APIE AFRIKOS ŽMONES IR ŽVĖRIS

Gabrielė Štaraitė

apie

Afrikos žmones ir žvėris

Vilnius, 2019

Turinys AFRIKOS ŽEMĖ.............................................................................. 8 Kodėl Afrika?

Priežastys ir pasekmės, arba Kodėl Afrika yra tokia, kokia yra Kodėl Afrikos gyvūnai netapo naminiai?

Kiek tavyje Afrikos?

Juodas ar baltas Sabos karalienė, Saliamonas ir Etiopijos angelai Kaip afrikiečiai girdė žirgus Juodojoje jūroje Turtingiausias pasaulio žmogus Ilgi vergovės metai Kaip baltieji broliai Afriką dalijo Kelias į nepriklausomybę Mugabe amžinasis Tautos tėvas Gerasis Afrikos pavyzdys Neišsipildę didieji lūkesčiai Šaltasis karas karštoje Afrikoje Afrika ir Kinija Pasaulio sąmokslas Rasizmas ir jo spalvos Mano vardas – korupcija Išgelbėkime Afriką Suprasti Afriką O kas toliau?

12 14 19 24 29 33 39 40 43 50 57 61 69 75 78 83 86 88 90 94 100 104 108

AFRIKOS ŽMONĖS......................................................................... 116 Genčių grupės Pietų Afrikos gentys

Zulai (Pietų Afrikos Respublika ir kitos šalys) Svaziai (Esvatinis) Himbai (Namibija) Hererai (Namibija, Angola, Botsvana) Khoikhojai ir sanai (Namibija, Botsvana, Pietų Afrikos Respublika)

122 125 127 130 132

Masajai (Kenija ir Tanzanija) Rendilai (Kenija) Mursiai (Etiopija) Hamarai (Etiopija) Batva gentis (Uganda, Kongo Demokratinė Respublika)

134 141 143 148 153

Dogonai (Malis) Hausai (Nigerija) Tuaregai (Malis ir Nigerija)

156 161 162

Rytų Afrikos gentys

Vakarų Afrikos gentys

Madagaskaro keistuoliai Žiūrėti ar nežiūrėti? Autentiška ar ne?

Didieji Afrikos atradimai ir keliautojai Baltieji kolonistai Rastafariai, klajojantys išrinktieji Amžinieji verslininkai iš Senegalo Išvarymas iš rojaus

119 122

134

156

164 168 171 178 185 189 193

Kai aukos tampa žudikais Atleidimas iš to, kuris judina šakas Geros istorijos iš Afrikos Atleidimo galia Basakojai bėgikai Berniukas, kuris įkinkė vėją Tik viena lempa Dykumų šaldytuvas Išmokyti visą gentį Žaliasis diržas

206 207 209 211 212 213 214

196 202 206

AFRIKOS ŽVĖRYS ......................................................................... 218 Kaip stebėti, kad būtų įdomu?

221

Ką daryti ir ko nedaryti safario metu?

Kaip saugosi patys Afrikos gyvūnai?

Gyvenimas ir mirtis Afrikos krūmynuose Gyvūnų elgesys Gyvūnų pojūčiai (rega, klausa ir uoslė) Įdomybės apie Afrikos žvėris

232 234 235 238 245 246

Afrikos safaris Bjaurusis penketas Kiti Afrikos gyvūnai Gorilos tankmėje Šimpanzės – mūsų pusseserės Ar žinojote...

Afrikos medžiai Aštuntasis žemynas – Madagaskaras Nacionaliniai parkai ir gamtos apsauga Kaip pasirinkti kelionę į Afriką?

277 283 289 295 301 302 306 307 312 325

Stovėsena, ėjimas ir bėgimas 222 Uodegos 225 Ragai, iltys ir dantys 225 225 Spalvos ir žymės Pozos 226 Ženklai 228 Aplinka 228 Oras 229 Sezonai 230 Garsai 231

Drambliai 246 Liūtai 254 259 Leopardai Gepardai 261 Buivolai 263 Žirafos 264 Raganosiai: juodieji ir baltieji 266 Hipopotamai 269 Zebrai 271 275 Nilo krokodilai

VIETOJ PABAIGOS......................................................................... 326

Knygos autorė su mursių genties atstovais, kuriems kalašnikovas yra lyg kasdienės „aprangos“ elementas

8

AFRIKOS ŽEMĖ 9

Žinios iš Afrikos

visada atrodo blogos. Skaitome apie badą ir ligas, diktatorius ir perversmus, brakonierius ir korupciją. Tai ko gi ten važiuoti? Tai bene dažniausiai užduodamas klausimas ir, norėdama į jį atsakyti, ėmiau rašyti. Į Afriką – tą, kuri yra už Sacharos ir kurią taip pat dar galima vadinti juodąja Afrika, – pirmą kartą nuvykau tik dėl to, kad reikėjo palydėti keliautojų grupę, – ne dėl to, kad labai norėjau. Išsiruošiau be didelių lūkesčių ir nesitikėjau, kad kelionė smarkiai skirsis nuo kelionių po Aziją ar Lotynų Ameriką. Bet skyrėsi. Nors tąkart aplankyta Etiopija yra daugiausia kultūrinė ir istorinė kryptis, tačiau jau pirmosios kad ir negausiai sutiktos antilopės, taip pat zebrai, krokodilai ir beždžionės pažadino didelį norą pamatyti kuo daugiau laukinių gyvūnų. Tada jau viena Afrikos šalis keitė kitą: Botsvana ir Namibija, Madagaskaras ir Uganda, Esvatinis (iki 2018-ųjų – Svazilandas) ir Pietų Afrikos Respublika, Tanzanija ir Kenija – visos jos gali pasirodyti panašios, nes kas gi gali skirtis safariuose ar pravažiuojamų kaimų lūšnelėse? Bet skiriasi. Afrikoje kasdien junti nuotykio skonį: vis nauji susitikimai ir dar neregėti gyvūnai. Skiriasi net brūzgynai ir žemės spalva. Skiriasi namų formos ir genčių charakteriai. Tik šypsenos tokios panašios. Ir panašus džiaugsmas pažįstant skirtingą Afriką.

