AGATOS KRISTI PASLAPTIS

ANTRAS SKYRIUS

PIRMA DINGIMO DIENA

1926 metų gruodžio 4 diena, šeštadienis Hertmoro kotedžas, Godalmingas, Anglija

Nepriekaištingai serviruotas pusryčių stalas Džeimsų namuose teikia jam ramybę ir pasitenkinimą, taip retai jį aplankančius per visus tuos metus, grįžus iš karo. Spindintys stalo įrankiai tvarkingai išrikiuoti ties Mintono porceliano indais. Lėkščių kraštus puošia subtilūs ornamentai (regis, Grasmiro, įvertina jis), kiekviena padė ta lygiai per du colius nuo stalo krašto, o per patį vidurį akį džiugina skoninga, sezoną atitinkanti puokštė – žalios bugienio šakelės, nusagstytos raudonomis uogelėmis. „Dieve mano, – sako jis sau mintyse. – Kaip tik to ir reikia, kad galėtum mėgautis palaiminga ramybe.“

Kodėl tokios tobulos tvarkos jam niekaip nepavyksta pasiek ti savo namuose? Kodėl jis priverstas nuolat taikstytis su jam nepriimtinais dalykais, pakęsti prastą buitį, šeimynykščių emocijas ir pretenzijas? Šios mintys pakursto teisuolišką įniršį ir sutvirtina įsitikinimą, kad jo paties elgesiui nieko neprikiši.

– Man regis, metas tostui, – pareiškia šių namų šeimininkas Semas Džeimsas ir linkteli žmonai Madžei.

Ji savo ruožtu duoda ženklą uniformuotai kambarinei išimti atšaldytą butelį šampano iš kibirėlio, stovinčio ant atskiro staliuko.

– Ketinome paskelbti tostą už judviejų planus dar vakar vakare, Arči, bet kadangi turėjai susitikti su buvusiąja... – iškalbingai nu tęsia Madžė.

Nensės skruostai palengva rausta. Nors švelnus raudonis jai, žinoma, labai tinka, tačiau Arčis puikiai supranta, kad Nensei labai nesmagu dėl Džeimsų susidomėjimo jųdviejų padėtimi, panorsta nuraminti ją, taigi kilsteli ranką ir sako:

– Labai dėkoju už šį gestą, miela Madže, bet nereikėjo.

– Būk malonus, Arči, – skubiai įsiterpia ji. – Mus išties žavi judviejų ateities planai. Kitos galimybės pakelti taurę už juos gali ir nepasitaikyti.

– Mudu tiesiog reikalaujame, – antrina žmonai Semas.

Ilgiau spyriotis būtų tiesiog nemandagu, o ir Nensė puikiai tai supranta. Arčis žino, kad jai ne mažiau nei jam pačiam rūpi geras tonas, ir labai vertina šią jos savybę. Nensės draugijoje atkrinta būtinybė nuolat kontroliuoti padėtį, ką jis yra priverstas daryti visose kitose savo gyvenimo srityse. Ypač namie.

– Semai, Madže, leiskite padėkoti. Jūsų pritarimas mudviem labai daug reiškia, – patikina Arčis.

Nensė linkteli patvirtindama.

Kambarinė ima pilstyti į krištolo taures putojantį medaus spalvos gėrimą. Kai pripildo paskutinę taurę, pasigirsta beldimas į duris.

– Atleiskite už sutrukdymą, sere, – pasigirsta prasčiokiškas mo ters balsas, – bet pulkininką kviečia prie telefono.

Juodu su Nense nustebę susižvalgo. Jis nelaukė skambučio taip greitai, tiesą sakant, netgi išvis nesitikėjo, turint galvoje, kad pasi stengė kuo mažiau garsinti šio savaitgalio planus. Dėl suprantamų priežasčių Nensė pastato taurę ant stalo ir lengvai paliečia Arčiui ranką ant gurgždančios lininės staltiesės, šiuo gestu duodama suprasti, kad skambutis susijęs su jais abiem.

