PIRMA DIENA
Apie trečią pagaliau atvažiuoju. Čia kažkuo panašu į aštuntojo dešimtmečio kurortą ar ekokomuną, bet nesijauti pageidaujama. Ant tvorų ar ant kuoliukų prie įvažiavimų prikalti užrašai: VAŽIUOTI DRAUDŽIAMA. PARKUOTIS DRAUDŽIAMA.
Triūso, ne poilsio vieta.
Pasistatau į akis nekrentančiame kamputyje prie tvoros ir tyliai sėdžiu mašinoje.
Pakeliui stabtelėjau mieste ir pirmą kartą per trisdešimt penkerius metus aplankiau tėvų kapus. Šiek tiek užtrukau, kol juos radau vadinamojoje kapinių vejoje, naujesniojoje dalyje, atitvertoje – kodėl? – nuo senųjų miesto kapinaičių kreivomis suklypusių antkapių ir kryžių gretomis. Virš tos senosios dalies stūkso
milžiniškos juodosios pušys; nuo aukštų jų šakų klykauja juodvarniai ir kakadu. O kapinių veja, priešingai, nyki, lygiai nusidriekusi ir pilna švelniai vingiuotų žemų, bjaurių vienodo dydžio antkapių vorų. Matyt, tvarkingiau (nors kodėl gi kapinės turėtų būti tvarkingos?).
Jokios vejos nėra, tik dulkėta sausa žolė.
Kad rasčiau tėvus, turėjau prisiminti šaltą benamystės jausmą, apėmusį – turiu galvoje, fiziškai – per kiekvieno iš jų laidotuves. Tada atrodė, kad aplink mane per daug erdvės, toje vietoje, kur tėvas, o vėliau motina buvo nuleisti į gretimas žemėje iškastas duobes. (Anuomet man pasirodė atsainu nuleisti žmogų į duobę virvėmis, o ne rankomis.) Bet vaikštinėjant po kapines dabar, tas jausmas padėjo vėl rasti reikiamą vietą. Stovėjau priešais motinos ir tėvo antkapius, du mašina išpjautus ir nusvidintus akmens luitus.
Akmenų ir jų užrašų spalva ir dizainas, regis, neturėjo nieko bendro su mano tėvais, nors juk turėjau anuomet juos parinkti, patvirtinti.
Kažkas į metalines groteles šalia antkapių įspraudė bjaurių plastikinių gėlių. Galbūt esama savanorių, kurie vaikšto po kapines ir deda dirbtines gėles ant nelankomų kapų. Kas daugiau norėtų po šitiek laiko pažymėti mano tėvų palaidojimo vietą? Gėlių plastikas papilkėjęs, visas ištisai, nors tikriausiai kadaise jų būta ryškiaspalvių, kokias mačiau kyšant iš metalinių vazelių prie kitų antkapių: dantyti sintetiniai rožiniai, plytraudoniai ir balti žiedlapiai, tamsiai žali stiebai, šen bei ten pakraipyti dirbtinių pumpurų ir lapų.
Stovėjau žolėje, žiūrėjau į bjauriąsias gėles, tada į plokštėse priešais mane įrėžtus tėvų vardus. Ir supratau: Jūsų kaulai čia, po mano kojomis. Tada atsitūpiau, jų kūnus nuo mano skyrė tos kelios pėdos žemės, pabučiavau pirštus ir pridėjau prie čežančios
žolės. •
Grįždama į mašiną, prisiminiau dar kai ką: skambutį, daug
mėnesių po motinos mirties. Vyriškas balsas tyliai pranešė, kad pagamintas jos antkapis. Prisimenu, stovėjau prie skalbyklos durų su telefonu rankoje, išoriškai nepasikeitusi, bet viduje viskas ritosi žemyn. Tarsi manyje griūtų smėlio užtvara. •
Netoli kelio galo dangus aptemo, ėmė dulkti. Kelias rangėsi į stačią kalvą, vedė į vešlių krūmynų tunelį – mašina vos riedėjo
šlapiu asfaltu, – o kitapus jo atsivėrė šios bekraštės, seklios, kampuotos lygumos, dykos tarsi nutrinta zomša.
Po vieną grįžo vietovardžiai, kuriuos maniau pamiršusi: Čakola, Rojala, Bredbo, Banjanas. Džeranglis, Bobundara, Keltono lyguma, Uolėtoji lyguma, Sausros lyguma, tarsi rožinio karoliukai. Tarsi vardyčiau savo kūno kaulus.
Netrukus po to, kai atvykstu, išlenda saulė. Išlipu ir dairausi aplink, mėginu susiorientuoti, kur man eiti. Stypso liesi kiparisai, varva keli eukaliptai, visur tylu. Trys ar keturios blankia chaki spalva nudažytos trobelės žalios skardos stogais.
