DABARTIS – Džulianai, gana žaisti. Ruošk namų darbus. Džulianas neatplėšė akių nuo telefono ekrano. – Aš ir ruošiu namų darbus, – atsakė jis. – Kaip tik skambinu Grandmére* dėl literatūros projekto. Džuliano mama kilstelėjo antakius. Sūnus retai kada šiaip sau skambindavo močiutei, o apie mokyklos projektą ji išgirdo pirmąkart. Jai knietėjo sužinoti, ar Džulianas jos nevedžioja už nosies. Bet išgirdusi telefono pypsėjimą išėjo iš kambario ir uždarė duris. Niekas neatsiliepė, ir Džulianas jau ruošėsi padėjęs telefoną imtis kito vaizdo žaidimo, kai išgirdo pažįstamą balsą: – Allô? Allô? Ekrane pasirodė veidas. Pagaliau Grandmére. Džuliano močiutė į senatvę netapo vangi. Ji taip didžiavosi savo žvitrumu. Ryškūs lūpų dažai ir madingi drabužiai pasauliui skelbė, kad ji vis dar yra jėga, kurios reikia paisyti. Be to, buvo linkusi išrėžti, ką mano. Ji – moteris, turinti tvirtą nuomonę. – Labas, Grandmére! – atsiliepė Džulianas. * Močiutė (pranc., čia ir toliau – vert. past.).
9