Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną

Gyvename kartĄ, bet kiekvienĄ dienĄ Pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu

Aleksandru Alekseičiku

I dalis

gyvenImo kelIas

1

Gyvename kartĄ, bet kiekvienĄ dienĄ Pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu

Aleksandru Alekseičiku

1

Pokalbiai su gydytoju aleksandru alekseičiku

G y v e n a m e k a r tĄ , b e t k i e k v i e n Ą d i e n Ą

I dalis

gyvenImo kelIas

2

Gyvename kartĄ, bet kiekvienĄ dienĄ Pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu

Aleksandru Alekseičiku

všĮ bernardinai.lt

2012

3

G y v e n a m e k a r tĄ , b e t k i e k v i e n Ą d i e n Ą

Pokalbiai su gydytoju aleksandru alekseičiku

udk 615.85 al-83

bernardinai.lt knygų seriją „Communio“ remia

SCAENT BALTIC

knygos sudarytojai © arūnas Peškaitis OFm, 2012 © andrius navickas, 2012 © apipavidalinimas, Jūratė Juozėnienė, 2012 © viršelyje panaudoti mindaugo tendziagolskio piešiniai, 2012 kalbos redaktorė michalina bočiarova korektorius antanas Šimkus © bernardinai.lt, 2012

isbn 978-609-95057-8-7

I dalis

gyvenImo kelIas

4

turinys

Į va d i n ė s Pa s ta b O s andrius navickas. intensyvaus gyvenimo knyga arūnas Peškaitis. daktaras: žvilgsnis iš apačios

98 13

aleksandras alekseičikas. laiškas skaitytojams

17

I dalis

II dalis

gyvenImo kelIas vaikystė ir šeima studijos ir gydytojo karjeros pradžia Psichoterapija sovietmečiu Grupinė psichoterapija ir autorinis balandžio seminaras Psichoterapija pervartų laikotarpiu

23 39 53 84 105

Gyventi nuO adOmO ir ievOs iki Pa s k u t i n i O t e i s m O Gyvenimas pirmuoju asmeniu tikėjimas ir psichoterapija

131 145

III dalis i n t e n s y v u s t e r a P i n i s G y v e n i m a s liga ir išgijimas Biblioterapija meilė ir žmonių tarpusavio santykiai mirti savo mirtimi mokinystė psichoterapijoje

155 183 193 203 208

iš nuotraukų albumo Pa ly d ė J i m a i robertas Petronis. istorija pirmu asmeniu kostas alekseičikas. esame broliai aforizmai

235 240 243

5

Pokalbiai su gydytoju aleksandru alekseičiku

G y v e n a m e k a r tĄ , b e t k i e k v i e n Ą d i e n Ą

Į va d i n ė s Pa s ta b O s

6

Į va d i n ė s Pa s ta b O s

7

Į va d i n ė s Pa s ta b O s

8

intensyvaus gyvenimo knyga

1.

Aleksandras Alekseičikas – gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, žmogus. Kalbant apie jį, nuolat tenka vartoti žodį „pirmasis“.

Pirmasis Lietuvos psichoterapeutas, kuris dirbo pirmajame psichoterapijos kabinete, pirmasis pradėjo taikyti grupinę psichoterapiją, jo autoriniai seminarai kiekvienų metų balandžio mėnesį vyksta jau 35 metus.

Be pertrūkių. Kadaise jie privertė Vilnių pavadinti Sovietų Sąjungos psichoterapijos sostine. Pirmasis psichoterapeutas, gavęs nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą, ir, kiek žinau, kol kas vienintelis Lietuvos psichoterapeutas, kurio knyga išleista vokiečių kalba. Dar reikėtų pridėti, kad A. Alekseičikas pirmasis Lietuvoje išplėtojo krikščioniška žmogaus samprata paremtą psichoterapiją, žinomą kaip intensyvaus gyvenimo terapija.

Tad natūralu, kad pirmoji naujos knygų serijos „Communio“ (Bendrystė) knyga – tai pokalbiai su Aleksandru Alekseičiku. Ne tik apie gy-

9

andrius naviCkas

i n t e n s y va u s G y v e n i m O k n y G a

venimo kelią, ne tik apie psichoterapijos raidą per pastaruosius penkiasdešimt metų, bet svarbiausia – apie tai, ką reiškia gyventi nuo Adomo ir Ievos iki Paskutinio Teismo.

2.

Idėjos, kad vertėtų parengti pokalbių su nuostabia asmenybe, giliu krikščionimi ir talentingu gydytoju knygą, autorius – kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis. Kiek žinau, ji kilo kalbantis su leidyklos „Aidai“ direktoriumi Pranu Vildžiūnu. Pradžioje manyta, kad ši leidykla leis knygą. Entuziastingai sutikau prisidėti, nes buvau daręs keletą interviu su A. Alekseičiku, ir tai paliko itin stiprų įspūdį. Sutarėme, kad galėtume dviese su A. Peškaičiu kalbėtis su A. Alekseičiku, o paskui man tektų teksto sutvarkymo ir galutinio parengimo spausdinti rūpesčiai. Žinojau, jog Daktaras nėra linkęs brautis viešumon ir tikrai nesiveržia duoti interviu. Apsidžiaugiau, kad pokalbių knygos idėja jo neišgąsdino. Spėju, jog didelę įtaką turėjo tai, kad tiek mane, tiek kunigą Arūną A. Alekseičikas pažinojo ir mumis pasitikėjo. Kitas dalykas – mačiau, kad jam tikrai skauda dėl to, kas vyksta šiandien ligoninėje, kurioje dirba, Lietuvos psichoterapijoje ir psichiatrijoje apskritai. „Jei knyga bent kiek primins žmonėms, jog jie yra sukurti pagal Dievo paveikslą, turi ne tik kūną, bet ir sielą bei dvasią, bent kiek perteiks, kas yra tikroji psichoterapija, – tai puiku, ir tokios knygos labai reikia. Labiausiai bijau, kad ji neatrodytų kaip priekaištas, kaip noras pasirodyti geresniam“, – per pirmąjį susitikimą sakė A. Alekseičikas.

3.

