Guodėja
KIEKVIENĄ RYTĄ PABUDĘ LEISKIME SAVO ŠIRDŽIAI
IŠGIRSTI MEILĖS MUZIKĄ – TAIP JAI BUS DRĄSIAU
PAČIAI DAINUOTI IR BŪTI IŠGIRSTAI.
Rytais Agnietei nėra kur skubėti, tad nėra ir dėl ko keltis. Bundančios dienos triukšmas jos beveik nepasiekia, dėl to šis laikas mažai kuo skiriasi nuo kito paros meto. Gal skiriasi tik tuo, kad itin trūksta šviesos. Tai Agnietė stipriausiai jaučia, nes nori atmerkti akis prašvitus, tad jei prabunda anksčiau, laukia, kol per užspaustus vokus pajus ryškėjančią dieną, į ją besiveržiančią šviesą. O su šviesa pajus ir sugrįžtančią buvimo čia, žemėje, prasmę.
Per keletą metų, per kuriuos po truputį įsitaisė šiame apleistame, nelabai tinkamame vienišai moteriai gyventi name, ji įprato būtent taip pradėti dieną – su šviesa. Agnietė jaučia, kad jei atmerks akis per anksti, nesulaukusi šviesos, nutiks kažkas blogo. Ir galbūt baisaus. Todėl ji nenori matyti to šalia tykančio blogio ir kasryt laukia šviesos tikėdama, kad būtent ji išvaikys visas nakties blogybes ir piktąsias jėgas.
Agnietė guli palyginti ramiai, nekruta nė vienas jos kūno raumuo, gal tik, norėdami prasiverti, vos vos virpteli akių vokai, bet stipri moters valia, laikanti juos užspaustus, to neleidžia. Jei nežinotum šio Agnietės ypatumo, jei nejustum pasikeitusio kvėpavimo ritmo, pamanytum, kad moteris miega.
Tik šalia nėra jokio žmogaus, galinčio tai stebėti ar norinčio tai matyti. Seniai nėra vyro, skaičiuojančio moters įkvėpimus ir iškvėpimus, galinčio atskirti miegą nuo būdravimo. Šalimais sustingusi vien pilka būtybė, įbedusi savo tuščių akiduobių žvilgsnį į virpančius Agnietės vokus, trokštanti pamatyti jos akis. Kaip kas naktį ir kas rytą, ji kantriai rymo, laukdama jųdviejų susitikimo. Ši būtybė ne tik stebi moterį – galima sakyti, ji viską žino apie Agnietę, taip pat ir tai, jog ši nesilaiko jųdviejų
susitarimo, kad yra apgavikė ir stengiasi gauti dar vieną gyvenimo dieną, neatsiskaičiusi už ją savo palydovei.
Tų dienų, už kurias nebuvo atsiskaityta, prisirinko galybė. Pilkoji nepažįsta jokio kito žmogaus, įstengusio taip ilgai priešintis ir naudotis beveik neišsenkančia jos – mirties šauklės – kantrybe. Dabar tetrūksta vieno akių kontakto su Agniete, kad ši išpildytų pažadą ir atiduotų savo pažadėtą Sielą – ši seniai priklauso šauklei, kuri ir atvyko jos pasiimti.
Pilkoji įdėmiai žvelgia į nemiegančią, bet užsimerkusią moterį, laukiančią dienos šviesos. Mėgina kalbinti ją savo mintimis, siųsdama įvairius vaizdinius apie tai, kas laukia neklausančiųjų, ko gali tikėtis pažado netesintys žmonės, primindama dovanas ir gautas gėrybės, už kurias ši sutiko atiduoti savo Sielą. Ji sukuria mažo berniuko, laikančio rankoje raudoną balioną, hologramą ir pasiunčia ją tiesiai į moters smegenų pakaušio skiltį, priversdama šią mintyse regėti berniuką. Matyti jį šokantį per bėgančio vandens griovelį, slystantį ir griūvantį ant prilytos žemės. Paleidžiantį balioną ir užverčiantį galvą aukštyn, žvilgsniu atsisveikinantį su tolyn lekiančiu tik ką įsigytu draugu.
