Page 1


2

j a n i c e y. k . l e e


Pianino mokytoja

Janice Y. K. Lee

Pianino mokytoja Romanas

Iš anglų kalbos vertė Rasa krulikauskienė

3


4

j a n i c e y. k . l e e

1952 m. gegužė Viskas prasidėjo nuo paprasčiausio atsitiktinumo. Į Klerės rankinę įkrito mažas porcelianinis kiškutis. Figūrėlė stovėjo ant pianino, pasibaigus pamokai Klerė rinko natų sąsiuvinius ir užkliudė tą figūrėlę. Kiškutis nukrito nuo ser­ vetėlės (Sevetėlės! Ant Steinway pianino!) tiesiai į didžiulę odinę rankinę. Tai, kas nutiko paskui, suglumino net pačią Klerę. Loketė žiūrėjo į klaviatūrą ir ničnieko nepastebė­ jo. O Klerė... ėmė ir išėjo. Tik nulipusi laiptais žemyn, jau laukdama autobuso susigriebė, ką padariusi. Bet tada buvo jau per vėlu. Moteris grįžo namo ir paslėpė brangią porce­ lianinę figūrėlę po megztiniais. ~•~ Klerė su vyru atsikraustė gyventi į Honkongą prieš devy­ nis mėnesius – vyriausybės nurodymu Martinas gavo darbą vandentiekio valdyboje. Čerčilis jau buvo atšaukęs produk­ tų normavimą, gyvenimas tarsi stojo į savo vėžes, ir staiga


Pianino mokytoja

5

šeima išgirdo apie naują paskyrimą. Klerė niekada anksčiau nė nesapnavo, kad teks kraustytis iš Anglijos. Martinas dirbo inžinieriumi, prižiūrėjo Tai Lam Čeun­ go vandens rezervuaro statybas, kad pasibaigus lietingam periodui nereikėtų normuoti vandens, kaip teko daryti jau kelerius metus. Rezervuare turėjo tilpti keturi su puse mi­ lijardo galonų vandens. Klerė sunkiai įsivaizdavo, koks tai skysčio kiekis, bet Martinas pareiškė, kad net tokios daugy­ bės vandens Honkongo žmonėms nepakaks, ir buvo įsitiki­ nęs, kad kol baigs tą rezervuarą, prireiks statyti dar vieną. – Dar daugiau darbo man, – linksmai pridūrė Marti­ nas. Jis studijavo kalvų išsidėstymą, kad galėtų pastatyti van­ dens surinkimo įrenginius, kai prasidės lietūs. Klerė žinojo, kad Anglijos valdžia kolonijose daro labai daug gero. An­ glai žymiai pagerino vietinių gyvenimo kokybę, bet šie re­ tai kada tai įvertindavo. Prieš išvažiuojant motina perspėjo ją, kokie tie kinai – nesąžiningi susimokėliai, kurie tikrai pabandys pasinaudoti jos nekaltumu ir gerumu. ~•~ Kuo arčiau buvo Honkongas, tuo drėgnesnis darėsi oras – net neįprastai. Stipriau siautė jūros vėjai, o praplė­ šianti debesis saulė kepino vis stipriau. Kai rugpjūčio mė­ nesį laivas Pe O Canton galop įplaukė į Honkongo uostą, Klerė tikrai pasijuto esanti tropikuose – plaukai susisuko garbanėlėmis, veidas drėko ir riebalavosi, o pažastys ir pa­


