiaus teisingumui, kad tik įsigytų jo paveikslą, net ir po Ranuccio Tomassonio nužudymo* .

Gali atrodyti ginčytinas dalykas, tačiau Caravaggio yra vienas gryniausių kontrreformacijos skleidėjų. Tridento susirinkimas įpareigoja menininkus kurti paprastus, suprantamus, nedviprasmiškus kūrinius, kurie, patraukę žvilgsnį, paliestų tikinčiųjų širdis ir paskatintų juos atsiversti. Žvelgiant į jojo Magdalietes ir šventuosius labai lengva pakliūti į jausmų žabangas. Tačiau, geriau įsižiūrėjus, jo šedevrai yra gerokai turtingesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Caravaggio padaro viską, kad suklaidintų kiekvieną, kuris žiūri į jo paveikslus ne itin dėmesingai.

Būtina apsišarvuoti kantrybe ir pasitelkti šaltą protą, kad pro akis nepraslystų tos detalės, kurias menininkas išbarstė paveikslų scenose, ir suvoktum giliausią jų prasmę. Raktas į jo kūrybą – nesustoti ties regimybe. Kiekvienas Caravaggio paveikslas yra dviprasmiškas pasakojimas. Tereikia įsižiūrėti į jo pozuotojų veidus, į jų rūbus ir gestus, kad perprastum paslaptis, kurias

* 1606 m. gegužės 28 d. Romoje žaisdamas gatvės tenisą (it. pollacorda, šiuolaikinio teniso prototipas, žaidžiamas kamuolį atmušinėjant ranka) Caravaggio susikivirčijo su Ranuccio Tomassoniu, kaip manoma, dėl prostitutės, ir jį nužudė. (Čia ir toliau – vert. past.)

dailininkas pridengęs savo vingriais potėpiais – tarsi įbrėžimais drobėje.

Šios knygos žodžiais, kaip ir veikėjų replikomis sce-

narijuje, siekiama Merisio nutapytiems paveikslams, apgaulingiems ir traukiantiems nelyginant iliuzionisto triukai, grąžinti konkretumą. Kaip teatre žinodami režisieriaus „amato gudrybes“ galime perprasti jo suma-

nymą neprarasdami netikėtumo prieskonio, taip ir perpratę šio didžio menininko darbo metodą ir mąstymo

būdą galėsime giliau suvokti jo genialumą.

Kai būsite bebaigią skaityti šią knygą, Caravaggio

drobės jums taps daug artimesnės, jo gyvenimas neatrodys toks nesėkmingas, o jo šedevrų paslaptys bus jūsų rankose.

Skaitytojo dėmesiui

Tekste rasite skliausteliuose pateiktas nuorodas į pa-

veikslus spalvotoje įklijoje.

Pastarojo meto atradimai archyve iš esmės pakeitė

Caravaggio darbų chronologiją. Laukdami naujų įrodymų, patvirtinančių naują daugelio Romos laikotarpio tapybos darbų datavimą, nusprendėme iliustracijų ap-

rašuose datų nenurodyti. Vis dėlto darbus publikuojame pagal chronologiją, dėl kurios sutaria beveik visi tyrinėtojai.

Pagrindiniai veikėjai

Michelangelo Merisi da Caravaggio, dailininkas (1571–1610)

Gimė Milane, vaikystę ir paauglystę praleido Lombardijoje, tarp Lombardijos regiono centro ir Karavadžo miestelio. 1592 metais išvyko į Milaną, galbūt apsistojo Venecijoje, vėliau atvyko į Romą; ją buvo priverstas palikti 1606 metais. Gyveno Neapolyje, Maltoje, Sirakūzuose, Mesinoje, galbūt Palerme. Vėliau sugrįžo į Neapolį, iš kur 1610 metais išvyko Romos kryptimi. Mirė jos nepasiekęs.

Simone Peterzano, dailininkas (1540–1596)

„Tiziano mokinys“ – taip jis pasirašinėjo savo paveikslus. Iš tiesų jokie dokumentai nepaliudija, kad

šis Bergamo dailininkas būtų mokęsis pas Venecijos

meistrą, juolab kad kai kas dar ir šiandien jį laiko pagyrūnu. Tačiau tikrai žinoma, kad Caravaggio ketvertą metų nuo 1584-ųjų yra gyvenęs ir dirbęs Milane su Peterzanu. Greičiausiai jiedu dirbo kartu prie daugelio altorinių paveikslų, kurie šiandien saugomi Lombardijos bažnyčiose ir muziejuose, be kitų, Garenjano kartūzų vienuolyne ir Šv. Ambraziejaus pinakotekoje Milane.