– Atleiskite, – atsiprašo jis ir linkteli šeimininkams, taip pat jau spėjusiems pastatyti savo taures.

Tada pakyla ir susisagsto švarką, ramiai žvelgdamas į Nensę, nors iš tikrųjų labai nerimauja. Plačiais žingsniais išeina iš svetainės ir atsargiai užveria duris.

– Prašau čia, sere.

Tarnaitė palydi jį į ankštą patalpą po didingais pagrindiniais Hertmoro kotedžo (nevykęs pavadinimas tokiai prabangiai namų valdai) laiptais. Ten jis pamato telefono aparatą ir jo laukiantį nukeltą ragelį ant staliuko. Atsisėda ant kėdės, priglaudžia ragelį prie ausies, o mikrofoną prie lūpų. Bet kalbėti nepradeda, laukia, kol tarnaitė uždarys duris.

– Klausau, – ištaria galiausiai ir suirzta, kad balsas skamba taip neryžtingai.

Juk Nensė labiausiai vertina kaip tik jo pasitikėjimą savimi.

– Atleiskite, sere. Čia Šarlotė Fišer.

Ką, po galais, sau mano Šarlotė, kad drįsta jam skambinti? Taip, jis patikėjo jai Hertmoro kotedžo numerį, tačiau prigrasė trukdyti tik kraštutiniu atveju. Nors pastaruoju metu labai stengėsi pelny ti šeimos guvernantės ir sekretorės palankumą, vildamasis, kad tai padės jam įgyvendinti savo planus, dabar neįstengia gražbyliauti ir slėpti susierzinimo. Bala nematė padarinių!

– Man atrodė, kad daviau jums labai aiškius nurodymus skam binti čia tik iškilus neatidėliotinai būtinybei, Šarlote.

– Matote, pulkininke... – neryžtingai išlemena ji. – Dabar esu Stailzo vestibiulyje, o greta manęs stovi konsteblis Robertsas. Šarlotė nutyla. Nejaugi jai iš tikrųjų atrodo, kad pranešimas apie atsibasčiusį į jo namus policininką viską paaiškina? Kokio atsakymo ji tikisi? Juk laukia, kad jis prabiltų. Bet stojusioje tyloje jį apima siaubas. Jis neranda žodžių. Ką ji žino? O svarbiausia – ką žino konsteblis? Nuo bet kokio neapdairiai ištarto žodžio spąstai gali užsi trenkti.

– Pone, man regis, susiklosčiusias aplinkybes galima pavadinti neatidėliotinomis, – galiausiai nutraukia tylą Šarlotė, taip ir nesu laukusi atsakymo. – Jūsų žmona dingo.

TREČIAS SKYRIUS

RANKRAŠTIS

1912 metų spalio 12 diena Agbrukhausas, Devonas, Anglija

Kai svečiai atpažino Irvingo Berlino melodiją, per salę nuvilnijo nuostabos kupinas murmesys. Kol vyresnio amžiaus šokėjai neryžtingai mindžikavo svarstydami, ar verta šokti pagal tokią madingą muziką, partneris ryžtingai nusivedė mane į salės vidurį ir ėmė veržliai trypti kvikstepą, o kitos jaunos poros pasekė mūsų pavyzdžiu.

Kitaip nei sukantis valso ritmu, kai išlaikomas šioks toks atstumas tarp šokio partnerių, mudu atsidūrėme pavojingai arti vienas kito. Taigi jau beveik pasigailėjau, kad vilkiu ne senamadišką suknelę, apsaugotą korseto šarvais. Norėdama bent truputį (tegul nors menamai) atsiriboti nuo įžūlaus nepažįstamojo, įsmeigiau žvilgsnį kažkur jam virš peties. O štai jis spiginte spigino mane akimis.

Paprastai šokdama nerūpestingai plepėdavau su partneriu, bet šiuokart buvo kitaip. Apie ką kalbėti su šiuo jaunu vyru? Galiausiai tylą nutraukė jis pats.