6

j a n i c e y. k . l e e

kinkliai nuolat prakaitavo. Kai ji žengė iš kajutės į lauką, karštis tarsi smogė į veidą, pribloškė, kol po kiek laiko pa­ vyko rasti pavėsį ir atsivėdinti. Mėnesį trukusios kelionės metu laivas stojo septynis kartus, bet prisiminusi tas kelias niūrias valandas, praleistas Alžyre ir Port Saide, Klerė nutarė verčiau likti laive nei ri­ zikuoti darsyk susidurti su baisiais žmonėmis ir papročiais. Nė negalėjo įsivaizduoti to, ką pamatė. Alžyre stebėjo, kaip vyras bučiuoja asilą, ir niekaip negalėjo atskirti, nuo kurio iš jų sklinda siaubinga smarvė, o Egipto turgūs pribloškė visiška nešvara – žuvų pardavėjas išskrodė žuvį ir nulaižė peilį. Klerė pasidomėjo, ar laivas šiame uoste papildė pro­ duktų atsargas, ir atsakymas ją visiškai nuliūdino. Moteris buvo labai atsargi, nes apsinuodijęs maistu Indijoje mirė jos dėdė. Įtarimus Klerė pasilaikė sau, bet ėmė maitintis tik jautienos sultiniu, kurį vėlyvais rytais dalydavo saulės nu­ tviekstame denyje. Kasdien patiekiamas meniu buvo labai nesudėtingas: ropės, bulvės, visi produktai, kuriuos galima ilgai laikyti, o pirmomis dienomis išplaukus iš uosto – mėsa ir salotos. Kiekvieną rytą Martinas eidavo pramankštinti kojų – pasivaikščioti po denį, ir vis mėgindavo prikalbinti kartu eiti žmoną, bet veltui. Ji mieliau drybsojo ant gul­ to, susisupusi į laive duodamą šiurkščios vilnos užklotą, didžiule plačiabryle skrybėle veidą pridengusi nuo įkyrių saulės spindulių. Laive buvo kilęs skandalas. Pas sužadėtinį į Honkongą keliavusi moteris su kitu vyriškiu praleido aiškiai per daug


Pianino mokytoja

7

naktų ant mėnulio šviesa užlieto denio ir išlipo su naujuo­ ju pažįstamu Filipinuose, sužadėtiniui palikusi tik laišką. Mergina Lizelė, kuriai buvo patikėta perduoti laišką, arti­ nantis atvykimo valandai pastebimai vis labiau nervinosi. Vyrai laidė juokelius, kad ji galėtų užimti pabėgusios Saros vietą, bet šiai nė nekilo panašių minčių. Lizelė buvo rim­ ta mergina, keliaujanti pas seserį ir jos vyrą į Honkongą, kur ketino imtis mokyti nelaimingas kinų mergaites meno. Klerei tai visada atrodė užsiėmimas iš didžiosios raidės. Prieš išlipant į krantą Klerė išrūšiavo drabužius – atrin­ ko plonytės medvilnės sukneles ir sijonus, nes buvo aišku – kurį laiką tik juos ir teks dėvėti. Keleiviai buvo pakviesti į didžiulį pobūvį uoste – su popieriniais kaspinais ir garsiai šūkaujančiais prekeiviais, siūlančiais belaukiantiesiems šviežių vaisių sulčių, sojos pieno gėrimų ir ryškiaspalvių gė­ lių puokščių. Kai kurios pobūvio dalyvių grupelės jau buvo iššovusios šampaną ir kėlė tostus į atvykstančių šeimos na­ rių ir draugų sveikatą. – Mes iššausime, kai pamatysime laivą horizonte, – pa­ aiškino vyras savo merginai, lydėdamas ją iš laivo. – Pobū­ vis kaip reikiant – mes čia jau kelios valandos. Klerė stebėjo, kaip Lizelė leidžiasi liepteliu žemyn, regis, labai nervindamasi, ir paskui pranyksta minioje. Žengdami per minkštą drėgną medinį lieptą, Klerė su Martinu nusi­ leido paskui ją, o iš paskos, tarsi atsiradę iš niekur, du varga­ nai apsirengę kinų berniukai tempė jų lagaminus.


