Trileris
Iš švedų kalbos vertė
MANTAS KARVELIS
Kriminalinės policijos inspektorė Ema Šiold jau daugiau nei valandą sėdi ant grindų šalia dukters lovos, bet Inesa toliau nerimsta. Priglaudžia jai prie kaktos delną. Karšta. Nieko nuostabaus, kad prabudo, nors jau po vidurnakčio.
Ema apsidairo dešimtmetės dukterėčios kambaryje. Šis yra kampinis, su dideliu langu į sodą. Sienos šviesiai rožinės, lova su baldakimu, spintos pilnos pasakų veikėjas primenančių suknelių, tiulio sijonų, blizgančių batelių su pakulne ir diademų su karūna.
Dvejų metų vaikui tai prilygsta sapnui.
Emai patinka, kai darbovietė netoli, bet Jozefinai paklausus, ar norėtų pusmetį pagyventi Smedsletene, ji atsakė teigiamai. Atsikraustė prieš savaitę. Seserys sutarė viską palikti vietoje. Savo mantai sutalpinti Emai užtenka vienos spintos. Daiktai ir skudurai jos niekada nedomino – viską, ko reikia, galėtų susikrauti į lagaminą. Du šimtai dvidešimt šeši kvadratiniai metrai – ir dar negyvenami – atrodo per daug, bet lietingomis dienomis nuostabu vaikštinėti po didelį namą.
Pagaliau Inesa nustoja zirzti. Ema atsistoja ir užgniaužusi kvapą nusėlina minkštu kilimu durų link. Iškvepia tik prieškambaryje, taip ir nesustabdyta nelaimingo balselio.
– Jau miega? – paklausia Nilis ir kreivai šypteli.
Užuot atsakiusi, ji pavargusi linkteli.
– Eikš, – pakviečia jis, rodydamas į žemyn vedančius laiptus. –
Tau reikia pražvalėti.
Ne, aš noriu tik vieno – miego.
Vis dėlto atrodo nusiteikęs taip ryžtingai, kad ji nedrįsta prieštarauti.
– Visa laimė, kad stearino žvakės ilgai dega, – laukimo kupinu balsu sako Nilis ir vedasi į puošnią svetainę su originaliais XX amžiaus trečiojo dešimtmečio lipdiniais.
Čia ją pasitinka didžiausia kada nors matyta rožių puokštė. Pirmoji mintis yra ne dabar. Vidury nakties, šiokiadienį? Ant žurnalinio stalelio stovi puošni žvakidė, daili pralinių dėžutė ir šampano butelis. Pamačiusi, kad jis jau nuplėšė foliją ir atsuko vielą, Ema nuryja seiles. Kai atsigręžia, atrodo, kad Nilio ūgis staiga sumažėjo nuo metro aštuoniasdešimt penkių iki maždaug metro. Supratus, kad jis klūpo, širdis suplaka smarkiau. Ne. Jaučiasi kaip užklupta netikėto uragano ir nežinanti, kur ieškoti užuovėjos. Ji pernelyg pavargusi lemtingiems sprendimams, tačiau jo sustabdyti neįmanoma.
Mylima Ema... – virpančiu balsu prataria Nilis ir nutyla.
Ji stovi kaip prišalusi prie grindų ir nepajėgia ištarti nė žodžio. Nėra tikra, ar vis dar kvėpuoja.
Nežiūrėk kaip į budelį, mane tai trikdo, – tarsteli, nusijuokia ir pasikaso galvą.
Nors ir baukštus, Nilio juokas toks mielas. Ema nori pastatyti jį ant kojų, atsukti juostelę iki to momento, kai sėdėjo Inesos kambaryje, ir būti jame, kol pro tamsių užuolaidų plyšius ims skverbtis pirmieji saulės spinduliai.
– Taigi norėjau tavęs paklausti...
Ema susigriebia, kad iš Nilio kruopščiai parengtos kalbos, kurią tikriausiai šlifavo dvejus metus, kol gyveno jos bute mieste, girdi tik pavienius žodžius.
Nuo to tik dar blogiau.
Jis ištiesia mažytę dėžutę. Skaudu matyti, kaip dreba rankos – negrabiais pirštais tik iš trečio karto pavyksta atidaryti. Jis prakaituoja, skruostai išrausta.
– Ar nori būti mano žmona... kol mirtis mus išskirs?
Mirtis, amžinai mirtis.
Emą nukrečia šiurpas, ji bando nusiraminti.
Ką atsakyti?