Apie ką ši knyga? Ir darbe, ir gyvenime man dažnai tenka įrodinėti, kad Afrika yra įdomi. Taip, čia nedaug istorinių paminklų, bet užtat iki šiol galima džiaugtis gausia ir įvairia laukine gyvūnija (kitur jos smarkiai sumažėjo dėl žmonių). Dar man tenka susidurti su rasizmu. Posakis „Aš ne rasistas, bet...“ tikriausiai yra vienas populiariausių. Net ir tarp tų, kurie keliauja į Afriką. Mes šaipomės, kad Afrikos šalys – neišsivysčiusios, kad jose tiek diktatorių. Tad pirmoje knygos dalyje skaitykite apie geografines ir istorines aplinkybes: jos padės suprasti, kad Afrika ten, kur yra dabar, atsidūrė tiesiog ištraukusi tokį loterijos bilietą. Antroje dalyje papasakosiu apie Afrikos žmones: asmenybes, gentis.

Na, ir paskutinė dalis, žinoma, bus apie žvėris. Aš myliu safarius. Bet sutinku, kad jie, tikriausiai, ne kiekvienam. Tanzanijos safario metu gimė posakis „Kelios valandos kančios ir penkios minutės malonumo“. Kiekviena diena yra lyg nedidelis nuotykis, atsikėlęs niekada nežinai, ką ji atneš.

Gali tekti trankytis duobėtais Afrikos keliais, kvėpuoti dulkėmis ir neišvysti nieko įdomaus, bet vėliau kaip atpildas pamatytos laukinio gyvenimo scenos, sutikti plėšrūnai ar pasitaikiusi galimybė pažvelgti į akis laukiniam drambliui ar žirafai, esantiems vos už dviejų ar trijų metrų, – ir pamiršti

10

Afrikos žemė

bet kokius nepatogumus. Patogumų poreikis taip pat sumažėja: vakarop daug labiau džiugina karštas dušas (karšto vandens į baką reikia užsisakyti, praustis – greitai), švari lova ir romantiškai atrodantys tinkleliai nuo uodų. Pokalbiai prie laužo po žvaigždėtu dangumi gali užtrukti, bet gali būti trumpi, nes šalia sėdintis masajų karys prožektoriumi vis šviečia aplinkui ir pamatai iš pradžių blizgančias akis, o paskui ir hieną, kurios graudžius kauksmus vėliau girdėsi naktį.

Kai XIII amžiuje į Kinijos imperatoriaus dvarą atvyko italas Markas Polas, jis buvo vadinamas barbaru. Kiekvienu Žemės civilizacijos etapu kažkas yra pasiekęs daugiau, kažkas mažiau. Ir Afrikoje buvo didelių pakilimų, apie kuriuos daugelis nežino. Neaukštinu Afrikos dėl to, kad ji natūrali, įsiklauso į gamtą, gyvena pagal protėvių tradicijas, – noriu tik kad atviromis akimis pažintume kitas kultūras, nesmerktume to, ko nesuprantame.

Vieni šioje knygoje ras tai, kas Afrikoje blogai, kiti – neįtikėtiną jos gyvybingumą ir tikrų vertybių. Bet tikroji Afrika yra kažkas tarpinio ir labai tikiuosi, kad man bent šiek tiek pavyko parodyti, kokia ji įdomi.

Galima laikyti šią knygą paviršutiniška – Afrikos istorija perbėgta greitai, daugeliui jos reikšmingų įvykių reiktų skirti ne po puslapį ar du, bet po visą knygą. Afrikos žmonių, gerų ir blogų, istorijos papasakotos trumpai, o žvėrių – dar trumpiau. Pagrindinis mano tikslas buvo parodyti priežastis, kodėl dabar yra taip, kaip yra. Nesitikiu įtikinti tų, kurie galvoja apie Afriką kaip apie tinginių ir laukinių kraštą, nors, kaip sakė vienas pažįstamas, „aš tuo nesidomėjau ir tavo pasakyti faktai man kitaip nušviečia padėtį“.

Aršieji argumentų neišgirs. Bet yra tų, kurie tikrai nesidomėjo, – jiems ir noriu skirti šią knygą. Visiems smalsiems ir atviriems. Žinau – šiais politinio korektiškumo laikais reikėtų atsargiai vartoti žodį „juodaodis“. Todėl iš karto noriu pasakyti savo nuomonę: vadinti žmones pagal jų odos spalvą nėra rasizmas; rasizmas yra žmones menkinti pagal odos spalvą. Tad visur, kur šioje knygoje rasite parašyta „juodaodis“, „juodoji Afrika“, – tai reikalingi atskyrimai, kurie apibūdina, kaip buvo draudžiamos tik juodaodžių partijos, kurios šalys priklauso Užsacharės Afrikai (Užsacharė – geografinis terminas, vartojamas Afrikos žemyno daliai į pietus nuo Sacharos nusakyti).