8

j a n i c e y. k . l e e

Martinas turėjo seną, dar mokyklos laikų draugą Džo­ ną, dirbantį Dodwell, vienoje prekybos kompanijų. Bičiulis buvo prižadėjęs pasitikti laivą. Džonas atėjo su dviem drau­ gais ir pasiūlė atvykusiems atsigaivinti šviežiai spaustomis guavos sultimis. Klerė nutarė verčiau mėgautis savo atsivež­ tosiomis, nes mama buvo ją perspėjusi, kad šiuose kraštuose siaučia cholera. Pasitikę atvykėlius vyrai buvo viengungiai ir labai malonūs. Džonas, Naidželas, Leslis. Vyrukai pasa­ kojo, kad jie visi kartu gyvena siaubingoje betvarkėje – o dauguma apšnerkštų kampų vadinami pagal kompanijų, kuriose jie dirba, pavadinimus – Dodwell betvarkė, Jardine netvarka ir taip toliau. Kaip vyrukai tikino Martiną ir Kle­ rę, Dodwell kompanija kelia pačius geriausius apylinkėse vakarėlius. Vyrukai palydėjo atvykusią porelę į vyriausybės užsa­ kytą viešbutį Cim Ša Cui rajone, kur kinas su ilga kasyte, murzina balta tunika ir stebėtinai ilgais nagais palydėjo juodu į kambarį. Visi sutarė susitikti rytoj per priešpiečius ir vyrukai iškulniavo palikę Martiną ir Klerę sėdinčius ant lovos – išvargę jiedu pajėgė tik spoksoti vienas į kitą. Vyras ir žmona dar gerai nepažinojo vienas kito. Jie buvo vedę vos keturis mėnesius. Klerė priėmė Martino pasiūlymą susituokus pabėgti iš tamsių jos namų, toliau nuo gausiai liejamos motinos tūž­ masties, kuri, regis, metams bėgant tik stiprėjo, ir visai neį­ kvepiančio darbo draudimo kompanijoje, kur Klerė dirbo dokumentų pildytoja. Martinas buvo vyresnis, keturiasde­


Pianino mokytoja

9

šimtmetis, bet niekada negalėjo pasigirti populiarumu tarp moterų. Kai vyras pirmą kartą pabučiavo Klerę, ji vos susi­ valdė nenusišluosčiusi lūpų. Martinas buvo panašus į lėtą ir atkaklią karvę. Bet geras. Klerė žinojo tai ir buvo dėkinga. Susipažinti su vyrais jai taip pat nebuvo kažin kiek pro­ gų. Klerės tėvai visą laiką kiurksojo namuose, tad teko lin­ dėti drauge ir jai. Tik pradėjusi susitikinėti su Martinu – jis buvo vienos bendradarbės vyresnysis brolis, – ėmė pietauti restoranuose, ragauti kokteilius baruose ir matė, kaip kitos jaunos merginos ir vyrukai kalbasi, juokauja su jai nė nesu­ vokiamu pasitikėjimu savimi. Tie jauni žmonės turėjo savo nuomonę apie politiką, jie buvo skaitę Klerei negirdėtas knygas, matę užsieninius filmus ir kalbėjo apie visa tai la­ bai užtikrintai. Mergina stebėjo juos kaip pakerėta, nė kiek nesibaimino. O tada Martinas apsilankė pas ją namuose ir labai rimtai pareiškė, kad darbo reikalais turi vykti į Rytus, tad ar ji nenorėtų keliauti kartu? Klerei šis vyras nelabai patiko, bet klausydamasi motinos bambėjimo pagalvojo: „Kas aš tokia, kad galėčiau rinktis?“ Ji leidosi pabučiuoja­ ma ir linktelėjo, kad sutinkanti važiuoti. ~•~ Viešbučio numeryje Klerė buvo pradėjusi piltis vonią, kai į duris dar kartą pasibeldė ir tarpduryje išdygo nedidu­ kė kinė kambarinė, kuri griebėsi kraustyti atvykusių laga­ minus ir dėlioti daiktus, kol galop neapsikentęs Martinas neišprašė jos laukan.


