Bėgantys su buliais by knygos.lt

Bėgantys su buliais

Mano metai su Hemingway’ais

Valerie HEMINGWAY RUNNING WITH THE BULLS Ballantine Books, New York, 2004

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Už leidimą panaudoti anksčiau skelbtą ir neskelbtą medžiagą leidėjai dėkoja: Ernesto Hemingway’aus fondui: už neskelbtą 1959 m. spalio 30 d. Ernesto Hemingway’aus laišką Valerie Danby-Smith. Copyright © 2004 by The Ernest Hemingway Foundation.

Už ištrauką iš „A Tribute to G. Hemingway“, Valerie Hemingway (publikuotą in: The Hemingway Review, Vol. 22, No. 2). Copyright © 2003 by The Ernest Hemingway Foundation. All rights reserved. Skelbiama gavus Ernesto Hemingway’aus fondo leidimą.

Faber and Faber Ltd.: už ištrauką iš „Little Gidding“, paimtą iš „Four Quartets“ Collected Poems 1909–1962, T. S. Eliot. Skelbiama gavus leidyklos Faber and Faber Ltd., Londonas, leidimą.

The World I, „The Washington Times Corporation“ leidinys.

Šioje knygoje autorė panaudojo ir dalį straipsnių, kurie anksčiau buvo publikuoti North Dakota Quarterly, Vol. 68, Nos. 2 and 3.

This edition published by arrangement with Ballantine Books, an imprint of Random House, a division of Penguin Random House LLC

ISBN 978-609-466-861-6

TURINYS

PIRMAS SKYRIUS

Pabaigos ir pradžios 11

ANTRAS SKYRIUS

Gražusis Dublinas: šeimos albumas 16

TREČIAS SKYRIUS

Nauji horizontai: Londonas ir žemynas 30

KETVIRTAS SKYRIUS

Ispanija 35

PENKTAS SKYRIUS

Gimtadieniai, bulių karštinė ir naujos pareigos, la Secretaria 51

ŠEŠTAS SKYRIUS

Provansas ir Paryžius: gyvenimas – tai šventė, kuri visada su tavimi 90

SEPTINTAS SKYRIUS

Išsiskyrimai ir pažadai 113

AŠTUNTAS SKYRIUS

Kuba, 1960 122

DEVINTAS SKYRIUS

Vakarienių savaitė 131

DEŠIMTAS SKYRIUS

Draugai, žvejyba ir Fidelis 141

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Laiškai ir mano trumpas pasirodymas viešumoje 154

DVYLIKTAS SKYRIUS

Nuogąstavimai 158

TRYLIKTAS SKYRIUS

Atsisveikinimas su finca 167

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Ir vėl Ispanija 175

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Brodvėjus kviečia, ir laidotuvės 187

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Sugrįžimas į Havaną 211

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Renkame šukes, Kečumas, 1961-ųjų ruduo: „Labiau už viską jis dievino rudenį“ 242

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Niujorkas, naujas gyvenimas, 1962 254

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims 279

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Asilas, mulas ir ponis 300

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Nuosmukis ir žlugimas 333

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Laikas kalbėti 351

Post scriptum 357

Padėka 362

Rinktinis literatūros sąrašas 364

PIRMAS SKYRIUS

Pabaigos ir pradžios

– Mirusioji nepageidavo savo laidotuvėse jokių kalbų nei maldų, – be jokios pompastikos ar jausmų pranešė griežtas jaunuolis juodu kostiumu ir atgal sušukuotais juodais plaukais.

Buvo niūri 1986 metų lapkričio diena, stovėjau jau pažįstamoje vietoje, mažose San Valio kapinaitėse, Aidaho valstijoje.

Laidojimo namų darbuotojas bejausmiu veidu padėjo plastikinę pušų žalumo dėžutę ant pailgos dirbtinės vejos atraižos, dengiančios šviežiai iškastą kapą. Galėtum pamanyti, kad tai pigi įrankių dėžė iš prekybos centro. Trumpa ceremonija baigėsi. Du nedideli greta stoviniavę būreliai rimtyje ėmė skirstytis į priešingas puses. Man per petį patapšnojo aukštas žilstelėjęs pagyvenęs vyras.

– Ar prisimenate mane? Aš George’as Saviersas, – prisistatė.

Iš Montanos į Kečumą atvairavau į savo vyro pamotės Mary Hemingway laidotuves. Daugiau nė vienam iš susirinkusiųjų atsisveikinti su paskutine Ernesto žmona valstijos sienos kirsti nereikėjo. Iš šeimos narių mačiau tik Jacką Hemingway’ų, vadintą Bumby, jo žmoną Puck ir jųdviejų dukterį Muffet, gy-

Hemingway venusius netoliese. Man artinantis Jackas pamojavo ir pakvietė prie savo šeimos. Kitoje kapo pusėje atpažinau kelis senus draugus, visus čionykščius, susibūrusius aplink Clarą Spiegel. Tarp jų buvo ir daktaras George’as Saviersas. Ernesto gydytojo, artimo draugo ir patikėtinio George’o kone ketvirtį amžiaus akyse nebuvau mačiusi. Prieš išvykdama sužinojau, kad Mary administratorė prašė Claros pasirūpinti laidotuvių reikalais ir taip paniekino Jacką, vyriausiąjį iš trejeto Hemingway’aus sūnų ir paveldėtoją. Taip ir maniau, kad ir šį šeimos susitikimą darkys trintis ir nesutarimai!

