Bornas. Sunaikinta tapatybė

2

ro b e rt l u d l u m

Bornas. Sunaikinta tapatybė

3

Robert Ludlum

bornas sunaikinta tapatybė

Romanas

Iš anglų kalbos vertė ignas urnikas

4

ro b e rt l u d l u m

Bornas. Sunaikinta tapatybė

5

1 skyrius Traleris kaip nerangus žvėris, beviltiškai bandantis ištrūkti iš neperžengiamos pelkės, nėrė į tamsias nirštančios jūros bangas. Jos buvo milžiniškos – atrodė, siekia patį Galijoto viršugalvį – ir žvėriška jėga mušėsi į laivo bortus; nakties vėjo pagauti balti vandens purslai taškėsi į denį. Visur aidėjo skausmingos lūžtančių daiktų dejonės, nuo trinties į medį girgždėjo laivo sijos, o virvės buvo įtemptos taip, kad, atrodė, tuoj nutrūks. Žvėris palengva merdėjo.

Laivo skausmo aimanas ir bangų mūšos keliamą triukšmą perskrodė du netikėti sprogimai. Jie atsklido iš blankiai apšviestos besiblaškančio laivo kajutės. Tarpduryje išniro vyras, jis viena ranka įsikibo į laivo turėklą, o kitą laikė prispaudęs prie pilvo.

Paskui jį sekė atsargus, bet agresyviai nusiteikęs vyriškis.

Jis tvirtai atsirėmė į kabinos durų staktą, pakėlė ginklą, nusitaikė, ir jūroje tvyrojusiame chaose nuaidėjo dar vienas šūvis.

Ir dar vienas. Žmogus prie turėklo, pakirstas kulkų, pakėlė rankas prie galvos, nuo ketvirtosios kulkos smūgio nejučiomis loštelėjo atgal. Staiga tralerio pirmagalys smigo tarp dviejų milžiniškų bangų, sužeistasis, negalėdamas atitraukti rankų nuo galvos, pakilo į orą. Jam neliko nieko kita, kaip tik pasisukti kairėn.

Laivas vėl šoktelėjo aukštyn, didžioji pirmagalio ir korpuso dalis pakilo virš vandens paviršiaus ir įstūmė tarpduryje stovėjusį vyrą atgal į kajutę. Krisdamas ir nesitaikydamas jis sugebėjo iššauti dar vieną – penktąjį – kartą. Sužeistasis garsiai suriko, apakintas kraujo ir jūros purslų rankomis beviltiškai

6

ro b e rt l u d l u m

siekė ko nors, į ką galėtų įsikibti. Nieko neužgriebdamas gaudė orą; pirmyn pakrypus kūnui, jam sulinko kojos. Laivas staiga pasisuko prieš vėją, ir vyras prakirsta kaukole nusviro per bortą ir paniro į tamsią beprotybę.

Jis jautė šaltą vandenį, mėginantį jį apgaubti, praryti, įtraukti į savo gelmes, jį suko ratais, tada iškėlė į paviršių, kad gautų įkvėpti oro. Po vieno atokvėpio vėl pasikartojo povandeninis košmaras.

Neįtikėtina, bet vyras jautė ir karštį – neįprasta, drėgna, neaišku iš kur prie smilkinio atsiradusi ugnis persmelkė jį praryti besitaikiusį stingdantį šaltį. Taip pat jautė ir ledą; keista – ledi­ nis dilgčiojimas pilve, kojose ir krūtinėje atšildė supantį šaltos jūros vandenį. Vyras visa tai juto ir jame pradėjo busti panika.

Jis galėjo įsivaizduoti savo paties kūną, besiblaškantį prieš vandens galybę, rankas ir kojas, įnirtingai besistengiančias ištrūkti iš sūkurio gniaužtų. Nors vyras jautė, galvojo, matė, suvokė, kas yra kova ir panika, tačiau ramybė vis dar ėmė viršų. Tai buvo ramybė, apimanti stebėtoją, kuris nedalyvauja įvykiuose ir nors suvokia, kas vyksta, dėl nieko nesijaudina.

Panika užvaldė netikėtai – ji nustelbė ir karštį, ir šaltį, ir atsitiktinį stebėtoją. Jis negali pasiduoti ir nurimti! Dar ne! Tai turi atsitikti bet kurią akimirką; jis nežinojo, kas atsitiks, bet tikėjo, kad tai atsitiks. Jis turėjo ten būti!

Dėl oro trūkumo, atrodė, tuoj sprogs krūtinė, bet jis stipriai draskė kojomis bei rankomis virš jo tvyrojusią vandens sieną.

