Versta iš: Philip Pullman NORTHERN LIGHTS Scholastic UK, Londonas, 1995
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Philip Pullman, 1995 © Viršelio iliustracija, Andrej Ferez, 2020 Pirmą kartą 1995 metais anglų kalba Jungtinėje Karalystėje pavadinimu Northern Lights išleido Scholastic UK. Lietuvių kalba išleista susitarus su Philip Pullman care of United Agents, Londonas, Jungtinė Karalystė. Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Vytautas Petrukaitis, 2003, 2020 © Leidykla „Nieko rimto“, 2020 Trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ ISBN 978-609-441-668-2 Knygos „Auksinis kompasas“ ISBN 978-609-441-669-9
Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis
Vilnius 2020
Į šią Bedugnę, Visatos įsčias, o galbūt ir kapą, Kur jūra, krantas, oras ir ugnis Pirmykščiam maišale sumišę tvyro, Nors šiaip jie amžinai privalo grumtis, Nebent Kūrėjas Visagalis lieptų Šiems gaivalams naujus pasaulius kurti – Į šią Bedugnę atsargus Šėtonas, Ant krašto Pragaro sustojęs, žvalgės Iš anksto apmąstydamas kelionę. John Milton, Prarastasis rojus, Antroji knyga (Vertė Lionginas Pažūsis)
1 GRAFINAS TOKAJAUS
Laira su savo demonu ėjo per temstančią menę, kiek galima arčiau sienos, kad niekas nepamatytų iš virtuvės. Trys didžiuliai stalai, sustatyti per visą menės ilgį, jau buvo padengti, ir nuo sidabro bei stiklo atsispindėjo visi menki šviesos likučiai. Ilgi suolai jau buvo ištraukti ir paruošti svečiams. Buvusių rektorių portretai kabojo palei aukštų prieblandoje skendinčių sienų viršų. Laira priėjo prie pakylos, per petį metė akį pro praviras virtuvės duris ir, nieko nepamačiusi, atsistojo už aukštojo stalo. Įrankiai ant jo buvo ne sidabriniai, o auksiniai, be to, keturiolikai svečių buvo skirti ne ąžuoliniai suolai, o raudonmedžio kėdės su aksominiais atlošais ir sėdynėmis. Laira priėjo prie rektoriaus kėdės ir nagu švelniai sudavė per didžiausiąją taurę. Garsas aiškiai nuskambėjo per menę. – Nerimtai žiūri į šį reikalą, – sukuždėjo jai demonas. – Elkis deramai. Jos demono vardas buvo Panteleimonas; dabar jis buvo įgavęs naktinio drugelio pavidalą – tamsiai rudo, kad niekas nematytų tamsioje menėje. – Virtuvėje jie taip triukšmauja, kad tikrai neišgirs, – sušnabždėjo Laira. – O ūkvedys ateina tik po pirmojo varpelio dūžio. Liaukis drebinęs kinkas. Vis dėlto ji pridengė delnu skambančią krištolo taurę. Panteleimonas nuplasnojo į priekį, paskui pro vos praviras poilsio kambario duris kitame pakylos gale ir po akimirkos grįžo.
9
– Ten nieko nėra, – kuštelėjo. – Tačiau mes turime paskubėti. Pasilenkusi už aukštojo stalo Laira nulėkė į poilsio kambarį ir ten sustojusi apsidairė. Vienintelė šviesa čia sklido iš židinio, kur skaisčiai liepsnojo storos malkos; jai bežiūrint pažiręs žiežirbų fontanas nuskriejo į kaminą. Nors didžiąją gyvenimo dalį ji praleido koledže, poilsio kambario nėkart nebuvo mačiusi: tik mokslo tarybos nariams ir jų svečiams būdavo leidžiama čia rodytis, moterims – jokiu būdu. Net tvarkyti kambarį neleisdavo tarnaitėms – tai buvo vyresniojo liokajaus pareiga. Panteleimonas įsitaisė jai ant peties. – Dabar patenkinta? Gal jau grįšim? – sušnabždėjo jis. – Netaukšk kvailysčių! Aš noriu apsidairyti! Kambarys buvo didelis. Ant žvilgančio apvalaino palisandro stalo stovėjo įvairūs grafinai, taurės, rūkomųjų lapų dėželė su smulkintuvu ir sidabrinis stovas su pypkėmis. Šalia ant indaujos buvo padėta viryklėlė ir krepšys su aguonų galvomis. – Neblogai jie įsitaisė, ar ne, Panai? – kuo tyliau tarė jinai. Laira atsisėdo į vieną iš žalia oda trauktų krėslų. Jis buvo toks gilus, kad ji pasijuto vos ne gulinti, bet vėl atsitiesė ir pasikišusi po savim kojas ėmė apžiūrinėti portretus ant sienų. Tikriausiai jie vaizdavo kitus senų laikų mokslo tarybos narius. Pasipuošę mantijomis paniurę barzdočiai iškilmingai ir nepritariamai spoksojo iš rėmų. – Kaip manai, apie ką jie čia susirinkę kalbasi? – buvo beklausianti Laira, bet nespėjus jai baigti išgirdo balsus anapus durų. – Už kėdės – greitai! – sukuždėjo Panteleimonas, ir Laira akimirksniu šoko nuo krėslo ir susigūžė už jo. Vieta slėptis nebuvo tinkamiausia: pačiame kambario viduryje, tad jeigu ji išleis bent menkiausią garsą...
