Bembis. Bembio vaikai

2 skyrius

Miškas ir pieva Ankstyvą vasarą medžiai stovėjo po žydru dan-

gumi išskėtę šakas, tylūs, traukdami į save iš saulės sklindančią jėgą. Žolynų ir krūmų tankmėje lyg baltos, raudonos ar geltonos žvaigždės skleidėsi gėlės. Visur kvepėjo gaivia lapija, žiedais, drėgna žole ir žaliuojančiais medžiais. Rytui brėkštant ir saulei nusileidus visas miškas skambėjo tūkstančiais balsų.

Tokios buvo Bembio kūdikystės dienos.

Jis ėjo paskui motiną siauru takeliu, vingiuojančiu per krūmus. Kaip smagu buvo čia žingsniuoti. Jis visur matė daugybę tokių takų; jie skersai išilgai kryžiavosi per mišką. Motina žinojo juos visus.

Bembis vis klausinėjo. Jis mėgo kamantinėti motiną.

Jam buvo malonu nuolat klausinėti ir paskui klausytis, ką atsako mama. Kartais jis nieko nesuprasdavo, bet jam buvo malonu vien tai, kad galėdavo klausti kada tik panorėjęs. Kartais nieko neklausdavo, bet ir tai buvo malonu, nes tada galėjo savaip vaizduotis viską, ko nesupratęs.

11

Dabar jis paklausė: – Mama, kieno šitas takas?

Motina atsakė: – Mūsų.

Bembis kamantinėjo toliau: – Tavo ir mano?

– Taip.

– Mūsų abiejų?

– Taip.

– Tik mūsų abiejų?

– Ne, – tarė motina. – Mūsų, stirnų...

– Kas yra stirnos? – paklausė Bembis ir nusijuokė.

Motina nužvelgė jį ir taip pat nusijuokė.

– Tu esi stirna ir aš esu stirna. Mes esame stirnos.

Supranti?

Bembis iš juoko net pašoko.

– Taip, suprantu. Aš esu maža stirna, o tu – didelė stirna. Ar ne taip?

Motina linktelėjo galvą.

– Na, matai.

Bembis vėl surimtėjo.

– Ar, be tavęs ir manęs, yra dar daugiau stirnų?

– Žinoma, – tarė motina. – Daugybė.

– Kur jos? – sušuko Bembis.

– Čia, aplink.

– Bet... aš jų nematau.

– Pamatysi.

– Kada? – Bembis iš to smalsumo net stabtelėjo.

12

– Greitai.

Motina ramiai ėjo toliau. Bembis sekė paskui. Jis tylėjo, didžiai susimąstęs galvojo, ką galėtų reikšti „greitai“.

Jis nusprendė, kad „greitai“ tikrai nereiškia „tuojau“.

Bet negalėjo suprasti, kada tas „greitai“ baigiasi ir kada prasideda „ilgai“. Staiga jis paklausė: – Kas padarė šitą taką?

– Mes, – atsakė motina.

Bembis nusistebėjo: – Mes? Tu ir aš?

Motina atsakė: – Na, mes... mes, stirnos.

Bembis paklausė: – Kokios?

– Mes visos, – nutraukė jį motina.

Jie ėjo toliau. Bembis buvo gerai nusiteikęs ir jam knietėjo stryktelėti į šoną, tačiau jis klusniai sekė paskui motiną. Greta jų ant žemės sušlamėjo žolė. Kažkas smarkiai nuliuoksėjo į šalį. Šeškas vijosi pelę...

– Kas čia buvo? – paklausė išgąsdintas Bembis.

– Nieko, – nuramino motina.

– Bet... – drebėjo Bembis, – bet aš mačiau.

– Menkniekis, – tarė motina. – Šeškas papjovė pelę.

Bet Bembis buvo baisiai išsigandęs. Lig šiol nepažįstamas didžiulis siaubas suspaudė jam širdį. Ilgai truko, kol jis vėl prašneko. Tada paklausė: – Kodėl jis papjovė pelę?

13

– Todėl... – nutylėjo motina, – ...eime greičiau – pasakė ji, tarsi jai būtų dingtelėjusi kita mintis, lyg ji būtų pamiršusi klausimą. Bembis straksėjo paskui.