Paskui buvo antras, trečias, dvidešimtas, trisdešimtas pokalbiai. Dažniausiai klausinėjome dviese, bet buvo pokalbių, kai galėjo dalyvauti tik vienas iš mūsų. Labai greitai ištirpo iliuzija, kad tereikia iššifruoti Daktaro žodžius – ir knyga parengta.

Knyga, kurią laikote savo rankose, brendo ne vienerius metus. Jos rengimą tiksliausiai būtų lyginti su kruopščiu restauratoriaus darbu, tik šiuo atveju reikėjo išvalyti perteklinius žodžius, persijoti per dialogo sietą,

Į va d i n ė s Pa s ta b O s

10

kad jie leistų švytėti esmei. Kalbėjomės rusiškai, nes Daktarui paprasčiau šia kalba perteikti subtilius atspalvius, tad pats pasmerkiau save beveik neįmanomai misijai – atrasti lietuviškų žodžių, sąskambių, kurie galėtų bent iš dalies perteikti A. Alekseičiko žaismę rusų kalbos semantiniais lobiais.

Neįmanoma iki galo perteikti tikro susitikimo stebuklo. Perpasakojimas subanalina, iškreipia, schematizuoja. Neretai pokalbiai su A. Alekseičiku priminė pastangas už pakarpos ištraukti save iš kasdienių stereotipų pelkės, kartais jie buvo tarsi šėlstanti jūra, tačiau visada išeidavau praturtėjęs ir kažkiek pasikeitęs. Tikiu, kad šiek tiek autentiškesnis. Tai nebuvo paprastas nuomonių, faktų fiksavimas, bet intensyvus gyvenimas čia ir dabar.

4.

Kuo labiau pažįstu A. Aleseičiką, tuo absurdiškiau skamba visi kaltinimai, jog jis arogantiškas diktatorius. Jis drąsiai imasi atsakomybės ir kovoja iki galo už tai, kuo tiki, tačiau jame nėra nė lašo prometėjiško heroizmo, veikiau jis primena Stalkerį, kas kartą einantį į Zoną, vedantį kitus savo atrastais keliais, ir kartu tvirtai pasitikintį kiekvieno iš mūsų sugebėjimu eiti savo kojomis. Svarbiausia, jog kiti šalia taip pat drąsėja, skleidžiasi, prisimena, kad yra sukurti pagal Dievo paveikslą, prisimena, ką reiškia gyventi – kartą, bet kiekvieną dieną.

5. Žmogiškumas ir drąsa – tai būtinos psichoterapeuto savybės. Taip teigia A. Alekseičikas ir nuolat kelia klausimus kolegoms. Vietoje ir ne vietoje, laiku ir ne laiku. Provokuodamas ir nuteikdamas priešiškai. Jis drįsta parodyti ne tik savo stiprybę, bet ir silpnumą, kalba apie sielą, kai kiti postringauja apie pasąmonę. Bulimija sergančios merginos paklausia, ar ji meldžiasi prieš valgį, sukeldamas tiek jos, tiek kolegų pasipiktinimą. Kartais atrodo, kad jis sąmoningai erzina ligoninės administraciją, bando mokyti net ir tuos, kurie jaučiasi už jį kur kas mokytesni.

11

andrius naviCkas

i n t e n s y va u s G y v e n i m O k n y G a

Ne, jis tikrai nėra tobulas. Jo intensyvumas gali varginti, o kategoriškos nuomonės neretai trikdo. Tačiau bent man viską atperka tai, kad jis visada autentiškas ir pasiryžęs viskam dėl kiekvieno savo paciento, dėl savo skyriaus, dėl bičiulių.

6.

Viename iš pokalbių kiek juokaudami sutarėme, jog šią knygą reikia pristatyti kaip būtiną psichoterapijos įvadą, kurio neperskaitęs žmogus neturėtų bendrauti su psichiatrais ar psichoterapeutais, panašiai, kaip į tardymą primygtinai patartina ateiti kartu su advokatu.

Galima nesutikti su A. Alekseičiko vertinimais, labiau simpatizuoti kitoms psichoterapijos atmainoms, tačiau dialogas su Daktaru neabejotinai padės geriau suprasti, kas vyksta kliento (paciento, ligonio, kančios išvarginto žmogaus) ir terapeuto susitikimo metu, ko iš tokio susitikimo galima tikėtis, taip pat atskleis, kaip galima krikščioniška asmens samprata besiremianti psichoterapija.

7.

Knyga nelengvai brovėsi skaitytojų link. Vienu metu atrodė, kad niekaip nepavyks pokalbio aukso smilčių sulydyti į visumą. Taip pat su neigiamu atsakymu sugrįždavo ir visi prašymai paremti knygos leidybą.

Kaip dabar atrodo, tai leido knygai labiau subręsti, nauji pokalbiai padėjo patikslinti tai, kas anksčiau buvo pasakyta ne taip aiškiai.

Esu labai dėkingas UAB „Scaent Baltic“, į kurią kiek įžūliai kreipiausi, siūlydamas prisidėti prie „Communio“ serijos atsiradimo. Kantrus beldimasis buvo išgirstas, bent dalis knygos leidybos išlaidų buvo padengtos, ir jau galėjome rizikuoti, materializuoti pokalbių knygą. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ji atras kelią į Jūsų širdis, nes ji tikrai to verta. Ji padeda būti gyvesniems.

Andrius Navickas, filosofijos daktaras, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ redaktorius

Į va d i n ė s Pa s ta b O s

12

daktaras: žvilgsnis iš apačios

Žodis „daktaras“ lotyniškai reiškia tiesiog „mokytoją“. Bet jo konotacijos lietuvių kalboje itin įvairios: taip vadiname ir gydytoją, ir kokį nors mokslingą vyrą, turintį „daktaro“ laipsnį, ir Bažnyčios mokytojus.

