Buvo 2308 metų gegužės 1 diena, šeštadienis. Atgaminau šią datą, nes po savaitės, Jadvyga, tau suėjo ketveri, o Margiris jau dalyvavo tavo gimtadienyje. Diena, kaip ir dažniausiai, buvo vėjuota. Aronas miške įraši nėjo gegutės kukavimą, o aš ilsėjausi tarp darbų savo mėgstamoje vietoje, mūsų namo verandoje, krėsle, kurį vadindavau sostu. Pir miausia pamačiau ryškiai mėlynus Margirio marškinėlius, tokia nenatūralia spalva jie švietė tarp sodriai žalių medžių. Iš karto supratau, kad turime svečią „iš ten“. Nors spalva atrodė keista, tarp vėjo taršomų medžių ji švie tė kažkaip raminamai, užtikrintai, tarsi nešdama man žinutę. Iš karto pajutau simpatiją prie manęs artėjančiam žmogui. – Kvietei DI specialistą? – Taip, – pasakiau stodamasi iš sosto. – Aš Margiris. – Eliza. Malonu. Ačiū, kad atėjai. Sulčių? Margiris prisėdo šalia, į didelę burną dviem gurkšniais susiver tė stiklinę morkų sulčių. Stebėjau jį smalsiai. Margirio kūnas man priminė senbernarą, buvo stambus, kampuotas, plaukai purūs, iki pečių, nosis trumpa ir aukšta, o akys arti viena kitos. Viena akis buvo mėlyna, o kita – ruda. Į mano smegenis akimirksniu atėjo informacija, kad senovėje tokie žmonės buvo laikomi pavojingais, netgi vadinami velnio vaikais. Tačiau Margirio veidas spindulia vo jautrumu, o kai nusišypsojo, pasirodė labai mielas ir pažįsta mas. Jo keista išvaizda ir balsas man kėlė neįprastus, prieštaringus jausmus – pavojaus nuojautą, tačiau kartu nenumaldomą, netgi 15
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.