Costanza Sforza Colonna, markizė, Caravaggio globėja (apie 1525–1626)

Žymiojo Lepanto mūšio* nugalėtojo Marcantonio Colonnos dukra, daugelio vadinama slaptąja visos Caravaggio karjeros režisiere. Tais pačiais metais, kai menininkas atvyko į Romą, ji taip pat buvo ką tik atsikrausčiusi į miestą. Nuo popiežiaus sargybinių jis pabėgo būtent į Neapolį, kur jau buvo įsikūrusi ji. Jos sūnus Fabrizio lydėjo menininką į Maltą ir organizavo jo pabėgimą iš salos. Po Merisio mirties jai buvo perduotos paskutinės jo drobės.

Prospero Orsi, dailininkas, meno pirklys (1560–1633)

Dar vadinamas Groteskų Prosperinu (Prosperino delle Grottesche). Su šiuo patyrusiu dekoratoriumi Carava-

* Lepanto mūšis įvyko 1571 m. Patrų įlankoje (Graikija) prie Lepanto Kipro per karą tarp Osmanų imperijos ir Venecijos.

ggio susipažino vos atvykęs į Romą. Jis buvo svarbus

žmogus Caravaggio kūrybinio kelio pradžioje ir liko

šalia jo iki 1606-ųjų. Jo freskų yra Romoje, Šventųjų

laiptų bažnyčioje, Laterano Šv. Jono bazilikos Palai-

minimų ložėje ir Laterano rūmuose. Jis yra kai kurių

Caravaggio „autorizuotų“ kopijų autorius ir dirbo jo agentu. Mirė Romoje būdamas 73 metų.

Costantino Spada, meno pirklys

Caravaggio gyvenant Romoje, iš draugų jis pasirodydavo dažniausiai. Turėjo krautuvę prie Šv. Liudviko

prancūzų bažnyčios, kur tikriausiai eksponavo ir parduodavo kai kuriuos menininko darbus.

Lorenzo Carli, dailininkas (1543?–1597)

Iš Nazo miestelio Mesinos provincijoje 1591 metais jis persikėlė į Romą. Čia turėjo dailės dirbtuvę prie

Šv. Augustino pirties (neišlikusi), Scrofos gatvės kampe. Keletą mėnesių savo ateljė kaip bendradarbį buvo

apgyvendinęs Caravaggio. Yra nutapęs daug drobių, tačiau nė vienas darbas kol kas jam nepriskirtas.

Antiveduto Gramatica, dailininkas (1570–1626)

Svarbiausias veikėjas; padarė nemenką karjerą, sėkmę

pelnė už savo portretus ir „Dievo Motiną“, kurią nu-

tapė Švč. Mergelės Marijos Laiptų bažnyčiai Trasteve-

rėje. XVI a. pabaigoje atidarė dirbtuvę tiesiog šalia Lo -

renzo Carlio dirbtuvės ir kartu atlikdavo kai kuriuos užsakymus, kviesdavosi tuos pačius bendradarbius. Caravaggio dirbo ir pas jį. 1624 metais buvo tituluotas Šv. Luko akademijos vyresniuoju. Vėliau išmestas iš Akademijos dėl prieš jį surengto sąmokslo.

Giuseppe Cesari, vadinamas Arpino Kavalieriumi (Cavalier d’Arpino), dailininkas (1568–1640)

Giuseppės Cesario, kuris drauge su broliu Bernardinu turėjo klestinčią dirbtuvę Romoje, gyvenimas buvo tikra sėkmės istorija. Tarp jo svarbiausių darbų – freskos Horacijų ir Kuriacijų salėje Konservatorių rūmuose Kapitolijuje, kartonai Šv. Petro bazilikos kupolo mozaikoms, „Žengimas į dangų“ Laterano Šv. Jono bazilikos skersinėje navoje (transepte), choras kartūzų Šv. Martyno bažnyčioje Neapolyje. Ne kartą ėjo vyresniojo pareigas Šv. Luko akademijoje. Jo darbai išsibarstę po įvairias Lacijaus bažnyčias ir daugelį pasaulio muziejų. Caravaggio jo dirbtuvėje praleido apie aštuonis mėnesius. Čia jis greičiausiai sukūrė ir savo pirmuosius šedevrus.