Jūsų rankose knyga. Daktaro knyga. Joje kalba Lietuvos nusipelnęs gydytojas, psichoterapijos pradininkas mūsų šalyje, originalios psichoterapinės mokyklos „Intensyvus terapinis gyvenimas (ITG)“ kūrėjas Aleksandras Alekseičikas. Kalba apie save, apie gyvenimą, apie meilę, apie tikėjimą, apie psichoterapiją, apie likimą, Dievą, tėvą ir mamą, vaikus ir žmoną. Kalba mums. Kad išgirstume. O gal kad patirtume. Patirtume jo „didybės maniją“, jo aštrumą, jo žvilgsnį. Jis – pultas, bet išlikęs, koneveiktas, bet dėkingas Apvaizdai, tikrintas ir skųstas, bet nuolat prisimenamas kaip vienintelis, padėjęs išgyventi daugeliui, – kalba mums šioje knygoje. Daug kartų kalbėta ir net vieną kitą kartą kai kurių parašyta, jog jo seminarai (kasmetiniai, vykstantys keletą dešimtmečių), „išsisėmė“ ar net „mirė“, kad jis „elgiasi neprofesionaliai“, kad į jį visai tinka mes-

13

arūnas PeŠkaitis

d a k ta r a s : ž v i l G s n i s i Š a Pa č i O s

ti akmenį (ir ne vieną). Daug kartų užmiršta, jog visi (absoliučiai visi) šiandien kitų tituluojami „lietuviškosios psichoterapijos klasikais“ yra jo mokiniai. Turbūt ne visiems profesoriams patinka tai prisiminti? Norėtųsi būti reikšmingesniems? Bet patys stipriausieji ir geriausieji prisimena – Egzistencinės terapijos instituto įkūrėjas ir vadovas, profesorius R. Kočiūnas, Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos prezidentas, psichoterapeutas R. Petronis vadina A. Alekseičiką savo mokytoju.

Tikruoju Daktaru – paprastai, nuolankiai vadina. Žinoma, nevardysiu tų kitų, nenorinčių prisipažinti buvus jo mokiniais. Tik drįstu priminti: kas nesiskaito su istorine tiesa, tuos aplenkia pati Tiesa. Baisu tuomet, kad gyvenimas melu netaptų…

Daktarą dar vadinu ir Maestro. Dėkoju Dievui, jog turėjau galimybę dalyvauti jo seminaruose; kad pastaruosius dvejus metus galėjau klausinėti Daktaro ir klausytis – jo neskubraus pasakojimo, jo ypatingo žodžių žaismo, jo teologijos pamokų, jo gyvenimo tėkmės. Kad galėjau pabūti jo namuose („pamatysit, kaip gyvena tikras beprotis“, – šypsodamasis pasakė man tada, kviesdamas ateiti) – namuose, kuriame tik knygos. Kur buities tiesiog nėra. Dabar atlaidžiau žiūriu į savo tinginystę, nesitvarkydamas kambario vienuolyne: tegul laisvai gyvena ten Dievo Dvasia tarp nuo sienų žvelgiančių ikonų ir knygų stirtų. Taip mane Daktaras išmokė – dar vienas jo terapijos vaisius. O ką daryti, jei Dvasiai būna per ankšta gerai sutvarkytose celėse?

Daktaras – toks pirmapradis ir tikras, jog primena man Dykumų tėvus. Ir – turbūt ypač – Rytų Bažnyčios mokytojus. Savo laukiniu, necivilizuotu tikėjimu. Savo ITG, kur daug kas atpažįstama per judesį, smūgį, praktiką. „Nekalbėk, – šaukia Daktaras, – daryk, atlik, nuveik, gyvenk.“ Gal tai mums ir nepatinka? Juk kalbėt jau išmokome. Kalbėt daug, kalbėt gražiai, taisyklingai. Gyvent vis mokomės. Kol gyvi, kol čia, Žemėje, esame.

Mano gijimas prasidėjo jau pirmame seminare. Dalyvavau vadinamojoje „didžiojoje“ Aleksandro Alekseičiko grupėje. Savo problemą formulavau paprastai: „Nemoku, negaliu atleisti. Tik vienam žmogui negaliu. Ir dėl smulkmenos. Mano ambicijos užgautos – negaliu atleisti.“

Į va d i n ė s Pa s ta b O s

14

Tada nesupratau, kad, negalėdamas (nemokėdamas) atleisti vienam, iš tiesų prisipažįstu, jog neišmokau atleisti niekam. Man atleidimas geriausiu atveju – užsimiršimas, blogiausiu – atveju toks „karališkas gestas”: iš viršaus į apačią – „atleidžiu tau, žmogau besarmati, atleidžiu, eik ramybėje“. Taip elgiausi aš – kunigas, seminarijos dėstytojas, parapijos klebonas, vienuolis pranciškonas. Elgiausi taip ir man buvo gerai. Ir sąžinė pritarė, ir Dievas, rodos, „pritariamai linkčiojo“.

Ir štai grupėje prieš mane klūpi moteris. Aš sėdžiu (kaip pridera „visiems atleidžiančiam“ kunigui). O ji prašo atleidimo. Išsakiau jau visus žodžius, bandžiau net atsistoti (netikėtas nuolankumas!). Ji tebeklūpėjo. „Nebetiki, – sakė Daktaras, – ji jumis nebetiki.“ O ką daryti, kad patikėtų? Jau buvo aišku, kad kažką reikia daryti. Kažką, kad priimtų mano atleidimą. Kažką, kad atleisčiau jai. Žiūrėjau į ją, klūpančią, iš viršaus.

Paskui – įvyko. Persėdau nuo kėdės ant grindų. Atsidūriau žemiau už ją. Žemiau. Žiūrėjau iš apačios į viršų. Aukščiau manęs buvo ji, klūpanti. Ir tada pasakiau, jog atleidžiu jai. Ji priėmė mano atleidimą, suprato, kad tikrai atleidau. Ji atsistojo, atsistojau ir aš. Štai taip. Atleidimas – nėra mūsų „didingas gestas“, išmalda kažkam, klūpančiam prieš mus ir prašančiam atleidimo. Atleidimas įvyksta, kai visu savo kūnu supranti, jog kitas yra toks kaip tu. Kad suprastum, turi nusilenkti žemiau kito, pažiūrėti iš apačios į viršų, nes tas, kuriam atleidi, yra gerbiamas žmogus. Ne prastesnis už tave niekuo. Galbūt dar labiau sužeistas nei tu. Atleidimas jam reikalingas, bet atleidimas visų pirma reikalingas tau pačiam, kad išvaduotų nuo išdidumo. Nuo puikybės, kuri, kaip žinome, yra visų mūsų nuodėmių šaknis.