– Jūs netgi nuostabesnė, nei jus apibūdino Artūras Grifitsas. Sunku pasakyti, katra žinia labiau mane nustebino: ar kad mudu su šiuo keistu nepažįstamuoju turime bendrų pažįstamų, ar kad jam užteko įžūlumo pavadinti mane nuostabia, nors niekas mudviejų net nepristatė vienas kitam. Mano rate buvo griežtai laikomasi nerašytų elgesio taisyklių ir, nors pastaruoju metu jos šiek tiek sušvelnėjo, vis tiek drįsdamas taip tiesmukai komentuoti merginos išvaizdą šis jaunas vyras peržengė visas leistinas ribas. Kita vertus, jeigu būčiau išdrįsusi atvirai kalbėtis su savimi, būčiau turėjusi pripažinti, kad jo žodžiai prilygo gaivaus oro gurkšniui, tačiau mano padėties mer ginoms nederėjo sveikinti tokio familiarumo. Taigi netikėtas šokio partneris paliko man tik dvi išeitis: arba treptelėjus batelio nosimi pasišalinti, arba nuleisti negirdomis akiplėšišką pastabą. Tačiau, nors ir netaktiškai elgėsi, jis vis dėlto mane suintrigavo, pasirinkau antrą išeitį ir ramiai pasiteiravau:

– Pažįstate Artūrą Grifitsą?

Šis vietos vikaro sūnus buvo šioks toks mano bičiulis.

– Taip, mudu tarnaujame Didžiosios Britanijos karinių pajėgų lauko artilerijoje ir šiuo metu esame dislokuoti Ekseteryje. Sužino jęs, kad dėl tarnybos negalės šįvakar čia būti, jis paprašė manęs atvykti vietoj jo ir viena akimi jus stebėti.

„Ką gi, tai šį tą paaiškina“, – pasakiau sau.

Mudviejų žvilgsniai susitiko. Turėjau pripažinti, kad šokio partnerio akys tiesiog nuostabaus mėlynumo.

– Kodėl iš karto nepasakėte?

– Nežinojau, kad reikia.

Nusprendžiau neaiškinti jam savaime suprantamų dalykų: kad kiekvienas jaunas vyras iš geros šeimos žino, kaip tinkamai

prisistatyti, iš pat pradžių paminėjus bendrus pažįstamus. Apsiribo jau paskubomis sugalvotu mandagiu atsakymu:

– Jis neblogas vaikinas.

– Jūs gerai pažįstate Artūrą?

– Ne itin, bet jis šaunus. Susipažinome, kai svečiavausi Metjusų namuose Arčio kaime, Jorkšyre, ir mudu lengvai radome bendrą kalbą.

Mano šokdintojas (beje, vis dar nepasisakęs pavardės) susilaikė nuo komentarų. Tyla mane slėgė, tad pridūriau:

– Jis gerai šoka.

– Regis, nusivylėte, kad vietoj jo atsiradau aš.

Nusprendžiau patikrinti, ar man pavyks pakelti nepažįstamojo nuotaiką.

– Ką gi, sere, šis mūsų šokis – pirmas. O kad jau per jus prara dau šokių knygelę, suteiksiu jums progą parodyti savo gebėjimus per antrą.

Jis nusijuokė maloniu aksominiu balsu. Mudu sukome ratus šokių salėje, aplink šmėžavo pažįstami Vilfredų ir Sinklerių veidai ir aš juokiausi drauge su paslaptingu nepažįstamuoju, jausdamasi ne tokia kaip jie visi. Laisvesnė. Linksmesnė.

– Kaip tik tokio atsakymo ir tikėjausi, – narsiai pareiškė šokio partneris.

– O ką jūs veikiate karinėje tarnyboje Ekseteryje? – paklausiau įsidrąsinusi.

– Skraidau.

Akimirką apmiriau. Juk pastaruoju metu visi tiesiog kliedėjo aviacija, ir še tau, kad nori, aš šoku su lakūnu. Iš susijaudinimo beveik praradau žadą.

