Analitikas by knygos.lt

Sveikinu su penkiasdeðimt treèiuoju gimtadieniu, daktare. Sveiki atvykæ á pirmàjà savo mirties dienà.

Deðimties knygø autorius Johnas Katzenbachas – vienas ádomiausiø ðiuolaikiniø trileriø ir detektyvø kûrëjø. Pagal tris jo romanus pastatyti filmai. Daugelá metø dirbæs teismo korespon dentu ir apþvalgininku didþiausiuose JAV leidiniuose, jis laikomas psicho loginës átampos meistru. Daktaras Frederikas Starksas – pilkas vieniðas þmogelis, visà gyvenimà dirbæs psichoanalitiku, o po þmonos mirties beveik visiðkai atsiribojæs nuo iðorinio pasaulio. Per savo penkiasdeðimt treèiàjá gimtadiená jis netikëtai gauna laiðkà, ir viskas staiga pasikeièia. Gerajam daktarui gresia kerðtas uþ nusikaltimà, kurio jis në neatsimena padaræs. Jis priverstas rinktis: nusiþudyti iðkart arba þaisti þaidimà, kurá praloðus pasirinkimas bus dar baisesnis. Ar iðdrás daktaras paaukoti savo gyvybæ, kad iðgelbëtø kità visai niekuo dëtà þmogø? Bet daktaras Rikis, pasirodo, ne ið kelmo spirtas. Þaidimà jis pasiryþæs laimëti. Ir suþinoti visà tiesà.

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

VILNIUS 2010

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

Mano þvejybos bièiuliams: Annai, Peteriui, Philui ir Leslie

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

P I R M A

D A L I S

Nelauktas laiรฐkas

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

Pirmas skyrius

Tais metais, kai tikëjosi galbût mirti, didþiàjà dalá penkiasdeðimt treèiojo gimtadienio jis praleido taip pat kaip ir daugelá kitø dienø klausydamasis, kaip þmonës skundþiasi savo motinomis. Beðirdëmis, þiauriomis, seksualiai provokuojanèiomis motinomis. Mirusiomis motinomis, tebegyvenanèiomis vaikø sàmonëse, gyvomis motinomis, kurias vaikai norëjo nuþudyti. Ypaè ponas Biðopas su panele Levi ir beviltiðkiausias nelaimëlis Rodþeris Cimermanas. Pastarasis dalijosi butu aukðtutiniame Vestsaide ir, rodës, visu sàmoningu gyvenimu bei gyvais sapnais su hipochondriðka, linkusia manipuliuoti, vaidinga moterimi, akivaizdþiai uþsibrëþusia maþø maþiausiai pakirsti net ir menkiausià savo vienintelio vaiko pastangà bûti savarankiðkam. Jie visi po iðtisà valandà pylë kartø vitriolá ant moterø, iðleidusiø juos á ðá pasaulá. Jis tylomis klausësi neþmoniðkos neapykantos proverþiø, tik retkarèiais áterpdamas kuo kuklesnæ supratingà pastabëlæ, nësyk nepertraukdamas nuo kuðetës trykðtanèio pykèio. Visà laikà troðko, kad bent vienas pacientas giliai ákvëptø ir, akimirkà atlëgæs nuo savo átûþio, suprastø, kas ið tikrøjø yra átûþis ant savæs. Ið patirties ir mokslø þinojo, kad galiausiai, ilgus metus liejæ kartëlá keistai nuo tikrovës atitrûkusiame analitiko kabineto pasaulyje, jie visi, net ir vargðelis beviltiðkasis luoðys Rodþeris Cimermanas, tà suvokimà pasieks patys.