Sekundės tiksi. Abu žino, kad jei viskas gerai, laiko pamąstymams nereikia. Jai sunku žiūrėti į nepatogiai ant grindų klūpantį Nilį, tačiau žvilgsnio nusukti irgi nevalia. Reikia ką nors pasakyti, antraip ji bus siaubingas žmogus.
– Ar aš išgirdau „taip“? – viltingai paklausia, bet balsas neklauso. Tada susiima už klubo ir nutaiso grimasą. – Surakino...
– Nili... – ištaria Ema. – Aš...
Jam keliantis neįmanoma nepastebėti akyse atsispindinčio skausmo. Nilis atkemša šampaną, pripila taures ir gerokai patraukia.
– Į sveikatą... – sumurma.
Jie susėda ant sofos, kuri dar niekada neatrodė tokia kieta ir nepatogi. Ema ieško tinkamų žodžių.
– Nežinau, nuo ko pradėti... – galiausiai ištaria.
Klausimas, ar aš noriu tai išgirsti, – mechaniškai atsako jis ir paėmęs pralinių dėžutę kemša taip, lyg čia būtų jo paskutinė vakarienė.
Ema stengiasi nepravirkti:
– Tu nuostabus.
Užtat Nilio skruostais rieda ašaros:
– Bet?..
– Jokių bet, – greitai atsako ji. Akies krašteliu mato nepaliestoje taurėje kylančius šampano burbuliukus. Baimei nuplauti norėtų susiversti visą iš karto, bet susilaiko. – Tai susiję su manimi.
– Ką padariau ne taip? – paklausia kramtydamas saldainius. –Nesuprantu.
– Aš irgi.
Svetainėje stoja nemaloni tyla. Kad ir kaip stengiasi, ji negali nekreipti dėmesio į jausmą, kuris apėmė suvokus, kas vyksta. Nebuvo pasiruošusi ne tik piršlyboms, bet ir savo pačios nenorui. Kol gyvenimas kartu ramiai tekėjo sava vaga, per daug apie tai negalvojo. Norėtų, kad taip ir tęstųsi – paprastai ir be jokių reikalavimų. Gal tai bailumas? Išsisukinėjimas?
Nilis ištiesia dėžutę su paskutine praline:
– Nori?
– Ne, ačiū. Tu valgyk.
„Jis geras ir rūpestingas, tikra uošvės svajonė, o aš vis tiek atstumiu, – mąsto ji. – Kodėl aš tokia kvaiša?“
Dabar kelio atgal nėra.
– Man tiesiog per daug išgyvenimų, – atsargiai prataria Ema nespėjusi pagalvoti, ką nori pasakyti. – Po elgetų žudynių viskas susipainiojo ir daugiau apie nieką rimtai negalvojau. Pats žinai, koks beprotiškas buvo metas prieš pasodinant Gunarą ir kitus: ilgas teismo procesas, žiniasklaidos dėmesys, ryto pokalbių laidos, radijo programos... Man ir Inesai tu buvai angelas ir išsigelbėjimas. Už tai
būsiu amžinai dėkinga.
– Vadinasi, nuo pat pradžių to nenorėjai? Ar tai bandai pasakyti? – paklausia ir nusišnypščia į servetėlę.
Nilio pagalba neįkainojama. Aišku, kad Ema jaučia dėkingumą ir meilę.
Tačiau ar jis tikrai tas?
– Manau, man reikia pertraukos, Nili.
– Negali net atsakyti į mano klausimą? – klausia įsižeidęs.
Ema purto galvą:
– Ne. Jaučiuosi pavargusi ir sutrikusi. Geriau pasikalbėkime vėliau, kai pagalvosiu.
– Ką reiškia „vėliau“? – Nilis smiliais ir viduriniais pirštais ore rodo kabutes.
Būk geras, man reikia laiko. Ar gali jo duoti?
– Ką tai reiškia praktiškai? – klausia, žvelgdamas nusivylusiomis akimis. – Nori, kad važiuočiau namo? Dabar?
– Taip. Manau, bus geriau, jei kurį laiką pagyvensime atskirai. Nilis užsidengia veidą servetėle. Išgirdusi tylią jo raudą Ema nuslopina impulsą ištiesti ranką. Pati sukėlė skausmą, todėl negali būti guodėja. Ak, kaip norėtų, kad to nebūtų įvykę...
Kodėl jam prireikė pirštis?
Tada jau ir eisiu, – po kelių kankinančių minučių prataria Nilis ir sunkiai pakyla. – Tik daiktus susirinksiu.