11

Kodėl Afrika?

Kai pajunti dulkių skonį, užuodi pirmą lietų savanoje, išgirsti pirmą hie­ nos klyksmą naktyje, pamatai žirafų šokį ir pasakai pirmąjį žodį „simba“ (Simba – tai ne tik animacinio filmo „Liūtas karalius“ herojaus vardas, bet ir žodis, suahelių kalba reiškiantis liūtą) – tu jau užsikrėtei Afrikos liga.

Neaprėpiamos Afrikos savanos tokios pat magiškos, kaip ir kalnai, kaip vandenynas, kaip gražiausi žmogaus pastatyti architektūros paminklai.

Tik mažiau žmonių čia atvyksta.

Suprantu, kad mano žodžiai gali skambėti neįtikinamai, pažįstu žmonių, kurie ir pabuvę Afrikoje lieka jai abejingi. Yra žmonių, kuriems nieko nėra geriau už kalnus, žmonių, kurie įsimylėję Lotynų Ameriką, žmonių, kurie gerai jaučiasi tik mieste. O aš rašydama šiuos žodžius jaučiu, kaip norėčiau dabar atsidurti TEN. Afrika – tai jausmas. Afrika – tai emocija. Afrika – tai vaikystėje skaitytų nuotykių knygų įsikūnijimas. Siurprizas, kuris laukia už posūkio. Netikėtumas.

O dabar šiek tiek statistikos. Afrika yra antras pagal dydį žemynas ir sudaro 20 proc. planetos sausumos. Ar žinote, kad žemėlapiuose, kuriuos mes įpratę matyti, ji visada atrodo mažesnė, nei yra iš tiesų? Sąmokslo teorijų kūrėjai linkę manyti, kad taip norima dar labiau sumenkinti šį žemyną, tačiau priežastis daug paprastesnė: kai rutulį išguldai popieriuje, gaublio viršuje ir apačioje esančios sausumos, pavyzdžiui, Grenlandija, ima ir vizualiai padidėja.

Afrikoje – sausiausios ir didžiausios dykumos, milžiniški tropikų miškai ir aukšti kalnai. Čia žmonės gyvena seniausiai: mūsų tolimi proproprotėviai atsirado beveik prieš septynis milijonus metų.

Afrika buvo pavadinta Afrika Romos imperijos laikais, jos vardas kilo nuo nedidelės berberų genties – afrių. Įdomu, kad dar I amžiuje Afrika aprūpindavo Romą 60 proc. reikaUžsacharė lingų grūdų. Iki atrandant Ameriką, iš Afrikos atkeliaudavo du trečdaliai Europai reikalingo aukso.

12

Afrikos žemė

Lagose, didžiausiame Nigerijos ir visos Afrikos mieste, pamatysite ir šiuolaikišką už naftos pinigus iškilusį centrą, ir didžiulių lūšnynų. Kai kas šį miestą vadina nesaugiausiu pasaulyje, tačiau į pavojingiausių 50-uką, kuris sudarytas pagal nužudymų skaičių, tenkantį 100 tūkstančių gyventojų, Lagosas nepatenka

Kodėl Afrika?

13

Kaip baltieji broliai Afriką dalijo O dalijo kaip toje pasakoje apie Batuotą Katiną – Lemonui, Lemonui, Danieliui, Danieliui. Europiečiai nusprendė karą dėl Afrikos teritorijų iš karto perkelti prie derybų stalo ir neparodyti afrikiečiams, kad baltieji žmonės irgi gali būti pažeidžiami. Taip Berlyne buvo nubraižytas naujosios Afrikos žemėlapis.

Kai Europa Berlyno konferencijoje kelis mėnesius – nuo 1884-ųjų lapkričio iki 1885-ųjų vasario – braižė Afrikos įtakos zonas, sklido anekdotas, kad tuo metu dar tik būsimas Vokietijos kaizeris Vilhelmas II pasiskundė savo močiutei Didžiosios Britanijos karalienei Viktorijai, esą ji gavusi net du kalnus: Kilimandžaro ir Kenijos, o jam nelikę nė vieno. Siena buvo perbraižyta ir Kilimandžaras atsidūrė Tanganikoje (dab. Tanzanija).

Be istorinių įrodymų tuo tikriausiai sunku patikėti, bet jei pasižiūrėsite į žemėlapį, pamatysite, kad tiesi linija, einanti nuo pakrantės, šiek tiek išlinksta ties Kilimandžaru, o vėliau vėl tampa tiesi. Dar vienas žemėlapio braižymo pavyzdys – tai dalis anglų ir vokiečių susitarimo, kai Britanija perdavė Vokietijos atstovui Leo von Caprivi žemės juosAFRIKA XIX AMŽIUJE PASIDALIJUS tą ir priėjimą prie Zambezės ĮTAKOS ZONOMIS upės (tada klaidingai manyta, kad Zambeze galima plaukioti). Tad iki šiol Namibija turi keistą „žarną“ – Kapryvio Juostą, visiškai iškrintančią iš geografinio ir kultūrinio šalies konteksto.

Istoriškai nuo pat pirmųjų Belgija atvykėlių europiečiai AfrikoVokietija Ispanija je buvo kelių tipų: pirmiauPrancūzija sia – prekybininkai, užmezgę Didžioji ryšius su pasauliu, tada – ferBritanija Italija meriai, kurie užėmė žemę, bet Portugalija dirbo ją, trečia grupė – tai koNepriklausomos lonizatoriai administratoriai,

50

Afrikos žemė

skyriaus pavadinimas

51

kurie atvyko jau europiečiams pasidalijus Afriką, valdė ją, bet nei prekiavo, nei atėmė žemę, ir paskutinė grupė – misionieriai, mokytojai, labdaros organizacijų atstovai, kurie atvyko čia skleisti savo tikėjimo arba dalytis savo žiniomis.