Gal Jūs paklausite: o kaip tikrovėje? Ar sugebėjau atleisti mane „įskaudinusiam“ žmogui? Taip, iš karto. Neliko jokios nuoskaudos. Ir man regis, jog dabar (praėjo beveik penkeri metai) įsižeidžiu ne taip lengvai. Ir atleisti sugebu greičiau. Ir atleidimą priimti. Tai jau daug, patikėkit. Ir dar neseniai pagalvojau – o kaip Dievas mums atleido? Ogi nusižeminęs, tapęs žmogumi, miręs ant kryžiaus – pačia gėdingiausia tų laikų mirtimi. Ir dar: Jis mums atleido jau gimdamas iš moters, tapdamas kūdikiu, vėliau – vaiku ir paaugliu. Žiūrėdamas į mus iš apačios. Kaip visi

15

arūnas PeŠkaitis

d a k ta r a s : ž v i l G s n i s i Š a Pa č i O s

vaikai žvelgia į suaugusiuosius. Plaudamas mokiniams kojas, pasilenkęs taip žemai, kad net nematė mūsų akių. Taip Jis atleido mums. Taip Jis mus gerbė ir mylėjo. Tebemyli, tebegerbia.

Myliu Daktaro „didybės maniją“. Ji leidžia man nuolat prisiminti, pajusti, išgyventi tą „žvilgsnį iš apačios“. Netiesa, kad jis neturi mokinių. Visi jo ligoniai – dalyvavę seminaruose ar gydęsi jo skyriuje – yra jo mokiniai, visi bendradarbiai, visi Lietuvos psichoterapijos „grandai“ (nesvarbu, pripažįsta tai ar ne) yra jo – Daktaro – mokiniai. Jie nešasi dalelę to rūpesčio, kurio Daktaras nepagaili niekam – rūpesčio dėl kito gyvenimo. Susidūrę su Daktaru gyvena jau kitaip, neišvengiamai kitaip.

1988-aisiais metais mokiausi Taline, dalykinio bendravimo videotrenerių mokykloje pas psichologus Cheno ir Galiną Mikkin. Mums, jauniems kursų klausytojams, suvažiavusiems iš visos tuometės Sovietų Sąjungos, Ch. Mikkinas sakė: „Privalote pabūti A. Alekseičiko grupėje.

Jūs turite „galąsti“ savo asmenybę, ji – jūsų darbo įrankis.“ Šį priesaką išpildžiau tik beveik po 20-ties metų. Kaip seniai buvo tas raginimas, tas priesakas...

Jau užsiminiau, jog noriu vadinti Daktarą ir Maestro. Jis – menininkas. Gyvenimo, terapijos, žodžio. Viena jo knygų (ar ne vienintelio iš Lietuvos psichoterapeutų) išleista Vokietijoje vokiečių kalba. Jį girdi ten, jo ten klauso, jį skaito. Maestro jis buvo jau prieš ketvirtį amžiaus. Ir tada, ir dabar iš tolimiausių pakraščių, nuo Vladivostoko iki Taškento, Astanos ar Karaliaučiaus vyksta pas jį čia, Vilniun – kad patirtų, išgyventų, bandytų suprasti. Galiausiai tam, kad išgytų nuo netikro gyvenimo. Tam, kad augtų tikėjimas ir viltis. Galbūt ir meilė?

Ir dar baigdamas labai dėkoju „Bernardinai.lt“ vyriausiajam redaktoriui, filosofijos daktarui Andriui Navickui. Tik jo nenuilstamų pastangų dėka ši knyga radosi. Aš – viso labo pameistrys, besimokantis žvelgti iš apačios į viršų. Ačiū.

Kun. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos pastoracinės psichologijos dėstytojas

Į va d i n ė s Pa s ta b O s

16

laiškas skaitytojams

Brangus skaitytojau, Kai į mane kreipėsi pranciškonas Arūnas Peškaitis ir „Bernardinai. lt“ redaktorius Andrius Navickas, klausdami, gal sutikčiau pokalbių metu pasidalinti savo gyvenimo bei darbo patirtimi, kurį laiką svarsčiau. Niekados nesibroviau į viešumą. Mano stichija – susitikimas su žmogumi, kuris atėjo prašydamas pagalbos. Psichoterapija – tai intymus ir dramatiškas susitikimas.

Vis dėlto nutariau surizikuoti. Pirmiausia dėl to, jog pasitikiu pašnekovų sugebėjimu nustatyti pokalbių ribas, kad jie netaptų tik žodžių lietumi. Tiek gyvenimas, tiek pokalbis yra kaip upė, kuriai būtini krantai. Jei jų nėra, tai turime ne upę, o pelkę. Antra vertus, tikiu, kad toks pasidalijimas patirtimi suteiks drąsos žmonėms gyventi savą, o ne kaimyno ar viršininko gyvenimą, drąsos susitikti ligą, drąsos sveikti, drąsos kreiptis pagalbos ir išminties, kaip ją priimti.

17

aleksandras alekseičikas

laiŠkas skaitytOJams

Šioje knygoje stengiausi būti iki skausmo atviras ir nebijojau leisti sau išeiti iš proto, norėdamas ir jums priminti, kad neretai turime palikti namus, idant suprastume jų vertę, pradėtume skirti namus, kaip tai, ką turime prisijaukinti, nuo kalėjimo, kuriame nuolat kuriami pabėgimo planai.

Esu iki skausmo protingas, iki skausmo matantis, iki skausmo girdintis, iki skausmo veiklus, iki skausmo patyręs, iki skausmo sveikas (rus. bolno zdorov). Tiesa, kartais, kai jaučiuosi pavargęs, kai skauda, jog negaliu padėti, pradedu jaustis net labai sergantis (rus. zdorovo bolnoj). Todėl ir sakau, kad gelbėdamas kitus, aš taip pat gelbėju save.

Kai matau, jog pavyko sumažinti žmogaus depresiją, pridėti pasitikėjimo Dievu, padėti iškęsti kelyje į išgijimą, jaučiuosi vis labiau įaugantis į amžinybę, džiaugiuosi, jog mano tėvui, kuris laukia manęs pas Viešpatį, šiandien tikrai džiugu už mane.

Labai norėčiau, kad ši knyga leistų geriau suprasti, kas yra tikroji psichiatrija ar psichoterapija ir kodėl to tikrumo neretai pritrūksta.