Po laidotuvių su Jacku, Puck ir Muffet užsukome į vietos kavinę. Pasėdėjome stebėtinai maloniai. Apie Mary niekas nė neužsiminė. Kaip keista, pamaniau. Airijoje, iš kur esu kilusi, laidotuvės yra šventė. Velionis šventės kaltininkas, esantis ir nebesantis, pagerbiamas pasakojimais, muzika bei tostais – taip deramai palydimas tiek draugas, tiek ir priešas. Laidotuvės – tai metas prisiminti, atidėti šalin nuoskaudas ir permąstyti gyvenimą bei draugystę, tai katarsis, nubudimas. Bet tai, ką regėjau tądien, mintijau, buvo iš viso niekas. Nei budynių, nei apeigų, nei ašarų, nei šventės po jų. Nepaisant to, jaučiausi neapsakomai laisva. Atėjo metas naujam gyvenimo skyriui. Sakoma, kad istorija kartojasi. Vienas mano gyvenimo skyrius baigėsi, o kitas prasidėjo prieš dvidešimt ketverius metus –tąkart stovėjau tose pačiose kapinėse ir toje pačioje vietoje per Ernesto Hemingway’aus laidotuves. Jose taip pat dalyvavo ir George’as Saviersas. Jis juk buvo artimiausias Hemingway’aus draugas. Būtent George’o vardu Ernestas prisistatė Mayo klinikoje, kur gydėsi nuo siaubingosios savo depresijos. Laidotuvėse dalyvavo ir Mary, visų žvilgsniai krypo tik į ją – gedinčią, priblokštą našlę. Jai nereikėjo įsivaizduoti to baisaus, savižudiško

šūvio, kuris pasiuntė jos vyrą į kruviną nebūtį. Ji tai matė, ji ir

George’as Brownas.

Hemingway’aus laidotuvės buvo uždaros, leisti tik pakviestieji. Užvis labiausiai nepageidaujami buvo žurnalistai, nors visam pasauliui knietėjo išgirsti smulkmenas. Apie įvykį pranešė visi laikraščiai, visos radijo stotys bei televizijos kanalai. Juk ranką prieš save pakėlė vienas didžiausių dvidešimto amžiaus literatūros korifėjų. Mary karštai neigė, kad mirties priežastis savižudybė, tvirtino, jog vyrą pražudė nelaimė valant ginklą. Faktus mėgino nuslėpti ne tiek nuo pasaulio, kiek nuo savęs pačios. Žiauri, nepakeliama tiesa būtų tik dar labiau padidinusi tragiškos netekties skausmą. Todėl Mary viską tiesiog neigė.

Laidotuvės žymi pradžias ir pabaigas. Ernesto laidotuvės užbaigė intensyvų mano pačios gyvenimo tarpsnį. Su Hemingway’ais buvau susipažinusi vos prieš dvejus metus, per 1959-ųjų San Isidro festivalį Madride. 1961-ųjų liepą, Ernestui atgulus amžinojo poilsio, žvelgiau į žmones, paveikusius jo gyvenimą. Į Marcelline, vos vyresnę seserį, kūdikystėje augintą kaip dvynę, o vaikystėje tapusią nuolatine varžove. Man girdint jis nėsyk neatsiliepė apie ją su meile. Į šešiolika metų jaunesnį brolį Leicesterį, pramintą Baronu, – nors išvaizda jis buvo be galo panašus į žymųjį rašytoją, šis jį dažniau niekino, nei gerbė. Leicesteris paveldėjo veikiau ne talentą, o panašų smarkų būdą, nerangumą ir draugiškumą. Jo šėlionės reikliam ir irzliam broliui nuolat keldavo keblumų. Mačiau ir aštuoniasdešimtmetį Charlie’į Sweeny, į pensiją išėjusį pulkininką, kurio bičiulystė su Hemingway’umi truko du karus ir daugybę dešimtmečių; ir George’ą Browną, likus trims dienoms iki Ernesto žūties parvežusį juodu su Mary iš Mayo klinikos, vienintelį – be Mary – buvusį jų namuose Kečume, kai įvyko toji fatališka „nelaimė“. Krito į akis, kad laido-

tuvėse nedalyvavo draugas bei kolega A. E. Hotchneris, vadintas Hotchu, kuris netrukus išgarsėjo kaip knygos „Tėtušis Hemingvėjus“ autorius. Paskutiniais metais Hotchas buvo vienas pagrindinių žmonių Ernesto gyvenime, o tuos kelis mėnesius iki jo mirties – ir artimas Mary bičiulis. Mary mėgino užkirsti kelią Hotcho memuarų leidybai – kūrinį ji laikė nesuvokiama jų draugystės išdavyste, – bet nesėkmingai.

Vertas, nevertas. Visi susirinkusieji buvo tikrinami, ir dauguma testo neišlaikė. Nors pati pažinojau vos kelis, šį tą buvau girdėjusi apie kiekvieną ir puikiai supratau, ką jie reiškė žmogui, kurio atminimo pagerbti atvyko.

Tą dieną, vos dvasininkas baigė maldas už mirusįjį, pajutau ant peties ranką. Atsigręžusi išvydau Hemingway’aus kopiją, kokio jo būta prieš penkiolika metų, – jo brolį Leicesterį. Šis skubriai man šnipštelėjo: „Gerbiamoji ledi (tai buvo jo įprastas pagarbus kreipinys į moteris), gal žinote, kur mano rankraštis?“

Kalbėjo apie autobiografiją, kurią siuntė Ernestui į Finca Vigía 1960-ųjų pavasarį. Ją gavęs Ernestas nė nesivargino slėpti įtūžio. „Jei Baronas nori pinigų, kodėl manęs jų nepaprašo?“ – siusdamas išnešė pluoštą popierių pro bibliotekos duris ir išmetė sudeginti. Užpylęs žibalo brūkštelėjo degtuką. Liepsnos šovė aukštyn į apniukusį dangų. Šiltame ore kylantys dūmai užstojo vaizdą į Havaną ir uostą. Prireikė ne vienos valandos, kol Ernestas atgavo pusiausvyrą. Nei tada, nei kada vėliau neatskleidžiau Leicesteriui jo kūrinio likimo.