– Skraidote? – išlemenau.

Net silpnai apšviestoje šokių salėje krito į akis, kad mano šokdin tojo skruostai suliepsnojo.

– Hmm... Na, tiesą sakant, kol kas tenka būti artileristu, bet iš tikrųjų esu du šimtai keturiasdešimt penktas kvalifikuotas Anglijos lakūnas. Todėl netrukus pereisiu į šiuo metu formuojamas Karališkąsias oro pajėgas, – pasigyrė jis, o plati krūtinė, regis, dar praplatėjo.

– Ir koks gi jausmas – skrieti dangumi?

Šokio partneris pirmą kartą nukreipė žvilgsnį nuo manęs į lubų freskas, tarsi šie netikri debesys su gausybe angelėlių galėtų padėti jam vėl patirti skrydžio polėkį.

– Keistas ir svaiginantis. Nuostabu atsidurti padebesiuose ir žvelgti į sumažėjusį pasaulėlį apačioje. Kita vertus, ir gana baugus.

– Negaliu įsivaizduoti. Bet norėčiau išmėginti, – patikinau sukikenusi.

Skaisčiai mėlynos pašnekovo akys apniuko, balsas netikėtai suskambo rimtai.

– Nusprendžiau skraidyti ne dėl aštrių pojūčių, panele Miler. Jeigu kils karas, o to, mano manymu, nepavyks išvengti, aviacija taps gyvybiškai svarbia sritimi. Tvirtai nusprendžiau dalyvauti karo veiksmuose, būti svarbiu milžiniškos karo mašinos sraigteliu. Ir, sa vaime suprantama, daryti viską, kad padėčiau Anglijai pasiekti pergalę, be to, tai turėtų laiduoti man karjerą po karo, kai aviacija taps reikšminga mūsų ekonomikos dalimi.

Ši pakili kalba ir ryžtingas požiūris padarė man įspūdį. Nei gim tajame Devone, nei Egipte neteko sutikti tokių vyrų. Tad mano krūtinė tankiai kilnojosi ne tik nuo pašėlusio kvikstepo tempo.

Nuskambėjo paskutiniai „Alexander’s Ragtime Band“ taktai. Sustojau ir mėginau išsprūsti iš šokio partnerio rankų, tačiau jis sulaikė delną.

– Likite čia su manimi. Juk pati sakėte, kad nebeturite šokių kny gelės. Taigi esate laisva.

Mane apniko abejonės. Viena vertus, knietėjo dar šokti su šiuo paslaptingu jaunu vyru ir mėginti jį perprasti. Antra vertus, galvoje jau skambėjo mamos priekaištai: esą jeigu mergina, ypač susižadėjusi, šoka su džentelmenu antrą šokį iš eilės, vadinasi, duoda jam ne dviprasmišką save kompromituojantį signalą. Panorau gauti ką nors mainais už šiuos būgštavimus.

– Gerai, tačiau su sąlyga, – pareiškiau.

– Sutinku įvykdyti, kokią tik norite, panele Miler.

– Turite pasisakyti, kas esate.

Mano šokdintojas vėl išraudo susivokęs, kad, nors ir narsiai kal bėjo, pamiršo elementarią mandagumo abėcėlę. Tad žemai nusilenkė ir prisistatė:

– Labai malonu susipažinti, panele Miler. Esu leitenantas Arči baldas Kristis.

KETVIRTAS SKYRIUS

PIRMA DINGIMO DIENA

1926 metų gruodžio 4 diena, šeštadienis

Hertmoro kotedžas, Godalmingas ir Stailzas, Saningdeilas, Anglija

– Ar viskas gerai? – klausia Semas, kai Arčis grįžta į svetainę. Svečias jau sumetė, ką atsakys į šį neišvengiamą šeimininko klausimą, bet vis tiek sutrikęs mikčioja, kai ateina laikas ištarti žodžius garsiai. Jam visada sunkiai sekasi meluoti, nors pastaruoju metu aplinkybės dažnai suteikia progą praktikuotis.