Afrikos šalims gavus nepriklausomybę ir išvykus Europos administratoriams, fermeriai ir misionieriai liko ir bandė prisitaikyti prie pasikeitusių vietos sąlygų. Rodezijoje (ankstesnis Zimbabvės pavadinimas) ir Pietų Afrikos Respublikoje jie atsisakė atiduoti valdžią afrikiečiams ir kovojo už savo teisę valdyti. Šiose šalyse jie buvo vadinami afrikanais, arba būrais, afrikaneriais. Dabar jie laikomi atskira baltųjų tauta, kalbančia afrikanų (būrų) kalba. Iš viso pasaulyje yra apie 4 milijonus afrikanų, iš jų apie 2,5 milijono gyvena Pietų Afrikos Respublikoje (čia jie sudaro apie 60 proc. baltųjų gyventojų). Ilgą laiką olandų kilmės afrikanai dirbo žemę, vertė ją dirbti juoduosius ir net atsigabeno darbo jėgos iš kitų savo kolonijų Azijoje. Tik, priešingai nei portugalai, jie nepripažino maišytų rasių palikuonių. Portugalai elgėsi kitaip, Luanda ir kiti Angolos pakrantės miestai buvo įsteigti kolonistų, kurie vedė vietines moteris ir net sukūrė naują etninę grupę – metisus, arba mišrūnus (paprastai metisais vadinami skirtingų rasių tėvų palikuoniai buvusiose ispanų kolonijose, tačiau šis pavadinimas vartotas ir Pietų Afrikoje). Iš visų kolonizatorių portugalai čia buvo ilgiausiai ir labiausiai įsiskverbė. Jie sukūrė klasę, kurioje buvo tiek baltųjų, tiek mišrūnų, tiek juodųjų, tačiau nekalbančių Afrikos kalbomis, kultūriškai – europiečių. Portugalų nuotykių ieškotojai labiau priklausė nuo vietinių vadukų ir karalių, o štai britai, olandai ar prancūzai priklausė savo prekybos kompanijoms, iš jų gavo apsaugą. Jie netapo Afrikos dalimi.

Nors portugalai buvo vieni pirmųjų įžengusių į Afriką europiečių, po žemyno dalybų jiems liko tik dabartinė Angola ir Mozambikas. Antri žemyne pasirodė olandai: jų palikuoniai, tapę afrikanais, dar ilgai valdė pietinę Afriką, tačiau oficialių kolonijų XIX amžiaus pabaigoje jau nebeturėjo.

Mažai Afrikos gavo ir Ispanija – jai teliko nedidelė teritorija Šiaurės Maroke ir Mauritanija. Visas kitas teritorijas dalijosi Prancūzija (Vakarų ir Centrinė Afrika bei Madagaskaras), Belgija (milžiniškas Kongas), Italija (Eritrėja, dalis Libijos), Vokietija (dabartinė Namibija, dalis Rytų Afrikos ir gabaliukas Vakarų Afrikos), o strategiškai reikšmingiausi regionai atiteko tuo metu didžiausiai pasaulio imperijai – Didžiajai Britanijai (didelė dalis pietinės Afrikos, Egiptas ir Sudanas buvo svarbūs dėl Sueco kanalo, o kelios kitos išsibarsčiusios kolonijos užtikrino saugų plaukimą aplink visą

52

Afrikos žemė

žemyną). Nepriklausomos liko tik Etiopija ir Liberija.

Beje, Lietuva taip pat ne visai tiesiogiai turėjo koloniją Afrikoje: Lietuvos ir Lenkijos Valstybės vasalas, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštis Jokūbas Ketleris 1651 metais įkūrė koloniją Šv. Andriaus saloje, Gambijos upės žiotyse. Įdomu, kad, nepaisant laiko, vėlesnių bombardavimų iš jūros pusės ir daugelio metų nepriežiūros, forto griuvėsiai saloje išlikę iki šių dienų ir yra lankomi turistų. Kunigaikštis Jokūbas iš šios kolonijos taip pat gabeno vergus į kitą savo koloniją Karibų jūroje – Trinidadą ir Tobagą, kur sėkmingai augino cukranendres. Kunigaikštis su vietinių genčių karaliukais, kuriuos laikė lygiais sau, stengėsi sugyventi taikiai ir dažnai keisdavosi dovanomis, juodaodžiai vergai buvo gabenami tik iš tolimesnės žemyninės Afrikos dalies. Vietiniai vadai buvo net nusiuntę savo pasiuntinius į Kuršo kunigaikštystę: Mintaujos rezidencijoje juos labai maloniai priėmė pats kunigaikštis Jokūbas. Kaip vėliau paaiškėjo, tokia draugystė labai padėjo kovojant su olandais, kurie nuo 1658 metų bandė užimti koloniją. Šv. Andriaus sala ėjo iš rankų į rankas (švedų, olandų, prancūzų, anglų), kol pagaliau visai neteko strateginės reikšmės ir XVIII amžiaus pabaigoje buvo apleista.