Kai prieš dvi dienas iki Ernesto laidotuvių atvykau į San Valį, Mary staiga prisiminė, kad dirbu Newsweek redakcijoje. Ir pasigailėjo mane pakvietusi. Apimta sielvarto vaizdavosi, kad tuo kvietimu pasinaudosiu savo karjeros labui (kaip, be jokių abejonių, būtų pasielgusi pati). Davę man laisvadienių Newsweek

redaktoriai išties būtų apsidžiaugę straipsniu apie šį įvykį, gavau ne vieną pasiūlymą, bet visų atsisakiau. Tačiau, kad ir kaip stengiausi, vis tiek tapau pašaliete, nepageidaujama šeimos susitikimuose ir išvykose. Jaučiausi nusivylusi ir irzau, kam iš viso varginausi atvykti. Tačiau, kaip visad, pasidarbavo likimas. Dalyvavimas Ernesto laidotuvėse pakeitė mano gyvenimą. Nepraėjus nė mėnesiui mečiau žurnalistės darbą ir lydėjau Mary į

Kubą pasirūpinti Ernesto daiktais. Mudviem abiem nepaprastai sumaniai pavyko iš Finca Vigía į Jungtines Valstijas parsigabenti milijono dolerių vertės paveikslus, neįkainojamus rankraščius, laiškus ir kitus atmintinus dalykus, nors tuo metu iš tos šalies nevalia buvo išsivežti visiškai nieko. Kitus ketverius metus mažyčiame kabinete, kurį dešimtame savo pastato Penktojoje aveniu aukšte man skyrė Charlie’is Scribneris, skaičiau ir rūšiavau visus iki vieno dokumentus, rankraščius bei laiškus, bent kiek susijusius su Hemingway’aus gyvenimu. Ernesto laidotuvės man turėjo ir dar svarbesnių padarinių.

Jauniausias jo sūnus Gregory jau seniai buvo svetimas tėvui. Kai gyvenau Hemingway’ų namuose, jo vardą minėti buvo užginta. O kadangi apie jį nekalbėjome, visiškai neįsivaizdavau, kas užtraukė jam tokią nemalonę. Jaunėlis, vadintas Gigi, prie laidotuvėse susirinkusios šeimos derėjo ne ką labiau nei aš. Jis taip pat nebežinojo, ko griebtis. Buvome atstumtieji, tad sėdinėdami viešbučio „Christiania Lodge“ svetainėje ar klajodami po vienintelę to kaubojų miestelio gatvę nejučia susidraugavome. Užmezgėme ryšį, o vėliau sudarėme ir santuoką. Mudu su Gregory beveik dvidešimtį metų gyvenome audringą, nuostabų, siaubingą, nuotykių kupiną gyvenimą. Per Mary laidotuves ir šitai jau ėjo į pabaigą. Buvome pradėję skyrybų procesą. Pradžios ir pabaigos, pabaigos ir pradžios.

ANTRAS SKYRIUS

Gražusis Dublinas: šeimos albumas

Mano kilmė niekuo neužsiminė apie ateityje laukiančius nuotykius – arba užsiminė viskuo. Mano šeima ir vaikystė buvo grynas prieštarų kratinys, paradoksas nuo pradžios iki pabaigos. Gimiau 1940 metais Dubline, anglės ir airio šeimoje: protestantas tėvas augo Airijoje, o katalikė motina savo namais vadino Londoną. Anuomet Dublinas tebuvo Viktorijos laikų korseto suvaržytas provincijos miestelis. Johno Hustono filmo The Dead („Mirusieji“) veiksmas laisvai būtų galėjęs vykti mūsų šeimos namuose Dubline per bet kurią Trijų Karalių šventę ar Velykų pietus. Praėjus kone penkiasdešimčiai metų po to, kai Jamesas Joyce’as aprašė gimtąjį miestą, drėgnose, troškiose Dublino vidurinės klasės svetainėse ir toliau kartojosi tos pačios scenos. Pianinai salonuose, aspidistros, apdangalais uždangstyti krėslai ir perdėtai mandagūs pokalbiai, dvelkiantys priešiškumu bei išankstinėmis nuostatomis, – tokie buvo mano vaikystės ypatumai ir esmė.

Mūsų šeimoje ginčai dažniau kildavo ne dėl politikos, o dėl religijos. Šventiniais vakarais namuose skambėdavo pokštai,

poezija, šnekos apie literatūrą, dainos, vyko trumpi tetos Constance rašytų komiškų skečų vaidinimai. Motina jaunesniąją tėčio seserį Constance niekinamai vadindavo senmerge. Con dirbo registratore Karališkojoje neišgydomų ligų ligoninėje Donibruke, buvo smulki, turėjo žemą (pasak mamos, „vyrišką“) balsą ir šmaikštų liežuvį. Šis buvo aštresnis nei gyvatės, o štai teta Eileen, vyresnioji tėvo sesuo, buvo miela ir žavinga. „Vilkas avies kailyje“, – įspėdavo į tuos susibūrimus kojos nekeldavusi motina. Eileen visad buvo geros nuotaikos, kitaip nei škotas jos vyras, paniurėlis dėdė Alecas, kurio kariška povyza ir kandus liežuvis mus visus jo akivaizdoje versdavo jaustis nejaukiai. Jam svarbiau už viską buvo punktualumas, tad užtikrindamas, jog gyvenimas eina tiksliai pagal planą, jis kiekviename žingsnyje dirsčiojo į kišeninį laikrodį su sidabrine grandinėle – prietaisą, kurį Airijoje dar esą reikėjo išrasti; bent tiek, kad niekam jis nerūpėjo. Didžiajame kare apnuodytas dujomis, Alecas šniokštavo, kraupiai kosėjo ir gergždžiančiu balsu gąsdindavo mažus sveikus vaikus.