Kurį laiką vaikštinėju aplink, pagaliau randu pašiūrę su už
rašu ADMINISTRACIJA ir pabeldžiu į duris. Atidaro moteris, prisistato esanti sesė Simona. Ji taria Simona, akcento užuomina (prancūziško?). Amžiaus nesuprasi, dalykiška, bet kartu ir švelni. Liesoka. Gana pageltę dantys. Atsiprašo, kad neišėjo manęs pasitikti; turinti reikalų, bet jei truputį lukterėčiau, šeimininkė man viską aprodysianti. Su dantis apnuoginančiu šypsniu – greičiau grimasa – ji aiškina susiradusi mane internete, ir mano darbas jai pasirodęs „labai įspūdingas“. Jos tonas nuskamba truputį įžeidžiamai. Nusišypsau ir atsakau, kad internetas gali smarkiai klaidinti.
Ji nutyla, tada šaltai priduria, kad gelbėti Dievo kūrinėlius tikrai esąs svarbus darbas. Man regis, ji pykteli. Nėra pratusi, kad kas nors jai nepritartų. Vėl parodome viena kitai dantis, ir ji uždaro administracijos duris.
Šeimininkė Anita. Čiauškutė plačiu pasturgaliu. Truputį dreba su kaštonine fliso liemene ant turkio žydrumo marškinėlių,
kelnės tamsiai mėlynos. Vedžiojasi mane po pastatus ir kiemus, aš tursenu įkandin, o ji tarška. Vienuolė būti niekada negalėtų –tik pamanyk, Rytmetinei reikia keltis penktą. Žiemą! Be to, joms negalima žiūrėti „Netflix“: „Man šitaip jau tikrai netiktų.“
Retsykiais ji praskečia rankas ir ką nors rodo: dirbtuvės, senas sodas, svečių trobelės; mosteli toliau, kur ganyklos, užtvankėlė, tada vėl susigūžia iš šalčio, ir mes žingsniuojame prie akmeninės koplytėlės. Žiojuosi sakyti „Tiek to, nebūtina apžiūrėti iš vidaus“, bet nenoriu pasirodyti nemandagi. Įeiname pro didžiules medines duris. Anita nesiliauja plepėjusi, tik dabar pakuždomis, nors bažnytėlėje nieko nėra. Neseniai sužinojo, pasakoja, kad ji nevadinama koplyčia – šios būna privačios. O čia – konsekruota bažnyčia. Kai jos čia sueina, tai vadinama Valandų liturgija, kužda ji, tuos žodžius tardama lyg svetima kalba. Matyt, taip ir yra.
Anita parodo į kampą: – Čia sėdėsit jūs.
Keturi mediniai klauptai šone, tolėliau nuo kitų bažnyčios viduryje, matyt, skirti seserims. Svečių klauptai mažesni negu jų, modernesnio dizaino, iš auksaspalvio pušies medžio. Kiekviena vieta paženklinta plokščia kvadratine ruda pagalvėle, o per visą klauptą – rudos odos paminkštinimas keliams. Anita laukia, kad parodyčiau, jog moku atsisėsti. Vieta stebėtinai patogi.
Altoriaus nėra. Tik paprastas rudas pultas priešais didžiulį raižyto medžio kryžių ant balintos sienos.
Išeinant Anita parodo man didelę kampuotą gėlių puokštę ant grindų viename šone po kryžiumi. Ją pagamino vienas iš oblatų, sako ji. Sumurmu kažką neapibrėžto. Taip, pasigėrėdama dūsauja Anita. Bent jau šitas oblatas tai tikrai mąsto netradiciškai.
Nepasakau, kad nė neįsivaizduoju, kas tas oblatas.
Toliau ekskursijoje Anita stabteli prie dvidurio šaldytuvošaldiklio verandoje. Atlapojusi dureles, man rodo pilnas lentynas kiaušinių, pieno, keli obuoliai. Užtrenkia tas dureles, atidaro šaldiklį, ten po vieną supakuoti pyragėliai su mėsa ir visadalių grūdų duona pakeliais po keturias riekes. Čia maistas tiems, kurie nenori neštis pietų iš valgomojo, paaiškina ji.
Seseris matysiu tik bažnyčioje, įspėja ji, lyg turėčiau nusivilti.
Vienuolės gyvena kitame ilgame žemame pastate už bažnyčios, atskirtame gyvatvore, slaptoje, svečiams neprieinamoje vietoje.
Pagaliau – į mano trobelę, Anita ją pavadina vardu šventosios, kurią tuojau pat pamirštu. Gretimos trobelės atrodo negyvenamos, bet kas žino? Neklausiu, ar yra kitų svečių. Aplink, panašu, gana tuščia.
Anita atrakina mano duris ir laksto, traukydama užuolaidas, rodo man šilumos siurblio nuotolinio valdymo pultelį. („Vasarą čia būna labai karšta, nustebtumėt, bet žiūrėkit, dabar įjungta
„šildymas“ – matot tą saulutę?“) Ji paima nuo nedidelio rašomojo stalo laminuotą knygutę: – Čia viskas, ką jums reikia žinoti, – ir vėl pliaukštelėjusi numeta.
