Pažadas seseriai by knygos.lt

S. E. Rutledge Pažadas seseriai

Iš anglų kalbos vertė Birutė Bersėnienė

VILNIUS, 2025

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-594-1

Versta iš: S. E. Rutledge, A Promise To My Sister, London: Bookouture, 2024

First published in the English language in 2024 by Storyfire Ltd, trading as Bookouture.

Skiriu Mamai ir Tėtei

PROLOGAS

1961‑ŲJŲ VASARIO 1‑OJI

BOCHNIA, LENKIJA

Žiemos vėjas pasiekia mane pro tręštančias namo sienas su nuo jų trupinėjančiais dažais; lediniai pirštai nesiliauja glamonėję mano odą. Vėjas – vienintelis pastovus mano gyvenimo palydovas. Šiame mažame name viešpatauja visiška ramybė – jame tvyranti tyla panaši į kurtinančią tuštumą, prislėgusią sunkiu svoriu ir dusinančią menkutės vilties atšvaitą, užsilikusį mano merdinčioje širdyje. Taip niekas ir nepasikeitė. Neleidau, kad pasikeistų. Iš tuštumos, rodosi, ataidi šiomis grindimis kažkada trepsėjusių mažų kojelių garsai, bet ore nesklando malonus verdamos vakarienės kvapas, ir dabar, kai nebeliko to, kas darė šią vietą namais, žinau, tik aš esu visiškai kita. Net sena skudurinė lėlė, kuriai mažoji mano sesuo buvo davusi Almos vardą, sėdi, kaip anksčiau, savo įprastoje vietoje ant minkštasuolio, o jos sagų akys žvelgia su liūdesiu.

Melodingi laik rodžio dūžiai praneša, kad jau septinta valanda, ir mėnulio šviesa tamsiame vakaro danguje ima paleng va sroventi pro langą vidun. Kuo stropiausiai paslepiu batelius po pagalvėle ant sofos, iš ant stalo stovinčio dubens paimu gabalėlį duonos. Kai kurie įpročiai per giliai įsišak-

niję, kad galėtum juos laužyti. Po dubenį su duona ir vaisiais ant stalo stovi visuose kambariuose, niekada neleidžiu jiems ištuštėti, kišenėje taip pat visada nešiojuosi kriaukšlę duonos.

Suima drebulys ir susirangau ant minkštasuolio, prisidengdama plona antklode ir kareivišku žalios vilnos paltu, kuris visada buvo man per didelis; mažais gabalėliais žnaibau sudžiūvusios duonos riekę.

Tik pagalvok, kažkada buvau pasirengusi net nužudyti – už tokią prabangą, už tokį jaukumą…

Pasaulio lyderiai teigia, kad šis karas baigėsi beveik prieš du dešimtmečius: vieniems pripažinus pralaimėjimą, kitiems – džiaugiantis laimėjimu. Bet man jis nesibaigė. Nepaisant visų pasirašytų sutarčių ir daugybės išlaisvintų žmonių –jie pavėlavo… Nes milijonai žmonių pabaigos nebesulaukė.

Žvilgsnis įsminga į platano rėmuose kabantį paveikslą.

Tokiomis dienomis kaip ši, kai mano protas panyra į tamsią praeities bedug nę, iš kurios nebegaliu ištrūkti, su manimi gana dažnai taip nutinka. Tai vienas iš mano paveikslų, kareivio su randu ant skruosto portretas, kurį nutapiau prieš daugelį metų, netrukus po to, kai tik grįžau į Bochnią. Visus tuos metus paveikslas gulėjo mano kambaryje, paslėptas nuo bet kokių smalsių akių, kad niekas neklausinėtų, kas tas žmogus, kad nesiteirautų apie dalykus, kurių geriau nejudinti.

Daugybei praeities vaiduok lių ir prisiminimų niekada neleidau ištrūkti už savo atminties ribų. Jei mirsiu, taip ir neišleidusi jų laisvėn, ar reikš, kad ir jie mirs kartu su manimi? Kas juos prisimins, kai manęs nebebus? Ar ne to naciai visuomet ir norėjo? Kad mes išnyktume be pėdsako?