10
Durys prasivėrė, ir kambaryje pasidarė šviesiau: vienas iš įėjusiųjų atsinešė lempą ir padėjo ant indaujos. Laira matė jo kojas su žvilgančiais juodais batais ir žalias kelnes – tarnas. – Ar lordas Asrielis jau atvyko? – pasigirdo sodrus balsas. Laira pažino rektorių. Užgniaužusi kvapą pamatė, kaip į kambarį įbidzena tarno demonė (kaip beveik visų tarnų – kalė) ir pritupia jam prie kojų; paskui pasirodė ir rektoriaus kojos, kaip visuomet apautos nuklypusiais juodais batais. – Ne, rektoriau, – atsakė vyresnysis liokajus. – Iš oraplaukos taip pat jokių žinių. – Manau, kad bus išalkęs, kai pasirodys. Vesk jį tiesiai į menę, gerai? – Klausau, rektoriau. – Ar pripylei jam grafiną ypatingojo tokajaus? – Taip, rektoriau. 1898 metų, kaip ir liepėte. Kaip prisimenu, jo šviesybė be galo jį mėgsta. – Puiku. Dabar prašyčiau palikti mane vieną. – Ar lempa jums reikalinga, rektoriau? – Taip, palik. Per vakarienę malonėk užeiti nukirpti dagties. Vyresnysis liokajus vos linktelėjo galvą ir pasisuko eiti; jo demonė klusniai nurisnojo iš paskos. Iš savo menkos slėptuvės Laira stebėjo, kaip rektorius prieina prie didelės ąžuolinės spintos kambario kampe, nusikabina mantiją ir rūpestingai apsivelka. Kadaise rektorius buvo galingas vyras, bet jau seniai persirito per septintą dešimtį, tad judesiai buvo nerangūs ir lėti. Jo demonė kranklė, vos tik šeimininkas apsirengė mantiją, šoko iš spintos ir įsitaisė įprastoje vietoje – jam ant dešinio peties. Laira juto, kad Panteleimonas sunerimęs net šiaušiasi, nors nė necypteli. Pati juto malonų jaudulį. Rektoriaus minėtas svečias –
11
lordas Asrielis – jos dėdė, žmogus, kuriuo ji žavėjosi ir kurio didžiai bijojo. Ėjo kalbos, kad jis sprendžia svarbius politinius klausimus, dalyvauja slaptuose tyrimuose ir toli vykstančiuose karuose, todėl ji niekada nežinojo, kada jis pasirodys. Jis nepaprastai rūstaus būdo: jeigu užklups ją čia, griežtai nubaus, bet Lairai tai buvo nė motais. Tai, ką ji pamatė paskui, viską apvertė aukštyn kojomis. Rektorius išsiėmė iš kišenės sulankstytą popieriaus lapelį ir padėjo ant stalo. Paskui ištraukė kamštį grafino su sodriai geltonu vynu, išvyniojo popierių, siaurute srovele subėrė iš jo baltus miltelius į grafiną, paskui suglamžė popierių ir metė į liepsną. Tada išsitraukęs iš kišenės pieštuką tol maišė vyną, kol milteliai ištirpo, ir vėl užkimšo grafiną. Jo demonė tyliai klyktelėjo. Rektorius atsakė pusbalsiu, paskui apsidairė užkritusiomis, drumzlinomis akimis ir išėjo pro tas pačias duris, pro kurias įėjo. – Ar matei, Panai? – paklausė Laira. – Žinoma, mačiau! Sprukim, kol nepasirodė ūkvedys! Tačiau jam tebekalbant tolimajame menės gale pasigirdo varpelio dūžis. – Čia ūkvedžio varpelis! – šūktelėjo Laira. – Maniau, kad turim daugiau laiko. Panteleimonas greitai nuplasnojo prie menės durų ir taip pat greitai grįžo. – Ūkvedys jau ten, – tarė. – O pro kitas duris išeiti negali... Kitos durys – tos, pro kurias įėjo ir išėjo rektorius – vedė į koridorių tarp bibliotekos ir mokslo tarybos kambario, kuriame negalėjai likti nepastebėtas. Tokiu metu čia knibždėdavo vyrų – vilkosi mantijas prieš vakarienę ar skubėjo palikti savo popierius ir portfelius mokslo tarybos kambaryje prieš eidami į menę. Laira ketino išeiti taip pat
12
