Emi
Čedžu sala, 2011-ųjų gruodis
Horizonte nutįsta plonytė oranžinė juosta, nušviesdama pilką gruodžio dangų viršum tamsių Pietų jūros vandenų. Šaltą priešaušrio valandą Emi keliai skundžiasi kiek išgalėdami. Kairioji koja tokia sunki. Šiūrindama į paplūdimį Emi ją šiek tiek velka. Kitos moterys jau susirinkusios, rengiasi naro kostiumais, maukšlinasi veido kaukes. Tik saujelė nuolatinių nardytojų stovi prie vandens virpėdamos, daugiau ar mažiau nusirengusios. Dėl to, kad jų tiek nedaug, Emi kaltina žvarbų žiemišką parytį. Būdama jaunesnė, ir pati dar būtų gerai pagalvojusi, ar verta ropštis iš šiltos lovos ir nerti į ledinius vandenis, bet amžius ją užgrūdino. Įveikusi pusę kelio uolėtu krantu, Emi jau girdi, kaip Džin Hi pasakoja kitoms moterims istoriją. Vieną iš Emi mėgstamųjų. Jiedvi su Džin Hi užaugo drauge. Jų draugystė tęsiasi jau bemaž septynis dešimtmečius, išgyveno du karus. Džin Hi rankos plaikstosi lyg skrydžiui kylantys atitrūkę vėjo malūno sparnai, ir Emi suklūsta laukdama dramatiškos pauzės, visada stojančios prieš pat juoko protrūkį. Vėjo gūsis kilsteli mėlynos dervuotos drobės kraštą, po ja pasimato sena žvejų 25