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

Taèiau gimtadienis, akivaizdþiai primenantis jo paties mirtingumà, vertë abejoti, ar pakaks laiko pamatyti bent vieno paciento susitaikymo su savimi akimirkà, vainikuojanèià analitiko darbà. Jo tëvas mirë vos sulaukæs penkiasdeðimt trejø, daugybës metø nuolatinio rûkymo ir streso iðvarginta ðirdimi. Jis þinojo, kad ði mintis patyliukais piktai tûno pasàmonëje. Taigi, kai nemalonusis Rodþeris Cimermanas zyzë ir aimanavo paskutiniàsias paskutinio tos dienos seanso minutes, buvo truputá iðsiblaðkæs. Jis buvo ne toks dëmesingas, kaip kad derëtø, kai iðgirdo triskart sudþerþgiant skambutá laukiamajame. Skambutis paprastai reikðdavo, kad atëjo pacientas. Kiekvienam naujam klientui per pirmàjá seansà buvo prisakoma atëjus dukart skambinti trumpai, o treèiàkart ilgai. Taip pacientø skambutis skirdavosi nuo pas já uþsukanèiø prekeiviø, skaitikliø tikrintojø, kaimynø ar prekiø iðveþiotojø. Nejudëdamas ið vietos jis þvilgtelëjo á kalendoriø ðalia laikrodþio, kurá laikë ant stalelio pacientø galvûgalyje, taip, kad jie nematytø. Ðeðtos valandos eilutë buvo tuðèia. Laikrodis rodë be dvylikos ðeðias, o Rodþeris Cimermanas lyg ir ásitempë, gulëdamas ant kuðetës. Maniau, að kasdien paskutinis. Jis neatsakë. Në karto niekas nëra po manæs atëjæs, bent að neatsimenu. Nëkart. Negi pakeitëte tvarkaraðtá ir man nepasakëte? Jis ir vël neatsiliepë. Man nepatiktø, jeigu kas nors ateitø po manæs, ryþtingai pareiðkë Cimermanas. Noriu bûti paskutinis. Kaip manote, kodël taip jauèiatës? galiausiai paklausë jis. Tam tikra prasme paskutinis yra tas pats kaip pirmas, Cimermanas atkirto ðiurkðtokai, lyg pabrëþdamas, kad tai akivaizdu bet kuriam kvailiui. Jis linktelëjo. Cimermano pastaba buvo ádomi ir tiksli. Deja, kaip jam, vargðeliui, rodës, nuolat nutinka, iðsprûdo paskutinæ

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

seanso akimirkà. O ne pradþioje, kai jie bûtø galëjæ likusias penkiasdeðimt minuèiø vertingai diskutuoti. Pasistenkite ðià mintá prisiminti rytoj, pasakë jis. Galësime nuo jos pradëti. Deja, ðiandien mûsø laikas baigësi. Prieð atsikeldamas Cimermanas akimirkà sudvejojo. Rytoj? Bet, jei neklystu, rytoj paskutinë diena prieð jums iðnykstant kvailø suðiktø rugpjûèio atostogø, kaip kiekvienais suðiktais metais. Kokia man ið to nauda? Jis ir vël tylëjo, leisdamas klausimui plûduriuoti erdvëje virð paciento galvos. Cimermanas garsiai ðnirpðtelëjo. Turbût tas, kuris atëjo, vis tiek uþ mane ádomesnis, ar ne? apmaudþiai pareiðkë. Paskui staiga nuleido kojas nuo kuðetës ir paþvelgë á daktarà. Man nepatinka, kai kas nors pasikeièia, piktai pareiðkë. Visai nepatinka. Jis ið padilbø þvilgtelëjo á daktarà ir atsistojæs pasipurtë, piktai iðsiviepdamas. Turi bûti visada vienodai. Að ateinu, atsigulu ir ðneku. Kasdien paskutinis. Va kaip turi bûti. Niekam nepatinka, kai kas nors keièiasi. Jis atsiduso, bet ðákart labiau piktai nei neviltingai. Gerai. Tada iki rytojaus. Paskutinis seansas prieð jums iðlekiant á Paryþiø, Keip Kodà ar Marsà, ar kur jûs ten trenkiatës ir paliekat mane, po ðimts, visiðkai vienà. Cimermanas negrabiai apsigræþë ir ryþtingai iðþingsniavo pro duris ið maþo kabineto, nësyk neþvilgtelëjæs atgal. Jis dar trupuèiukà pasëdëjo krësle, kol koridoriuje nutilo pikti þingsniai. Tada atsistojo jusdamas, kaip amþius sukaustë sànarius ir uþtirpdë raumenis, ilgà popietæ iðsëdëjus uþ kuðetës. Patraukë prie áëjimo, antrø durø á laukiamàjá. Ið dalies tas keistas, neátikëtinai suplanuotas kambarys, kuriame jis prieð porà deðimtmeèiø pradëjo praktikà, buvo nepaprastas. Vien dël to iðsinuomojo tà butà tais paèiais metais, kai baigë rezidentûrà, ir pasiliko jame daugiau kaip ketvirtá amþiaus.