Pagaliau išniro į paviršių, visomis išgalėmis stengėsi išsilaikyti virš tamsių bangų. Kilk! Kilk!

Regis, jo maldoms pakluso milžiniška banga; apsuptas purslų ir tamsos, jis laikėsi ant jos keteros. Nieko. Apsisuk!

Apsisuk!

Tai atsitiko. Sprogimas buvo galingas, girdėjosi per vandens ir vėjo ūžesį, šis vaizdas ir garsas nelaimėliui tapo savotiškomis durimis į ramybę. Staiga nušvitęs dangus priminė ugnies karūną, aplink ją galėjai matyti įvairiausių dydžių ir

Bornas. Sunaikinta tapatybė

7

formų daiktų, sprogimo metu bangos išmestų į tamsiausius karūnos šešėlius.

Jis nugalėjo. Kad ir dėl ko varžėsi, jis nugalėjo.

Staiga vėl paniro po vandeniu į tamsos liūną. Vyras jautė bangas, šiurkščiai ir skausmingai besitrankančias į jo pečius, vėstantį smilkinį, kuris ką tik buvo įkaitęs iki baltumo, atšylančias ledines žaizdas kojoje ir krūtinėje, ir...

Jo krūtinė. Ją taip skaudėjo! Į jį tikriausiai kažkas atsitrenkė – smūgis pakankamai stiprus, kad sutraiškytų kaulus, staigus ir neišvengiamas. Ir vėl! Nelįsk prie manęs. Palik mane ramybėje.

Ir vėl!

Jis nagais kibo į vandens sieną, vėl spyrėsi į paviršių, kol kažką pajuto. Didelį, tepaluotą objektą, kuris plūduriavo atkartodamas jūros judesius. Jis net neįsivaizdavo, koks tai daiktas, bet visgi jis ten buvo ir vyras jį jautė, galėjo pačiupti.

Laikyk! Jis nuves tave į ramybę. Į tylą... Ir ramybę...

Ankstyvos saulės spinduliai skverbėsi per rytinio dangaus rūką ir žibėjo Viduržemio jūros paviršiuje. Paraudusiomis akimis, virvių nutrintomis rankomis mažo žvejybinio laivelio kapitonas ramiai sėdėjo ant šiurkštaus borto, dėkingai žvelgdamas į pagaliau nurimusią jūrą, ir rūkė Gauloise cigaretę. Jis pažvelgė į atidarytą vairinę, kur jo jaunesnysis brolis kaip tik tuo metu spaudė greičio svirtį priekin, šalimais paskutinis įgulos narys tikrino tinklą. Jie linksmai juokėsi, tai puiku, nes praėjusią naktį ne juokai rūpėjo. Iš kur ta audra išdygo? Marselio orų prognozėse apie ją nebuvo net užsiminta; jei būtų pranešę, jie būtų saugiai pasilikę arčiau kranto. Iki vidurdienio kapitonas norėjo pasiekti žvejybos plotus aštuoniasdešimt kilometrų į pietus nuo Pajūrio La Seno, tačiau ne brangių remonto darbų kaina (verta paminėti, kad šiais laikais tokio dalyko kaip pigūs remonto darbai tiesiog nėra). Ir ne savo gyvybės kaina – vakar, regis, kelis kartus tik per plauką jos nesumokėjo.

8

ro b e rt l u d l u m

– Tu es fatigue, mon frere! – šypsodamasis sušuko brolis. – Vas te coucher! Je suis tres capable!* – Taip, tiesa, – mesdamas cigaretę per bortą ir nuslysdamas ant denyje esančių tinklų tarė jis. – Jei truputį pamiegosiu, nieko bloga nenutiks.

Kaip gerai, kad prie vairo stovi brolis. Šeimos laivą visada turėtų vairuoti šeimos narys, nes jo akys daug pastabesnės.

Netgi jei minėtasis šeimos narys šneka ne šiurkščiai kaip jis, bet sklandžiai lyg literatas. Beprotybė! Vieneri metai universitete, o brolis jau norėjo įkurti compagnie. Su viena valtimi, kurios geriausios dienos jau seniai praėjo. Beprotybė. Kuo knygos padėjo praėjusią naktį? Kai jo compagnie vos neapsivertė aukštyn kojom?

Jis užsimerkė, įmerkė rankas į teliuškuojantį ant denio vandenį. Jūros druska padės užgydyti virvių nuospaudas. Nuospaudas, įgytas tvirtinant įrangą, kuri, jausdama audros įniršį, visai nesiruošė likti savo vietoje.