Praslinko gerokai laiko. Jie vėl ramiai žingsniavo.

Bembis paklausė: – Ar mes irgi kada nors papjausime pelę?

– Ne, – atsakė motina.

– Niekada? – neatlyžo Bembis.

– Niekada, – išgirdo atsakymą.

– Kodėl ne? – palengvėjusia širdimi vėl klausė Bembis.

– Todėl, kad mes nieko nepjauname, – paprastai atsakė motina.

Bembis pralinksmėjo.

Jauname uosyje, augančiame šalia kelio, pasigirdo spigus klyksmas. Motina nekreipdama į tai dėmesio ėjo toliau. Tačiau Bembis susidomėjęs sustojo. Aukštai šakose vaidijosi du kėkštai, apiplėšę kažkokį lizdą.

– Tučtuojau man pranykit, nenaudėli! – rėkė vienas.

– Nesijaudinkit, kvaily, – atkirto antrasis, – aš jūsų visai nebijau.

Pirmasis rėkė lyg paklaikęs: – Vagie, susiieškokit sveikas pats sau lizdų! Aš jums suskaldysiu makaulę. – Jis beveik kraustėsi iš proto. – Kokia niekšybė! – burnojo jis, – kokia niekšybė.

Antrasis pastebėjo Bembį, nusileido dviem šakom žemiau ir sutarškėjo jam: – Ko čia žiopsai, snargly! Nešdinkis!

Bembis išsigandęs šoko iš vietos, pasivijo motiną ir vėl 14

žingsniavo įkandin jos nuolankus ir įsibauginęs, tikėdamasis, kad motina nepastebėjo, jog jis buvo atsilikęs.

Po valandžiukės jis paklausė: – Mama... ką reiškia „niekšybė“?

Motina atsakė: – Nežinau.

Bembis valandėlę mąstė. Paskui vėl kamantinėjo: – Mama, kodėl jie pykosi vienas su kitu?

Motina tarė: – Jie vaidijosi dėl maisto.

Bembis smalsavo: – Ar mes kada nors irgi vaidysimės dėl maisto?

– Ne, – patikino motina.

Bembis vėl paklausė: – Kodėl ne?

– Čia mums jo visiems užtenka.

Bembis norėjo dar kažko pasiteirauti: – Mama?

– Ką?

– Ar mes kada nors irgi vienas su kitu pyksimės?

– Ne, vaikeli, – tarė motina, – tarp mūsų to nebūna.

Jie traukė toliau. Staiga priešais kažkas akinamai nušvito. Baigėsi žalia krūmų ir krūmokšnių tankmė. Dar keli žingsniai ir jiems prieš akis atsivėrė šviesi miško aikštė.

Bembis jau norėjo šokti į priekį, tačiau motina sustojo.

– Kas čia? – nekantriai ir labai sužavėtas sušuko jis.

– Pieva, – atsakė motina.

– Kas yra pieva? – neatstojo Bembis.

15

Motina jį pertarė: – Pats viską pamatysi.

Ji surimtėjo ir sukluso. Stovėjo nekrutėdama, iškėlusi galvą, įdėmiai klausėsi, giliai įkvėpdama uostinėjo orą ir atrodė itin griežta.

– Gerai, – pagaliau prabilo ji, – galime išeiti iš miško.

Bembis buvo bešokąs, bet ji pastojo jam kelią.

– Luktelėsi, kol tave pašauksiu.

Bembis tuojau pakluso ir susilaikė.

– Geras vaikas, – pagyrė motina. – O dabar gerai įsidėmėk, ką tau sakysiu.

Bembis įdėmiai klausėsi, ką susijaudinusi aiškino motina.

– Ne taip jau lengva išeiti į pievą, – dėstė ji, – tai sunku ir pavojinga. Ir neklausk kodėl. Tu šitai vėliau patirsi.

Kol kas daryk, ką tau sakau. Ar sutinki?

– Taip, – pažadėjo Bembis.

– Gerai. Pirmiausia aš išeisiu viena. Pastovėk čia ir palauk. Ir vis žvilgčiok į mane. Nė valandėlę nenugręžk nuo manęs akių. Jei pastebėsi, kad atbėgu, apsisuk ir dumk, kiek kojos neša. Aš tave pasivysiu.