kaip atėjusi, tik manė turėsianti dar kelias minutes, kol suskambės ūkvedžio varpelis. Jeigu nebūtų mačiusi, kaip rektorius beria miltelius į vyną, gal būtų surizikavusi užsitraukti ūkvedžio pyktį ar grįžti koridoriumi ir viltis, kad niekas nepastebės, bet sumišusi sudvejojo. Tada ant pakylos išgirdo sunkius žingsnius: ūkvedys ėjo tikrinti, ar poilsio kambaryje mokslo tarybos nariams paruoštas vynas ir aguonos pasimėgauti po vakarienės. Laira šovė prie ąžuolinės spintos, atidarė duris, pasislėpė viduje ir užsidarė kaip tik tą akimirką, kai įėjo ūkvedys. Dėl Panteleimono ji nesibaimino: kambarys buvo tamsių spalvų, o demonas kada panorėjęs galėjo palįsti po krėslu. Ji išgirdo ūkvedį sunkiai šnopuojant; pro durų plyšelį pamatė, kaip jis sutvarko pypkes stove ir nužvelgia grafinus bei taures. Paskui abiem delnais nubraukė nuo ausų plaukus ir kažką pasakė savo demonei. Kadangi buvo tarnas, jo demonė buvo kalė, bet kaip neeilinio tarno šuo irgi buvo taurus – rudas seteris. Demonė, rodės, kažką įtaria: dairėsi tarsi užuosdama įsibrovėlį, ir Laira su palengvėjimu atsiduso, kai prie spintos ji neprisiartino. Laira bijojo ūkvedžio: tas du kartus ją mušė. Mergaitė išgirdo kažką vos girdimai kuždant – matyt, Panteleimonas įsispraudė prie jos. – Dabar turėsime čia likti. Kodėl tu manęs neklausai? Ji nieko neatsakė, kol ūkvedys išėjo. Jo pareiga buvo patarnauti prie aukštojo stalo; Laira girdėjo niurnančius balsus, kojų šlepsenimą – mokslo tarybos nariai rinkosi į menę. – Ir gerai, kad nepaklausiau, – sušnabždėjo ji. – Kitaip nebūtume pamatę, kaip rektorius beria į vyną nuodus. Panai, jis įbėrė jų į tą tokajų, apie kurį klausė vyresniojo liokajaus! Jie nužudys lordą Asrielį! – Tu nežinai, ar ten nuodai, ar ne.
13
– Aišku, nuodai. Nejaugi pamiršai: jis liepė vyresniajam liokajui išeiti iš kambario ir tik tada juos subėrė? Jeigu jis nedarė nieko bloga, ko jam reikėjo slėptis? Žinau, kad kažkas darosi – rezgamos kažkokios politinės intrigos. Tarnai jau daug dienų apie tai šneka. Panai, mes galime užkirsti kelią žmogžudystei! – Tokių niekų kaip gyvas negirdėjau, – atkirto jis. – Kaip, tavo manymu, sugebėsi ištūnoti nekrutėdama keturias valandas šitoje ankštoje spintoje? Skrisiu į koridorių apsidairyti. Kai nieko nebus, tau pasakysiu. Jis nuplasnojo Lairai nuo peties, ir ji pamatė mažutį jo šešėlį šviesos plyšelyje. – Nieko nebus, Panai, – aš lieku, – tarė ji. – Čia kabo dar viena mantija ar kažkoks kitas drabužis. Pasitiesiu jį ir patogiai įsitaisysiu. Privalau matyti, ką jie darys. Visą tą laiką ji buvo pritūpusi. Dabar atsargiai atsistojo, stengdamasi nesukelti jokio garso apčiupinėjo pakabas ir įsitikino, kad spinta didesnė, negu ji manė. Čia kabojo kelios mantijos su gobtuvais; kai kurie buvo apkraštuoti kailiu, bet dauguma šilku. – Nejaugi jos visos rektoriaus? – sušnabždėjo Laira. – Gal kitos aukštosios mokyklos suteikdamos jam garbės laipsnį dar duoda prašmatnią mantiją, ir jis laiko jas čia, kad galėtų pasipuošti... Panai, tikrai manai, kad tame vyne – ne nuodai? – Tiesą sakant, sutinku su tavim: manau, kad ten nuodai. Ir dar manau, kad tai ne mūsų reikalas. Negana to, manau, kad jeigu įsikiši, iškrėsi didžiausią kvailystę iš visų, kurias iškrėtei per savo gyvenimą. Mes čia niekuo dėti. – Kokias nesąmones čia pliurpi?! – atšovė Laira. – Negaliu sėdėti ir žiūrėti, kaip jam sugirdo nuodų! – Tuomet eik kur nors kitur.