Onorio Longhi, architektas (1568–1619)

Būdamas jaunas, pramuštgalvis ir maištautojas, laiką Romoje leido drauge su Caravaggio, galiausiai šis 1606 metų gegužės 28-ąją įtraukė jį į Rannuccio Tomassonio nužudymą. Kaip ir Merisiui, jam teko bėgti

iš Romos ir grįžti į savo gimtąjį kraštą, į Lombardiją.

1611-aisiais jis buvo amnestuotas, grįžo į Romą ir ten įgyvendino pirmąjį savo projektą Šv. Ambraziejaus

ir Karolio bazilikoje Corso gatvėje, ištapė Laterano

Šv. Jono bazilikos koplyčią.

Mario Minniti, dailininkas (1577–1640)

Buvo pameistriu Sicilijoje, 1593 m. persikėlė į Romą.

Čia Lorenzo Carlio dirbtuvėje susipažino su Carava-

ggio. Merisio jis niekad neišleido iš akių ir buvo jo mėgstamiausias pozuotojas iš pradedančiųjų tapytojų.

1606-aisiais, būdamas gimtuosiuose Sirakūzuose, jis priglaudė iš Maltos pabėgusį Caravaggio, jam padėjo.

Francesco Maria Bourbon del Monte Santa Maria, kardinolas (1549–1627)

Įtakingos Toskanos šeimos atstovas, mokėsi Urbine ir Padujoje, vėliau apsistojo kardinolo Ferdinando de’ Medicio dvaro rūmuose. Dalyvavo svarbiose diploma-

tinėse misijose – tokiose kaip karaliaus Henriko IV Burbono atsivertimas į katalikybę ir Prancūzijos sugrįžimas į Romos Bažnyčios jurisdikciją. Būdamas

Florencijos didžiojo kunigaikščio atstovu Romoje, gyveno Medicių rezidencijose, ten sukaupė daugiau nei

šešių šimtų kūrinių kolekciją. Įkurdino Caravaggio Madamos rūmuose ir buvo svarbiausias jo globėjas.

Vincenzo Giustiniani, markizas, bankininkas (1564–1637)

Iš Genujos kilusių Giustinianių sėkmės kelias prasidėjo ėmus eksploatuoti alūno telkinius Chijo saloje Graikijoje. Vėliau Vincenzas persikėlė į Romą, tapo bankininku. Jis parašė knygas Prakalba apie tapybà (Discorso sopra la pittura) ir Prakalba apie muzikà (Discorso sopra la musica). Savo rūmuose prie Šv. Liudviko prancūzų bažnyčios įrengė garsią šedevrų galeriją, kurioje buvo ir penkiolika Caravaggio darbų.

Ranuccio Tomassoni, kvartalo viršininkas (?–1606)

Gimė Ternyje, bet karjerą pradėjo Romoje. Žinomas kaip viveur*, mėgo jaunas kurtizanes, menininkus ir tavernas. Buvo paskirtas Marso Lauko (Campo Marzio) kvartalo, kuriame gyveno ir Caravaggio, viršininku. Po daugybės kivirčų ir vaidų, ypač dėl reikalų, susijusių su moterimis, mirė per grumtynes su Merisiu Pallacordos (dab. Florencijos) aikštės prieigose.

Ippolito Aldobrandini, popiežius Klemensas VIII (1536–1605)

Išrinktas popiežiumi po trijų labai trumpai trukusių pontifikatų, jis išsiskyrė griežtu ir nepalenkiamu vadovavimu. Artėjant krikščionybės jubiliejaus

* Viveur – gero gyvenimo, linksmybių mėgėjas (pranc.).

iškilmėms 1600-aisiais – tada Romą užplūdo trys milijonai piligrimų – uždraudė karnavalines eisenas, pažabojo išplitusią prostituciją; kasdien valgydavo su dvylika vargšų ir šešiasdešimt kartų aplankydavo bazilikas. Sugriežtino kovą prieš protestantų ereziją, pasiuntė ant laužo Giordaną Bruną ir nuteisė myriop

Beatricę Cenci. Jam valdant užbaigtas statyti Šv. Petro bazilikos kupolas, o Caravaggio gavo pirmąjį viešą užsakymą – dekoruoti Contarellių koplyčią Šv. Liudviko prancūzų bazilikoje.