Niekada nesu pasakojusi apie savo iškęstus sunkumus, gal tik esu pašnibždėjusi apie juos savo jaunų dienų Dievui, tam Dievui, kuris mane apleido pelenais užklotame sniege. Dar

nežinau, ar mano galvoje gyvenantys žmonės ir jų istorijos prabils kada žodžiais. Kalbėjimas sugrąžintų juos į realybę, kurią užgniaužiau savyje nuo to momento, kai išlipau iš traukinio. Bet palikti juos užrakintus savo galvoje reikštų galutinai juos ištrinti, jau amžiams.

Grįžtu į miegamąjį, susirenku rašymo priemones, neprirašytus blok notus, visus švarius popieriaus lapus ir sėdu prie stalo. Kol ranka nepradėjo priešindamasi smarkiai drebėti, kol protas nesuskubo užprotestuoti, pradedu savo laišką vaiduok liams.

Tiems, kuriuos myliu ir kurių netekau

Turiu pradėti, nuoširdžiai atsiprašydama. Metai tiesiog prašvilpė, prabėgo jau beveik dvidešimt treji – nuo tos dienos, kai atėjo naciai. Nors kartais man atrodo, kad viskas buvo vos prieš kelias dienas. Per tuos metus iš visų jėgų stengiausi pamiršti, vėl judėti pirmyn, tik man nepavyko, todėl galiu daryti prielaidą, jog mano nesėkmei turi būti kokia priežastis. Gyvenimas niekada nebuvo leng vas. Gal kažkada gyvenome ir laimingiau, bet dabar niekaip negaliu prisiminti tikrai laimingo meto. Mane apleido jausmai. Savyje jaučiu vien tuštumą. Nebūna dienos, kad negalvočiau apie viską, kas nutiko, apie tai, kaip mūsų šeima gyveno iki karo, apie dienas prieš mums patenkant į koncent racijos stovyklą. Net negaliu pasakyti, ar leng vai sutikčiau viską pamiršti, jei dabar man būtų leista pasirinkti. Bet vis labiau senstant, gali būti, kad prisiminimai išdils. Dažnai trokštu vėl atsidurti tarp visų jūsų, o būna dienų, kai jaučiuosi bejėgė net pajudėti. Niekada dar nesu į jus prabilusi. Manęs niekada neapleido geliantis skausmas,

bet aš nenoriu, kad visi kiti jus pamirštų. Tegu tai bus

mano liudijimas apie jus, brangiausius man žmones, ir meilės, kurią šeimoje jautėme vienas kitam, įrodymas. Papasakosiu apie tai, ko man teko griebtis, kad išgelbėčiau

Beilą, taip pat ir apie vyriškį, padariusį viską, kad aš išgyvenčiau, kad galėčiau jus prisiminti.

Su begaline meile

Halina Novak, arba – kaip vadinote mane jūs –

Hodaja Alperštein

1943‑IŲJŲ RUGSĖJO 1‑OJI

BOCHNIOS GETAS, LENKIJA

Žinau, kad nutiks kai kas baisaus. Manęs niekaip neapleidžia toks jausmas, kai nerimastinga naktis pamažu užleidžia vietą rytui ir niūroka jo šviesa ima lietis gat vėse. Jaučiuosi taip gal ir dėl to, kad kelias paskutines nykias dienas, kurios, rodėsi, niekada nesibaigs, viduje mane laikė prislėgusi neaiški baimė. Įtempti nervai verčia likti prikaustytai prie lango, akių vokai sunkūs po bemiegių nakties valandų.