10

j a n i c e y. k . l e e

Taip jie atvyko į Honkongą – visai kitaip nei Klerė buvo įsivaizdavusi. Nepaisant kolonijoms būdingo įkyraus pa­ tarnavimo – tylomis, pagarbiai sudėtais delnais – ir iki bal­ tumo nušveistuose nameliuose blizgančių medinių baldų, viskas ūžė, triukšmavo, bruzdėjo ir buvo murzina. Namukai rikiavosi visai greta vienas kito, beveik visur ant bambukinių karčių džiūvo drabužiai. Ant kiekvieno namelio kabojo akį rėžiančios iškabos, reklamuojančios aludes, masažo ir kirpi­ mo paslaugas. Kažkas Klerei buvo minėjęs, kad skersgatvių kiemeliuose dar yra pastatų, kuriuose veikia opiumo landy­ nės. Gatvėse voliojosi šiukšlės, kartais net žmonių išmatos, o visas miestas skendėjo aštriame, aitriame dvoke, kuris, ro­ dės, tarsi keistai lipo prie kūno, smelkėsi per odą – tik grįžu­ si namo nusišveisdavo tą kvapą. Mieste knibždėjo įvairiau­ sių žmonių. Vietinės moterys nešėsi kūdikius ant nugaros permestose vaikjuostėse. Sikhai tarnavo uniformuotais ap­ saugos darbuotojais – visur galėjai išvysti šiuos vyrus, snau­ džiančius ant medinių taburečių šalia bankų – turbanų sva­ rinamos jų galvos linko ant krūtinių, diržai kadaravo tarp kelių. Indus, žinoma, čia atsigabeno britai. Pakistaniečiai buvo atsidarę kilimų parduotuves, portugalai dirbo gydyto­ jais, o žydai vadovavo pieno fermoms ir didelėms kompani­ joms. Honkonge netrūko anglų verslininkų ir amerikiečių bankininkų, baltųjų aristokratų iš Rusijos ir įmonininkų iš Peru – visi buvo be galo daug apkeliavę, išprusę ir, be abejo­ nės, mieste gyveno kinai, tik kaip Klerei buvo paaiškinta, jie smarkiai skyrėsi nuo gyvenančių Kinijoje.


Pianino mokytoja

11

Didelei Klerės nuostabai, ji visai nepasišlykštėjo Hon­ kongu, kaip mama pranašavo nutiksiant – merginą netgi sužavėjo sklidinos šurmulio ir triukšmo gatvės, tokios ne­ panašios į Kroidono gatves, pilnos žmonių, parduotuvių ir niekada neregėtų prekių. Klerei patiko ragauti vietinių kepyklėlių skanėstus, ananasines bandeles ir geltonus kiau­ šininius tortus, o kartais nuklydusi iš centrinės gatvės pasi­ jusdavo besanti nepažįstamame rajone, kur tik ji vienintelė buvo ne kinų kilmės. Prekystaliai lūžo ne tik nuo apelsinų ir bananų, pokarinėje Anglijoje vis dar laikomų prabanga, bet ir dygliuotų, keistos išvaizdos vaisių, kuriuos Klerė mėgo ragauti: karambolų, durijų ir ličių. Sumokėjusi dolerį, ji gaudavo nedidelį vaškuoto popieriaus krepšelį su vaisiais, kuriuos lėtai vaikštinėdama kramsnodavo. Visur riogso­ jo grubiai iš medgalių ir gofruotos skardos gabalų suręsti prekystaliai, ant kurių puikavosi tam tikros rūšies prekės: vienur mėsos gabalai, kitur – guminiai antspaudai, kuriuos kinai naudojo vietoje parašo, dar kitur siūlėsi gaminti rak­ tus, o štai tenai – kėdė, kurią pusę dienos nuomojo gatvės dantistas, o kitą pusę – kirpėjas. Vietiniai valgydavo tiesiog gatvėse, mažuose restoranėliuose, vadinamuose daipaidong, kartą Klerė matė, kaip trys murzinais marškinėliais ir kelnėmis vilkintys darbininkai pasilenkę virš lėkštės su žuvimi čiaumojo ją, čia pat po kojomis spjaudydami kau­ lus. Vienas vyras, pamatęs, kad juos stebi, tyčia iškrapštė pagaliuku žuvies akį, šypsodamasis iškėlė ją, parodė Klerei ir suvalgė.