Norėčiau, kad ji padėtų geriau orientuotis, tiek ieškant pagalbos, tiek ją teikiant. Norėčiau, kad skaitydami šią knygą nebijotumėte būti sergantys ir bepročiai. Nebijotumėte būti kitokie nei kiti, būti savimi.

Norėčiau, kad ir ta dalis mano kolegų, kurie neserga su savo pacientais, neišgyvena skausmo, baimės kartu su jais, kurie skuba šalinti simptomus, trukdydami pacientui iki galo išsisirgti ir pasiimti iš ligos tai, ką ji galėjo duoti, mano žodžius priimtų ne kaip pasmerkimą, bet kaip rūpestį. Šiuolaikinis krikščionių mąstytojas Enzo Bianchi rašė, kad nėra didesnės klaidos santykyje su pacientu, kaip elgtis ir kalbėtis iš jėgos pozicijų, paverčiant kenčiantį žmogų iš aukos dar ir teisiamuoju. Gydytojo pareiga susitikti pacientą ten, kur šios yra, pasidalinti jo bejėgyste, leisti pacientui vadovauti šiai kelionei, o ne atvirkščiai.

Prisiminkime, kad ir Jėzus tapatinosi veikiau su sergančiuoju nei su lankytoju, kai sakė, jog tas, kuris aplankė sergantį, patį Jėzų aplankė.

Reikėjo laiko, kol suprasčiau, kad kiekvienas mano pacientas yra man Dievo siųstas. Reikėjo laiko, kol nustočiau bijoti būti bepročiu,

Į va d i n ė s Pa s ta b O s

18

nustočiau bijoti beprotybės. Pradžioje šią baimę tirpdė profesionalumas, o paskui Dievo baimė, kuri išgydo visas kitas baimes. Jei bijai Dievo, tai daugiau nėra ko bijoti. Tiesa, svarbu nepamiršti, kad Dievo baimė – tai ne bausmės baimė, bet veikiau baimė, jog švaistau Jo dovanas ir nesugebu pateisinti pasitikėjimo.

Aleksandras Alekseičikas

19

20–215 psl.

216

Iš nuotraukų albumo

217

Iš nuotraukų albumo

218

tėtis Jefimas. 1924 m.

Daug vilčių teikiantis studentas.

tėtis 1954 m.

Po karo, lagerių, visų išbandymų.

219

Iš nuotraukų albumo

1949 m. naujojoje Vilnioje su pirmąja meile – šunimi. tada man jis atrodė išmintingesnis už mane.

Sesuo larisa (kairėje) su drauge prie mūsų namo. 1949 m.

Ji man skiepijo meilę medicinos studijoms.

220

Viename iš pirmųjų balandžio seminarų. apie 1977 m. tada jaučiausi didesnis profesorius nei dabar – prabėgus 35 metams.

mano mama olga su mano sūnumi kostu. apie 1981 m. močiutė už anūko nugaros saugo užnugarį.

221

Iš nuotraukų albumo

Su žmona Dalia. apie 1974 m. kartu, bet savarankiškai.

222

Žmona su sūnumi kostu ir dukra Vikte. 1978 m. motina vaikų pasaulyje.

Dukrai Viktei – 8, sūnui kostui – 5. 1982 m. kai dar mano vaikai buvo angelais.

223

Iš nuotraukų albumo

Vokiečių psichiatras ir psichoterapeutas kurt Höck. 1986 m.

Vienas iš mano svarbiausių mokytojų, kuris liudijo, kad terapijoje yra vietos nuostabai.

1995 m. seminare kartu su psichoterapeutu r. kočiūnu. kokie jauni mes buvome...

224

Savo kabinete 2012 m.

Gyvenu kartą, bet kiekvieną dieną.

225

Iš nuotraukų albumo

balandžio seminaras. 1980 m. mūsų nedaug, tačiau dar visi kartu ir vienas už kitą.

226

35-asis balandžio seminaras. 2012 m.

Dalyvavo daugiau nei 160 žmonių. tik pusė atėjo fotografuotis. kaip ir kasdieniame gyvenime, kur daug kas lieka „už kadro“.

227

Iš nuotraukų albumo

228

Prie darbo stalo 2012 m. u탑 nugaros neakivaizdini킬 mokytoj킬 portretai.

Paradoksas, vienintelio gyvo mokytojo mariko burno portreto nesimato.

229

Iš nuotraukų albumo

atostogų metu 2001 m. kelionė po romos imperiją – į rytus.

230

Su s큰numi 2012 m. tikiu, kad vienas kitam esame si킬sti Dievo.

231

Iš nuotraukų albumo

Žvelgiant į gyvenimo veidrodį. 2010 m.

Vis dar kasdien save nustebinu.

pa ly d Ä— j i m a i

232

pa ly d Ä— j i m a i

233

ro b e rta s p e t ro n i s istorija pirmu asmeniu

pa ly d ė j i m a i

234

istorija pirmu asmeniu

Skaitau dar vieną, pastaraisiais metais išleidžiamą knygą, skirtą Aleksandrui Alekseičikui ir intensyviam terapiniam gyvenimui, jo sukurtai mokyklai. „Gydyti gyvenimu“, „Pokalbiai apie psichoterapiją“, ir štai ši. Ilgą laiką apie daktaro A. Alekseičiko mokyklą praktiškai visai nebuvo nieko parašyta. Pamenu, kai kartą, prieš daugiau ne dešimt metų, važiuojant troleibusu daktaro paklausiau, kodėl jis nerašo apie psichoterapiją. Tada jis man atsakė, kad apie tai praktiškai neįmanoma parašyti, kad ypatingai sunku perteikti gyvą, neschematizuotą psichoterapiją. Tuomet man, dirbančiam jo vadovaujamame psichoterapijos skyriuje, tai pasirodė labai įtikinama. Tačiau vis tiek būdavo apmaudu, kad toks savitas požiūris į psichoterapiją niekaip neįamžinamas. Vėliau neretai iš daktaro girdėdavau, kad apie kai kuriuos trumpus epizodus psichoterapijos grupėje galima būtų pasakoti valandomis ir vis tiek nebūtų įmanoma būtų aprėpti viso to, kas vyko. Pastaraisiais metais vis dėlto atsiranda bandymų aprašyti

235

ro b e rta s p e t ro n i s

istorija pirmu asmeniu

A. Alekseičiko psichoterapiją. Tačiau, be abejonės, geriausia, kai tai daro jis pats. Paties daktaro tekstus skaityti nėra lengva. Savitas stilius, trumpi sakiniai, kartais po vieną žodį. Daugtaškiai. Didelis dėmesys ne vien žodžio prasmei, bet ir jo skambesiui. Tekstas ne akademinis, mokslinis, bet greičiau filosofinis ir kartu asmeninis.