Kiek toliau gat vėje, už spygliuotos vielos tvoros, juda šešėliai, šen bei ten šmėkščioja vaiduok liai. Gal ir būčiau norėjusi pavadinti žmonėmis juos, esančius tenai, už geto ribų, kai tuo tarpu mes jau pustrečių metų esame priversti gyventi uždaryti šiapus tvoros. Tačiau net ir sutrikdytas mano protas iš tolo atpažįsta blykstelėjusią tvarkingą uniformą, ginklą prie šono, suak menėjusius veidus tų beširdžių būtybių, kurių niekaip negalėčiau pavadinti žmonėmis.

Kaip dabar norėčiau panirti į miegą ir kartu su kitais maniškiais ramiai sau knarkti – kaip tėtė, miegantis ant grindų; norėčiau susiraityti nedidukėje lovelėje greta mamos ir mažosios sesutės Beilos arba pajusti greta miegančios Naomės kūno šilumą. Šitaip susiskirstėme nakties miegui

po to, kai kitus gyventojus iš šito aptriušusio buto deportavo, bet mums pavyko išvengti pirmųjų dviejų reidų. Dar iki tol, kol mūsų nebuvo suvarę į getą ir Naomės vyras buvo gyvas, mudvi dažnai kartu sumigdavome ant sofos senuosiuose jos namuose – lyg geriausios klasės draugės paauglės, nakvojančios viena pas kitą, bet ne suaugusios moterys, turinčios rūpintis šeima. Drebėdama vėl nusuku žvilgsnį į gat vę, pasitrinu išvargusias akis ir regiu, kaip prie tvoros ima rinktis kareiviai.

Palauk… bet čia juk ne kareiviai, pamanau sau ir stengiuosi, vis dar prietemoje, įsižiūrėti į jų aprangos detales. Kareivių apykaklės būna su kitokiais skiriamaisiais ženklais… kareiviai

nevilki tokių paltų…

Tas suvokimas persmelkia visą kūną paralyžiuojančiu siaubu. Esesininkai užsuka į getą, susipurvindami batus, tik arba vykdydami egzekuciją, arba deportuodami gyventojus, arba atlikdami abu veiksmus vienu metu.

– Tėte! – sušunku, nusirisdama nuo palangės žemėn. –

Ateina SS! Jie jau čia! Supa getą!

Tėtė staiga pašoka iš miego, o sunkūs batai jau kaukši laiptais, koridoriuje aidi garsiai išrėkiami įsakmūs nurodymai. Užrakintos buto durys stipriai sudreba ir su trenksmu atsidaro, rėmas pakimba ant vieno vyrio.

Klykdama staiga atsibunda Beila ir mama saugiai paima ją į glėbį, o per slenkstį jau žengia vidun du SS vyrai.

– Kelkitės! Visi turite prisistatyti į Umschlagplatz – surinkimo punktą Kovalskos gat vėje. Kiek vienas pasiimkite po krepšį, daugiau jums nieko neprireiks! Nedelsiant! Ir pasiskubinkite, po dešimties minučių turite būti lauke, – sukomandavo vienas, bjauriai išsišiepęs.

Tai deportacija! Panašu, kad atėjo mūsų eilė… ir šįkart nepavyks niekur pasislėpti.

Tėtė paskubomis traukia iš po lovos vienintelį lagaminą, skuba sugrūsti į jį kuo daugiau mūsų drabužių. Beveik nieko daugiau ir neturime, likusius drabužius ir būtiniausius reikmenis mama suriš į panešiotą paltą.

Mūsų nuotraukos! Staiga prisimenu kelias fotografijas, atremtas ant nedidukės spintelės kambario kampe. Visos šeimos nuotrauka ir prie pat krašto – mudvi su Naome kartu pernai, per mano dvidešimtąjį gimtadienį – besišypsantys veidai, primenantys apie laimingesnius laikus.

Pasitaikydavo laimingų akimirkų… Gete patyrėme vien tik skausmą, bet išliko keletas momentų, kai išgyvenome ir džiaugsmo valandėlių. Mano dvidešimtas gimtadienis buvo puiki diena. Tokioje vietoje, kur ne visada turėjome kasdienio maisto, tėtė mus nustebino šokolado plytelėmis, kurias tik riausiai pirko juodojoje rinkoje. Senajame fotoapa rate dar buvo likusios juostos, ir aš labai branginu nuotrauką, kurioje mudvi su Naome šypsomės, suglaudusios šokolado plyteles, lyg susidaužtume taurėmis šampano.