12

j a n i c e y. k . l e e

Anksčiau Klerei nebuvo tekę sutikti daug kinų, bet tie, kuriuos matė Anglijos didmiesčiuose, patarnaudavo resto­ ranuose arba lygino drabužius. Žinoma, Honkonge netrū­ ko ir tokių, bet čia teko išvysti turtingų kinų – tokių, kurie nesiskyrė nuo anglų niekuo, gal tik odos spalva. Pamatyti iš Rolls-Royce išlipantį kiną, kaip ji vieną dieną stebeilijosi stypsodama ant Gloucester viešbučio laiptelių, regėti juos, vilkinčius verslininkų kostiumus, pietaujančius su anglų verslininkais, kurie kalbėjo su kinais tarsi šie būtų jiems lygūs – tai jau buvo ne šiaip sau. Klerė nė neįtarė, kad eg­ zistuoja ir toks pasaulis. O paskui, per Loketę, staiga pati įsiveržė į šią aplinką. ~•~ Praėjo keli mėnesiai, kol susirado butą ir įsikūrė. Tada Klerė užsiminė ieškanti muzikos mokytojos darbo – kaž­ ko nesudėtingo, kaip ji apibūdino, kažko tokio, kas padėtų prastumti laiką, tik tiesa buvo ta, kad jiems išties būtų visai pravertę papildomi pinigai. Kiek save prisiminė, Klerė be­ veik visą laiką praleido grodama pianinu, nors buvo visiška savamokslė. Amelija, siuvimo ratelyje sutikta pažįstama, pažadėjo, kad paklausinės apie tai. Bičiulė paskambino po kelių dienų. – Žinau tokią kinų šeimą – Čenus. Jie valdo viską šiame mieste. Dabar kaip tik ieško muzikos mokytojos dukteriai ir norėtų anglės. Ką manai?


Pianino mokytoja

13

– Kinų šeimą? – nutęsė Klerė. – Negalvojau apie tokią galimybę. Ar mokytojos neieško jokia anglų šeima? – Ne, – atrėžė Amelija. – Bent jau neradau. – Na... net nežinau... – atsikalbinėjo Klerė. – Ar tai būtų tinkama? – ji net negalėjo įsivaizduoti, kad galėtų mokyti kinų mergaitę. – Ar ji bent kalba angliškai? – Turbūt geriau nei aš ar tu, – nekantriai atšovė Ame­ lija. – Siūlo labai gerą atlygį, – moteris įvardijo didžiulę sumą pinigų. – Gerai, – neskubėdama atsiliepė būsimoji mokytoja. – Manau, nenutiks nieko bloga, jei susitiksiu su jais. ~•~ Viktoras ir Melodė Čenai buvo įsikūrę turčių rajone Midlevelse, baltame, didžiuliame dviejų aukštų name Mei gatvėje. Abipus įvažiavimo rikiavosi vazonuose žaliuojantys augalai. Viduje tyliai dūzgė galybė mitriai besidarbuojan­ čių tarnų. Klerė atvažiavo mažu autobusiuku, ir kol atmynė nuo kelio iki namo, spėjo suprakaituoti. Kambarinė pa­ lydėjo atvykėlę į svetainę, kur Klerė apsidžiaugė pajutusi ventiliatoriaus pučiamo vėsaus oro gūsį. Namų tarnas pa­ taisė užuolaidas, kad Klerė sėdėtų šešėlyje. Ką tik iš siuvėjo pasiimtas mėlynas lininis sijonas buvo susiglamžęs, o balto muslino bliuzelė nuo prakaito atrodė visa dėmėta. Moteris tikėjosi, kad Čenai duos jai kiek laiko apsitvarkyti. Pasisu­ kusi pajuto, kaip per šlaunį rieda prakaito lašas.