Prisimenu namus, kuriuose gimiau: akmeninį pastatą Stilorgane skalūniniu stogu ir dideliais erkeriniais langais priešais pakopomis plytintį gėlių nėriniais išpuoštą sodą. Tame sode susipažinau su pasauliu ir žaidžiau su vyresniuoju broliu Peteriu – šis klaikiai irzo, kad teko dalytis tėvais ir daiktais. Tėvai buvo nederanti pora. Šviesiaplaukis, mėlynakis vidutinio ūgio tėvas Tomas, išvaizdus, iškalbingas, sportiškas trisdešimt kelerių metų vyras, vedė mano motiną Millicent, kurios garbanoti, juodi it rašalas plaukai, riešuto spalvos akys ir pergalinga šypsena slėpė aršų išdidumą ir nerealistiškus lūkesčius. Ji buvo dvidešimt devynerių, papuikusi, elegantiška, talentinga muzikantė ir šokėja. Užgaišo ieškodama jaunikio, mat joks vyras nė iš tolo neatitiko jos reikalavimų, ir štai dabar, artėjant bai-

siajam trisdešimtmečiui, žūtbūt užsigeidė ištekėti. Juk sulaukusi trisdešimties būtų likusi senmerge – šitoks likimas jai buvo gerokai baisesnis nei vestuvės su toli gražu netobulu vyru.

Tekėdama mama vilkėjo savo motinos vestuvinę suknelę. Nuotraukose matyti daili besišypsanti pora, kurios laukia neaprėpiamos galimybės. Po medaus mėnesio juodu įsikūrė Dubline, patogiame, prabangiame rajone, su virėja bei tarnaite, ir pasivadino naujutėle dviguba pavarde Danby-Smith, derančia prie gyvenimo, kurį iš esmės sudarė tenisas, buriavimas, vakarėliai, ir, žinoma, perspektyvos. Mano tėvas turėjo perspektyvų.

1939 metais prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas permainė airių gyvenimą. Nors sala laikėsi politinio neutralumo, buvo perdėm arti Anglijos, kad karo trauma nepaveiktų. Normavimas tapo kasdienybe. Sostinę Dubliną, kurį nuo Velso krantų skyrė vos penkiasdešimt šešios jūrmylės, kėsinosi sugriauti bombos. Pirmuosiuose mano prisiminimuose šmėžuoja dujokaukės ir slėptuvės. Airiją draskė abejonės, kurią pusę palaikyti. Anglija laikyta engėja, bet būtent joje darbavosi daugybės šeimų maitintojai. Namuose pristigus darbo, Anglijos svaras padėjo ištempti ne vienai airių šeimai.

1943 metais, nenusisekus verslui, neturėdamas nuolatinio darbo nei užsiėmimo, pasidavęs alkoholiui bei polinkiui lošti, tėvas pasinaudojo galimybe išvykti iš Airijos. Kad ir jau keturiasdešimtmetis, įstojo į britų armiją tarnauti likusius karo metus. Paliko iš sielvarto galvos netekusią žmoną, tris vaikus ir didžiules skolas.

Man buvo dveji metai ir trys mėnesiai, kai gimė brolis Robinas. Aš į šį pasaulį atkeliavau saulėtą gegužės sekmadienį, atnešdama tėvams atgimusią viltį, džiaugsmą bei saldžių ateities lūkesčių, o štai mano brolio gimimas pranašavo nelaimę. Tėvų

santuoka buvo bežlunganti, šeimai grėsė griūtis, tad motina tiek fiziškai, tiek emociškai palūžo. Ji nepajėgė rūpintis dar vienu vaiku. Mudu su Peteriu brolį pažinsime tik suaugę.

Abejingi vykstančiai tragedijai, mudu su vyresniuoju broliu žaidėme dailiųjų savo namų sode, apšokinėjami auklės, virėjos ir tarnaitės. Tėvai tai pasirodydavo, tai vėl dingdavo, bet mes valgydavome, maudydavomės ir miegoti eidavome pagal nepajudinamą dienotvarkę. Jei kada ir pastebėjau pokyčių, jų neprisimenu, kol vieną viduržiemio dieną, kai buvau trejų, namuose grėsmingai pasirodė tėvo sesuo, teta Constance. Tėvo šeima niekada mūsų nelankydavo. Mano motina ir tetos iš tėvo pusės vienos kitų nemėgo, netgi niekino. Teta Constance nieko nepaaiškinusi išsivežė mus su Peteriu savo mažu juodu automobiliu. Keliavome į niūrų, pilką, jau tada skursti pradėjusį šiaurinį Dubliną. Pravažiavęs municipalinių namų eiles automobilis sustojo prie įspūdingų vartų į didžiulę valdą, kurią saugojo aukšta akmeninė siena, nusidriekusi į abi puses, kiek tik akys užmatė. Iš namelio prie vartų išėjo keista žmogysta juodu galvos apdangalu ir baltu apsiaustu ir dideliu geležiniu raktu atrakinusi vartus mostelėjo mums važiuoti vidun. Įvažiavus vartai vėl tvirtai užsivėrė. Riedėjome bukų alėja kirsdami išpuoselėtą, gėlių lysvėmis puoštą veją, kol galų gale sustojome žvyro žiede prie plataus priekinio portiko. Be jokio įspėjimo mudu su Peteriu buvome perduoti vadovaujančiai vienuolei, ir mažytis juodas automobilis dingo, palikęs tik dulkių debesį. Atsidūrėme Kabroje, dominikonių Šv. Marijos vienuolyne, internatinėje mokykloje ir Airijos dominikonių ordino būstinėje. Kitus keturiolika metų tai buvo mano pagrindiniai namai. Tapau ne tik jauniausia iki tol į tą internatinę mokyklą įstojusia, bet ir ilgiausiai joje prasimokiusia mokine.