Mathieu Cointrel, kardinolas (1519–1585)

Geriau žinomas kaip Matteo Contarelli; 1572 m. po -

piežius Grigalius XIII jį paskyrė datarijumi (tam tikros pareigos pontifiko kanceliarijoje); eidamas šias pareigas, jis galėjo skirstyti lėšas popiežiaus vardu –

gana atsakinga tarnystė, ir kardinolas panaudojo ją savo labui. Pardavinėdamas indulgencijas, jis sukaupė milžinišką sumą, už dalį jos įsigijo koplyčią nacionalinėje Šv. Liudviko prancūzų bažnyčioje Romoje.

Būtent šioje vietoje Caravaggio ir kardinolo keliai susikryžiavo, nors jie taip ir nesusipažino: 1599-aisiais, kai užsakymu nesusidomėjo dailininkas Girolamas Muzianas, o Arpino Kavalierius vis atidėliojo darbą, užduotį dekoruoti Contarellių koplyčią galiausiai gavo būtent Merisis.

Camillo Borghese, popiežius Paulius V (1552–1621)

Garsios Sienos šeimos atstovas kardinolo purpurą gavo iš Klemenso VIII – šis jį paskyrė į Šventosios

Tarnybos rūmus. Popiežiumi išrinktas dėl derybininko gebėjimų: iš tiesų pačiame nesantaikos įkarštyje jis sutaikė prancūzų frakciją su ispanofilais. Jam valdant

Roma sparčiai plėtėsi. Jis patikėjo Carlui Madernui užbaigti Šv. Petro baziliką – jo sukurtas fasadas buvo iškilmingai atidengtas; užsakė Flaminio Ponzio iš-

plėsti Kvirinalo rūmus; restauravo Trajano akveduką ir atvedė vandenį į Trasteverę iš Šv. Pauliaus Vandens

fontano ant Džanikolo kalvos. Caravaggio nutapė jo portretą; šis garsus paveikslas dabar saugomas Borghese’ių rūmuose Romoje. Būtent jis paskelbė galutinį nuosprendį dailininkui, kai buvo įrodyta jo kaltė dėl Ranuccio Tomassonio nužudymo.

Scipione Borghese, sūnėnas kardinolas (1577–1633)

Popiežius Paulius V mylimiausią sūnėną paskyrė kardinolu, patikėjo jam Boloniją ir Imolą. Būdamas aistringas meno gerbėjas, kardinolas sukaupė garsią antikinių skulptūrų ir praeityje garsių bei šiuolaikinių meistrų, tarp jų ir Caravaggio, paveikslų kolekciją. Šiuos kūrinius eksponavo galerijoje, pastatytoje pačiame Borghese’ių parko viduryje, už Pincijų vartų (Porta Pinciana).

1901-aisiais visą kolekciją nupirko Italijos valstybė, o po dvejų metų parko savininku tapo Romos miestas.

Alof de Wignacourt, Maltos ordino didysis magistras (1547–1622)

Valdydamas Maltos salą, pakrantėje pastatė daugybę

įtvirtinimų, vadinamųjų Wignacourt’o bokštų. Taip pat nutiesė pirmąjį Valetos akveduką ir pakvietė ge-

riausius italų dailininkus dekoruoti didžiojo magistro rūmų. Siekė, kad Caravaggio būtų suteiktas pamaldumo riterio titulas (skiriamas tiems, kas negali įrodyti kilmingumo). Caravaggio nutapė jo portretą, pavaizdavo Wignacourt’ą su šarvais, lydimą pažo. Šis paveikslas dabar saugomas Luvro muziejuje.