14

j a n i c e y. k . l e e

Deja. Pro duris tuojau pat žengė ponia Čen – tarsi gai­ viai rausva haliucinacija, nešina padėklu su gėrimais. Dai­ lios, mažutės moters plaukai buvo pakirpti taip, kad kristų taisyklingais kampais. Berankovė tiesaus kirpimo suknelė atidengė siaurus, trapius ponios Čen pečius, virš kurių švy­ tėjo smulkus, apvalus veidukas. – Sveika, – sučiulbo šeimininkė. – Labai miela jus ma­ tyti. Aš – Melodė. Loketė tuojau ateis. – Loketė? – Klerė pamanė ne taip išgirdusi. – Mano dukra. Ji ką tik grįžo iš mokyklos ir persiren­ ginėja patogesniais drabužiais. Ar ne siaubingas karštis? – pasiteiravo ponia Čen dėdama padėklą, ant kurio stūksojo aukštos stiklinės su atšaldyta arbata. – Prašau pasivaišinti vėsiu gėrimu. – Jūs puikiai kalbate angliškai, – paėmusi stiklinę paste­ bėjo Klerė. – Tikrai? – atsainiai mestelėjo Melodė. – Ketveri metai Velslio koledže, manyčiau, padarė savo. – Jūs mokėtės universitete Amerikoje? – nustebo Klerė. Nežinojo, kad kinės vyksta mokytis į šią šalį. – Dievinu kiekvieną ten praleistą minutę, – leidosi į prisiminimus ponia Čen, – tik ne tą siaubingą, siaubingą maistą. Tie amerikiečiai galvoja, kad keptas sumuštinis su sūriu yra maistas! O kinai, kaip žinote, labai rimtai žiūri į valgį. – Ar Loketė taip pat mokysis Amerikoje?


Pianino mokytoja

15

– Dar nenusprendėme, – atsakė ponia Čen, – bet aš mieliau pakalbėčiau apie jūsų studijas. – Ak, – Klerė pasijuto netikėtai užklupta. – Suprantate, apie ką aš, – maloniu balseliu suokė ki­ nė, – kur mokėtės muzikos, ir panašiai. Klerė atsilošė. – Labai ilgai rimtai mokiausi. Studijavau su ponia Eloi­ za Polok ir jau ketinau stoti į karališkąją konservatoriją, kai pasikeitė mano šeimos padėtis. Ponia Čen sėdėjo pakreipusi galvą ir laukė. Keliai pa­ kreipti į vieną šoną, plonos kaip paukščiuko kulkšnys su­ kryžiuotos. – Taigi negalėjau tęsti mokslų, – pasakojo Klerė. Ar reikėtų aiškinti visas smulkmenas tai nepažįstamai poniai? Klerės tėvą atleido iš spausdinimo kompanijos, ir šeimai teko iškęsti kelis juodus mėnesius, kol jis rado naują drau­ dimo agento darbą. Jo uždarbis net labai stengiantis buvo nepastovus – vyras neturėjo prekeivio talento, tad apie to­ kią prabangą kaip skambinimo pianinu pamokos nekilo nė minties. Ponia Polok, labai gera moteris, pasisiūlė mokyti Klerę už daug mažesnį užmokestį, tačiau merginos motina, jautri ir be reikalo demonstruojanti išdidumą, atsisakė net svarstyti tą mintį. – Ir kokį lygį pasiekėte? – Ruošiausi septintosios klasės egzaminams. – Loketė tik pradedančioji, bet norėčiau, kad mokyto­ ja – gera muzikantė – imtųsi darbo rimtai, – pareiškė ponia