– Žiūrėk! Ten. Tai brolio balsas. Atrodo, pastabių šeimos narių dėka miegoti neteks.

– Kur ten? – šūktelėjo jis.

– Priekyje! Vandeny žmogus! Jis į kažką įsikibęs! Į nuolaužą, gal į kokią pliauską.

Kapitonas perėmė vairą, pasuko laivą prie vandenyje plūduriavusio žmogaus dešiniojo šono, išjungė variklius, kad laivas nekeltų tiek daug bangų. Vyras atrodė taip, lyg menkiausias judesys jo pabalusias rankas atplėštų nuo medžio gabalo, į kurį buvo įsikibęs. Jo visas kūnas buvo suglebęs kaip skenduolio.

– Padarykit iš virvių lasą! – sušuko kapitonas broliui ir kitam įgulos nariui. – Panardinkit jam po kojom! Atsargiai! Pritraukit prie liemens. Švelniai patraukit.

– Niekaip nepaleidžia to medžio gabalo! * Tu pavargęs, mano brolau. Eik miegoti – aš ir pats sugebėsiu (pranc.).

Bornas. Sunaikinta tapatybė

9

– Pasilenkit ir atplėškit, gali būti, kad jis taip ir mirė įsikibęs, kol sustingo galūnės.

– Ne. Jis gyvas... Bet, atrodo, vos vos. Lūpos juda, tačiau jokio garso. Vyzdžiai irgi juda, bet nemanau, kad mus mato.

– Pagaliau atplėšėm!

– Pakelkit! Griebkit už pečių ir užkelkit ant denio. Atsargiai!

– Dievo Motina, pažiūrėk į galvą! – sušuko įgulos narys. – Ji prakirsta.

– Tikriausiai per audrą atsitrenkė į tą medžio gabalą, – tarė brolis.

– Ne, – įdėmiai žvelgdamas į žaizdą tarė kapitonas. – Ji labai siaura, lyg daryta kažkuo aštriu. Ji nuo kulkos. Manau, į jį šovė.

– Juk negali būti tuo tikras.

– Ir daugiau nei vieną kartą, – dar sykį permetęs akimis kūną pridūrė kapitonas. – Sukit Por Nuaro salos link. Ta sala arčiausiai mūsų. Krante yra gydytojas.

– Tas anglas?

– Jis vis dar dirba.

– Kai gali, – sumurmėjo kapitono brolis. – Kai leidžia vynas. Jam puikiau sekasi su pacientų gyūnais nei su pačiais pacientais.

– Nesvarbu. Kol iki ten nuplauksim, jis bus lavonas. O jei išgyvens, tiesiog liepsime sumokėti už sunaudotą kurą ir prarastą laimikį. Surask vaistinėlę – nors ir nepadės, tačiau reikia aprišti galvą.

– Žiūrėkit! – šūktelėjo įgulos narys. – Pažiūrėkit į jo akis!

– Ir kuo jos tokios ypatingos? – susidomėjo brolis.

– Prieš akimirką buvo pilkos – tokios pilkos kaip plieniniai lynai. Dabar jos mėlynos!

– Tikriausiai todėl, kad ryškiau šviečia saulė, – gūžtelėjo pečiais kapitonas. – Arba tau tiesiog pasirodė. Nesvarbu, kape spalvos nesvarbios.

10

ro b e rt l u d l u m

——— Laivų signalai visomis išgalėmis stengėsi nustelbti įkyrų žuvėdrų klyksmą – šie garsai seniai įprasti krantinėje. Buvo vėlyva popietė, vakaruose švietė ugninis saulės kamuolys, oras buvo per karštas, per tvankus. Virš prieplaukos link uosto vedė akmenimis grįsta gatvė, palei ją smėlio ir sausos žemės sklypeliuose stovėjo keli balti apšiurę namai. Užlopytos medinės grotelės, byrantis tinkas, prilaikomas negrabiai priklijuotų plytelių – tai viskas, kas buvo likę iš verandų. Kažkada prieš dešimtis metų, kai gyventojai apgaulingai tikėjo, jog Por Nuaro sala galėtų tapti dar vienu Viduržemio jūros perlu, šie namai buvo daug geresnės būklės. Deja, jų svajoms nebuvo lemta išsipildyti.