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

Kabinete buvo trejos durys: vienerios vedë á prieðkambará, kuriame jis ásirengë maþutá laukiamàjá, antros tiesiai á daugiabuèio koridoriø, o treèios á kuklià virtuvëlæ, svetainæ ir miegamàjá, kurie uþëmë likusià buto dalá. Jo kabinetas buvo lyg asmeninë sala su vartais á tuos kitus pasaulius. Jis daþnai apie ðià erdvæ galvodavo kaip apie anapusiná pasaulá, tiltà tarp skirtingø tikroviø. Ir jam tai patiko, nes tikëjo, kad nuo iðorinës aplinkos atskirtame kabinete trupuèiukà palengvëja jo paties darbas. Në neásivaizdavo, kuris pacientas galëjo gráþti nesusitaræs. Tà akimirksná në negalëjo prisiminti, kad per visus jo praktikos metus bûtø taip nutikæ. Taip pat neásivaizdavo, kurá pacientà galëjo iðtikti tokia krizë, kad taip netikëtai pasikeistø analitiko ir analizuojamojo santykiai. Jis rëmësi rutina ir tverme, kai dirbtinëje, bet visiðkoje analitiko kabineto ðventybëje pasakyti þodþiai galiausiai savo svorio veikiami nusësdavo ir nutiesdavo kelius á supratimà. Èia Cimermanas buvo teisus. Pokyèiai erzina. Taigi jis skubriai perëjo per kambará, ið nekantrumo neþymiai paspartinæs þingsná, trupuèiukà sunerimæs nuo minties, kad kaþkas galbût reikðminga ásibrovë á gyvenimà, kuris, kaip jis daþnai baiminosi, pasidarë pernelyg pastovus ir visiðkai nuspëjamas. Atidarë laukiamojo duris ir paþvelgë á prieká. Kambarys buvo tuðèias. Akimirkà sutriko ir pamanë, kad skambutis jam bus pasivaidenæs. Bet juk ponas Cimermanas irgi já girdëjo ir taip pat atpaþino sutartà garsà, reiðkiantá, kad laukiamajame yra kaþkas savas. Ei? iðtarë jis, nors akivaizdþiai jo niekas negalëjo girdëti. Jis pajuto, kaip ið nuostabos susiraukë kakta, ir pasitaisë ant nosies akinius plonais metaliniais rëmeliais. Ádomu, pasakë garsiai. Ir pastebëjo ant vienintelës susitikimø laukiantiems pacientams pastatytos këdës staèia atkalte paliktà vokà. Lëtai iðkvëpë, palingavo galvà ir pamanë, kad tai jau truputá per daug dramatiðka netgi jo dabartiniams pacientams.