14
– Tu bailys, Panai. – Žinoma. Ar galiu paklausti, ką ruošiesi daryti? Iššoksi ir išplėši taurę jam iš virpančių pirštų? Ką sumanei? – Kol kas nieko, ir pats puikiai tai žinai, – tyliai atšovė ji. – Bet dabar, kai pamačiau, ką padarė rektorius, neturiu kitos išeities. Tu juk žinai, kas yra sąžinė, ar ne? Kaip galėčiau lyg niekur nieko nuėjusi į biblioteką ar dar kur nors sėdėti ir žiūrėti į lubas, žinodama, kas nutiks? Šitaip aš nepasielgsiu – patikėk manim. – Štai ko tu visą laiką norėjai, – kiek pagalvojęs atsakė demonas. – Norėjai čia pasislėpti ir viską stebėti. Kaip aš anksčiau to nesupratau? – Na, gerai, aš to noriu. Visi žino, kad jie rezga kažką slapta. Turi kažkokį ritualą ar dar ką. O aš tik norėjau sužinoti, ką jie daro. – Tai ne mūsų reikalas! Jeigu jie nori pasimėgauti savo mažytėmis paslaptimis, būk už juos pranašesnė ir netrukdyk. Slapstosi ir šnipinėja tik maži vaikai. – Taip ir maniau, kad šitaip pasakysi. Liaukis mane graužęs! Kurį laiką juodu sėdėjo nekalbėdami – Laira nepatogiai jausdamasi ant kietų spintos grindų, o savo teisumu įsitikinęs Panteleimonas traukiodamas laikinus ūselius, kliūvančius už vienos iš mantijų. Lairos galvoje sukosi prieštaringos mintys; labiausiai dabar knietėjo papasakoti jas savo demonui, bet neleido savigarba. Ko gero, teks išnarplioti tą minčių raizgalynę be jo pagalbos. Vis dėlto visas mintis užgožė nerimas, ir ne dėl savęs. Į bėdą ji įkliūdavo taip dažnai, kad prie to priprato. Šį kartą ji nerimavo dėl lordo Asrielio ir galimo pavojaus. Koledže jis lankydavosi nedažnai, o kadangi politinė padėtis dabar buvo įtempta, vadinasi, atvyko ne vien pavalgyti, išgerti ir parūkyti su keliais senais draugais. Laira žinojo, kad abu – lordas Asrielis ir rektorius – Kabineto tarybos,
15
ministro pirmininko specialaus patarėjų organo, nariai, taigi dėdės atvykimas galėjo būti susijęs su tuo. Tačiau Kabineto tarybos posėdžiai vykdavo rūmuose, o ne Džordano koledžo poilsio kambaryje. Dar sklido gandai, kuriuos koledžo tarnai kuždėjo vieni kitiems jau daug dienų: esą totoriai įsibrovę į Rusiją ir traukia Sankt Peterburgo link – jį užgrobę galės valdyti Baltijos jūrą, o ilgainiui užkariauti ir visą Vakarų Europą. O lordas Asrielis keliavo į tolimąją Šiaurę – kai Laira paskutinį kartą jį matė, rengė ekspediciją į Laplandiją. – Panai! – šnabžtelėjo jinai. – Ką? – Manai, bus karas? – Ne dabar. Lordas Asrielis čia nevakarieniautų, jei karas turėtų prasidėti po savaitės ar dviejų. – Aš irgi taip manau. O vėliau? – Ša! Kažkas ateina. Laira atsisėdo ir prikišo akį prie durų plyšio. Vyresnysis liokajus atėjo nukirpti dagties, kaip jam ir liepė rektorius. Mokslo tarybos kambario ir bibliotekos apšvietimas buvo gemtarinis, bet mokslininkams labiau patiko senesnės, ne tokią ryškią šviesą skleidžiančios naftinės poilsio kambario lempos. Kol rektorius bus gyvas, jos liks. Vyresnysis liokajus nukirpo dagtį ir įmetė į ugnį dar vieną storą pliauską, paskui įdėmiai pasiklausęs prie menės durų pasisėmė iš tabakinės saują rūkomųjų lapų. Vos tik užvožė dangtelį, pasisuko kitų durų rankena, ir jis išsigandęs šoko į šalį. Laira vos nesusijuokė. Liokajus paskubomis susibėrė rūkomuosius lapus į kišenę ir atsigręžė į įėjusįjį. – Lordas Asrielis! – sušuko jis. Laira pajuto, kaip netikėtumo šaltukas nusirita per nugarą. Iš savo slėptuvės jo nematė; teko tvardytis, kad nepasisuktų į jį pasižiūrėti.