Iš visų namų vedė takai į gatvę, tačiau vienas jų buvo dažniau naudojamas nei kiti. Jis priklausė anglui, kuris į Por Nuarą atvyko prieš aštuonerius metus, genamas aplinkybių, kurių niekas nesuprato ir, tiesą sakant, net nesistengė suprasti. Jis buvo gydytojas, o krantinėje gydytojo labai reikėjo. Kabliai, adatos ir peiliai tuo pat metu buvo ir gyvybiškai svarbūs įrankiai, ir daiktai, su kuriais susidūręs galėjai smarkiai susižeisti. Jei su le medicin susitikai gerą dieną, galėjai tikėtis, kad tave sulopys neblogai. Kita vertus, jei apsilankius pas gydytoją viskio ir vyno smarvė buvo ypač stipri, mieliau rizikuodavai išgyventi be jo pagalbos.

Ainsi soit il.* Jis nebuvo geresnis už nieką.

Bet ne šiandien. Šiandien takas buvo nenaudojamas. Juk šeštadienis – visas miestelis puikiai žinojo, kad šeštadieniais girtas kaip pėdas gydytojas siausdavo mieste, o vakarą baigdavo su pirma pasitaikiusia kekše. Žinoma, žmonės pripažino, kad kelis paskutiniuosius šeštadienius gydytojas pakeitė savo įpročius, mieste jo nebuvo nė kvapo. Bet iš esmės niekas negalėjo pasikeisti, į daktaro namus butelis po butelio vis dar siuntė * Tebūnie (pranc.).

Bornas. Sunaikinta tapatybė

11

viskį. Daktaras tiesiog liko namie. Taip elgėsi nuo tada, kai žvejų valtis iš La Siotato atplukdė tą labiau lavoną nei gyvą žmogų primenantį nepažįstamąjį.

Daktaras Džefris Vošburnas staiga pabudo. Miegojo jis nepatogiai nunarinęs galvą, nosis uodė burnos kvapą, kuris, reikia pažymėti, buvo ne itin malonus. Bandydamas susiorientuoti, jis sumirksėjo ir pažvelgė link atvirų miegamojo durų.

Nejau jo popietės miegą vėl nutraukė nesuprantamos paciento sapalionės? Ne, tylu kaip kapinėse. Dėkui Dievui, netgi lauke skraidančios žuvėdros palaimingai tylėjo. Šiandien buvo šventoji Por Nuaro salos diena; diena, kai atplaukiantys laivai neerzino žuvėdrų savo sužvejotomis žuvimis.

Vošburnas pažvelgė į tuščią stiklą ir pustuštį viskio butelį ant stalelio šalia kėdės. Vaizdas buvo geresnis nei įprastai. Paprastą sekmadienį ir butelis, ir stiklas tokiu metu jau būtų tušti, o praėjusios nakties skausmas numalšintas škotišku viskiu. Jis nusišypsojo vėl jausdamasis dėkingas seseriai iš Koventrio, kuri jam šį malonumą finansavo iš savo mėnesinės stipendijos.

Ji buvo gera mergina, ta Besė, ir, Dievas mato, galėjo sau leisti daug daugiau nei jam siuntė, bet jis visgi buvo dėkingas ir už tokią pagalbą, kokios sulaukė. Vieną dieną ji liausis, pinigų daugiau nebus ir svaigulio bus siekiama pigiausiu vynu, kol galiausiai skausmas liausis. Amžinai.

Jis su šiuo neišvengiamu faktu sėkmingai taikėsi... Iki tada, kai prieš tris savaites ir penkias dienas nepanorėję prisistatyti gydytojui žvejai iš jūros į priimamąjį atitempė leisgyvį vyrą.

Jie taip elgėsi iš pasigailėjimo, bet nenorėjo niekur įsivelti. Juk Dievas matė – vyras buvo peršautas.

Tiesa, žvejai nežinojo, kad vyro kūną ir protą pažeidė ne tik kulkos.

Liesas gydytojas pakilo nuo kėdės ir svirduliuodamas nuėjo prie lango, pro kurį atsivėrė vaizdas į prieplauką. Nuleisdamas žaliuzes jis markstėsi nuo saulės, paskui prisimerkęs ėmė

12

ro b e rt l u d l u m

tyrinėti gatvę ieškodamas, kas kėlė triukšmą. Tai buvo arklio traukiamas vežimas, kuriame sėdėjo sekmadieniniam pasivažinėjimui išsiruošusi žvejo šeima. Po velnių, kur kitur dar galėjai išvysti tokį vaizdą? Vošburnas negalėjo susilaikyti nesijuokęs – jis prisiminė turistus vežiojančias prašmatnias karietas ir puikiai prižiūrėtus, tačiau kastruotus arklius Londono Regento parke ir palygino juos su vaizdu sau prieš akis. Bet juokas ilgai netruko, jį nutraukė prisiminimas apie įvykius prieš tris savaites. Jis buvo susitaikęs su mintimi, kad niekada daugiau nebepamatys Anglijos. Bet gal dar viskas pasikeis. Viską pakeisti galėtų nepažįstamasis.