Kai kurios Afrikos gentys buvo nušluotos karių ir kolonizatorių, o kai kurios apie jų atvykimą ir išvykimą po 50 kolonializmo metų nė nesužinojo, nes gyveno per toli. Palyginkime tai su Indija, kurią britai valdė beveik 100 metų ir kuri paveldėjo ne tik sukurtą infrastruktūrą, bet ir institucijas, britišką valdymo sistemą. Europiečiai Afrikoje tokių nesukūrė. Gal per trumpai buvo, o gal nelabai ir stengėsi. Visos jų pastangos buvo nukreiptos į tai, kaip gauti daugiau naudos iš gausių Afrikos išteklių. Vienas ryškiausių tokio požiūrio pavyzdžių buvo Belgijos karalius Leopoldas II. Jis XIX amžiaus pabaigoje ne tik valdė Kongo Laisvąją Valstybę kaip privatus asmuo, sukūręs savo asmeninę valstybę – verslo kompaniją, bet ir visiškai negalvojo apie ilgalaikius planus. Iš pradžių karalius norėjo iš Ispanijos nusipirkti Filipinus, tačiau kai susitarti nepavyko, kartu su Afrikos tyrinėtoju Henry Mortonu Stanley įkūrė privačią įmonę Kongo nepriklausomai valstybei valdyti. Europos šalys per Berlyno konferenciją besidalydamos kolonijas leido Kongą valdyti Leopoldui II ir liepė jam rūpintis vietos žmonėmis. Iš pradžių ėmęsis prekybos dramblio kaulu, paskui susikoncentravo į kaučiuko gavybą. Bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis.

Leopoldas II labiausiai rūpinosi savo turtais ir iki 1908-ųjų dėl jo kaltės mirė iki 10 milijonų vietos gyventojų (mirė patekę į vergovę, iš bado).

Kaip baltieji broliai Afriką dalijo

53

AFRIKOS ŽMONĖS

116

117

„Kai kuris nors bembų

genties gyventojas padaro ką nors bloga, žmonės jį nusiveda į kaimelio centrą; ten visa gentis apsupa ir ištisas dvi dienas jam kartoja, kokių gerų darbų per savo gyvenimą jis yra padaręs.

Bembai mano, kad kiekvienas žmogus yra geras, tik kartais padaro klaidų, o šios iš tikrųjų reiškia, jog jis prašosi pagalbos. Jie bando tokį žmogų atvesti į doros kelią, primindami apie gerą jo prigimtį.“ Istorija apie bembų gentį, kuri gyvena Zambijoje, labai graži, bet 99,9 proc. tikimybė, kad ji netikra. Pirmąsyk ji paminėta 1979 metais psichiatro Leonardo Zunino knygoje „Kontaktas: pirmos keturios minutės“, paskui kartota kitų autorių, skaitančių motyvuojamąsias paskaitas. Tačiau, be to pirmojo aprašymo, nėra nė vieno patvirtinimo, kad taip vyksta.

Priešingai – žmonės iš Zambijos patys apie tai net negirdėjo.

Apie Afrikos gentis yra daug mitų, deja, dauguma jų ne tokie gražūs kaip šis. Afrikiečiai keisti, kvaili, atsilikę. Ir iš esmės panašūs.

Gyvenimas tradicinėse Afrikos gentyse mums atrodo neįtikėtinai sunkus ir net žiaurus. Tai, ką pamatome mes, atvykę kaip svečiai ir turistai, – kokia baisi buitis, kiek mėtosi šiukšlių aplinkui. Apie mergaičių apipjaustymą kalbėtis nedrįstame, per daug sunku, o ir net nesitikime savo trumpos viešnagės metu ką nors pakeisti. „Ar tu laimingas?“ – klausiu masajo, kuris vedasi apžiūrėti savo prirūkusios pirkios iš žabų ir karvių mėšlo. Man labai graužia akis, o jis atsako: „Taip. Turiu viską, ko man reikia.“ Atrodo, kad gyvename skirtingose planetose.

Aplankyti teko ir tradiciniais apdarais bei papuošalais tebesidabinančių Etiopijos, Kenijos, Tanzanijos ir Namibijos genčių. Užsukau ir į vietines Rumšiškes Svazilande, ir į paprastus kaimus Botsvanoje, Madagaskare, Pietų Afrikoje ar Ugandoje. Visur buvau sutikta svetingai, gal tik pro vieną vietą teko pravažiuoti net langus užsidarius, mat ten jie verda naminę ir nemėgsta būti fotografuojami. Kitur – tik šypsenos ir noras bendrauti. Ir dar begalinis smalsumas. Šioje dalyje dalijuosi tiek bendra informacija apie gentis, tiek savo kelionių įspūdžiais, taip pat pasakoju apie žymius Afrikos žmones. Tikriausiai kyla klausimas, kodėl visur rašau gentis, o ne tauta, juk daugelis Afrikos genčių tokios didelės, kad nė kiek neprimena mūsų įsivaizdavimo, jog gentis – tai kažkur toli nuo civilizacijos gyvenanti grupelė žmonių?

Gentis – etniškai, kultūriškai, religiškai vienalytė žmonių grupė, neapibrėžta geografiškai ar politiškai. O tauta – tai politiškai, ekonomiškai ir

118

Afrikos žmonės

(dažniausiai) militaristiškai susieta didelė žmonių grupė, nebūtinai vienalytė pagal savo tradicijas. Aš kalbu apie kultūrines genčių tradicijas ir daugelį iš jų tikrai būtų galima vadinti tautomis, tik nenoriu vartoti abiejų žodžių vienu metu.

Afrikoje yra daugiau nei du tūkstančiai įvairaus dydžio genčių, bet šioje knygoje pasakojama tik apie keliolika iš jų – ryškiausių, keisčiausių ar labiausiai atpažįstamų.