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

Priëjo ir paëmë vokà. Ant voko buvo atspausdinta jo pavardë. Kaip keista, pasakë garsiai. Prieð atplëðdamas laiðkà, kurá laikà svarstë, iðkëlæs vokà prie kaktos kaip Dþonis Karsonas, vaidinantis Didingàjá Karnakà mëgindamas akimirksniu atspëti, kuris pacientas já èia paliko. Taèiau tuzinui jo nuolatiniø pacientø tokie poelgiai lyg ir nebûdingi. Jie paprastai garsiai, tiesiai ir nuolat skøsdavosi jo negebëjimais ir trûkumais. Nors tai kartais erzino, tokia buvo dalis viso proceso. Atplëðë vokà ir iðtraukë du prispausdintus popieriaus lapus. Perskaitë tik pirmàjà eilutæ: Sveikinu su penkiasdeðimt treèiuoju gimtadieniu, daktare. Sveiki atvykæ á pirmàjà savo mirties dienà. Jis staigiai ákvëpë. Rodës, nuo tvankaus buto oro svaigsta galva, ir jis griebësi sienos, kad nepargriûtø. Daktaras Frederikas Starksas, gilinimosi á save specialistas, gyveno vienas, persekiojamas kitø þmoniø prisiminimø. Jis priëjo prie maþo senovinio klevinio raðomojo stalelio, prieð penkiolika metø padovanoto þmonos. Ji mirë prieð trejus metus, bet atsisëdæs prie stalelio, rodës, vis dar girdi jos balsà. Iðskleidë tuodu lapus ant sugeriamosios lentos prieð akis. Pamanë, kad jau deðimt metø rimtai nieko nebuvo iðsigandæs, o tuomet iðsigando onkologo nustatytos diagnozës þmonai. Dabar jo visai nedþiugino nei tas naujas sausas rûgðtus prieskonis burnoje, nei greièiau dauþytis krûtinëje pradëjusi ðirdis. Sekundæ kità mëgino nuraminti greità plakimà, kantriai laukdamas, kol ritmas nusistovës. Tà akimirkà skausmingai jautë savo vienatvæ ir pyko, kad dël jos pasidarë toks paþeidþiamas. Rikis Starksas jis retai iðsiduodavo, kad jam daug mielesnis draugiðkas þaidimø aikðtelës ar jaunuoliø bûrelio trumpinamas vardas, nei iðkilmingas Frederikas grieþtai laikësi pastovumo

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

ir tvarkos. Jo nuoseklumas buvo ties religijos riba ir jau buvo bevirstantis á obsesijà. Jam rodësi, kad tik skrupulingai tvarkant savo kasdiená gyvenimà ámanoma dorotis su pacientø kasdien keliama suirute ir chaosu. Fiziðkai jis buvo nestambus, beveik ðeðiø pëdø ûgio, liauno asketiðko kûno, palaikomo spartaus pasivaikðèiojimo kasdien per pietus ir ryþtingo atsisakymo saldumynø ir ledø, kuriuos paslapèia tiesiog dievino. Jis neðiojo akinius nieko nepaprasta jo amþiaus þmogui, nors didþiavosi tuo, kad jie vis dar labai silpni. Taip pat didþiavosi, kad, nors ir praretëjæ, plaukai vis dar stirksojo ant galvos kaip kvieèiai prerijose. Jis neberûkë ir tik retkarèiais iðgerdavo tauræ vyno, kad geriau miegotø. Buvo apsipratæs su savo vienatve ir nesijautë nesmagiai vienas vakarieniaudamas restorane ar lankydamasis Brodvëjaus spektaklyje ar kine. Kûnas ir protas jam atrodë puikios bûklës. Daþniausiai jausdavosi gerokai jaunesnis nei ið tikrøjø, bet skausmingai suvokë, kad sulaukë tiek metø, kiek jo tëvas neiðgyveno. Nors toks pastebëjimas buvo nelogiðkas, jis irgi nesitikëjo sulaukti penkiasdeðimt ketveriø, lyg tai bûtø nesàþininga ar kaþkaip nederama. Vis dëlto, prieðtaraudamas pats sau, ábedæs akis á pirmuosius laiðko þodþius, pamanë: Mirti að dar nepasirengæs . Tuomet skaitë toliau. Lëtai, po kiekvieno sakinio stabtelëdamas, jausdamas besiðaknijantá siaubà ir nerimà. Að esu kaþkur Jûsø praeityje. Jûs sugriovëte man gyvenimà. Galbût Jûs neþinote kaip, kodël, netgi kada, bet sugriovëte. Kiekvienà mano sekundæ pripildëte nelaimiø ir liûdesio. Sugriovëte man gyvenimà. O dabar að kuo rimèiausiai ketinu sugriauti gyvenimà Jums. Rikis Starksas vël giliai ákvëpë. Jam daþnai pasitaikydavo netikrø grasinimø ir netesimø paþadø, bet jis iðsyk suprato, kad ðie þodþiai visai kitokie, nei tos beprasmës sapalionës, kurias jis kasdien girdëdavo.