Jei jo prognozės nebuvo klaidingos, tai gali įvykti bet kurią dieną, bet kurią valandą ar net minutę. Žaizdos kojose, pilve ir krūtinėje buvo gilios ir sunkios, gal net mirtinos, jei kulkos nebūtų likusios įstrigusios kūne, pačios prideginusios žaizdas ir pastoviai skalaujamos jūros vandens. Jas ištraukti iš sterilizuotų, suminkštėjusių žaizdų nebuvo taip sunku, kaip galėjo būti susiklosčius kitokioms aplinkybėms. Didžiausią rūpestį kėlė galvos žaizda: ji nebuvo gili, bet, atrodo, buvo pažeistos smegenys. Jei kulka būtų pataikiusi keliais milimetrais kairiau ar dešiniau, žmogus jau būtų praradęs gyvybines funkcijas.

Bet jos dar nebuvo prarastos, taigi Vošburnas apsisprendė. Jis trisdešimt šešias valandas negėrė alkoholio, valgė kiek galima daugiau krakmolingo maisto, gėrė tiek vandens, kiek tik pajėgė nuryti. O tada atliko pačią sudėtingiausią operaciją, kokią tik mėgino atlikti nuo to laiko, kai buvo atleistas iš Maklino ligoninės Londone. Jis milimetras po milimetro nuvalė skaidulingas vietas, tada virš žaizdos ištempė ir susiuvo odą. Vošburnas žinojo, kad menkiausias neatsargus judesys šepetėliu, adata ar spaustuku reiškia paciento mirtį.

Dėl daugybės priežasčių jis nenorėjo, kad pacientas mirtų.

Viena buvo ypatinga.

Kai darbas buvo baigtas, o paciento būklė stabilizavosi, daktaras Džefris Vošburnas grįžo prie savo būtinojo cheminio ir fiziologinio reikmens – butelio. Jis vėl buvo girtas, bet ne

Bornas. Sunaikinta tapatybė

13

tiek, kad peržengtų visas ribas. Visą laiką jis puikiai žinojo, kur yra ir ką daro. Nuostabi pažanga.

Kurią nors dieną ar valandą nepažįstamasis sutelks visą dėmesį ir tars ką nors suprantamai.

Netgi bet kurią akimirką.

Pirmiausia pasigirdo žodžiai. Gaiviam jūros vėjui vėdinant kambarį jie pakibo ore.

– Kas čia? Kas yra kambaryje?

Vošburnas atsisėdo ant gulto, permetė kojas į šoną ir lėtai atsistojo. Svarbu nekelti netikėto ar garsaus triukšmo, nedaryti staigių judesių, kurie galėtų sukelti pacientui regresiją. Kelias artimiausias minutes gydytojas privalės elgtis taip pat subtiliai, kaip operacijos metu. Jame tūnantis gydytojas buvo pasirengęs.

– Draugas, – tyliai tarė jis.

– Draugas?

– Šneki angliškai? Taip ir maniau. Įtariau, kad esi kanadietis arba amerikietis. Dantų įrašų neradau nei Jungtinėje Karalystėje, nei Paryžiuje. Kaip jautiesi?

– Nežinau.

– Tikriausiai užtruksi. Nori pasituštinti?

– Ką?

– Pašikti, seni. Tam skirtas basonas tau prie šono. Tas baltas, kairėje. Žinoma, jei tik suspėjam laiku.

– Atsiprašau.

– Nereikia. Visiškai normalus kūno procesas. Aš gydytojas, tavo gydytojas. Mano vardas Džefris Vošburnas. O koks tavo?

– Ką?

– Klausiu, koks tavo vardas?

Nepažįstamasis pasuko galvą ir įsispoksojo į rytinės šviesos nutviekstą sieną. Tada atsisuko ir nukreipė mėlynas akis į gydytoją.

– Nežinau.

– O, mielas Dieve.

14

ro b e rt l u d l u m

——— – Juk daug kartų kartojau. Tai ilgai užtruks. Kuo labiau stengsies, kuo stipriau save kamuosi, tuo bus blogiau.

– Tu girtas.