Genčių grupės Bendram supratimui apie Afrikos genčių skirtumus – nedidelė jų svarbiausių grupių apžvalga. Didžioji dalis genčių, gyvenančių Rytų, Centrinėje ir Pietų Afrikoje, yra bantų kilmės. Šis pavadinimas pirmą kartą buvo pavartotas 1862 metais Wilhelmo Bleeko. Vokiečių lingvistas jį kildino iš genties žodžio, kuris reiškė „žmogus“. Manoma, kad bantų gentis kilo Pietryčių Nigerijoje ir paplito iš pradžių į rytus, paskui į pietus. Visos bantų kalbos yra labai artimai susijusios, atsižvelgiant į didžiulę vartojimo teritoriją, tad istorikai mano, kad ši gentis ėmė dominuoti Afrikoje gana neseniai ir gana greitai. Bantų genčių grupė yra didžiausia Afrikoje, jai priklauso 30 proc. žemyno gyventojų ir tokios didelės gentys, kaip kosai ir zulai Pietų Afrikoje, šonai Zimbabvėje, sukumai Tanzanijoje ar kikujai Kenijoje. XX amžiaus pradžioje buvo gana įprasta afrikiečius vadinti bendru bantų vardu. Apartheido režimas Pietų Afrikoje bantų vardą vartojo pabrėžtinai nepagarbiai, specialius juodaodžiams įsteigtus „rezervatus“ vadino bantustanais.

Iki ateinant bantams pietinėje Afrikoje gyveno khoisanai, dabar išlikę sausame Kalahario regione. Žodis „khoisanai“ yra sudarytas iš dviejų genčių pavadinimų – medžiotojų-rinkėjų „san“, dar žinomų kaip bušmėnų, ir gyvulių augintojų „khoi“, anksčiau dar vadintų hotentotais. Iš aplinkinių tautų khoisanus išskiria ir specifinės kalbos: visos jos priklauso khoisanų kalbų šeimai. Jų ypatingas, kitur pasaulyje beveik nepasitaikantis, bruožas yra kliksintys priebalsiai, žymimi specialiais ženklais (ʘ, ǀ, ǃ, ǂ, ǁ). Šį lingvistinį bruožą iš khoisanų yra perėmusios aplinkinės bantų tautos: zulai, kosai ir kt.

Genčių grupės

119

Rasiškai khoisanai tapatinami su bušmėnų mažąja rase, kuri kartais laikoma viena iš penkių didžiųjų žmonijos rasių, o kartais – negridų rasės atšaka. Iš gretimos negridų rasės, kuri paplitusi didelėje Afrikos dalyje, bušmėnai išsiskiria šviesesne oda, ypač stipriai garbanotais plaukais, žemu ūgiu (149–163 centimetrai). Moterims būdinga steatopigija, t. y. tendencija kaupti riebalus ant sėdmenų. Manoma, kad abiejų lyčių steatopigija buvo būdinga visoms ankstyvosioms žmonių rasėms, bet išliko tik khoisanų ir pigmėjų tautose. Khoisanai turi patį plačiausią žmogaus genų spektrą ir mokslininkai iš to sprendžia, kad jie yra arčiausiai pirmųjų žmonių. Tai tvirtina ir jų legendos, vadinančios khoisanus pirmaisiais žmonėmis.

Pigmėjai, gyvenantys Centrinėje Afrikoje, dar vadinami miško žmonėmis. Pavadinimas „pigmėjas“ reiškia mažo ūgio, kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio ranką arba rankos ilgį iki alkūnės. Tai medžiotojai-rinkėjai, dabar jų sutiksite Ugandoje, taip pat Kongo upės baseine.

Dar viena genčių grupė – nilotai. Žodis „nilotas“ nusako šių žmonių kilmę: jie nuo Nilo. Kai kuriuose padavimuose sakoma, kad nilotų protėviai gyvenę dabartiniame Sudane, kituose tvirtinama, kad Egipte. Šiaip ar taip, ant senų Egipto paminklų neretai vaizduoti nilotų tipo žmonės.

Mokslininkai nilotus laiko negridų rasės atstovais. Tačiau tuoj pat priduria, kad iš daugybės antropologinių šios rasės tipų jie išsiskiria. Nilotai – aukščiausi žmonės pasaulyje. Kenijoje drėgnų žaliuojančių plynaukščių ir nevaisingų dykumų riba skiria ir žemdirbius bantus nuo gyvulių augintojų nilotų, o šių skirtingumą gali pastebėti net neprityręs žmogus. Truputį linkę tukti žemdirbiai retai būna aukštesni nei 165 centimetrų, o liesų stotingų gyvulių augintojų ūgis – 180 centimetrų. Be to, šių milžinų oda tamsesnė už visų kitų žmonių. Pigmentinių dėmių nilotams pasitaiko net ant liežuvio ir burnoje. Nuo kitų negridų rasės atstovų nilotai skiriasi ir pailga galva, ilgomis galūnėmis, siauromis nosimis ir dažniausiai plonomis lūpomis. Susidūrę su šiais juodaisiais apolonais, europiečiai dažnai visiškai pakeičia nuomonę apie afrikiečių išvaizdą, jei ją būna susidarę pagal Vakarų Afrikos negridų antropologinį tipą.