Neišleista biografija

Caravaggio tyrimai žada nesibaigiančių staigmenų

(taip pat ir daug melagienų): 2017 m. lapkričio 23 d. atsirado nauja Merisio biografija, parašyta XVII amžiuje. Ją atrado jaunas meno istorikas Riccardas Gan-

dolfis, ir šiandien tai seniausias žinomas pasakojimas apie Caravaggio gyvenimą – jis parašytas 1614-aisiais, praėjus vos ketvertui metų po jo mirties. Kokių gi įdomiausių naujų žinių esama šiame tekste? Visų pirma, patvirtinamas pabėgimo iš Milano motyvas: tai lėmė draugo nužudymas. Be to, paaiškėjo dvi reikšmingos detalės, susijusios su esminiais jo karjeros momentais Romoje. Drobių užsakymą Šv. Liudviko prancūzų baž-

nyčiai jam parūpino kardinolas del Montė per menininko ir agento Prospero Orsio malonę: vos gavęs kar-

dinolo užduotį, Orsis ėmė ieškoti Caravaggio ir surado

jį „balkonėlyje šalia Paskvino skulptūros, be drabužių“.

Nieko nuostabaus – buvo skurdžius. Galiausiai sužinome, kad Merisio reakciją, kuri tapo Ranuccio Tomassonio mirties 1606 metais priežastimi, išprovokavo žaidžiant priešininko suduotas smūgis rakete jam į galvą.

Tai buvo neapdairus veiksmas, turint omeny ūmų ir nuožmų mūsų tapytojo būdą.

Ekstravagantiška

ir neurotiška asmenybė

Visą kūrybinį Caravaggio kelią galima apibendrinti vienu siekiu – pelnyti nemirtingumą. O kad taptum nemirtingas, negana gebėti gerai tapyti.

Šis tikslas gana greitai tampa jo manija, veikia jo darbą, elgseną ir santykius su kitais. Tai atskleidžia daugelis epizodų – fragmentiškų ir dažnai neiššifruojamų

kaip užuominos detektyve, – išbarstytų to meto dokumentuose, pasakojančiuose mums apie dailininką.

Motinos paragintas mokytis kokio amato, Caravaggio, kuriam anuomet tebuvo dvylika metų, tuoj pat nesvyruodamas išreiškia norą tapti dailininku. Menas yra būdas netgi po mirties likti gyvam gerbėjų akyse ir mintyse. Tuo Merisis įtiki nuo pat jaunumės. Moteriai dusyk kartoti nereikia, ir, 1584 metais pasirašiusi su-

tartį, ji išleidžia sūnų mokytis pas pagarsėjusį Bergamo dailininką Simonę Peterzaną, besiskelbiantį Tiziano mokiniu. Apie darbinius santykius tarp vaikino ir jo mokytojo neišliko beveik jokių liudijimų, tačiau buvo iškelta galybė hipotezių ir prirašyta komentarų, kuriuose netrūko tiek revoliucingų, tiek nelauktų siužeto posūkių ir atradimų. 2012-aisiais kai kurie tyrėjai bandė parodyti, kad tarp Peterzano piešinių, saugomų Milano Sforzų pilies muziejuje, iš tiesų slypėjo per šimtą jaunojo Caravaggio eskizų ir studijų – tai tikras muilo burbulas. Iš šio laikotarpio mūsų kažkodėl nepasiekė

nė vienas popieriaus lapas, kuriame atpažintume dailininko braižą. Tiksliai nežinome, į ką buvo sutelktas

vaikino dėmesys ir kokių techninių įgūdžių jis iš tiesų

įgijo tame prie katedros besiglaudžiančiame ceche.

Tačiau galime numanyti, kaip patirtis toje dirbtuvėje paveikė jo asmenybės formavimąsi. Jaunasis mokinys ne tik „maišė spalvas“, kopijavo garsių praeities dailininkų darbus, mokėsi naudoti šešėliavimą ir piešti pa-

našius pozuotojų portretus, bet ir neretai klausėsi pasakojimų apie didžiųjų XVI amžiaus Venecijos dailininkų

darbus, apie nepaprastą Tiziano iškilimą, jo tarptauti-

nę šlovę ir varžymąsi su Tintorettu. Peterzanas, pasi-

rašinėjęs savo drobes Titiani alumnus, jį paakstino pri-

mindamas, kad Tizianas išdrįsęs atsisakyti popiežiaus

Leono X kvietimo į Romą, kur dailininkas būtų turėjęs

rungtis su Rafaeliu ir Michelangelu, o štai savo tėvy-

nėje jis buvo garbinamas kaip dievas. Greičiausiai jam bus pasakojęs apie gėdingą Tiziano prašymą Dešimties tarybai* paskirti jį oficialiu Venecijos respublikos dailininku vietoj dieviškojo Bellinio. Merisis išsižios iš nuostabos išgirdęs, koks triukšmas kils tarp tikinčiųjų, atskubėjusių į Švč. Mergelės Marijos Šlovingosios