Aplink mus kaipmat susibūrė į pingvinus panėšintys padarai, visi nuotaikingi ir pasirengę įtikti. Gal patekau į zoologijos sodą, kokią pantomimą ar cirką? Visiškai nesuvokiau savo padėties ilgalaikiškumo. Vedžiodama mus po pagrindinius pastatus sesuo Mary Cecilia, mergaičių pradinės mokyklos vadovė, padarė klaidą: ji leido man rinktis, kurioje mokyklos dalyje norėsiu gyventi. Sekiau paskui ją, glausdamasi prie Peterio, bet aplinka labai nesidomėjau. Žinojau, kur noriu gyventi. Pirmiausia aplankėme pradinę mokyklą ir jos miegamuosius su išrikiuotomis lovomis bei praustuvėmis. Ant vienos lovos gulėjo žalias veltinis meškutis raudonai išsiuvinėta nosimi ir nasrais bei rudo stiklo akelėmis. Apačioje, praėję klases, išvydome salę su didžiule scena, slepiama sunkių raudonų aksominių užuolaidų. Žvilgėjo kruopščiai išblizgintos grindys, pro aukštus langus buvo matyti aplinkiniai pastatai, o ant sienų kabėjo gimnastikos kuokelės. Įžengę į gotikinę bažnyčią priklaupėme – apšviesta žvakių ji skendėjo rimtyje ir sodriai kvepėjo smilkalais.

Toliau keliavome į kurčiųjų mokyklą, kur anksčiau buvo pamestinukų namai. Dar visai neseniai, penktajame dešimtmetyje, diagnozavus kurtumą naujagimės būdavo paliekamos ant vienuolyno laiptų be jokių užuominų apie tėvus ar šeimą. Seniau tokios pamestinukės gaudavo minimalų išsilavinimą, būdavo išmokomos namų ruošos ir visą gyvenimą tarnaudavo vienuolėms bei mokiniams. Jos nepažindavo kitų namų nei šeimos. Gyvendavo ir mirdavo tarp vienuolyno sienų, dirbdavo pačius juodžiausius darbus. Būtent dėl tokio vergiško darbo vienuolynas galėjo išsilaikyti ekonomiškai ir veikė gana našiai. Tačiau prieš man baigiant mokslus 1957 metais buvo padaryta didžiulė kurčiųjų vaikų lavinimo pažanga. Kabra tvirtai įsitaisė Europos žemėlapyje kaip šios srities pirmūnė.

Vaikštinėjome po didžiulę teritoriją, tikrą Viduramžių kaimą, kuriame buvo viskas, ko reikėjo gyvenimui. Mažesniems vaikams buvo įrengtos žaidimų aikštės, pusantro kilometro bėgimo takas ir augo galybė kaštonų, šie per vasarą primėtydavo sėklų, o rudenį iš nukritusių lapų buvo galima statyti namelius. Buvo ir vidurinės mokyklos parkas su ledo ritulio aikšte, teniso kortais, kur buvo žaidžiamas ir netbolas, bėgimo takeliais bei pavėsine. Vešėjo dailiai prižiūrimas rožynas, kur kiekvieną gegužės sekmadienį visa mokykla leisdavosi į procesiją, kartodami penkiolika rožinio slėpinių. Mergaitės, tą mėnesį priėmusios

Pirmąją Komuniją, vilkėdavo baltas sukneles, segėdavo veliumus ir nešdavosi krepšius, pilnus rožių žiedlapių. Jos sekė paskui Mergelės Marijos statulą, kurią po baldakimu nešė keturi vyresni prefektai, ir eidamos ant takų barstė kvapnius žiedlapius.

Paskutinė stotelė buvo berniukų mokykla nuo pirmos iki šeštos klasės. Mums paaiškino, kad Peteris gyvens čia. Jam rinktis nebuvo leista. Sesuo Mary Cecilia pažvelgė į mane pro akinius be rėmelių ir tarė:

– Gal grįžkime ir apžiūrėkime tą mielą meškutį? – globėjiškai nusišypsojo. – O tada galėsi nuspręsti, kur nori apsistoti.

– Aš jau žinau, – atsakiau. – Liksiu čia, su Peteriu. – Buvau užsispyrusi. Nieko aiškinti man nereikėjo. Puikiai žinojau, ko noriu.

Sesers Cecilios šypsena suakmenėjo, ji mėgino mane perkalbėti, paikai vildamasi, kad kažkoks pliušinis žaislas pakeis mano nuomonę. Deja, jai neišdegė. Todėl klykiančią parvilko mane atgal į pradinės mokyklos pastatą, jaučiausi įsiutusi ir klaikiai išduota. Bet kokie abiejų pusių mėginimai taikytis netrukus baigėsi. „Darysi, kaip liepta“, – žviegė suirzęs pingvinas. Mane šiurkščiai nurengė, lediniu vandeniu ir švitrinį popierių prime-

nančiu skuduru nutrynė veidą bei rankas ir tvirtai apkamšė lovoje. Tądien jokių kitų vaikų nebemačiau. Užmigau tūždama ant viso pasaulio.