Tautų, kurios neturi rašto, istorija paprastai neaiški, o nilotų, kurių dauguma nuo labiau civilizuotų tautų yra atskirti sunkiai įveikiamomis dykumomis, dar neaiškesnė. Tik remdamiesi turtinga nilotų tautosaka, jų kaimynų bantų legendomis ir sakmėmis galime susidaryti šiokį tokį nilotų praeities vaizdą. Viduramžiais išėję iš savo Nilo citadelės, jie ėmė slinkti iš šiaurės į pietus. Dalis nilotų – tie, kurie ėjo vakarų keliu, – įsibrovė į derlingus

120

Afrikos žmonės

jau bantų gyvenamus rajonus ir užkariavo vietas tarp Rytų Afrikos didžiųjų ežerų – Viktorijos ir Tanganikos – dabartines Ruandos, Burundžio, Ugandos teritorijas. Kita dalis nilotų slinko Rytų Afrikos lūžių slėniu: XV–XVI amžiais apsigyveno Etiopijos, Sudano, Šiaurės Ugandos, Kenijos, o vėliau ir Tanzanijos dykumose. Didžiulę žalą nilotams XVIII–XIX amžiais padarė prekyba vergais. „Gyvųjų prekių“ rinkoje gražuoliai nilotai buvo ypač vertinami. Tačiau buvo nilotų genčių, kurios ne tik sėkmingai priešinosi vergų pirkliams, bet ir nepraleido jų nuo Indijos vandenyno į vakarus, apsaugojo prie Viktorijos ežero gyvenusias gentis. Pirmiausia masajus, mandžius ir kipsigius.

Turėdamos galingą ietininkų armiją, jos nukariavo centrinės Kenijos plynaukštės žemdirbių gentis ir ėmė valdyti geriausias ganyklas.

Todėl nenuostabu, kad vėliau, anglų kolonizacijos laikais, iš visų nilotų šios tautos labiausiai nukentėjo. Anglai iš mandžių ir kipsigių atėmė didžiulius derlingų žemių plotus, konfiskavo beveik visus gyvulius, panaikino vyriausiojo ritualinio vado – orkajoto – institutą. Sugriovę tradicinę šių genčių organizaciją, atėmę iš jų pragyvenimo šaltinius, anglai afrikiečius privertė rinktis: mirti badu arba eiti už skatikus dirbti baltųjų fermose.

Nežmoniškai sunkiai gyvendami kolonizacijos sąlygomis, mandžiai ir kipsigiai, kaip ir bantai, susimaišė su kitais, pamiršo senąsias tradicijas. Į rytus nuo vulkaninių plynaukščių, kuriose gyvena šie didingi nilotų gražuoliai, smėlio dykumose susibūrė gausybė genčių, šnekančių kušitų kalbų grupės kalbomis. Klajokliai kušitai gyvena didžiulėje lygumoje, užimančioje beveik trečdalį visos Kenijos. Didžiausios Kenijos kušitų tautos – ogadenai, degodijai, gūrai, adžuranai, oromai – ne negridai: priklauso etiopų rasei. Tai tarpinė rasė, turinti europidų ir negridų bruožų. Iš negridų kušitai paveldėjo pavydėtiną nilotų ūgį ir tamsią – ne juodą, bet rausvą – odą. Šios rasės atstovų plaukai gražiai banguoti, bet niekada nebūna tokie tankūs ir garbanoti, kaip negridų. Kokie jų veidai? Gražuoliai kaip senovės freskose. Siauros, neretai su kuprele nosys, visai nėra prognatizmo (labai atsikišusių žandikaulių), storos išraiškingos lūpos. Ypač patrauklios taisyklingų veido bruožų ir nuostabios odos spalvos kušitės. „Mūsų žemė skurdi, trūksta vandens ir žalumos, bet mes negalime skųstis Alachu. Jis papuošė šią žemę gražiausiomis pasaulyje moterimis“, – sako šių kraštų vyrai. Žiūrėdamas į kušites, tuo neabejoji.

Kušitų vardas kilęs nuo senovėje jų įkurtos Kušo valstybės (kitaip – Nubijos karalystės, gyvavusios nuo I tūkstantmečio prieš Kristų iki IV amžiaus), kuri daug ką perėmė iš Egipto civilizacijos. Jos centrai buvo Napatos

Genčių grupės

121

ir Merojės miestai, įsikūrę dabartinio Sudano teritorijoje. Galingų kušitų valdovų įtaka buvo jaučiama Etiopijos, Somalio, Ugandos teritorijose. Kušitų karalius Pijė 725 metais prieš Kristų užkariavo savo buvusio galingo siuzereno Egipto žemes ir pradėjo XXV (etiopiškąją) faraonų dinastiją.

Gavęs priėjimą prie Viduržemio jūros, Kušas tuo laikotarpiu tapo pasauline valstybe. Kušitai prekiavo su Rytų šalimis, su Afrikos žemyno gentimis, taip pat su Kenija, prie kurios šiaurinių sienų buvo Kušo žemės. Kušo kaip kultūros centro įtaka buvo didžiulė.

Dabar nuo genčių grupių pereikime prie konkrečių genčių. Kai kurios iš jų nustebins egzotiškumu – kūno puošyba ar keistomis tradicijomis, o sutikę kitų atstovų nematysite skirtumo tarp Afrikos regionų.

Pietų Afrikos gentys ZULAI (Pietų Afrikos Respublika) PIETŲ AFRIKOS GENTYS

Zulai Svaziai Himbai Hererai Khoikhojai ir sanai

122

Afrikos žmonės

Zulai yra didžiausia gentis Pietų Afrikos Respublikoje – 12 milijonų gyventojų (taip pat šiek tiek zulų gyvena Zimbabvėje, Zambijoje, Tanzanijoje ir Mozambike).