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

Ið pradþiø maniau tiesiog Jus nuþudyti ir taip atsilyginti. Paskui supratau, kad taip tiesiog per paprasta. Esate apgailëtinai lengvas taikinys, daktare. Dienà neuþsirakinate durø. Nuo pirmadienio iki penktadienio tuo pat metu einate pasivaikðèioti tuo paèiu keliu. Savaitgaliais ir vël bûnate stebëtinai nuspëjamas, netgi tada, kai sekmadienio rytais einate á madingà kavinæ uþ dviejø kvartalø á pietus paskaitinëti Times, suvalgyti bandelës su svogûnais ir iðgerti rieðutinës kavos be pieno su dviem ðaukðteliais cukraus. Labai jau paprasta. Jus persekioti ir þudyti nebûtø joks þygdarbis. O kadangi ði þmogþudystë bûtø tokia lengva, nesu tikras, kad ið jos gauèiau deramà pasitenkinimà. Nusprendþiau, kad man labiau patiktø, jei nusiþudytumëte pats. Nusiþudykite, daktare. Nuðokit nuo tilto. Iðsitaðkykit smegenis pistoletu. Pulkit po miesto autobusu. Iððokit prieð metro traukiná. Ájunkit dujinæ viryklæ ir uþpûskit liepsnà. Susiraskit patogià sijà ir pasikarkit. Bûdà visiðkai laisvai galite rinktis pats. Bet taip Jums bûtø patogiausia. Tiksliai atsiþvelgiant á mûsø santykiø aplinkybes, Jûsø saviþudybë bûtø priimtiniausia. Ðitaip Jums tikrai bûtø daug maloniau gràþinti man skolà. Taigi þaisime toká þaidimà. Pradedant rytojumi, ðeðta valanda ryto, turite lygiai penkiolika dienø atspëti, kas að. Jei pavyks, turësite nusipirkti maþytá vienos skilties skelbimà New York Times pirmojo puslapio apaèioje ir áraðyti ten mano vardà. Tik tiek: áraðyti mano vardà. O jei ne, tuomet... na, èia ir prasideda linksmybës. Kaip matote, antrame ðio laiðko lape suraðyti penkiasdeðimt dviejø Jûsø giminaièiø vardai. Jø amþius nuo vos ðeðiø mënesiø