Ji nutilo tarsi būtų ką mąsčiusi, paskui ėmė primygtinai mokyti: – Kad ir kas būtų, bėk, bėk, kiek tik gali... Bėk... jei kas ir atsitiktų... jei ir pastebėtum, kad aš... kad aš sukniubau... Nežiūrėk manęs, supranti?.. Kad ir ką išvystum ar išgirstum, spruk pirmyn, tuojau pat spruk ir taip greitai, kiek tik gali!.. Ar pažadi man?

16

– Taip, – tarė Bembis dar tyliau.

Motina rimtai kalbėjo toliau: – Ar nepamirši šito?

– Ne, – baikščiai atsakė Bembis. „Tai galiu jau eiti“, – pagalvojo motina. Dabar ji atrodė šiek tiek ramesnė.

Motina išėjo aikštėn. Bembis nenuleido nuo jos akių ir matė, kaip ji ėjo priekin pamažu, plačiais žingsniais.

Jis stovėjo laukdamas, pilnas baimės ir smalsumo. Matė, kaip motina klausėsi, matė ją krūpčiojančią ir pats krūpčiojo, pasirengęs šokti į tankmę. Štai motina vėl aprimo, o po minutės net pralinksmėjo, patenkinta pažvelgė jo pusėn ir šūktelėjo: – Eikš!

Bembis iššoko į pievą. Jį apėmė neapsakomas džiaugsmas. Tankmėje viršum savęs jis buvo matęs tik žalias medžių viršūnes. Dabar, kiek tik akys užmatė, regėjo aukštą dangaus mėlynę ir jautėsi laimingas.

Miške jis buvo matęs tik vieną kitą platų saulės spindulį. Dabar staiga atsidūrė karštoje, akinamoje saulės viešpatijoje. Bembis jautėsi apsvaigęs. Jis nerangiai pašoko aukštyn tris, keturis, penkis kartus. Kitaip jis ir negalėjo elgtis. Jį kažkas skatino šokinėti į viršų. Motina stovėjo šalimais ir džiaugėsi. Paskui ji šyptelėjo Bembiui, šoko į šalį ir taip ėmė sukti ratą, kad net aukšta žolė šniokštė!

Bembis persigando ir nė krust. Jis norėjo apsigręžti ir dumti. Tik staiga atšuoliavo motina. Sustojo per porą žingsnių nuo jo, nusišypsojo jam ir sušuko: 17

– Pagauk mane! – ir nukūrė.

Ką visa tai reiškė? Kas čia staiga pasidarė motinai? Štai ji vėl pašėlusiai greitai pribėgo, tarsi skriste atskrido, niuktelėjo nosimi jam į pašonę ir skubiai tarė: – Pagauk mane! – ir nudūmė.

Bembis puolė paskui ją. Vos du žingsnius žengė. Paskui jo žingsniai virto lengvais šuoliais. Bembį lyg kažkas traukte traukė, jis tarėsi skrendąs. Jį lyg kas savaime nešė. Motina retkarčiais trumpam stabtelėdavo, atgaudavo kvapą ir krypčiodavo į tą pusę, kur praskrisdavo Bembis.

Jis sustojo, žengė prie motinos ir laimingas pažvelgė į ją. Paskui juodu gerai nusiteikę vaikštinėjo kartu.

– Žiūrėk, mama, – sušuko Bembis, – gėlė skrenda.

– Tai ne gėlė, – tarė motina, – tai drugelis.

Dabar Bembis pastebėjo, kad viršum pievos ore skraido begalės tokių drugelių. Atrodė, lyg tai būtų keliaujančios gėlės, linksmos gėlės, kurios nenorėjo augti ant kotelių ir pakilo į orą užsigeidusios truputį pašokti. Kai jis vėl pažvelgė į žemę, jį pradžiugino visa ta tūkstanteriopa guvi gyvybė, krutanti jam po kojomis. Daugybė gyvų būtybių šokinėjo ir žybsėjo į visas puses.

– Kas čia, mama? – paklausė jis.

– Čia mažulėliai, – atsakė motina.

– Pažvelk, – sušuko Bembis, – štai šoka žolės stiebelis.

Oi... kaip aukštai jis šoka!