Pamažu įpratau prie vienuolyno gyvenimo ritmo. Septintą ryto varpas išversdavo mus iš lovos. Didžiajame kambaryje visad būdavo šalta, kalbėti – griežtai draudžiama. Mumis rūpinosi kurčiosios, tad pramokome gestų kalbos, kad galėtume bendrauti bent taip. Vos nubudus, nepaisant orų, būdavo plačiai atlapojami langai, kad kuo greičiau išsiristume iš šiltų lovų ir išeitume. Dvidešimt minučių po pirmojo varpo dūžio po dvi išsirikiuodavome prie miegamojo durų ir žygiuodavome į koplyčią mišių.

Vėliau – niūrūs pusryčiai: drungna, gumuliuota košė su pienu, baltos duonos riekės, apteptos sviestu, ir savotiška arbata: arbatžolės, pienas, cukrus ir vanduo, viskas suversta į didžiulį aliuminį puodą ir užvirta. Ilgi mediniai valgyklos stalai – prie kiekvieno susėsdavo biblinis dvyliktukas – būdavo užtiesti baltomis lininėmis iškrakmolytomis staltiesėmis. Kol valgydavome, vyriausiasis prefektas skaitydavo iš Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“ ir vieną skyrių iš Butlerio Lives of Saints („Šventųjų gyvenimų“). Buvo girdėti tik įrankių skimbčiojimas, retkarčiais koks bandomas užgniaužti kostelėjimas. Kiekvienas valgymas vienuolyne prasidėdavo ir baigdavosi malda. Tada žygiuodavome atgal į miegamąjį klotis lovų ir valytis dantų. Tai buvo ir vienas tų retų kartų per dieną, kai mums leisdavo užsukti į tualetą. Didelėje plytelėmis išklotoje patalpoje buvo šešios medinių pertvarų skiriamos kabinos su durimis. Palei sieną – šešios praustuvės. Mokykloje neturėjome nė vieno veidrodžio. Žiūrėti į save buvo smerktina, nes tai pirmas žingsnis kelyje į pragaištį. Vos išmokau skaityti, tas prasmirdęs tualetas ėmė mane itin žavėti. Kiekvienoje kabinoje buvo dėžutė su laikraščių skiautėmis.

Tik iš jų galėjome bent šį tą sužinoti apie gyvenimą išorėje. Viso laikraščio negaudavo nė septyniolikmetės ar aštuoniolikmetės mokyklą baigiančios merginos. Mūsų globėjų nuomone, laikraštis, kuriam stigo literatūriško stiliaus ir pakylėjančio turinio, visiškai netiko gležniems protams lavinti. Bet iš kur tada radosi tiek popieriaus kasdien valyti daugiau kaip keturių šimtų žmonių užpakaliams?

Pirmąsias pavasario atostogas 1944 metais praleidome tėvų draugės, garsios geografės Eleanoros Butler namuose. Vasarą buvo sunkiau, mat atostogų buvo trys mėnesiai, o mes su Peteriu neturėjome kur dėtis. Mūsų tėvai buvo Anglijoje, namai parduoti, o už mus aiškiai niekas neprisiėmė atsakomybės. Padėtį išgelbėjo teta Constance. Viklou grafystėje netoli kaimelio pavadinimu Eniskeris buvo toks Samerhilio pensionas. Jam vadovavo Dunne’ų šeima, priimanti „karo našlaičius“. Taip mudu su Peteriu radome vietą, kur pritapome. Mūsų aplinkybių čia niekas nelaikė keistomis, nekėlėme ir ypatingos užuojautos. Gyvenime visad pasitaiko pakilimų ir nuosmukių. Taigi tie malonūs kaimiečiai užpildė tėvų paliktą spragą, o kad būtų smagiau, iš pradžių gavo ir finansinę paskatą.

1944 metų birželį motina grįžo į Airiją viena, devintą mėnesį nėščia, ji laukėsi mano jauniausiojo brolio Michaelo. Juodu su tėčiu daugiau niekada nebegyveno kartu. Trijų pirmųjų jos vaikų gyvenimai klostėsi taip, kad jai teko tik antraeilis vaidmuo. Tėvas jai davė šiek tiek pinigų, kad pajėgtų viena įsikurti Airijoje. Visą dėmesį ji skyrė vien Michaelui, ir šis tapo jos raison d’être.

Nuo pat ankstyvos paauglystės mudu su Peteriu per vasaros atostogas kartą per savaitę keliaudavome į Dubliną aplan-

kyti motinos ir brolio. Važiuoti tekdavo daugiau kaip valandą į vieną pusę, o jei sustodavome pasižvalgyti – ką dažnai ir darydavome, – ir dar gerokai ilgiau. Kai vėluodavome, motina nerimdavo. Atvykę turėdavome nusiprausti ir persirengti švariais drabužiais, kurių būdavo mums paruošusi. Prieš išvykdami vėl įsinerdavome į purvinus Eniskerio rūbus. Gyvenimas buvo itin kontrastingas. Skrupulinga, neva aristokratiška anglė motina, gyvenusi skurde taip, lyg būtų turtuolė, supažindino mus su gražesniais gyvenimo dalykais. Nors iš pažiūros atrodė pretenzinga, iš tiesų uoliai domėjosi muzika, menu ir literatūra. Apgaudinėjo save, kad mūsų viešnagė pas Dunne’us tėra laikina. Vieną dieną, svajojo ji, gyvensime prašmatniame dvare ir bičiuliausimės su lordais bei damomis, nes tai prigimtinė mūsų teisė. Būdama su ja jaučiausi tarsi visiškai kitas žmogus. Ji pirko mums knygas, supažindino su teatru ir pasakojo apie savo jaunystės džiaugsmus, siekius bei viltis, kurias dabar dėjo į mus. Vakarais grįžę į pensioną ir susėdę priešais durpėmis kūrenamą židinį pažerdavome Dunne’ams istorijų apie miestą, o šie širdingai kvatodavosi klausydamiesi, kaip Peteris mėgdžioja manieringą motinos anglišką akcentą.