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

kûdikio, Jûsø treèios kartos dukterëèios vaiko, iki Jûsø pusbrolio Volstrito investuotojo, bjaurybës kapitalisto, tokio pat sausuolio nuobodos kaip Jûs. Jei nesugebësite á laikraðtá ádëti apibûdintojo skelbimo, tuomet pasirinkimas toks: nusiþudykite arba að sunaikinsiu vienà ið tø nekaltø þmoniø. Sunaikinsiu. Koks ádomus þodis. Jis gali reikðti finansinæ pragaiðtá. Arba socialinæ þûtá. Arba psichologiná smurtà. Jis gali reikðti ir þmogþudystæ. Pamàstykit apie tai. Auka gali bûti jauna ar sena. Vyras ar moteris. Turtuolis ar vargðas. Tik paþadu, kad ávykis bus tokio sukrëtimo, kad auka ar jos artimieji niekada po jo nebeatsigaus, kad ir kiek metø praleistø pas psichoanalitikà. Kad ir kas nutiktø, kiekvienos ðioje þemëje Jums likusios minutës kiekvienà likusià sekundæ praleisite þinodamas, kad tik Jûs dël to kaltas. Nebent, þinoma, rinktumëtës garbingesnæ iðeitá ir iðkart nusiþudytumët, kad iðgelbëtumët bet kurá mano pasirinktà taikiná nuo jo likimo. Ðtai koks pasirinkimas: mano vardas arba Jûsø nekrologas. Þinoma, tame paèiame laikraðtyje. Kad árodyèiau galás iðpildyti viskà, kà þadu, ðiandien vienam þmogui ið sàraðo nusiunèiau nedidukæ þinutæ. Raginèiau Jus ðá vakarà pasikapstyti ir pamëginti iðsiaiðkinti, kam ir kaip ji pateko. Tada ryte galësite nedelsdamas imtis tikrosios savo uþduoties. Aiðku, að ið tikrøjø nesitikiu, kad atspësite, kas að. Taigi, kad árodyèiau, jog mëgstu þaisti, nusprendþiau, kad retsykiais per artimiausias penkiolika dienø pateiksiu Jums porà uþuominø. Tiesiog dël ádomumo, nors toks gudrus ir áþvalgus tipas kaip Jûs turëtø nutuokti, kad visas ðis laiðkas pilnas uþuominø. Bet tiek to, ðtai pavyzdys uþ dykà. Kadaise gyvent buvo linksma ir gera,

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

Mamytë, tëvelis ir maþas vaikelis, Bet baigësi dþiaugsmas, kaip dþiaugsmui ir dera, Kai ðeimà palikæs iðëjo tëvelis. Poezija man ne kaþin kaip sekasi. Neapykanta puikiai. Galite uþduoti tris klausimus. Jums leidus, atsakymas bus Taip arba Ne . Uþduokite juos tuo paèiu bûdu skelbimais pirmajame New York Times puslapyje. Að atsakysiu savo pasirinktu bûdu per dvideðimt keturias valandas. Sëkmës. Dabar taip pat galëtumëte pamëginti rasti laiko pasirûpinti savo laidotuvëmis. Tikriausiai kremacija Jums tiktø labiau nei iðkilmingos gedulingos pamaldos. Þinau, kaip nemëgstate baþnyèiø. Negudru bûtø kreiptis á policijà. Ið Jûsø turbût pasiðaipytø, o Jûsø puikybei sunku bûtø tà pakelti. Turbût nuo to að dar labiau ásiusèiau, o ðiuo metu Jûs tikriausiai nevisiðkai tiksliai vertinate mano bûklës stabilumà. Sutrikæs galëèiau padaryti daugybæ baisiø dalykø. Bet dël vieno dalyko galite në trupuèio neabejoti: mano pykèiui ribø nëra. Laiðkas buvo pasiraðytas didþiosiomis raidëmis: RAÞINIS* Rikis Starksas su trenksmu atsirëmë á këdës atkaltæ, lyg ið paraðytø þodþiø plûstanti tulþis bûtø galëjusi kumðèiu tvoti jam á veidà. Jis sunkiai atsistojo, priëjo prie lango ir atvërë já. Kambarëlá uþplûdo miesto garsai, neðami netikëto liepos pabaigos vëjelio, pranaðaujanèio vakare miestà uþklupsianèià audrà. Jis ákvëpë, tikëdamasis, kad kaþkas ið oro atneð palengvëjimà nuo já * Raþinis Broliø Grimø pasakos veikëjas nykðtukas. Jis padeda karalaitei atlikti darbus, o uþ tai ji turi atspëti nykðtuko vardà. Máslæ ámena netyèia iðgirdusi jo dainelæ. Vardas tik raidþiø kratinys. (Èia ir toliau vertëjos pastabos.)