Pilkoji stebi pakitusį moters kvėpavimą, po vokais judančius akių obuolius, įsitempiančią kaktą, joje išryškėjančią raukšlę. Kiek susigniaužiančius kumščius ir į delnus įsmingančius nagus. Supranta, kad holograma tikrai yra matoma ir tinkamai veikia. Už lango brėkštant rytui ir įsižiebiant šviesai, pilkoji teturi dar keliolika prieblandos minučių. Ji labai nori paskubinti moterį atsimerkti, siekia užbaigti šį užsitęsusį darbą ir nuskubėti pas kitas laukiančias Sielas.
Moteris pasimuisto lovoje nebeapsimesdama, kad miega. Akis laiko suspaudusi, ypač stipriai įtempusi vokų raumenis. Šie labai nori prasiverti,
bet visgi nepasiduoda provokacijai ir kol kas dar išlieka valdomi atkaklios moters valios.
Pirmajam spinduliui įspindus pro langą, pilkoji nusigręžia nuo moters, užsimerkia ir palieka jau kone namais tapusią buveinę. Sutemoms apgaubus šį palaikį namą ir viską aplink, ji vėl sugrįš.
Moters alsavimas nurimsta, kumščiai atsigniaužia, tik apie ramybės būseną kalbėti dar anksti, nes tokios ir nėra.
Agnietė išlaukia dar kelias minutes ir, pro užvertus vokus regėdama palyginti daug šviesos aplink, pagaliau pasiryžta ir atsimerkia. Tada nusišypso įsitikinusi, kad yra likusi viena. Moteris džiaugiasi nauja iškovota diena, tegul ir per prievartą išpešta iš „geradarės“, tegul ir su itin dideliu pasipriešinimu ir gyvybinės energijos nuostoliais. Tai dar viena nauja diena ir dar viena galimybė ištaisyti klaidą.
Agnietė darbo neturi, tad gyvena skurdžiai. Pusryčiams jos nelaukia karšti pyragėliai, kava ar bent sumuštinis. Nelaukia net šilumą skleidžianti krosnis – ši užgesusi, atšalusi ir dabar, ko gero, pati sutraukia prieš tai atiduotą šilumą.
Moteris lyg ir žino, ką darys šią dieną, tačiau kaip visad yra šiokių tokių neaiškumų. Na, kad ir tai, jog jai reikia surasti mergaitę, kuri vedasi mažą šunelį ir tempia sunkią rudos spalvos kuprinę su dviem ant jos nupieštais obuoliais. Mergaitę su nuklypusiais bateliais ir išsitaršiusiais plaukais. Su palaike, per plona šiam metų laikui striukele.
Gali būti, kad mergaitė kaip tik šiuo metu traukia į mokyklą, o gal keliaus į ją vėliau. Gal net ne į mokyklą, gal ne šiuo keliu...
Agnietė matė ją sapne ir žino, kad turi ją paguosti. Gal būtent dabar šiam vaikui reikalingi keli paguodos žodžiai, apkabinimas ir priminimas,
kad ji ne viena. Žinojimas, kad ji yra svarbi, kad ja rūpinamasi, nors ir ne taip, kaip mažoji norėtų.
– Jei šiandien man pavyks, būsiu laisva! – kartoja moteris savo kasdienės maldos žodžius.
Ir trokšta, kad pavyktų. Mintyse kone regi, kaip laiko mergaitę už rankos, leidžia jos mažam šuneliui apšlapinti savo batą, neša kuprinę ir... – Turiu paskubėt, – ragina pati save, žvalgydamasi pro langą ir bandydama nuspėti, ar lauke labai šalta.