Tačiau ši knyga svarbi ne tik dar vienu bandymu apibrėžti psichoterapiją. Daktaras kalba apie savo gyvenimą, apie savo santykį su pasauliu, kuris buvo vaikystėje, jaunystėje, šiuo metu. Jis kalba apie žmones, kurie jam svarbūs, kuriuos jis sutiko ir kurie jam padarė didelę įtaką. Nėra dažna, kad taip kalbėtų psichoterapeutai. Dažnai mes, šios profesijos žmonės, labiau laukiame, kad kiti mums atsiskleistų, o ne atsiveriame patys. Kai kuriose psichoterapijos mokyklose net iš viso draustina psichoterapeutui atverti save, kad klientas (pacientas) negalėtų žinoti jo nuostatų, vertybių, jausmų, o galėtų į psichoterapeutą projektuoti savuosius. Šiuose gi pokalbiuose daktaras itin atviras. Kartais tiek atviras, kad skaitant net norisi „pridengti“, tarsi apsaugoti nuo įvairių vertinimų, kritikos. Skaitydamas jaučiau norą „apdailinti“ kai kuriuos kampus, kad portretas taptų kažkoks dailesnis, patrauklesnis. Bet prisimenu vieną įsiminusį daktaro posakį, jog telegrafo (elektros) stulpai – tai gerai suredaguoti medžiai. Tereiktų pataisyti, pašventinti, „pafotošopinti“, ir tai jau ne tas veidas. Teisingesni, simetriškesni bruožai, bet ne toks tikras, ne toks gyvas. Rašytinis daktaro portretas, regis, atspindi ir jo veidą realiame gyvenime. Ten jis taip pat neišdailintas, kartais, atrodytų, per daug pamokslaujantis, kartais – per daug kovojantis, kartais – per daug kategoriškas... Tačiau nepagražintai tikras. Jei kas nors klaustų pavyzdžio žmogaus, kuris ir darbe, ir gyvenime būna savimi, sakyčiau, kad tai – daktaras A. Alekseičikas. Intensyvus terapinis gyvenimas, jo psichoterapija, neatsiejama nei nuo daktaro gyvenimo, jo asmenybės, jo įsitikinimų, tikėjimo. To niekaip neišeitų vadinti metodu ar teorija.

Daktaro praktika yra gyvas pavyzdys to požiūrio, kad gydo gydytojas ir jo santykis su kenčiančiu žmogum, o ne metodas. Psichoterapinio gydymo metodus ir technikas aprašyti ir taikyti daug paprasčiau. Jas

pa ly d ė j i m a i

236

ir išmokti ne taip sunku. O kaip išmokti gydančio santykio? Kaip perteikti tai, kas yra už išorinio pavidalo? Išorinio teksto? Gal todėl ir neretai ištraukiant iš platesnio tam tikrus daktaro santykių su jo pacientais fragmentus gali atrodyti (o apie tai ir sklinda legendos), kad jis su žmonėmis elgiasi žiauriai, žeminamai.

Intensyvus terapinis gyvenimas nėra sugalvota teorija, tai nėra net išmąstytas požiūris. Paties daktaro gyvenimo intensyvumas yra tas šaltinis, tik iš kurio toks požiūris gal ir atsirasti. Psichoterapijos negalėčiau vadinti daktaro Alekseičiko profesija ar darbu. Pašaukimas gal būtų vienas artimesnių žodžių. Dar tam tikras fanatizmas, bet dažniausiai tam priskiriama neigiama reikšmė, nors tai ir yra beatodairiškas atsidavimas ir aistra. Tiesą sakant, negalėčiau įsivaizduoti A. Alekseičiko be pacientų, psichoterapijos ir, žinoma, knygų. Psichoterapija atrodo persmelkia visą jo gyvenimą, asmeninį, visuomeninį, dvasinį, profesinį. Neįsivaizduoju, kaip galima būtų mokytis intensyvaus terapinio gyvenimo akademiškai, teoriškai. Visi bandymai griežtai tai konceptualizuoti grasina nužudyti tą tikrą mokymą, kuris kaip kokiuose dvasiniuose judėjimuose perduodamas tik tiesiogiai iš mokytojo mokiniams. Gali atrodyti, kad kalbu su patosu, romantizuoju, tačiau iš tikrųjų taip jaučiu. Bandymai iš intensyvaus terapinio gyvenimo „ištraukti“ tam tikras technikas ar aprašyti daugmaž akademiniais terminais atrodo komiškai arba mažų mažiausiai negyvai.

Tačiau kas tai yra mokytis iš Alekseičiko? Pagrindinis dalykas, kurį aš išmokau (tikiuosi) iš daktaro, tai būti atviram. Išlikti atviram ne vien tada, kai yra saugu, kai tave girdi ir supranta, bet ir tada, kai už savo atvirumą gali tekti sumokėti nemažą kainą. Antra pamoka – turėti savo veidą. Mačiau psichoterapeutų, žiūrint į kuriuos matai ne juos pačius, o autoritetus. Intonacijose, veiksmuose, judesiuose, frazėse. Daktaras dirba savimi. Daug kuo su juo galima nesutikti, apkaltinti, jo nepriimti, tačiau, ko gero, nenuoširdumu ar neasmeniškumu jo kaltinti niekaip neišeitų. Net ten, kur, atrodytų, reikia formalumo, oficialumo, daktaras išlieka kraštutinai asmeniškas. Dėl to jo kolegos bijo konferencijose, dėl to jis toks nepatogus oficialiuose renginiuose,

237

ro b e rta s p e t ro n i s

istorija pirmu asmeniu

nes ir čia jis pats asmeniškas ir to laukia ar net reikalauja iš kitų. To paties reikia ir dirbant su juo psichoterapijos skyriuje. Jei tik manai, kad nenori nuolat būti atviras ir asmeniškas, skyriuje tau ne vieta. Tai mačiau žvelgdamas, kaip ateina ir išeina iš skyriaus kolegos, nusprendę, jog galima dirbti ir saugiau, ir paprasčiau.

