Brandos amžius

– Vis tiek sakyk.

– Na, gerai. Tai va. Atsitiko.

– Ką? Kas atsitiko?

– Tas. Matjė susiraukė.

– Tu įsitikinusi?

– Visiškai. Žinai, kad be reikalo niekad nepanikuoju: jau du mėnesiai, kai nesergu.

– Velnias! – išsprūdo Matjė.

Jis pagalvojo: „Ji turėjo man pasakyti bent jau prieš tris savaites.“ Netvėrė noru kuo nors užimti rankas: kad ir prisikimšti pypkę; bet pypkė gulėjo švarko kišenėje, spintoje. Jis paėmė nuo naktinio staliuko cigaretę, bet tuoj vėl padėjo atgal.

– Tai va. Dabar jau žinai viską, – pasakė Marselė. – Ką darysim?

– Bet mes juk... na... jo atsikratysime, ar ne?

– Gerai. Aš turiu vieną tokį adresą, – tarė Marselė.

– Kas jį davė?

– Andrė. Ji pati ten buvo.

– Tai ta bobšė, kuri jai ten pernai viską išdraskė? Juk tada Andrė sirginėjo pusę metų, iki atsigavo. Aš nesutinku.

– Tai ką? Nejau nori būti tėvas?

Ji išsilaisvino ir atsisėdo kiek tolėliau nuo Matjė. Sėdėjo rūsti, bet ne vyriška. Nuleido rankas ant šlaunų ir jos tapo panašios į terakotos vazos ąsas. Matjė matė, kad jos veidas papilkęs. Kambary tvyrojo rožinis salsvas oras, jie kvėpė rožių aromatą, rijo jį; ir staiga – tas pilkas veidas, tas sustingęs veidas ir įspūdis, kad ji vargiai sulaiko kosulį.

– Palauk, – tarė Matjė, – viskas taip nelaukta, man reikia pamąstyti.

Marselės rankos ėmė drebėti; ji prakalbo su netikėtu įkarščiu: – Man nereikia tavo mąstymų, ne tau apie tai mąstyti. / 20 /