– Tai ne žolė, – paaiškino motina, – tai gerasis žiogelis.

– Dėl ko jis taip šokinėja? – paklausė Bembis.

18

– Kad mes čia einame, – atsakė motina, – ...jis bijo.

– Ei! – kreipėsi Bembis į žiogą, tupintį ant baltagalvės žiedo. – Ei! – mandagiai užkalbino Bembis, – nebijokite, mes tikrai jums nieko nedarysime.

– Aš nebijau, – tarškančiu balsu atsakė žiogas. – Tik pirmą akimirką išsigandau, nes kaip tik šnekėjausi su savo pačia.

– Prašom man atleisti, – kukliai tarė Bembis. – Mes jums sutrukdėme.

– Niekis, – sutarškėjo žiogas. – Kada jūs čia, tai niekis.

Bet juk niekad nežinai, kas toks eina, ir turi pasisaugoti.

– Mat šiandien aš pirmąsyk gyvenime esu pievoje, – porino Bembis. – Motina man... Žiogas panarino galvą, nutaisė rimtą išraišką ir suniurzgė: – Man tai neįdomu. Man nėra kada su jumis tauškėti, dabar turiu susiieškoti savo pačią. Op! – Ir pradingo.

– Op! – apstulbęs tarė Bembis.

Paskui nubėgo pas motiną.

– Tu... aš su juo kalbėjau.

– Su kuo? – paklausė motina.

– Na, su žiogu, – pasakė Bembis, – aš su juo kalbėjau.

Jis buvo toks draugiškas. Ir jis man labai patinka. Jis toks nuostabiai žalias, o jo pasturgaliukas toks vaiskus kaip ploniausias lapas, bet ne, tokių lapų nėra.

– Tai sparnai.

– Taip? – Bembis šnekėjo toliau: – O jis atrodė toks rimtas, susimąstęs. Vis dėlto buvo draugiškas.

19

O kaip jis moka šokinėti! Tai turi būti labai sunku. Jis tik ištarė: „Op!“ – ir iššoko taip aukštai, kad tu jo nė neužmatytum.

Jie patraukė toliau.

Drugys tingiai karojo prie stiebelio ir pamažėle krutino sparnus.

– Tupėkite, tupėkite, neskriskite! – sušuko jam Bembis.

– Kam man tupėti? Juk aš esu drugys, – atsakė tas nustebęs.

– Ak, patupėkite nors trupučiuką, – maldavo Bembis. – Jau seniai trokštu pamatyti jus iš arti. Būkite toks geras.

– Gerai, – tarė drugys baltukas, – tik neilgai.

Bembis sustojo priešais jį.

– Koks jūs gražus, – sušuko sužavėtas, – koks gražus!

Tarsi gėlė!

– Ką? – Drugys supleveno sparnais. – Tarsi gėlė? Mes manome, kad esame gražesni už gėles.

Bembis suglumo.

– Žinoma, – mikčiojo jis, – daug gražesni. Atleiskite, aš tai norėjau pasakyti...

– Man vis tiek, ką jūs norėjote pasakyti, – atkirto drugys. Jis įmantriai išrietė laibą savo liemenį ir puikuodamasis ėmė žaisti plonais čiuptuvais.

Bembis stebėjo jį sužavėtas.

– Koks jūs dailus, – tarė jis, – koks švelnus ir dailus! Ir kokia grožybė tie balti sparnai!

20

Drugys plačiai išskleidė sparnus, paskui pastiepė juos aukštyn ir jie atsidūrė vienas greta kito, tapo panašūs į pakeltą burę.

– A, – sušuko Bembis, – dabar suprantu, kad jūs gražesni už gėles! Be to, galite skraidyti, o gėlės negali. Taip esti dėl to, kad jos tvirtai priaugusios prie žemės.

Drugys pakilo.

Jis pakilo taip lengvai, kad negalėjai nė pastebėti.

Drugys kabojo vaiskiame ore, o jo balti sparneliai plazdeno švelniai ir nepaprastai grakščiai.

– Tik dėl jūsų aš taip ilgai tupėjau, – tarė jis šmėkščiodamas priešais Bembį aukštyn ir žemyn. – Bet dabar jau skrendu sau. Šitiek visko nutiko pievoje.

21