Labai atsargiai įspraudžiu nuotraukas tarp puskojinių kartu su mamos vestuviniu žiedu ir kitais papuošalais, pridedu ir keturis sutaupytus zlotus ir viską įsuku į savo paltą, kurį perrišu batraiščiu, taip pasidarydama nešulį.

– Hodaja, kas darosi? – klausia Beila, išplėtusi akis, ir žvelgia tiesiai į mane, laukdama padrąsinimo.

Noriu patikinti ją, kad viskas bus gerai, bet ir man pačiai neaišku, kas vyksta. Per pastaruosius dvejus metus deportavo jau tūkstančius žydų, ir sklando gandai, kad jie išsiųsti į darbo stovyk las, pasakojamos baisios istorijos ir apie žudynių vietas, bet neįmanoma susigaudyti, ar tai tiesa.

– Nežinau, Beila, – sušnibždu, glausdama ją prie savęs. –

Bet tu nesijaudink, netrukus sužinosime. Tik riausiai mus siunčia darbams.

Ji linkteli, bet tuoj pat vėl įsitempia ir atšlyja nuo manęs.

– Palauk! Turime paimti ir Ašerį! – ji skuba prie pasišiaušusio katino, besislepiančio po lova, bet aš sučiumpu ją už riešo.

– Ne, Beila, negalime jo imti su savimi.

Jos akys didelės ir liūdnos.

– Ką? Kodėl gi? Kodėl negalime pasiimti?

– Vokiečiai neleis mums neštis. Turime eiti be jo.

– Bet mes turime ir jį paimti! – verkia Beila. – Negalime palikti jo vieno! Prašau, Hodaja, prašau tavęs! Leisk man pasiimti jį!

– Beila, – pradedu švelniai, delnais suėmusi pavargusį, įraudusį veiduką. – Ar pameni, kaip radome Ašerį? Buvo lietinga naktis, ir jis išdygo prieš mūsų duris, ir tu suvyniojai jį į savo antklodę. Jis buvo ne toks ir mažas, ne koks paliegėlis, jis sumanus katinas. Jei jis sugebėjo savarankiškai išgyventi iki tol, neprapuls ir dabar.

Jos skruostais ašaros liejasi upeliais, ji šniurkščioja, palto rankove braukdama sau per veidą.

– Grįžę rasime jį ten pat, pamatysi, – užtik rinu, stengdamasi nusišypsoti kuo natūraliau. – Jis lauks tavęs, ir mes jam paruošime didžiulį indą jautienos, palakinsime šiltu pienu. Gerai?

Mano balsas skamba taip, tarsi stengčiausi įtikinti ne tik ją, bet ir save. Niekas nežino, kada grįšime, ir ar iš viso sugrįšime. Išvarytųjų daugiau niekada nematėme. Kaip gali būti, kad tūkstančiai išvarytų iš geto į traukinių stotį žmonių pradingsta lyg į vandenį? Kur jie visi prapuola?

– Eime, jau laikas, – ištaria tėtė, užsidėdamas skrybėlę.

Mums leidžiantis laiptais žemyn, laikau tvirtai suspaudusi

virpančią Beilos ranką, kita ranka įsitvėrusi Naomės. Mums pavymui pro savo butų duris paskubomis išeina dar kelios žydų šeimos, daugiausia moterys su mažais vaikais, pagyvenę vyrai, lazda pasiramsčiuodamos senutės, kurioms padeda jaunesni ir stipresni šeimos nariai. Lauke atsiduriame vieni pirmųjų. Paskubomis išginti iš namų ratu sustojusių gink luotų SS vyrų priežiūron, esame panašūs į peles tykančio katino akivaizdoje.