16

j a n i c e y. k . l e e

Čen. – Visus egzaminus mergaitė turi išlaikyti ypatingai gerai. – Na, muzikuoju tikrai rimtai, o puikiai pasirodyti eg­ zaminuose teks pačiai Loketei – tai jos rankose, – atšovė Klerė. – Aš egzaminus išlaikiau labai gerai. Į kambarį įėjo Loketė – kur jau ten, tiesiog įsirito. Mo­ tina buvo mažutė, dailutė, o mergaitė – putli, apvalutė, išsi­ pūtusiais skruostais. Jau dabar atrodė apkūnesnė už mamą, o žvilgantys plaukai buvo surišti į storą uodegą. – Sveika, – tarstelėjo mergytė. Angliškai kalbėjo su la­ bai ryškiu akcentu. – Lokete, tai ponia Pendleton, – glostydama dukrai skruostą pristatė Melodė. – Ji atvyko pasižiūrėti, ar nega­ lėtų tapti tavo muzikos mokytoja, tad prašyčiau elgtis labai mandagiai. – Ar tau patinka pianinas, Lokete? – pasiteiravo Kle­ rė ir tuojau nusprendė, kad į dešimtmetę mergaitę kreipėsi per daug lėtai. Neturėjo bendravimo su vaikais patirties. – Nežinau, – atrėžė Loketė. – Gal. – Lokete! – sušuko jos mama. – Juk sakei, kad nori mo­ kytis. Todėl ir nupirkome tau naują Steinway. – Labai gražus vardas – Loketė, – įsiterpė Klerė. – Kaip jis tau, patinka? – Nežinau, – sumurmėjo mergaitė. Paėmusi stiklinę su atšaldyta arbata atsigėrė. Nedidelė srovelė nuvinguriavo per barzdą. Paėmusi nuo sidabrinio padėklo servetėlę mama nuvalė dukrai smakrą.


Pianino mokytoja

17

– Ar ponas Čenas greitai pasirodys? – paklausė Klerė. – Ak, Viktoras! – nusijuokė Melodė. – Jis per daug už­ siėmęs, kad suktų galvą dėl namų reikalų. Mano vyras visą laiką skiria darbui. – Šit kaip, – tarstelėjo Klerė. Nežinojo, apie ką kalbėtis toliau. – Ar nepagrotumėte mums ko nors? – paklausė Melo­ dė. – Ką tik nusipirkome pianiną, tad būtų labai malonu išgirsti, kaip juo skambina profesionalus muzikantas. – Žinoma, – tarstelėjo Klerė. Nesumojo, ką daugiau ga­ lėtų pasakyti. Pasijuto taip, tarsi būtų verčiama dirbti kokia paprasčiausia linksmintoja, bet nepavyko sugalvoti, kaip mandagiai atsisakyti. Ji pagrojo nesudėtingą etiudą, kuris, regis, patiko Melo­ dei, o Loketė visą laiką rangėsi kėdėje. – Manau, viskas bus kuo puikiausiai, – prabilo ponia Čen. – Ar galėsite mokyti ketvirtadieniais? Klerė tylėjo. Ji dar nežinojo, ar iš viso imtis šio darbo. – Muzikos užsiėmimai turėtų vykti ketvirtadieniais, nes likusiomis dienomis Loketė lanko kitas pamokas, – paaiš­ kino mergaitės mama. – Gerai, – nusprendė Klerė. – Sutinku. ~•~ Loketės mama buvo tipiška Honkongo moteris. Klerė matė tokias kaip ji pietaujančias restorane Excelsior, besi­ juokiančias ir apkalbinėjančias viena kitą. Tokias moteris