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

uþplûdusio karðèio. Uþ keliø kvartalø girdëjosi spigus policijos sirenø kauksmas ir tolygi maðinø pypsëjimø kakofonija, kuri Manhetene yra lyg baltas triukðmas. Jis du ar tris kartus giliai ákvëpë, tada uþdarë langà, nutilo visi iðoriniai normalaus miesto gyvenimo garsai. Vël paþvelgë á laiðkà. Èia tai bëda, pamanë. Bet ar didelë, kol kas dar neþinojo. Suprato, kad jam baisiai grasinama, bet grësmës dydis dar buvo neaiðkus. Þymi sàmonës dalis patarë nekreipti dëmesio á tà raðtà ant stalo. Tiesiog neþaisti to, kas ir ðiaip nelabai panaðu á þaidimà. Ðnirpðtelëjo, gromuliuodamas tokià mintá. Visas jo iðsilavinimas ir patirtis mokë, kad nieko nedaryti bûtø protingiausia. Juk daþnai analitikas, tylëdamas ir nieko neatsakydamas á patá arðiausià ir tûþmingiausià paciento elgesá, gudriausiai prisikasa iki veiksmø psichologinës tiesos. Jis atsistojo ir dukart apëjo aplink stalà kaip ðuo, uodþiantis nepaþástamà kvapà. Eidamas antràjá ratà sustojo ir darsyk paþvelgë á þodþius popieriuje. Papurtë galvà. Nieko nebus, suprato. Akimirkà jis gërëjosi raðytojo iðmone. Rikis nutuokë, kad grasinimà Að Jus nuþudysiu bûtø priëmæs atsainiai, jeigu tik ne su nuoboduliu. Ðiaip ar taip, jis nugyveno ilgai ir, kaip pats manë, visai neblogai, taigi grasinti nuþudyti pusamþá þmogø ne kaþin kà reikðtø. Bet jam grasino ne tuo. Grësmë buvo ne tokia tiesmuka. Jei jis nieko nedarys, bus kësinamasi á kità þmogø. Nekaltà ir greièiausiai jaunà, nes jauni daug paþeidþiamesni. Rikis nurijo seiles. Kaltinèiau save ir visà gyvenimà gyvenèiau siaubingose kanèiose. Dël to raðytojas në trupuèio neklydo. Arba nusiþudyti. Burnoje staiga pajuto kartëlá. Saviþudybë prieðtarautø viskam, kas jam visà gyvenimà buvo svarbu. Jis átarë, kad Raþiniu pasivadinæs þmogus tà þino. Nejuèia jam pasirodë, lyg bûtø stojæs prieð teismà.

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

Vël ëmë þingsniuoti po kabinetà vertindamas laiðkà. Balsas galvoje garsiai reikalavo nekreipti dëmesio, gûþtelëti peèiais ir laikyti laiðkà perdëtu ir iðgalvotu be jokio tikro pagrindo, bet jis taip negalëjo. Rikis iðbarë save: Jeigu kas nors tau atrodo nejauku, dar nereiðkia, kad turi nekreipti á tai dëmesio. Bet jis nelabai þinojo, kaip atsakyti. Liovësi þingsniavæs ir vël atsisëdo. Beprotybë, pamanë. Bet labai gudri beprotybë, nes dël jos ir að pats iðprotësiu. Reikëtø paskambinti policijai, pasakë garsiai. Tada stabtelëjo. Ir kà pasakyti? Surinkti 911 ir papasakoti kokiam nuobodþiam serþantui be vaizduotës, kad gavo grasinamà laiðkà? Ir iðgirsti atsakymà: Na ir kas? Kiek jis suprato, nebuvo paþeistas joks ástatymas. Nebent siûlymas nusiþudyti bûtø koks nors paþeidimas. Ðantaþas? Ir kokia gi èia þmogþudystë? paklausë savæs. Ðovë mintis paskambinti advokatui, bet tada suprato, kad Raþinio laiðko sukurta padëtis ne teisinë. Já iðkvietë þaisti paþástamoje aikðtëje. Siûlomas þaidimas rëmësi áþvalga ir psichologija, jis buvo susijæs su emocijomis ir baimëmis. Papurtë galvà ir pasakë sau: ðioje arenoje þaisti moku. Kà jau þinai? tuðèiame kambaryje kalbëjosi su savim. Kaþkas þino mano áproèius. Þino, kaip ásileidþiu pacientus á kabinetà. Þino, kada pietauju, kà veikiu savaitgaliais. Turëjo uþtektinai gudrumo atkapstyti giminiø sàraðà. Tam prireikë iðradingumo. Þino, kada mano gimtadienis. Jis dar kartà staigiai ákvëpë. Mane tyrinëjo. Að neþinojau, o kaþkas mane sekë. Matavo. Kaþkas skyrë nemaþa laiko ðiam þaidimui sukurti, o man paliko labai maþai atsakomiesiems veiksmams. Jo lieþuvis dþiûvo, lûpos trûkinëjo. Staiga labai ásigeidë gerti, bet nedráso iðeiti ið kabineto ðventovës á virtuvæ stiklinës vandens. Kà að padariau, kad manæs taip nekenèia? paklausë.