Karui pasibaigus kitus vaikus atsiėmė, bet mudu su Peteriu likome Samerhilyje. 1946 metais pensionas buvo paverstas nedideliu užmiesčio viešbučiu su penkiolika kambarių, baru, restoranu bei šokių sale. Netrukus įvairūs menininkai, rašytojai ir teatralai jį pamėgo. Viešbučiui vadovavo keturiasdešimtmetė Mary Ellen Dunne, kurią mes vadinome tetule Ciss. Liekna kaip smilga Ciss paauglystėje pateko į vienuolyną, bet netrukus dėl silpnos sveikatos buvo išleista. Grįžusi pas tėvus pragyveno su jais visą likusį gyvenimą. Ciss buvo atsidavusi. Pasižymėjo vaikišku paprastumu, aštriu humoru ir kankinyste. Nepaliaudama

dirbo, kone vergavo savo tėvams ir šešiems broliams, o vėliau ir viešbučio svečiams. Buvo mieliausias, maloniausias, mažiausiai savanaudiškas žmogus, kokį tik kada pažinojau.

Dunne’ų dosnumą nemenkai motyvavo grėsmė, kad išvykę iš Samerhilio keliausime gyventi pas tėvą į Angliją ir užaugsime protestantais, kaip mūsų brolis Robinas. Skaityti knygas (ne dvasines ar maldaknyges) buvo nevalia. Skaitymas – tinginystė. Jis veda iš kelio ir neatneša jokios laimės. Bet motina per Kalėdas ir gimtadienius visad dovanodavo mums knygų: man – „Alisą

Stebuklų šalyje“ (daugelį metų ji buvo mano mėgstamiausia), „Paslaptingą sodą“, Louisos May Alcott knygas, įvairius klasikos kūrinius. Peteris gaudavo kapitono Marryato knygų, „Lobių salą“, kitokių berniukiškų nuotykių istorijų. Rinkau žvakigalius ir degtukus, o vėliau susitaupiusi nusipirkau prožektorių su baterijomis. Pasislėpusi spintoje po laiptais su uždraustąja knyga skęsdavau išgalvotame pasaulyje, kol iš jo mane ištraukdavo spigus Ciss „Va-le-rie, Va-le-rie“, kai ši staiga suvokdavo, kad manęs nėra. Peteris, kita vertus, buvo laisvas. Berniukams priklausė būti lauke, grūdintis gryname ore ir pažinti pasaulį.

1948 metais tėvas trumpam grįžo į Airiją. Buvau nemačiusi jo penkerius metus. „Vargšė dvaselė, – dūsavo Dunne’ai. – Jūsų tėvui visai prastai. Jį kamuoja silpnybė.“ Ilgainiui tapo aišku, kad „silpnybe“ vadinamas piktnaudžiavimas viskiu ar „Guinness“ alumi – trumpai tariant, alkoholizmas. Ši vyrų bėda būdavo priimama supratingai ir su gailesčiu. Jeigu ji vargindavo moterį, buvo laikoma gėda.

Susitikimai su tėvu buvo tarsi stebuklingi intarpai, praskaidrinantys gyvenimą viešbutyje. Kiekvienas jų atnešdavo naują patirtį. Tik tuomet su mumis buvo elgiamasi kaip su vaikais. Kartais supdavomės karuselėje parkelyje prie jūros, kartais

klausydavomės uniformuotų muzikantų pučiamųjų orkestro, grojančio promenadoje ant aštuonkampės pinučių juosiamos pakylos. Atrakcionų parke važinėjomės mašinėlėmis, valgėme cukraus vatą ir mėtėme guminius žiedus ant butelio, kad laimėtume pliušinį žaislą. Kai paaugau, tomis smagiomis dienomis vis dažniau jutau, kad tėvas trenkia viskiu, mačiau netvirtą žingsnį.

Be to, jis vis dingdavo, ypač kai nueidavome į kiną ar įnikdavome į kokią veiklą. Grįžęs visad būdavo linksmesnis. Kalbėdavo patyliukais, teiraudavosi, kaip sekasi mokykloje, kuo domimės. Neprisimenu, kad jo apsilankymus būčiau laikiusi kuo nors daugiau nei greit prabėgančiomis akimirkomis ar norėjusi, kad tėvas gyventų su mumis. Nuoširdų artumą jautėme tik Dunne’ams. Jie buvo mūsų šeima, o Samerhilis – namai.

Brolis Michaelas buvo geras mokinys. Juodu su motina persikėlė į butą Monkstaune, iš kurio buvo matyti Airijos jūra. Įgudęs plaukikas Michaelas ištisas vasaros popietes žvejodavo nuo pilko akmens prieplaukos Danlario uoste. Kalbėjo su griežtu anglišku akcentu ir dažnai įkliūdavo į bėdą. Apie kitą savo brolį, Robiną, girdėdavome labai retai ir niekada jo nematėme.