Viduje taip pat šalta, tad sunku nuspręsti, ar išėjus bus dar šalčiau. Pagaliau moteris užsivelka storą vilnonį megztinį, apsivynioja šaliku kaklą, užsimeta skraistę ir žengia pro duris.
Glostoma gryno oro ir saulės spindulių, Agnietė džiaugiasi diena, kuri jai žada išsigelbėjimo viltį ir gyvenimą, taip pat galimybę padėti kam nors kitam. Arba pražūtį, kuri ją ištiks vos ši dienos šviesa nuslops.
Moteris nuo prieangio pasuka dešinėn ir mažais žingsneliais pasileidžia link miesto. Žvalgosi į šalis, nežinodama, kur ir kada gali išvysti mergaitę, jei šią iš viso stebuklingai pamatys. Jei tik gerai suprato sapną, jei toks buvo jo tikslas, tuomet perduos jai žinią. Agnietė spūdina link miestelio pakraštyje besidriekiančio parko, šaltuoju metu dažnai tuščio ir nykaus. Parkas skendi nukritusių medžių lapų purvynėje. Moteris dairosi aplink. Eina link suolelio. Sėdasi, nuleidžia akis žemyn, pastebi besimėtančią užkandžių dėžutę ir joje užsilikusį bandelės gabalėlį. O gal tai ne bandelė, kažkas kito – Agnietė kol kas nesupranta, bet mano, kad tai gali būti maistas. Moteris kiek pasvarsto, paskui ištiesia ranką žemyn ir tik tuomet supranta, kad ją jau aplenkė. Mažytis, ką tik nežinia iš kur pribėgęs šunelis timpteli visą dėžutę link savęs. Kresteli ją, dantukais
sugriebia išlindusį maisto kąsnelį ir pasimėgaudamas sukramto. Iš paskos pribėgusi mergaitė bando užnerti jam ant kaklo virvelę, turinčią atstoti pavadėlį.
Kramtantis šunelis purto galvą, nesiduoda sutramdomas taip, kaip norėtų mergaitė.
Agnietė žiūri išplėtusi akis į mergaitę su dviem išsitaršiusiomis kaselėmis, plonu paltuku ir nutįsusia ruda kuprine. Moteris norėtų apeiti ją iš nugaros, kad apžiūrėtų visą kuprinę, kad įsitikintų, jog ant jos nupiešti du obuoliai, tačiau bijo šią nuginti ir tik spokso, beveik pamiršusi kvėpuoti.
Pagaliau mergaitė užmauna virvelę šuniukui ant kaklo ir pabando nutempti jį nuo maisto dėžutės. Šis kiauksi, uodžia maisto kvapą ir spyriojasi prieš mažosios pastangas.
Agnietė stojasi, žengia kelis žingsnius arčiau ir siekia paglostyti šunelį. Šis piktai suurzgia, bet nėra linkęs kąsti, tad, moters švelnioms rankoms prisilietus prie purvino kailiuko, jau ima vizginti uodegą ir rodyti draugiškumo ženklus. Agnietė tiesia delną ir link paraudusios mergaitės rankos, švelniai ją suima, bandydama sušildyti savo pačios beveik išsekusia šiluma. Mergaitė pakelia akis ir nustebusi sužiūra į moterį.
Mažylės akys dieviškai gražios. Su ryškiu žalsvu ornamentu, juosiančiu vyzdžius. Gilios ir spindinčios, tačiau be galo liūdnos. Susidūrus jųdviejų žvilgsniams, Agnietė visai nustoja kvėpuoti ir išgirsta verkiančią mažylės Sielą, menamą kūkčiojimą, slopinamą skausmą ir negyjančią atstūmimo žaizdą. Buvimo nereikalinga žaizdą. Pačią skausmingiausią, kokia tik įmanoma, egzistencinės būties kančią.
Agnietė truputį kvėpteli oro, kad sukantis galvai išsilaikytų ant kojų, ir lėtai žengia artyn. Savo šaltomis rankomis ji apkabina smulkius