– Tai dėl... hmm... mano motinos. Deja, ji susirgo.

Arčiui dar nespėjus pereiti prie tolesnių aiškinimų, Madžė iš gąstingai aikteli.

– Gydytojas sako, kad nieko rimto, – ramina jis, kilstelėjęs ran ką. – Bet ji nori mane matyti. Nieko nepadarysi.

– Suprantu, sūnaus pareiga ir panašiai... – nutęsia Semas ir pa kinkuoja galvą.

– Ką gi, jeigu nieko rimto, tai gal paliktum Nensę papusryčiauti su mumis? – klausia Madžė, atitokusi nuo žinios apie Arčio motiną

ir dirstelėjusi į draugę. – O paskui mudu su Semu mielai paimtume ją į nelaisvę porai partijų visto.

– Žinoma, jokių problemų, – atsako Arčis, apdovanojęs Madžę ir Nensę pačia giedriausia šypsena.

Nensė tokia miela ir romi, taip nuostabiai atrodo pasipuošusi žydra suknele, kad nusipelno linksmai ir nerūpestingai praleisti po pietę su drauge.

– Ar galėsi grįžti vakarienės? – klausia Semas, ir Arčis pajunta, kaip nusivylę Džeimsai.

Juodu taip nuoširdžiai planavo šį savaitgalį, o jis pavertė niekais geriausius jų ketinimus. Juk tokio gesto toli gražu ne iš kiekvieno sulauksi.

– Paskambinsiu pranešti, ar pavyks. O jeigu nepasisektų...

Jis nutyla nežinodamas, ką pasakyti, nes neturi nė menkiausio supratimo, kas jo laukia Stailze ir ką žino policija, tad visiškai negali numatyti, kaip klostysis aplinkybės. Tiesą sakant, bijo net pagalvoti apie jas.

– Nesijaudink, drauguži, – ateina į pagalbą Semas. – Jeigu vakare nepavyks ištrūkti, mes parvešime Nensę namo.

Jausdamas dėkingumą bičiuliui, Arčis apeina stalą, kad pa spaustų jam ranką, bet tą pačią akimirką, kai jų delnai susiliečia, pasigirsta beldimas į duris.

– Ir vėl? Kad juos kur galas tuos tarnus, – suniurzgia Semas, paskui šūkteli: – Na, kas nutiko dabar?!

– Atėjo policininkas, sere, – atsako tarnaitė per rakto skylutę.

Arčiui pakerta kojas. Jis žino, ar bent jau jam atrodo, kad žino, kodėl pareigūnas pasibeldė į pagrindines Džeimsų kotedžo duris.

– Ką?!

Kažin ar labiau Semą būtų nustebinusi žinia, kad mylimiausias jo skalikas staiga virto pudeliu. Juk policijos reikalas ne belstis į prabangių užmiesčio kotedžų duris, o skirti susipešusius prasčiokus.

– Taip, sere, policijos pareigūnas. Jis ieško pulkininko.

– Ir dėl ko gi?

– Nesakė, sere. Tik pareiškė, kad jam reikalingas pulkininkas.

Pažeminimas, kad policijos pareigūnas atvyko jo ieškoti (ir kartu demaskavo prasimanymą apie motinos sveikatą), nustelbia nerimą dėl paties fakto. Ką dabar apie jį pamanys Madžė ir Se mas? Kaip jis visa tai jiems paaiškins? O Nensei?

Kelyje jo prabangų prancūzišką automobilį „Delage“ sumėto dėl pakliuvusio po ratais akmens ir jis kuriam laikui pameta iš akių priekyje važiuojantį policijos ekipažą. Šis netikėtas atsiliki mas sužadina paiką norą pasielgti nutrūktgalviškai. O jeigu jis paprasčiausiai paspruktų, išsisuktų nuo to, kas jo laukia Stailze? Ar policijai pavyktų jį pasivyti?