18

j a n i c e y. k . l e e

vadino taitais, jas nesunkiai galėjai pastebėti prabangių dra­ bužių parduotuvėlėse besimatuojančias naujausius mode­ lius arba lipančias į vairuotojų vairuojamus automobilius. Kartais ponia Čen grįždavo namo ir uždėjusi grakščią liesą kvepiančią rankelę dukrai ant peties imdavo melodingai čiauškėti apie muziką. O tada Klerė jau negalėdavo nieko padaryti, į galvą ateidavo mintys: „Jūs, žmonės, juk skandi­ nate savo dukteris!“ Motina buvo jai pasakojusi, kad kinai yra ne kažin ką geresni už gyvulius, ir jie vertina tik sūnus, o dukteris skandina. Kartą ponia Čen užsiminė su vyru einą į pobūvį Jockey klube. Moteris visa žvilgėjo deimantais, vil­ kėjo ilgą juodą suknelę, lūpos žėrėjo ryškiu raudoniu. Ne­ atrodė panaši į gyvulį. Briusas Kamstokas, vadovaujantis vandentiekio departamentui, sykį buvo Klerę ir Martiną nusivedęs į tą klubą, kartu ėjo ir jo žmona. Tada jie gėrė rausvą džiną ir stebėjo žirgų lenktynes, o aplink tribūnose klykavo daugybė lošėjų. ~•~ Savaitę prieš porcelianiniam kiškučiui įkrentant Klerei į rankinę, po pamokos į kambarį įžengė Viktoras ir Melodė Čenai. Kai jie pasirodė, įmantriai drožinėtas senovinis rau­ donmedžio laikrodis, kurio ciferblatas dar buvo išpuoštas perlamutriniais kinų hieroglifais, išmušė penkias, tad Klerė jau rinkosi savo daiktus. Nedidukų kinų porelė žvilgančia oda ir juodomis kaip angliukai akimis atrodė lyg kokios porcelianinės figūrėlės.


Pianino mokytoja

19

– Jau išeinate? – sausai tarstelėjo ponas Čenas. Jis vil­ kėjo dabitišku dryžuotu jūros mėlio kostiumu, iš kišenėlės kyšojo tamsiai raudona nosinaitė. – Juk lygiai penkios! – vyras kalbėjo angliškai su vos juntamu kinų akcentu. Klerė raustelėjo. – Atėjau anksčiau. Manau, buvo be dešimties minučių keturios, – atšovė ji. Klerė visada didžiavosi punktualumu. – Ak, neimkite į galvą, – nuramino ponia Čen. – Vikto­ ras tik erzinasi. Baik! – tekštelėjo vyrui maža rankele. – Jūs, anglai, visą laiką tokie rimti. – Na, gerai, – netvirtu balsu pratarė Klerė. – Mudvi su Lokete visą valandą rimtai dirbome. Mergaitė nuslydo nuo kėdės ir šmurkštelėjo tėvui po pažastimi. – Labas, tėti, – nedrąsiai pasisveikino. Dabar jai nebū­ tum davęs nė dešimties – atrodė daug jaunesnė. Tėvas pa­ plojo mergaitei per petį. – Kaip laikosi mano mažasis Rachmaninovas? – paklau­ sė jis, ir patenkinta Loketė sukikeno. Kambaryje sukaukšėjo ponios Čen aukštakulniai. – Ponia Pendleton, – paklausė ji, – ar nenorėtumėte su mumis prisėsti atsigaivinti gėrimais? – kinė vilkėjo kostiu­ mėlį lyg iš madų žurnalo viršelio. Tai tikrai buvo origina­ lus, iš Paryžiaus atkeliavęs modelis. Švarkelis buvo siūtas iš aukso spalvos šilko, priekyje susegamas daugybe sagučių, o žvilgantis geltonas sijonas driekėsi ir krito žemyn lyg perre­ gima skraistė.


20

j a n i c e y. k . l e e

Profile for knygos.lt

Pianino mokytoja  

Kartais meilės romano pabaiga yra tik pradžia... o aistra būna tokia pat griaunanti kaip karas. Klara Pendlton, mergina iš Anglijos provinci...

Pianino mokytoja  

Kartais meilės romano pabaiga yra tik pradžia... o aistra būna tokia pat griaunanti kaip karas. Klara Pendlton, mergina iš Anglijos provinci...

Profile for knygos.lt
Advertisement