16
TURINYS 1 GRAFINAS TOKAJAUS...7 2 MINTIS APIE ŠIAURĘ...21 3 LAIROS DŽORDANAS...37 4 ALETIOMETRAS...70 5 KOKTEILIŲ VAKARĖLIS...85 6 TINKLAI...103 7 DŽONAS FA...116 8 NUSIVYLIMAS...136 9 ŽVALGAI...148 10 KONSULAS IR LOKYS...167 11 ŠARVAI...187 12 PASIKLYDĘS BERNIUKAS...208 13 FECHTAVIMO PAMOKA...219 14 BOLVANGARO ŽIBURIAI...236 15 DEMONŲ NARVAI...253 16 SIDABRINĖ GILJOTINA...271 17 RAGANOS...286 18 RŪKAS IR LEDAS...311 19 NELAISVĖ...330 20 ŽŪTBŪTINĖS GRUMTYNĖS...350 21 LORDAS ASRIELIS PASITINKA SVEČIUS...368 22 IŠDAVYSTĖ...386 23 TILTAS Į ŽVAIGŽDES...396
Philipas Pullmanas (g. 1946 m.) – garsus anglų rašytojas, sukūręs daugiau nei 30 kūrinių suaugusiesiems ir vaikams. Rašytoją išgarsino fantastinė trilogija „Jo tamsiosios jėgos“. Ši knyga – pirmoji trilogijos dalis. Autorius kuria autentišką ir įtraukiantį mistinį pasaulį. Paauglė Laira kartu su savo demonu norėdama išsiaiškinti, kodėl mieste paslaptingai dingsta vaikai, iškeliauja į Šiaurę. Ten ji atranda ir praranda daug daugiau, nei tikėjosi. P. Pullmanas ir jo kūryba gausiai apdovanota: 1995 m. rašytojui buvo įteiktas Karnegio medalis, 2002 m. už paskutinę trilogijos dalį jis gavo garsiąją „Whitebread“ premiją, o 2005 m. – prestižinę A. Lindgren atminimo premiją. Pagal šią knygą 2007 m. sukurtas Holivudo filmas „Auksinis kompasas“ (angl. The Golden Compass), o nuo 2019 m. pagal trilogiją kuriamas ir transliuojamas televizijos serialas „Jo tamsiosios jėgos“ (angl. His Dark Materials). Trilogiją „Jo tamsiosios jėgos“ sudaro šios knygos: „Auksinis kompasas“ „Aštrusis peilis“ „Gintarinis žiūronas“
Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Laira nusisuko. Už nugaros liko skausmas, mirtis ir baimė; priešakyje laukė
abejonės, pavojai ir begalinės paslaptys.
Tačiau jinai ir Panteleimonas – ne vieniši. Laira savo dienas nerūpestingai leidžia koledže Oksforde ir nė nenutuokia, kad viskas netrukus pakryps kita linkme. Pasaulį, kuriame ji gyvena, nori pakeisti ne vienas ir visi jie tam turi savų priežasčių. O šis pasaulis ypatingas tuo, kad niekas jame nėra vienišas. Kiekvienas turi savo asmeninį demoną – tai žmogaus asmenybės dalis, įgavusi gyvūno pavidalą. Norėdami išgelbėti draugą Rodžerį, Laira ir jos demonas Panteleimonas leidžiasi į kupiną pavojų ir stingdančio šalčio kelionę. Ten jie susiduria su šarvuotaisiais lokiais ir raganomis, tačiau tai ne baisiausi jų sutikti padarai. Šiurpiausi sumanymai kyla... žmonėms.
9 786094 416699