Mosteli ranka virtuvėlės pusėn – ten indeliai ir spintutės, paskui priešingon pusėn – ten nematoma vonia, tada vėl man nusišypso ir žvitriai užbaigdama atsidūsta, lyg dabar, kai jau baigėme formalumus, galėtume iš širdies paplepėti. Žvaliai jai padėkoju ir žengiu durų link. Ji pagaliau, regis, susitaiko, kad kalbėtis nenoriu, ir išeina.
Pagaliau likusi viena, pervertusi knygutę ir susinešusi daiktus
iš mašinos, atsigulu ant grindų blausios popietės saulės lopinėlyje. Šildymas gerai veikia; kambaryje netrukus sušyla. Šviesa pro langą krenta ant medinio kryžiaus, pakabinto ant sienos virš stalo. Tyla tokia tiršta, kad pasijuntu it turtuolė.
Suzvimbia telefonas, net krūpteliu. Aleksas nusileido Hitrou; atvyko pasitikti naujieji kolegos. Atsakau, tada vėl atsigulu ant grindų. Nė vienas to dar nepasakėme, bet abu žinome, kad neskrisiu paskui. Abu žinome, kad jam palengvės.
Kai Anita atiduoda raktą ir išklepsi savo avikailio batais, suprantu, kad čia būtų įmanoma visą viešnagę praleisti, nepamatant ir neišgirstant daugiau nė gyvos dvasios. Laminuotoje knygutėje
rašoma, jeigu svečiai nori pabūti visiškai vieni, čia tai priimta – jie laisvai gali atsisakyti su kitais valgyti ar melstis. Raginama netriukš
mauti. Iki pat viešnagės pabaigos niekas nesužinotų, kad žmogus galėjo nuspręsti užbaigti savo gyvenimą čia, ant šio švaraus kilimo, šiltame tyliame kambaryje. Tą akimirką nesugalvoju kilnesnio ge
raširdiškumo negu suteikti svetimam žmogui tokio privatumo.
Bet mano pabėgimas kitoks, ne visai galutinis.
Kažkur už lango tyliai kudakuoja vištos.
Penktą nusprendžiu pamėginti išsibudinti, nueidama su vienuolėmis į Vakarinę. Gęstančioje šviesoje einu takučiu iki bažnytėlės tyloje. Vienintelis garsas – žingsniai per žvyrą. Sėdžiu šaltoje bažnyčioje ir laukiu. Dėl kitų svečių klydau: į pirmą svečių klauptą įsirango ir patogiai įsitaiso dvi moterys. Jos atrodo visai užtikrintos. Paskui pro duris kitoje bažnyčios pusėje po vieną ir dvi sueina vienuolės. Ilgi rudi abitai, baltos apykaklės. Kai kurios susikišusios rankas po apdaro prikyštėmis. Viena labai sena moteris atvažiuoja elektriniu vežimėliu, mažumėlę krūpteli, kol persirita per įėjimo slenkstį. Kita eina su vaikštyne. Iš viso jų aštuonios, bent pusė – gerokai pagyvenusios. Yra ir sesė Simona. Ji nepažvelgia mūsų klauptų pusėn; nė viena jų nepažvelgia.
Klauptų priekiai vientiso medžio, todėl jos matyti tik nuo juosmens. Ima giedoti maldas, kurių niekaip nesugebu rasti nė
viename iš mano vietoje gulinčių atšviestų lankstinukų, viename – gaidos, kitame – psalmių tekstai. Vienuolių balsai labai
aukšti, laibi, kai kurie tikrai dailūs. Tai savotiška giesmė, vis skleidžiamos ir skleidžiamos tos pačios septynios ar aštuonios natos.
Už kelių klauptų man už nugaros sėdi dar vienas tikintysis. Tykus, žemas vyro balsas, retsykiais atsikrenkščia. Giesmė keri, kol randu reikiamą reikiamo lankstinuko puslapį ir paaiškėja, kad tekstas – vieni piktųjų smerkimai ir Dievo priešai. Čiurlenančios giesmės trapuma slepia apgaulingai tiesmuką pačių žodžių įnagį.
Žiūrėdama į moteris, nutariu, kad jų giedami žodžiai beprasmiai; iš tikrųjų šiose apeigose svarbu vien kūnas ir pasąmonė.
Retsykiais, gavusios kažin kokį man nepastebimą ženklą, jos labai žemai nusilenkia mediniuose klaupteliuose, todėl trumpam pradingsta. Tada vėl atsitiesia. Vis prisimenu jogą: ji tokia pat ritmiš
kai tyli, tokia pat lėtai, moteriškai nuolanki.
Pabaigoje dar kiek pasėdžiu, kai vienuolės ir priešais mane sėdėjusios moterys (ir neregimas vyras) išeina. Po manęs bažnyčioje lieka visiškai tuščia. Temstant pareinu į savo trobelę.
Pribloškiamai tyku.
Vakarienei suvalgau du dubenėlius žemės riešutų ir išgeriu tris taures vyno.
Dabar labai maudžia nugarą, dar labiau nuo šešių valandų vairavimo ir kieto medinio klaupto, nors ir su pagalvėle. Atsigulu ant kilimo, išskečiu rankas. Kai nubundu, išvystu į mane žvelgiantį nukryžiuotą Jėzų.