Frari baziliką (Basilica di Santa Maria Gloriosa dei Frari), atidengiant Tiziano paveikslą „Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų“, ir Tintorettui, nušvilpusiam iš vyresnio varžovo panosės užsakymą nutapyti Didžiąją šv. Roko mokyklą, pavydės apsukrumo. Jaunasis mokinys tikrai niekaip negalėjo numanyti, kad po keleto metų jis irgi išgyvens tokius pačius stiprius jausmus, o jo darbai sukels tokį pat šaršalą. Ateity Caravaggio gyvenime taip pat bus epizodų, kai jis parodys tokį pat narsų, valingą, ambicingą būdą kaip jo jaunystės pasakojimų herojai. Per tuos metus, dieną naktį praleistus

šalia Peterzano, jis įtikėjo, kad menas gali pakeisti jo gyvenimą ir kad tai yra priemonė pelnyti nemirtingu-

mą – kaip nutiko didiesiems jo amžiuje gyvenusiems meistrams. Kol kas tai tik daugelio jo bendraamžių mokinių svajonė, tačiau gana greitai gabus dailininkas ims žygiuoti keliu, kuris pasirodys esąs sunkesnis ir klastingesnis, nei jis būtų galėjęs numatyti.

* Dešimties taryba (it. Consiglio di Dieci) – vienas svarbiausių Venecijos respublikos valdžios organų; buvo renkamas kasmet iš 10 narių, veikė nuo 1310 m. iki respublikos gyvavimo pabaigos 1797 m.

Kiekvienas Caravaggio paveikslas yra dviprasmiškas pasakojimas. Tereikia įsižiūrėti į jo pozuotojų veidus, į jų rūbus ir gestus, kad perprastum paslaptis, kurias dailininkas pridengęs savo vingriais potėpiais.

COSTANTINO D’ORAZIO (Kostantinas

D’Oracijus) – italų meno istorikas, kritikas ir parodų kuratorius, knygų autorius. Parašė ne vieną knygą apie reikšmingiausius italų menininkus ir paslaptingus jų gyvenimus bei kūrybą, tarp jų – apie Leonardo da Vinci („Leonardo segreto“, 2014), Rafaelį („Raffaello segreto“, 2015) ir Michelangelo („Michelangelo. Io sono fuoco“, 2016). Maištingojo italų tapytojo Caravaggio biografija – pirmoji Lietuvos skaitytojų pažintis su šio autoriaus kūryba.

Caravaggio (Karavadžas, tikr. Michelangelo Merisi) – vienas įspūdingiausių ir kontroversiškiausių ankstyvojo baroko italų tapytojų. Jo gyvenimo istorija iki šių dienų kelia daugybę klausimų, o paveikslai tebežavi meno mylėtojus visame pasaulyje. Caravaggio tapė ne dėl pinigų ar aistros – kiekvienas jo kaip menininko sprendimas buvo paskatintas siekio tapti nemirtingam. Žudikas, beprotis, revoliucingas genijus – apie Caravaggio sklando daugybė gandų ir tikrais faktais paremtų pasakojimų.

Knygoje „Caravaggio. Gyvenimo ir šedevrų paslaptys“ D’Orazio apžvelgia žymiausius Caravaggio darbus ir įtraukiančiu, lengvu pasakojimu atskleidžia intriguojančias su jais susijusias istorijas. Ugninga prigimtis, polinkis į linksmybes, besaikį išlaidavimą ir provokatyvus elgesys ne kartą privertė Caravaggio keisti gyvenamąją vietą ir sprukti nuo teisėsaugos. Vis dėlto tapytojo šėlas buvo ir pagrindinė jo kūrybos novatoriškumo priežastis. Įdėmus D’Orazio žvilgsnis iš naujo šifruoja Caravaggio paveiksluose paslėptą prasmę ir tapytojo gyvenimo paslaptis. Kas iš tikrųjų buvo šis Europos meno pasaulį pakeitęs maištingasis genijus?

ISBN 978-609-466-722-0

9 786094 667220