Bet grįžtu prie knygos. Ši knyga, regis, yra daugiau nei knyga apie psichoterapiją. Tai pokalbis apie istoriją. Visų pirma – asmeninę, šeimos. Vėliau į laikmečio, gana ilgo ir sudėtingo laikotarpio. Dar vėliau apie istoriją profesinę, tiek paties daktaro, tiek pačios profesijos raidą. Tai yra istorija pirmu asmeniu, vieno žmogaus akimis. Istorija kaip autobiografija. Subjektyvi, gili, kartais asmeniška, kartais net šališka. Skaitau apie psichoterapijos skyriaus ar pavasarinių seminarų istoriją ir galvoju, kad aš ją parašyčiau kitaip. Vietomis gal nežymiai, kitur ryškiau. Tačiau daktaro rašoma istorija man labai padeda rašyti manąją. Skyriaus seselės, manau, parašytų tą pačią istoriją dar kitaip, pacientai- dar savaip. Taip iš vienos melodijos gali atsirasti sąskambiai, akordai. Jei intensyvų terapinį gyvenimą, psichoterapijos skyriaus terapinę bendruomenę įsivaizduoti kaip muziką, tai daktaro Alekseičiko buvimas yra tarsi pagrindinė tema ar leitmotyvas, apipintas daugybe kitų melodijų.

Kalbant apie šią knygą labai norisi pasidžiaugti, kad tai pirma tikrai lietuviška knyga apie Aleksandrą Alekseičiką ir Intensyvų terapinį gyvenimą. Ankstesni tekstai daugiausiai versti į lietuvių kalbą, o šis – gimęs lietuviškai. Tai, man regis, pelnyta pagarba mokyklai, gimusiai Lietuvoje, čia subrendusiai, nors ir ne visų priimtai ir suprastai. Ypatingos padėkos nusipelno šios knygos sumanytojai ir bendraautoriai – tai kunigas Arūnas Peškaitis OFM ir interneto portalo „Bernardinai.lt“ vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas. Tai jų galvose ir širdyse atsirado sumanymas išleisti tokią knygą. Tai jie daug valandų praleido kalbėdamiesi su daktaru Alekseičiku. Tai kad tekstas yra toks, koks yra, jų triūso rezultatas. Žinau, kiek daug reikia kruopštumo ir kūrybiškumo gyvo pokalbio turinį paversti nuosekliu rašytiniu tekstu, kad jis neprarastų savo skambėjimo, dvasios ir netaptų „gerai suredaguotu telegrafo stulpu“.

pa ly d ė j i m a i

238

Tikiu, kad ši knyga ras savo skaitytoją tiek tarp ieškančiųjų tikros gilios psichoterapijos, ne kaip lengvos piliulės, bet kaip sudėtingo ir įdomaus gyvenimo supratimo kelio. Tikrai manau, kad knyga bus įdomi kolegoms, kurie psichoterapiją sieja ne vien su metodais, bet ir filosofija, pasaulėžiūra, tikėjimu.

Robertas Petronis, psichologas ir psichoterapeutas, Egzistencinės terapijos centro vadovas, nuo 1994 iki 2009 m. dirbo A. Alekseičiko vadovaujamame skyriuje

239

ko s ta s a l e k s e i č i k a s

esame broliai

esame broliai

Palydėjimas. Įdomus žodis. Ypač kai kalbama apie MANO Tėčio knygą. Nors gal ji net ne jo, o Andriaus. Gal ją parašė pacientai, gal du ūsuoti padarai, sukėlę karą ir pagimdę psichoterapijos skyrių...

Nemėgstu nieko niekur lydėt, jau geriau pasitikt. Esu tėvą lydėjęs į daugelį kelionių, net į ligoninę – jokio malonumo, nebent ta akimirka, kai viskas baigiasi ir esi laisvas eit kur nori.

Tikra bėda būti Alekseičiko sūnum – nepagirsi, vadinasi, esi nedėkingas lepūnėlis, pagirsi – padlaižūnas. Nesu toks (ar bent nenoriu būti). Esu jo brolis. Kadangi jaunėlis, tai dažnai labiau mylimas ir giriamas. O jam tai dažnai nepatinka. Jis bando to nerodyti, bet aš juk žinau. Aš jaučiu. O jūs – ne. Čia slypi daugelio gerbėjų problema – jūs matot didįjį Guru, matot dievą, prikaltą ant Sveikatos apsaugos ministerijos kryžiaus, bet nematot mano brolio, mažo berniuko, kuris laukia, kol užaugs jo mažasis broliukas ir taps jo vyresniuoju. Bet aš netampu. Taip mes ir gyvenam: jis jaunėja, o aš labai lėtai bręstu.

pa ly d ė j i m a i

240

Artėja laikas, kai mes susitiksim. Galbūt tuomet jis palydės mano straipsnį kokiame nors žurnale vyrams ar paaugliams...

Nežinau, kas labiausiai domina skaitytojus – gandai apie mūsų šeimą (jų galėčiau prirašyti galybę) ar žmonių tarpusavio santykiai, diskusijos, vienas kito nuomonių ignoravimas (mama, Viktė ir aš esame reformatai, o ne liuteronai, kaip teigia Tėtis!).

Tiems, kurie nuolatos bando mus lyginti, gretinti ir t. t., tegu meta šį užsiėmimą, nebent esat nukvakę grafomanai, kurie neturi ką veikt ir apsimetinėjat ekstrasensais. Pabandykit sulyginti mūsų šunį su katinu: kartu abu užaugo, kartu gyvena, valgo, net vagia... o dabar pasakykit, kuris protingesnis ir kuris į kurį labiau panašus, kuris iš kurio daugiau išmoko?

Kiek žinau, tėvas norėjo tapti inžinieriumi ir statyti tiltus. Aš svajojau būti kareivis ir su ginklu patruliuoti Vilniaus gatves. Jis tapo Gydytoju, aš kartais pasvajoju apie kunigystę. Esame Broliai (tik nežinau, kokiam Ordinui priklausom.)