Ne, jis pasitiks pelnytą išmėginimą drąsiai, kaip dera tikram vyrui. Ir nesvarbu, kaip kiti vertins jo poelgius, nors jis visiškai nenori būti palaikytas žmogumi, bėgančiu nuo savo pareigų ir nepripažįstančiu klaidų.

Įkandin policijos automobilio Arčis įsuka į pažįstamą keliu ką, vedantį prie namo. Dulkės iš po ratų kuriam laikui paslepia vaizdą, o kai išsisklaido, prieš akis išnyra smaili Tiudorų stiliaus bokšteliai, beveik tokie pat įspūdingi kaip tada, kai išvydo juos pirmą kartą. „Kiek daug visko pasikeitė nuo to laiko“, – pamano ir nuveja šalin prisiminimus.

Arčis supranta, kad reikia kažkaip perimti iniciatyvą. Gal būt duoti policininkams suprasti, kad yra visateisis Stailzo

šeimininkas? Todėl išlipa iš mašinos nelaukdamas pareigūnų. Ryžtingai žingsniuoja pro kitus policijos automobilius, išrikiuo tus priešais namą, pasuka prie pravirų pagrindinių durų ir ryžtingai atlapoja jas. O viduje nustemba, kad nė vienas iš daugybės uniformuotų policininkų, susispietusių virtuvėje aplink stalą, tarsi įtūžęs bičių spiečius apie motinėlę, jo nė nesiteikia pastebėti. Ir supranta, kad gavo puikią progą įvertinti padėtį dar prieš pokalbį su jais.

Arčis apveda žvilgsniu ilgą raudonmedžio stalą vestibiulyje tikrindamas, gal ant sidabrinio padėklo yra vizitinių kortelių. Pa dėklas tuščias, bet akis užkliūva už kažko neįprasto. Iš po padėklo kyšo kampelis gelsvo voko, tokius paprastai naudoja žmona.

Stailzo šeimininkas dirsteli į policininkus, įdėmiai klausančius garsaus, bet kartu keistai kimaus balso (be abejo, priklausančio jų viršininkui, nors Arčis jo nemato), ir atsargiai ištraukia voką. Tada stengdamasis žengti kuo tyliau nutykina į savo kabinetą ir be garso užveria duris.

Ten nekantriai čiumpa peilį laiškams dramblio kaulo ranke na. Išėmęs iš voko perlenktus popieriaus lapus, atpažįsta plačią žmonos rašyseną, kampuotas raides. Jis turi labai mažai laiko, bet perbėgti akimis eilutes ilgai netrunka. Baigęs skaityti, nukreipia akis nuo laiško ir pasijunta tarsi iš snaudulio pakliuvęs į klaikų slogutį. Kada ir kaip, po galais, ji įsigudrino tai parašyti, ne iš kur ėmė laiko, o kaip galėjo būti tokia toliaregiška, įžvalgi, atkakli ir apskaičiuojanti? O gal jis niekada iš tikrųjų nepažinojo žmonos?

Arčiui atrodo, kad kabineto sienos priartės ir sutraiškys jį, ima stigti oro. Bet supranta, kad išskysti nevalia, nors iš laiško akivaizdu – ne jis sumanė tam tikrą planą, o pats tapo svetimų užma čių auka, pakliuvo į labirintą, iš kurio teks pačiam ieškoti kelio.

Numetęs laišką ant stalo, ima sukti ratus po kabinetą, kuriame darosi vis tamsiau nuo artėjančios audros. Ką gi jam, dėl Dievo, daryti?

Kol kas aišku tik viena. Taip, jis pasiruošęs priimti bausmę, tačiau paika būtų pačiam įteikti kameros raktus prižiūrėtojui. Niekas neturi pamatyti šio laiško. Tad, prisiartinęs prie židinio, įmeta popieriaus lapus ir voką į ugnį ir žvelgia, kaip pleška Agatos žodžiai.

ĮSIGYKITE

GĄ DABAR