– Aš beveik visada girtas. Tai nesvarbu. Jei klausysi, galiu duoti tau užuominų.

– Aš klausau.

– Nė velnio. Vis nusisuki. Guli savo kokone ir slepi mintis po antklode. Išklausyk dar kartą.

– Klausau.

– Per komą – ilgai trukusią komą – šnekėjai trimis skirtingomis kalbomis. Anglų, prancūzų ir kažkokia makalyne, kuri, mano nuomone, kilusi iš Tolimųjų Rytų. Taigi esi daugiakalbis; įvairiose pasaulio vietose jautiesi lyg namie. Galvok geografiškai. Kuri tau patogiausia?

– Tikrai anglų.

– Dėl to abu sutarėme. Tai kuri pati nepatogiausia?

– Nežinau.

– Tavo akys apvalios, o ne siauros. Sakyčiau, tu tikrai ne iš Tolimųjų Rytų.

– Tikrai.

– Tai kodėl tada kalbi ta kalba? Dabar pasitelk asociacijas.

Parašiau žodžių, įsiklausyk į juos. Tarsiu juos fonetiškai. Makwa. Tam-Kwan. Kee-sah. Pasakyk pirmą dalyką, kuris šauna į galvą.

– Nieko.

– Ėmiau ir patikėjau.

– Ko tu, po velnių, iš manęs nori?

– Kažko. Bet ko.

– Tu girtas.

– Tą jau pripažinome. Nuolat. Taip pat išgelbėjau tavo sušiktą gyvybę. Girtas ar ne, aš esu gydytojas. Kažkada netgi buvau labai geras.

– Kas atsitiko?

Bornas. Sunaikinta tapatybė

gą.

15

– Pacientas abejoja gydytoju?

– Kodėl ne?

Vošburnas stabtelėjo, telkdamas mintis pažvelgė pro lan-

– Buvau girtas, – tarė jis. – Sako, kad dėl to ant operacinio stalo nužudžiau du žmones. Su vienu dar būčiau išsisukęs, bet ne dviem. Tegul Dievas juos palaimina, jie labai greitai pastebi dėsningumus. Niekada tokiam kaip aš neduok skalpelio ir neslėpk jo po pagarbą keliančiu baltu chalatu.

– Buvo būtina?

– Kas būtina?

– Gerti?

– Taip, po velnių, – stovėdamas prie lango tyliai tarė Vošburnas. – Taip buvo ir bus. Pacientui neleidžiama teisti gydytojo.

– Atsiprašau.

– O tu turi užknisantį įprotį atsiprašinėti. Tie tavo atsiprašymai skamba ne natūraliai, o kaip bandymas keisti temą. Nė sekundei neįtikinsi manęs, kad esi užmaršus žmogus.

– Tada žinai kažką, ko nežinau aš.

– Apie tave? Taip. Daug. Ir beveik viskas skamba kaip visiška nesąmonė.

Pasilenkęs į priekį vyras atsisėdo. Pro atsagstytus marškinius buvo matyti jo lieknas kūnas, sutvarstytas pilvas ir krūtinė.

Jis susidėjo rankas prieš save ir raumenyse išryškėjo venos.

– Išskyrus tai, apie ką šnekėjom?

– Taip.

– Dalykai, apie kuriuos šnekėjau būdamas komos būsenos?

– Ne, ne visai. Didžiąją dalį to marazmo jau aptarėme. Kalbas, tavo geografijos žinias – miestus, apie kuriuos aš beveik nesu girdėjęs, – tavo fanatišką įprotį vengti vardų. Vardų, kuriuos nori pasakyti, bet nesakysi. Tavo polinkį ginčytis – pulti, atšokti, slėptis, bėgti; turiu pridurti, kad visi tie veiksmai buvo gana agresyvūs. Nenorėdamas, kad iš naujo atsivertų žaizdos,

16

ro b e rt l u d l u m

turėjau tave pririšti. Bet apie visa tai jau šnekėjome. Yra ir kitų dalykų.

– Apie ką čia šneki? Kokie dar dalykai? Kodėl man nieko nesakei?

– Nes jie fiziniai. Galima sakyti, išorinis kiautas. Nebuvau įsitikinęs, kad tu pasirengęs tai išgirsti. Dabar įsitikinau.

Susinervinęs vyras susiraukė ir loštelėjo atgal.

– Dabar gydytojas neturėtų teisti paciento. Apie ką čia šneki?

– Gal pradėkim nuo tavo keistai atrodančios galvos? Ypač veido.