Vienas, du, trys. Šešiolikmetis Gytis pradeda skaičiuoti tą pačią akimirką, kai puola prie balkono durų. Tėtis išmokė. Keturi, penki, šeši. Įsibrovęs į svetimus namus turi vos kelias minutes. Ne todėl, kad apsauga ar policija būtų tokie greiti, tiesiog kaimynai ir praeiviai, pamatę viduje šmėžuojantį šešėlį, gali suprasti, kad kažkas negerai, ir blogiausiu atveju įsikištų patys. Juda prie durų, už kurių tikriausiai yra vonios kambarys, nes žino, kad papuošalus žmonės laiko ten arba miegamajame.
Signalizacija neįsijungė. Gal jos ir nėra?
Arba begarsė.
Septyniolika, aštuoniolika, devyniolika.
Nuo įtampos net pakaušis tvinkčioja. Pravėręs vonios kambario spintelę mato jo nedominančias įvairias vaistų pakuotes, tačiau po praustuvu stovi papuošalų skrynelė, kurią jis ištuština į kuprinėje paruoštą pašto ženklais jau apklijuotą voką. Žvilgsnį patraukia žiedas su deimantu. Atrodo brangus. Akimirką padvejojęs įsideda jį į vidinę kuprinės kišenę.
Trisdešimt šeši, trisdešimt septyni, trisdešimt aštuoni. Reikia nepamesti skaičiaus.
Staiga pasigirdęs girgždesys priverčia sustingti ir įsiklausyti. Aišku, seni namai pilni gyvybės, bet ar čia kartais ne žingsniai?
Keturiasdešimt trys, keturiasdešimt keturi, keturiasdešimt penki.
Laikas bėga, daugiau jo švaistyti nevalia. Atsargiai išėjęs iš vonios kambario dideliam savo siaubui pamato, kad ilgame ir siaurame ko
ridoriuje kažkas stovi. Tamsus siluetas.
Smegenys sustingsta ir jis pameta skaičių.
Viskas baigta?
Grėsmingas vyriškas balsas kažką sako, bet Gytis nesupranta.
Koks skirtumas, galvoje tik viena mintis – nešdintis. Nedelsiant.
Nutiko tai, ko jis ir bijojo, kas jokiu būdu neturėjo atsitikti.
Kokie atsitraukimo keliai? Balkonas.
Tik štai problema – kelią į jį užtvėrė tamsus siluetas. Vis labiau
įsiaudrinęs balsas neleidžia Gyčiui blaiviai mąstyti. Pilnas vokas jau guli kuprinėje, įsilaužimas neturi pasibaigti fiasko, bet jei nesugebės ištrūkti...
Laikas sustoja.
Prieš akis iškyla nusivylęs tėvo žvilgsnis. Pasidygėjimas – niekam tikęs berniūkštis nesugebėjo įvykdyti net paprasčiausio įsilaužimo.
Gytis žengia į priekį, nors galvoje kaukia įspėjamosios sirenos. Niekada nesustoti. Tik dabar pamato, kad priešais stovintis vyras rankoje kažką laiko.
Vis tiek reikia prasibrauti.
Bet kokia kaina.
Ema susiverčia šampano taurę ir užpučia žvakes. Svarsto, gal reikėtų nusiųsti Niliui atleisk, bet numoja ranka. Jo dabar nepaguos jokie žodžiai.
Mylimas Tomas Nilenas, jos ir kitų bendradarbių visada vadintas tiesiog Niliu.
Ji negali ištarti „taip“, kai tikrasis atsakymas yra „gal“. Tai būtų dar didesnė išdavystė. Ema įsipila dar vieną taurę, visų pirma todėl, kad nežino, ko griebtis. Butelyje likus vos keliems lašams netvirtai atsistoja. Tada apeina pirmą aukštą ir vieną po kito užgesina šviestuvus. Namas atrodo vaiduokliškai tuščias ir nykus. Ji pirmą kartą yra vienintelis suaugęs asmuo šioje didelėje viloje Bromoje. Ema pirmame aukšte įjungia signalizaciją, kaip instruktuota Jozefinos, ir nuskuba į miegamąjį.
Staiga tarpduryje išdygsta Inesa.
– Noriu tėčio, – sako užsimiegojusi, Emai bandant parvesti ją į lovą.
– Jam reikėjo išvažiuoti, – meluoja ši.
Kaip dvejų metų vaikui paaiškinti išsiskyrimo faktą?