JOHN KATZENBACH n ANALITIKAS

Klausimas nuskambëjo kaip staigus smûgis á paðirdþius. Kaip ir daugelis besirûpinanèiøjø kitais, Rikis mëgavosi ðiokiu tokiu pasipûtimu, kad á savo maþà pasaulio kampelá áliejo gërio, suprasdamas ir atjausdamas þmoniø padëtá. Nuo minties, kad kaþkam uþkûrë klaikios neapykantos þidiná, já krëtë ðiurpas. Kas tu? paklausë jis laiðko. Iðsyk ëmë kratyti galvoje pacientø sàraðà, nusitæsusá deðimtmeèiais, bet paskui taip pat staiga nustojo. Suvokë, kad galiausiai tai reikës padaryti, bet turi elgtis nuosekliai, tvarkingai, grieþtai, o dabar tokiam þingsniui dar nesijautë pasiruoðæs. Rikis nesijautë galás bûti pats sau policininkas. Bet tuoj pat papurtë galvà, supratæs, kad ið dalies tai netiesa. Metø metus jis buvo tam tikras detektyvas. Skirtumas tiesiog buvo jo tirtø nusikaltimø prigimtyje ir naudojimo bûduose. Apsiraminæs nuo ðios minties Rikis Starksas ir vël sëdo prie stalo. Ið virðutinio deðiniojo stalèiaus iðtraukë senà odinæ adresø knygà, pakraðèiais taip apiplyðusià, kad krûvoje jà laikë guminë juostelë. Pirmuèiausia, pasakë sau, susiraskime giminaitá, su kuriuo susisiekë tas þmogus. Jis tikriausiai buvæs pacientas, sakë sau, kuris nutraukë analizæ ir puolë á depresijà. Kuris ilgus metus laikësi ásikabinæs vos ne psichotinës fiksacijos. Manë, kad jei seksis ir galbût jei tasai giminaitis syká ar du stumtelës teisinga linkme, jis turëtø paþinti buvusá nepatenkintà pacientà. Empatiðkai mëgino sau aiðkinti, kad laiðko raðytojas Raþinis ið tikrøjø ðaukiasi jo pagalbos. Kuo greièiausiai atsikratë ðios saldþios minties. Rankoje laikydamas adresø knygelæ Rikis màstë apie pasakos veikëjà, kurio vardu pasiraðytas laiðkas. Þiaurus, sakë jis sau. Stebuklingas juodaðirdis nykðtukas, kuris nepergudraujamas, bet kuris pralaimi varþybas vien todël, kad jam nesiseka. Nuo ðio pastebëjimo në kiek nepalengvëjo. Rodësi, kad laiðkas ant stalo prieðais já ðvyti. Lëtai linktelëjo galva. Jame daug kas pasakyta, ákalbinëjo pats save. Sudëk paraðytus þodþius su tuo, kà raðytojas jau padarë, ir tikriausiai jau bûsi pusiau atspëjæs, kas jis toks.

Sveikinu su penkiasdeðimt treèiuoju gimtadieniu, daktare. Sveiki atvykæ á pirmàjà savo mirties dienà.