– Kuo jis ypatingas?

– Tu gimei ne tokiu veidu.

– Ką čia šneki?

– Pažvelgiau per didinamąjį stiklą, operacijos visuomet palieka savo žymę. Seni, tavo išvaizda koreguota.

– Koreguota?

– Tavo smakras atsikišęs. Drįstu teigti, kad jame buvo duobutė. Ją panaikino. Ryškus, tikėtina, slaviškų šaknų turintis kairysis viršutinis skruostikaulis taip pat turi vos pastebimas chirurginio rando žymes. Drįsčiau spėti, kad kažkas pašalino apgamą. Tavo nosis – angliška, kažkada buvo labiau atsikišusi nei dabar. Ji taip pat buvo subtiliai susiaurinta. Tavo aštrūs bruožai sušvelninti. Ar supranti, apie ką šneku?

– Ne. – Tu gana patrauklus vyras, bet tavo veidas atpažįstamas ne pagal bruožus, o pagal kategoriją, į kurią patenka.

– Kategoriją?

– Taip. Tavo veidas primena tipišką anglosaksišką fizionomiją, tokių nemažai gali pamatyti geresniuose kriketo laukuose ar teniso kortuose. Arba Mirabel’s bare. Juk tie veidai galiausiai tampa beveik neatskiriami, ar ne? Visi bruožai savo vietose, dantys tiesūs, ausys prispaustos prie galvos – nieko išsiskiriančio, viskas kaip ir turi būti, tik truputėlį sušvelninta.

Bornas. Sunaikinta tapatybė

17

– Sušvelninta?

– Na, gal geriau tiktų žodis „išpuoselėta“. Atrodai visiškai savimi pasitikintis, gal net arogantiškas, įpratęs gauti tai, ko trokšti.

– Vis dar nesuprantu, ką mėgini pasakyti.

– Pabandysiu paaiškinti kitaip. Pakeitęs plaukų spalvą, pakeiti veidą. Matosi, kad spalva keista – plaukai nušiurę. Užsidedi akinius, užsiaugini ūsus – ir jau kitas žmogus. Spėju, kad įpusėjai trečią dešimtį, bet galėtum būti dešimčia metų vyresnis arba penkeriais jaunesnis, – stebėdamas pašnekovo reakciją ir, atrodo, svarstydamas, ar tęsti toliau, Vošburnas nutilo. – Beje, kalbant apie akinius, ar atsimeni tuos testus, kuriuos darėm aną savaitę?

– Žinoma.

– Tavo regėjimas visiškai normalus, akinių tau nereikia.

– Ir nemaniau, kad reikės.

– Tai iš kur tinklainėje ir vokuose atsirado požymių, kad ilgą laiką nešiojai kontaktinius lęšius?

– Nežinau. Kažkokia nesąmonė.

– Galiu pasiūlyti vieną paaiškinimą?

– Mielai išklausyčiau.

– Abejoju, kad taip manysi vėliau, – gydytojas grįžo prie lango ir vėl pažvelgė į lauką. – Tam tikrų tipų kontaktiniai lęšiai yra sukurti tam, kad pakeistų akių spalvą, o kai kurie akių tipai šiai procedūrai tinka labiau nei kiti. Dažniausiai melsvų ar pilkų atspalvių. Tavo akių spalva yra tarp pilkos ir mėlynos.

Prie vieno apšvietimo jos pilkšvos, prie kito – mėlynos. Taigi gamta tave apdovanojo, todėl šiuo atveju nereikėjo jokių pakeitimų.

– Kokiu atveju?

– Norint pakeisti išvaizdą. Sakyčiau, netgi labai profesionaliai. Vizos, vairuotojo pažymėjimai keičiami vos panorėjus.

Plaukai: rudi, geltoni, raudoni. Akys – jų keisti neįmanoma – žalios, pilkos, mėlynos. Galimybės plačios, ar ne? Ir visi tie

18

ro b e rt l u d l u m

veidai patektų į tą kategoriją, kur bruožai suplakami į vieną pasikartojančią visumą.

Sunkiai atsiremdamas rankomis ir sulaikydamas kvapą jis atsistojo nuo kėdės.

– Turbūt pernelyg įsisiūbavo tavo vaizduotė. Tikriausiai visai nusišneki.

– Yra pėdsakų, galima rasti operacijų žymių. Štai tau ir įrodymai.

– Tavo interpretacija, su didele cinizmo doze. O jei įvyko nelaimė ir mane tiesiog „sutvarkė“? Tai paaiškintų operaciją.