Inesa pradeda šniurkščioti:
Jis neatsisveikino...
– Aišku, kad atsisveikino, tiesiog tu miegojai, – atsako Ema. Žino, kad daug kalbėti nevalia, nes Inesa visai prabus ir niekaip nebeužmigs. – Einam miegoti, dabar vidurnaktis.
Tačiau mergaitė toliau stovi priekaištingai žvelgdama:
– Nenoriu.
– Gal nunešti? – klausia Ema.
Ašarų vis daugėja.
– Nenoriu tavęs, noriu tėčio!
Paskutinius žodžius išrėkia. Ema pakelia nusiminusią dukrą ir ryžtingai nuneša į lovą. Paskui sėdi šalia, priglaudusi ranką prie nugarytės, kol mažylės kvėpavimas vėl tampa gilus. Užtat pačios širdis
daužosi kaip pašėlusi. Gal Inesa taip tik kalba, o iš tiesų nemano? Tiesiog prišnekėjo dorai neprabudusi?
Tik nuo to ne mažiau skaudu.
Aišku, kad ji nori būti svarbiausias asmuo dukters gyvenime, net jei ir džiaugiasi, kad Inesa gerai jaučiasi ir kitų suaugusiųjų draugijoje. Nilis nuostabiai bendrauja su vaikais, o Emos motinystės pašaukimas dažnai yra abejotinas. Daugiau nei mėnesį buvo apleidusi savo pačios vaiką, iš karto po penkis mėnesius trukusios komos.
Kas taip elgiasi?
Niekas.
Vis dėlto tikina save neturėjusi kito pasirinkimo.
Atsistojusi Ema mąsto, ar turinti tokį motinišką pašaukimą kaip sesuo, kuri susilaukė trijų vaikų ir viską daro tik dėl jų. Gal Inesa ilgisi Jozefinos, kuri irgi ja rūpinosi? Dar blogiau – auklės Hilevės, prižiūrėjusios Inesą, kol Ema gulėjo ligoninėje? Kiek žalos gali patirti išprotėjusios moters rankose atsidūręs kūdikis?
Ema nusipurto slogutį ir eina į vonios kambarį. Nenori žinoti, kiek valandų, nes bandyti atgauti jėgas prieš rytojų vis tiek per vėlu.
Dantų pastos beveik nebėra, bet ji per jėgą išspaudžia paskutinius likučius. Išsivaliusi dantis padeda šepetėlį į stovą. Dabar jame liko tik du.
Vieno nebėra.
Tada susiriečia tuščioje dvigulėje lovoje.
Mintys sukasi galvoje kaip centrifugoje, bet galiausiai pavyksta užsnūsti.
Staiga prabunda besidaužančia širdimi. Neįsivaizduoja, kiek miegojo – kelias minutes ar valandas. Lovoje ji viena, bet vis tiek atrodo, kad kambaryje ką tik kažkas buvo.
Oda pašiurpsta.
„Nilis tikriausiai tik į tualetą nuėjo“, – pagalvoja rimstant pulsui. Jau nori verstis ant kito šono ir vėl užsimerkti, bet staiga pakelia akis. Miegai akimirksniu išsilaksto.
Nilis juk susikrovė daiktus ir išėjo.
Vos įlipus į tuščią liftą, kuris kelia į septintame aukšte įsikūrusį regiono tyrėjų skyrių, Niliui ima linkti keliai. Neįsivaizduoja, kaip sureaguos netrukus susitikęs Emą. Žino tik tiek, kad reikia ją pamatyti.
Liftui sustojus išlipa.
Pasuka už kampo į savo kabinetą. Emos durys praviros, todėl dirsteli vidun. Tuščia. Tikriausiai sėdi poilsio kambaryje su kavos puodeliu, tokia pat pavargusi po klaikios nakties kaip ir pats. Jis apsisuka ant kulno ir ilgu koridoriumi nužingsniuoja į poilsio kambarį. Ten irgi nėra, tik Lindbergas.
– Sveikas! Kur tavo antroji pusė? – pasidomi viršininkas.
– Nežinau, – atvirai atsako ir indaplovėje ieško savo kavos puodelio.
– Kas nors atsitiko? – klausia Lindbergas. – Atrodai visai išėjęs iš veido.
– Ačiū, malonu girdėti, – susierzinęs atšauna Nilis ir prisipylęs pirmą pasitaikiusį puodelį sunkiu žingsniu eina į savo kabinetą.