Kostas Alekseičikas, Aleksandro Alekseičiko sūnus, sociologas, studijuoja Birštone įsikūrusiame Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute

241

iš nuotraukų albumo

pa ly d Ä— j i m a i

242

aforizmai

243

aleksandro alekseičiko mėgstami aforizmai ir posakiai

Tikras tikėjimas – kai tiki ne į Dievą, bet Dievu, visais jo sumanymais, kurie tau skirti.

Sergate? Dėkokite Dievui, kad Jis jūsų nepamiršo.

Visos mūsų baimės kyla iš per mažos Dievo baimės.

Dievo baimė – tai ne bausmės baimė, bet veikiau baimė, jog švaistau Jo dovanas ir nesugebu pateisinti pasitikėjimo.

Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, jei jį ignoruojame – skausmo riksmu.

Fronte nebūna netikinčių žmonių.

Dievas mielai teikia pagalbą, bet tik žmonių rankomis.

Amžinybė yra ne tai, kas kažkada bus, bet ji skleidžiasi mumyse ir mes turime į ją įaugti.

Jei turi dėl ko numirti, tuomet turi ir dėl ko gyventi.

aforizmai

244

Dalis žmonių patenka į pragarą, nes iš mandagumo neišdrįso velniui paprieštarauti.

Menas gyventi nėra sugebėjimas prie gyvenimo pridėti daugiau metų – tai sugebėjimas prie metų pridėti daugiau gyvenimo.

Išmintingiau besąlygiškai kapituliuoti prieš Dievą, o ne prieš psichiatrą.

Kuo ilgiau gyvenate svetimu protu, tuo greičiau prarandate savąjį.

Mano talentas – sugebėjimas materiją sudvasinti, o dvasinius dalykus įkūnyti, materializuoti. Parodyti, o ne tik pasakoti. Padėti įsisąmoninti amžinybę, glūdinčią kiekvienoje mūsų gyvenimo akimirkoje.

Psichoterapija turi ne „saugoti“ žmogų nuo gyvenimo, bet padėti jam gyventi kuo intensyviau, kuo spalvingiau, kuo tikslingiau.

Psichoterapijoje reikia tikrai daug drąsos, nes be jos ir tikėjimo labai sunku priimti sergantį žmogų pirmiausia kaip unikalų, o ne nenormalų.

Nebūna lengvos, malonios psichoterapijos.

Sveikata – tai sugebėjimas viduje ir išorėje vykstančius procesus išgyventi ir perteikti kaskart vis naujai.

Sveikata – kai viskas vyksta savo laiku.

Neskubėkite atsikratyti beprotybės, neišsiaiškinę, nuo ko ji jus saugo.

245

aleksandro alekseičiko mėgstami aforizmai ir posakiai

Žmogaus gyvenimas kaip upė. Ji teka pati, ir tai, ką gali padėti psichoterapeutas pacientui, – padėti formuoti šios upės krantus, atrasti ribas, kurios leidžia upei išlikti srauniai.

Terapijos metu labai svarbu perteikti pacientui ir tai, kad viskas gyvenime, kas svarbu, turi būti iškentėta, užsidirbta. Visa tai, ką pasigrobiame veltui, mums neteikia naudos, bet yra balastas, kuris tik trukdo gyventi.

Daugumą žmonių liga veikia pozityviai, jie tampa atsakingesni, sąžiningesni, doresni.

Liga yra nuostabus gyvenimo mokytojas. Nes išmoko ne tik nuolankumo, bet ir kreiptis į kitą, prašant pagalbos, išmoko nebijoti savo silpnumo.

Liga – tai saviti kvalifikacijos kėlimo kursai.

Negerai, jei pacientas sveiksta pernelyg greitai, dar nespėjęs paimti iš ligos viso to, ką ji galėjo duoti.

Dėkingi pacientai sveiksta kur kas greičiau.

Neurotikas gydosi, jam vis geriau ir geriau – ir taip 30 metų.

Persekiojimo manija gali būti labai naudinga. Pavyzdžiui, bėgant maratoną. Tai ne beprotybė. Tai tiesiog atgrasūs samprotavimai.

Geriausiai gydo tie vaistai, kurie taip ir lieka kišenėje.

Jaunas gydytojas vieną ligą dviem dešimtim vaistų gydo, o senas gydytojas dvidešimt ligų vienu vaistu.

aforizmai

246

Buvimas kartu su kitais žmonėmis gydo.

Labai dažnai geriausias būdas susitvarkyti su savo problemomis – padėti spręsti kitam žmogui jo problemas.

Tikri pagalbininkai nereikalauja – daryk taip ar anaip. Jie tai, ką sako, liudija savo gyvenimu, veiksmais. Jie sako – daryk taip, kaip aš darau.

Meilė yra tikrasis žygdarbis, kuris daro mus žmonėmis.

Net ir nedidelis nėštumas jau yra nėštumas.

Kai gimsta vaikas, kartu gimsta ir jo mama, jo tėtis, jo seneliai.

Ne kiekvienu žmogumi galima besąlygiškai žavėtis, bet pagailėti galima kiekvieno.

Vieni žmonės įkrenta į senatvę, kai kurie pakyla iki senatvės.

Svarbus senatvės privalumas – nereikia bijoti mirti jaunam.

Turime ne laukti mirties, o nuolat jai ruoštis, iš lėto mirti šiame pasaulyje ir rengtis kitam.

Kas yra telegrafo stulpas? Pagal vieną iš versijų tai gerai suredaguotas medis.

Aš galiu duoti kitam tik tai, ką pats turiu.

247

udk 615.85 al-83 Gyvename kartĄ, bet kiekvienĄ dienĄ pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu aleksandru alekseičiku. – vilnius: všĮ bernardinai.lt, 2012. – 248 p.

knygos sudarytojai arūnas peškaitis ofm andrius navickas maketavo jūratė juozėnienė viršelyje panaudoti mindaugo tendziagolskio piešiniai kalbos redaktorė michalina bočiarova korektorius antanas šimkus

išleido všĮ bernardinai.lt maironio g. 10, lt-01124 vilnius tel. 8˜5 2313009 l el. p. redakcija@bernardinai.lt l www.bernardinai.lt spausdino uab Balto print www.baltoprint.lt isbn 978-609-95057-8-7

248

9 786099 505787