Atkeliavę į pietinę Afriką zulų protėviai atsisakė apipjaustymo tradicijos. Gentis turi savą filosofiją – ubuntu, reiškiančią pagarbą kitam žmogui: elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi. Ir maistu zulai dalijasi iš vienos lėkštės, rodydami draugystę. Žodis „zulu“ reiškia dangų.

Dabar jau retai sutiksite zulų, apsirengusių tradiciniais drabužiais, – nebent buities muziejuose ar per didesnes ceremonijas

Pietų Afrikos gentys

123

AFRIKOS ŽVĖRYS 218

219

Nuostabūs sraigtiniai kudu ragai yra skirti patelėms žavėti, o ne rimtai kovoti

220

Afrikos žvėrys

Nesu zoologė,

nesu Afrikos gamtos specialistė, nesu net ir gyvūnų mylėtoja. Niekada nenorėjau turėti nei kačiuko, nei šuniuko, net žuvyčių nesu laikiusi. Bet laukiniai žvėrys mane žavi. Gal dėl to, kad nereikia jais kasdien rūpintis, gal dėl to, kad jie laisvi. O gal dėl to, kad turi tiek paslapčių, kurių iki galo mokslininkai taip ir neišsiaiškina.

Pirmą kartą pamatyti laukinį Afrikos dramblį – jau didelis įspūdis. Bet jei grįžę namo galėsite tik prisiminti, jog matėte, bus labai gaila. O kaip šis didžiausias išlikęs planetoje sausumos gyvūnas gyvena, kaip augina vaikus, kaip bendrauja ir kokia jo ateitis? Žinodami tai, patirsite visiškai kitokį safarį ir įvertinsite galimybę būti greta tokio gyvūno.

Safaryje iš vietos gidų galite išgirsti apie gyvūnų elgesį, psichologiją, išgyvenimo strategijas ir dar visokių jiems nutikusių istorijų. Kaip visa tai įmanoma prisiminti? Matyt, ir neprisiminsite. Tiesiog stebėkite ir ­stebėkitės.

Kaip stebėti, kad būtų įdomu? Žiūrėti – tai dar nereiškia pastebėti. Visi gali žiūrėti į kudu, kurias parodo gidas, bet ar pastebite, kaip jos maskuojasi tarp medžių su tais baltais dryžiais ant šonų, kad tik patinai turi ragus, kad jų ausys didžiulės ir varpo formos? Pažiūrėkite dar kartą – kaip jos stovi, kokios yra įsitempusios ir žvelgia tiesiai į jus. Ką visa tai reiškia? Šie požymiai rodo, kad kudu minta medžių ir krūmų lapais, o ne žole, kad gyvena tankiuose krūmynuose, pavojų pajaučia uosle ir klausa, o gelbėjasi nuo plėšrūnų sustingdamos ir pasislėpdamos.

Safaryje būtinai klausinėkite. Joks gidas rodydamas jums gyvūną tikrai neišbers enciklopedinės informacijos, o ir nereikia. Užduodami klausimą „kodėl?“ patirsite atradimo džiaugsmą, o ilgos valandos safario automobilyje niekada netaps nuobodžios. Ką galima stebėti?

Kaip stebėti, kad būtų įdomu?

221

Kai žirafa eina, ji vienu metu perkelia vienos pusės kojas, tačiau kai bėga, kartu juda priekinės ir kartu – užpakalinės

STOVĖSENA, ĖJIMAS IR BĖGIMAS Dauguma gyvūnų eina panašiai: dvi kojos liečia žemę vienu metu – po vieną iš kiekvienos pusės (bipedalis judėjimas). Bet pasižiūrėkite į afrikinį buivolą – ant žemės vienu metu jis laiko tris kojas! O štai žirafa perkelia abi kojas vienoje pusėje vienu metu. Koks skirtumas? Nėra jokių įdomių istorijų, bet ar būtumėte pastebėję patys, jei nebūtumėte perskaitę ir žinoję iš anksto? Norite sužinoti, kaip žirafos bėga? Teks keliauti į Afriką (arba skaityti toliau). Kalnų gorilos eidamos tvirtai deda kumščius ant žemės ir perkelia ant jų visą kūno svorį. Drambliai negali bėgti – tiesiog jų lėta eisena šiek tiek pagreitėja. Antilopės gnu (angl. wildebeest) bėgdamos lyg supasi, nes jų užpakalinės kojos yra žemiau nei priekinės. Žirafinės gazelės moka atsistoti ant dviejų kojų, kad tik pasiektų norimus medžių lapus. Beje, tai moka ir patinai drambliai, nors man to matyti nėra tekę (užtat vis dar lieka dalykų, kurie gali pradžiuginti, kai važiuoji į savo n-tąjį safarį). Nuostabus gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą. Kodėl baltieji raganosiai ar hipopotamai visada nuleidę galvas taip, kad smakrai beveik liečia žemę? Taip, jie maitinasi žole, tačiau priežastis ir ta, kad jų kaukolių kaulai pilnaviduriai ir galvos neįtikėtinai sunkios. O štai dramblių kaukolės yra korėtos ir daug lengvesnės. Bet jei raganosiai ar hipopotamai pakelia galvas, būkite tikri, kad jie išsigandę, o tada išsigąsti galite ir jūs.

222

Afrikos žvėrys

Jei matote nuo šakos nukarusią uodegą, ji – leopardo. Šis žvėris mėgsta grobį doroti aukštai, kad neatitektų nekviestiems svečiams

Kaip stebėti, kad būtų įdomu?

223

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR

23