Lindbergas pavymui kažką šūkteli, bet jis jau negirdi. Ateis, jei svarbu. Kartu pradirbę tiek metų matė ir šilto, ir šalto. Jis geras viršininkas – teisingas ir aiškiai pasakantis, ko nori. Puikiai geba vadovauti ir motyvuoti pavaldinius, tačiau tai nereiškia, kad Nilis nori su juo viską aptarinėti. Bent jau ne tada, kai pats nelabai supranta,
kas vyksta. Įėjęs paskui save uždaro duris, tuo parodydamas, kad yra užsiėmęs.
Tada stovi įsmeigęs akis į tuštumą.
Nori paskambinti Emai, bet negali. Tik ne tada, kai buvo išprašytas. Atstumtas ir išspirtas. Jis nebando sušvelninti įvykio. Nors yra labai nusiminęs, ramybės neduoda ir kitas jausmas – nerimas.
Ema paprastai nepramiega.
Taip, Inesa karščiavo, bet likusi slaugyti sergančio vaiko turėtų pranešti. Lindbergas būtų žinojęs. Nilio apmąstymus nutraukia beldimas į duris. Įkišęs nosį Lindbergas vos neatsitrenkia į jį.
Reikia, kad nuvažiuotum į vieną vietą. Lavonas name.
– Dabar? – kvailai paklausia Nilis.
– Taip, Krilė turi adresą.
Viršininkas suteikia negausią pačiam žinomą informaciją.
– Gal ką girdėjai iš Emos?
– Ne. Spėju, tu irgi?
Nilis linkteli.
– Jei reikės, Ema prisijungs vėliau, – ištaria Lindbergas ir įėjęs vidun uždaro duris. – Susipykote?
– Koks skirtumas... Bet nakvojau pas save, – nenoriai atsako Nilis.
– Žinai juk, kad panorėjęs visada gali su manimi pasikalbėti, –primena Lindbergas, užuot pylęs ant žaizdos druskos kitais nepatogiais klausimais.
– Ačiū.
Pasirodo Krilė ir Nilis nuseka paskui jį koridoriumi.
– Kur savo ponią palikai? – juokais paklausia kolega prie automobilio.
– Velniop... – iškošia Nilis ir atsisėda prie vairo. – Galvokime apie darbą.
Atsiprašydamas Krilė kilsteli ranką:
– Nemaniau, kad tau irgi PMS... – burbteli ir nusijuokia iš savo pokšto. – Nors žinai, ką manau, kai darbas painiojamas su meile...
– Aš kaip nors parodžiau, kad mane bent kiek domina tavo nuomonė? – nutraukia jį Nilis ir užveda variklį Krilei dar nespėjus uždaryti durelių. Velnias, jaunesni kolegos šiais laikais visai neišauklėti. Be to, gerai atrodo, rupūžiokai... – Geriau suvesk adresą ir važiuojam.
Bendradarbis paklusniai suveda informaciją į navigaciją ir Nilis išvažiuoja atbuline eiga. Daugiau iš keleivio vietos nebesigirdi jokių pašaipių pokštų, kurių klausytis jis neturi jėgų. Nilio nuotaika geriau tiktų laidotuvėms. Paskui prisimena, kad jie važiuoja pas lavoną. Galbūt kažkas neteko mylimo žmogaus, o jis čia gaili savęs. Tyliai pažada sau susiimti ir pasuka iš Taikos Namų aikštės Tranebergo tilto link. Tada persmelkia krūtinę. Kur iš tiesų jie važiuoja?
Ką žinome apie negyvėlį?
– Iš esmės, nieko. Tik tiek, kad pranešė namo valytoja.
– Kur?
Bromoje, Smedsletene. Nilis žiopteli.
– Koks ten, sakei, adresas?
Krilė perskaito balsu.
Jozefinos gatvė.
Suskambus mobiliajam, Jozefina jungia purkštuvą prie rožių krūmų. Nilis. „Kaip smagu, kad pasuko“, – spėja pagalvoti, bet tada susigriebia, kad jis paprastai skambina tik kam nors atsitikus.
– Sveikas, Nili.
– Labas, Jozefina. Tikiuosi, viskas gerai? – sako jis. – Klausyk, primink, koks jūsų adresas?
Moteris sunkiai atpažįsta jo balsą. Atrodo stebėtinai įsitempęs.
– Kas nors atsitiko?
– Ne, ne. Man tik reikia namo numerio.
– Tu juk ten gyveni? – paklausia ir tą pačią akimirką atsisukęs purkštuvas aptaško kojas.