– Tik ne tokią, kokia padaryta tau. Atstatomųjų operacijų metu niekas nesivargina, nedažo plaukų, nešalina odos defekt­ų.

– Tu to nežinai! – piktai sušuko vyras. – Yra daug įvairiausių nelaimingų atsitikimų rūšių, skirtingų procedūrų. Tu ten nebuvai, negali būti visiškai tikras.

– Puikui! Pyk ant manęs. Reikėtų pykti dažniau. O kol siunti, pagalvok. Kas tu buvai? Kas esi dabar?

– Pardavėjas... Tarptautinės kompanijos, kuri specializuojasi Tolimuosiuose Rytuose, darbuotojas. Gal taip ir yra. Arba dėstytojas... Tikriausiai kalbų. Kokiame nors universitete. Tai irgi įmanoma.

– Gerai. Išsirink vieną. Tučtuojau!

– Aš... negaliu. – Vyro akyse aiškiai matėsi neviltis.

– Nes pats netiki savo žodžiais.

Jis papurtė galvą.

– Ne. O tu?

– Ne, – tarė Vošburnas. – Dėl vienos priežasties. Tie darbai gana sėslūs, o tavo kūnas panašus į žmogaus, kuris nuolat patiria fizinę įtampą. Tik nepamanyk, kad galvoje turiu profesionalų sportininką ar kažką panašaus. Tu tikrai ne... Kaip ten sakoma? Prisiminiau – tu nesi spinta. Bet, nepaisant to, tavo raumenys tvirti, rankos įpratusios prie didelių krūvių, stiprios.

Kitomis aplinkybėmis spėčiau, kad esi darbininkas, įpratęs ne-

Bornas. Sunaikinta tapatybė

19

šioti sunkius nešulius, gal žvejys, visą dieną tampantis tinklus.

Bet tavo žinių bagažas, netgi drįsčiau sakyti – intelektas – tokias galimybes atmeta.

– Kodėl man atrodo, kad tu kažkur suki? Kažkur kitur.

– Nes mes kartu dirbame jau kelias savaites. Pastebėjai bendrų požymių.

– Tai aš teisus?

– Taip. Turėjau pamatyti, kaip reaguosi į tai, ką dabar pasakiau. Į ankstesnes operacijas, plaukus, kontaktinius lęšius.

– Ir kaip man pavyko?

– Siutinančiai ramiai. Atėjo laikas, nėra prasmės atidėti šio pokalbio. Tiesą sakant, neturiu kantrybės. Sek paskui mane.

Vošburnas nusivedė vyrą per svetainę, pro galinėje namo sienoje esančias duris nuėjo į vaistų sandėliuką. Įžengęs vidun, pakėlė kampe stovintį senovinį projektorių aprūdijusiu ir sutrūkinėjusiu lęšiu.

– Šitą liepiau atvežti kartu su prekėmis iš Marselio, – padėdamas įrenginį ant stalo ir įkišdamas laidą į rozetę tarė jis. – Technikos stebuklu šito šlamšto niekaip nepavadinsi, bet vis dar veikia. Užtrauk žaliuzes, gerai?

Vyras be vardo ir atminties priėjo prie lango ir nuleido žaliuzes; kambaryje įsivyravo tamsa. Vošburnui įjungus projektoriaus lempą ant baltos sienos atsirado šviesus kvadratas. Tada jis už lęšio įkišo mažą skaidrę.

Staiga kvadratas užsipildė didelėmis raidėmis.

Die Bank Gemeischaft 11 Bahnhofstrasse. Zurich.

0-7-17-12-0-14-26-0 – Kas čia? – paklausė bevardis vyras.

– Pažvelk į jį. Išstudijuok. Galvok.

– Tai kažkokia banko sąskaita.

– Kaip tik tai. Tai banko pavadinimas ir jo adresas, vietoje vardo parašyti skaičiai, bet kadangi jie užrašyti ranka, tai

20

ro b e rt l u d l u m

tikriausiai yra sąskaitos savininko parašas. Standartinė procedūra.

– Kur juos gavai?

– Iš tavęs. Tai labai mažas negatyvas, spėju, perpus ma­ žes­nis už trisdešimt penkių milimetrų juostą. Jį tau implantavo – chirurgiškai implantavo – po oda virš kairiosios šlaunies.

Skaičiai parašyti tavo ranka; tai tavo parašas. Su juo tu Ciuriche gali atidaryti banko saugyklą.

Bornas. Sunaikinta tapatybÄ—

21

22

ro b e rt l u d l u m