Kabroje buvo ugdomi jauni protai ir teikiamas saugus prieglobstis, bet nebuvo mokoma dorotis su pasaulietiniu gyvenimu. Mums buvo kartojama, kad geriausia, ko mes, merginos, galime siekti, tai įstoti į vienuolyną ir tapti vienuolėmis. Gerokai prastesnis antras variantas – tapti žmona ir mama. Kitos alternatyvos nė nebuvo svarstomos. Vienuolės su vaikais niekada nesibičiuliaudavo, nors kai kurios turėjo favoritų. Klestėjo snobizmas, mokytojos švaistėsi sarkazmu ir ironija it ginklais. Kadangi gavau stipendiją, buvau atitinkamai niekinama ir menkinama. „Kaip žmogus, kurio pavardė Danby-Smith, gali tikėtis išmokti airių kalbą?“ – purkštavo sesuo Mary Irenaeus, jei per airių pa-

moką netyčia suklysdavau. Tą smulkutę, irzlią moteriškę praminėme Įkyria muse. 1956 metais komedijoje „Venecijos pirklys“ vaidinau Porciją. Spektaklis sulaukė tokios sėkmės, kad surengėme pirmąjį mokyklos istorijoje viešą pasirodymą, o surinktus pinigus paaukojome Vengrijos revoliucijos našlaičiams. Tais metais laimėjusi pirmąjį teatro apdovanojimą gavau vieno šilingo vertės lankstinuką apie „Abbey“ teatrą – jį turiu iki šiol. Antruoju prizu, dailiai įrištu Shakespeare’o kūrinių rinkiniu, buvo apdovanotas vienas iš turtingesnių vaikų. Buvo manoma, kad tokio pobūdžio neteisybė stiprina charakterį ir ugdo nuolankumą, – mes kasdien girdėjome, kad puikybė yra didžioji mirtina nuodėmė. Būtent dėl puikybės ir pakliuvome į tokią apgailėtiną padėtį. Negi ne dėl jos buvome išvaryti iš Rojaus?

Kiekvieną penktadienį po pavakarių klasėmis išsirikiuodavome koridoriuje ir žygiuodavome į bažnyčią išpažinties. Užsimaukšlinusios kepures, klūpodamos ant kietos medienos, pamaldžiai panarinusios galvas prieš išpažintį atlikdavome skrupulingus sąžinės tyrinėjimus. Man, septynmetei, žengti į mažą tamsią dėžę ir balsu dėstyti visas bjauriausias savo nuodėmes buvo klaikiai baisu, bet ilgainiui įpratau. Dažnai būdavo sunku prisiminti menkus vaikiškus nusižengimus: „Tinginiavau, buvau pikta, melavau, nesidalinau saldainiais.“ Paaugusi išrėždavau drąsų ir ne iki galo suprantamą: „Turėjau netyrų minčių.“

„Palaimink mane, tėve, nes nusidėjau.“ Tai tapo kassavaitiniu apsivalymu, tokiu pat įprastu, kaip penktadienio maudynės. „Eik, mano vaike, ir nebenusidėk.“ Ritualas išmokė mus pripažinti savo ydas ir stengtis jų atsikratyti. Po išpažinties versdavome naują puslapį ir mūsų gyvenimai būdavo švarutėliai kaip išlyginti skalbiniai, kuriuos rasdavome ant lovų penktadienio vakarais po maudynių.

Kai kuriuos dalykus per skaudu prisiminti, kai kurie – per daug asmeniški. Tačiau laikas gydo ir leidžia pažvelgti į savo patirtį kitomis akimis.

VALERIE HEMINGWAY (Valeri Hemingvėj) –airių kilmės amerikietė, laisvai samdoma rašytoja ir redaktorė, gyvenanti Bozmane, Montanoje. Knygoje „Bėgantys su buliais. Mano metai su Hemingway’ais“ ji nuoširdžiai ir atvirai pasakoja apie sudėtingą didžio rašytojo pasaulį, apie artimiausius žmones ir jo neramią šeimą.

1959 m. Ispanijoje atsitiktinis susitikimas jauną airę Valerie Danby-Smith akis į akį suvedė su bene žymiausiu XX a. literatūros liūtu Ernestu Hemingway’umi. Pokalbis buvo keblus, bet lėmė tai, kad kitus dvejus neįtikėtinai intensyvius metus iki pat tragiškos rašytojo mirties Valerie paskyrė jam, o ištekėjusi už jo sūnaus Gregory pati tapo Hemingway. Tapusi asmenine rašytojo sekretore, o iš tikrųjų jo paslapčių ir vargų patikėtine, Valerie iš arti matė visą jo paskutinių metų magiją ir patosą. Knygoje skleidžiasi plati ir spalvinga 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių gyvenimo Ispanijoje, Prancūzijoje ir Kuboje panorama – nuo aistringų bulių kautynių koridos arenose iki pašėlusių vakarėlių su literatūros, dailės ir kino garsenybėmis, nuo romantiškų Paryžiaus vaizdų iš „Ritz“ viešbučio palėpės kambarėlio iki neramių kelių mėnesių revoliucinėje Kuboje. Ne mažiau atvira ir asmeninė moters istorija. Romantiškai prasidėjusi jos santuoka po dviejų dešimčių metų žlugo bejėgiškai stebint, kaip talentingą bei ekstravagantišką vyrą palengva ir dramatiškai glemžiasi nuo pat vaikystės kamavę demonai. Valerie vaidmuo dviejų šios šeimos kartų istorijoje buvo svarbus ir nepakeičiamas, o nusprendusi prabilti ji pateikia įstabią istoriją apie keletą gyvenimų ir vieną labai sudėtingų santykių saistomą šeimą.