– Prašau, Jozefina. – Devynioliktas.
– Ačiū, – padėkoja Nilis. – Beje, ar šiandien bendravai su Ema?
– Ką? Ne, – atsako ji. – Kodėl klausi?
– Šiaip sau. Turiu bėgti.
Pokalbiui pasibaigus Jozefina spokso į mobilųjį. Kas čia buvo?
Perskambina, bet jis nekelia, o pasukus Emai signalas aidi tol, kol įsijungia autoatsakiklis.
Gal reikėtų vėl sunerimti?
Pulsas padažnėja vos pagalvojus apie seserį, kuri nuėjo taip toli, kad kartą suvaidino savo pačios mirtį. Padedama tėčio.
Tėtis ir Ema saugojo paslaptį, kurios daugiau niekas nežinojo. Jie nė neįsivaizduoja, kaip Jozefiną užgavo tas sprendimas. Dviguba išdavystė, po kurios ji dar nespėjo iki galo atsigauti.
Dvejus metus trukusi terapija nepadėjo, užtat atsiėjo krūvą pinigų. Žinoma, buvo gera išsikalbėti, tačiau seserų tarpusavio ryšys yra kur kas daugiau. Jei tiesa, kad terapija turi trukti tiek pat, kiek trauma, Jozefinai reikėtų vaikščioti į tuos pokalbius dar trisdešimt aštuonerius metus, taip pat derėtų numatyti kelerius metelius ir santykiams su tėčiu pašlifuoti. Kitaip tariant, šeimyniniai ryšiai nemenkai kainuoja. Ji kantriai klausėsi tėčio argumentų ir paaiškinimų, kodėl jie priėmė tokį drastišką sprendimą ir neinformavo nei jos, nei mamos. Vis dėlto Jozefinai taip ir nepavyko priprasti prie minties apie gedulingus pietus Emos garbei.
Tokius dalykus sunku atleisti.
Jozefina mąstė apie tai dvejus metus, bet nepasistūmėjo nė per žingsnį. Jai reikėjo naujos pradžios. Tai viena iš priežasčių, kodėl norėjo išvykti iš Švedijos į Maljorkos Palmą. Įtikinti likusią šeimos dalį nebuvo sunku. Andrėjas iš karto įžvelgė galimybes visą laiką skirti triatlono treniruotėms. Sofijai, kuri yra antras vaikas šeimoje, išvykimas atrodė įdomus iššūkis. Labiausiai nepatenkinta buvo vyresnioji dukra Julija, kuri yra šeštokė ir puikiai jautėsi Epelviko mokykloje.
Antonui pakeisti aplinką buvo tik į naudą. Taurė buvo perpildyta, kai įkliuvo vagiliaujantis rajono parduotuvėje Ica, kurioje šeima apsipirkinėja daugybę metų ir pažįsta visus darbuotojus. Pats niekada nesugalvotų vogti, bet sukontroliuoti vaikus supančią kompaniją kartais sudėtinga.
O gal ji paprasčiausiai nemato sūnaus ydų?
Jozefina jaučia poreikį kam nors papasakoti apie Nilio skambutį, bet vaikai išvykę į lengvosios atletikos stovyklą, o Andrėjas su keliais kitais triatlonininkais dviračiu mina į Dėją. Be to, netrukus ji ves pirmąjį jogos užsiėmimą po atvykimo į salą praėjusią savaitę. Reikia iš anksto pasiruošti, kad nepavėluotų, bet pirmiausia vis dėlto patikrins namų signalizacijos programėlę. Ši įjungta pusėje namo, pirmame aukšte, visai kaip prašė Emos daryti naktimis. Jozefinai prieš akis iškyla didelė medinė vila, į kurią ji įdėjo dalį širdies. Namas, kuriame ji ir Andrėjas gyveno susituokę, paskui išsiskyrė ir vėl susiėjo. Supranta, kad Ema tikriausiai namie, tačiau ne Nilis, antraip nebūtų klausęs namo numerio.
Vis dėlto Jozefina yra už dviejų tūkstančių keturių šimtų penkiasdešimt kilometrų.
Kad ir kas nutiko, ji visiškai nieko negali padaryti.
Vėl suskamba mobilusis, bet šįkart tai nei Ema, nei Nilis, o draugė iš Bromos.
– Ar girdėjai paskutines naujienas? – susijaudinusi paklausia.
– Ne, o ką?
– Tavo gatvėje nutiko kažkas rimto.