Mus išstumia į gat vės vidurį, kur jau renkasi kiti geto gyventojai. Išgąsdinti verkia kūdikiai ir vaikai, jų motinos ir močiutės stengiasi guosti, švelniai kalbindamos, pusbalsiu dainuodamos lopšines, tėvai ir broliai, stengdamiesi saviškius apsaugoti, atsistoja tarp namiškių ir nacių. Tėtės išskėstos rankos apjuosia mus tarsi skydas – lyg jis vienas galėtų apsaugoti, jei ant mūsų pasipiltų kulkų kruša. Tik riausiai atrodo naivokai, turint galvoje tai, ką jau esu mačiusi ir iškentusi, bet pasitikėjimo sklidinas tėtės buvimas greta suteikia man saugumo; taip pat jausčiausi ir būdama ėriuku, kurį lauke užspeitė persekiojantys liūtai.

Esesininkai garsiai nurodinėja, rėkaudami ant žmonių, kam tie vyrai, moterys ir vaikai neskuba palikti namų, lėtesnius partrenkia ant grindinio, negailestingai muša lazdomis, paskui paleidžia į orą šūvius, po kurių moterys ir vaikai ima klykti ir verkti, apimti siaubo.

Beila stovi, rankomis apsivijusi man apie juosmenį, ir išgąstingai šniurkščioja, įsikniaubusi į mano paltą; prisitraukiu ir Naomę arčiau mudviejų su Beila. Lygiu, ramiu balsu pašnibž domis tariu motinos eilėraščio žodžius.

„Nurimk, mano vaike, nors ir debesys slinktų juodi, te baimės nelieka širdy. Kai girdėsi, kad griausmas prabyla, atmink

vandenį srūvantį, veržlų ir tyrą. Tegu žaibo akys nebijo, prisimink, kaip paguodžiamai lyja. Lietus ašaras tavo nuplaus…“

„Ir neliks jau nieko baugaus“, sušnibžda motina; jos mėlynos spindinčios akys susiranda manąsias, ji šypsosi.

„Nurimk, mano vaike, kol aš čia esu, joks pavojus nebus tau baisu.“ Vienu balsu baigiame eilėraštį ir ilgai žiūrime viena kitai į akis. Pasvirusi mano pusėn, mama pirštais perbėga per tamsius mano plaukus. Atsargiai nubraukiu šviesius plaukučius nuo Beilos veido, ant jos skruostų dar žymu nudžiūvusių ašarų pėdsakai, bet kvėpavimas jau darosi lygesnis.

Nė valandai nepraėjus, gat vę užtvindo tūkstančiai žmonių, ir bendrą minios triukšmą staiga perskrodžia įsakmus

balsas:

– Visi stokite! Išsirikiuokite!

Šalimais jauna mergina stengiasi padėti atsistoti senyvam vyrui, motina bučiuoja į kaktą savo verkiantį kūdikį, berniukas tempia į rikiuotę sesutes. Tėtis ragina mus visas pasiskubinti, stipriau laikytis susikibus rankomis, kad nepasimestume, ir greitomis sukalba maldą.

– Eikite pirmyn! Į Kovalskos gat vę!

Kelias iki Kovalskos, kuriuo dabar eina vienas prie kito sugrūsti žmonės, išgyvenę nacių anksčiau vykdytus Aktions ir žudynes po jų, driekiasi ilgas ir liūdnas. Abiejose pusėse stovi nebylūs maži namukai ir tušti butai. Menu tą metą, kai juose gyveno žmonės, tėvai augino vaikus, kurie lakstė, žaisdami su kaimynų vaikais. Šen bei ten styro seniai apleisto verslo patalpos išdaužytais langais, ant jų dar matyti užrašas „ŽYDŲ NUOSAVYBĖ“. Netoliese buvo ir labai jauki ponios Elen krautuvėlė, į kurią ne kartą buvome su Beila užsukusios – šiaip sau pasižvalgyti, pasigrožėti dailiomis suk nelėmis ir papuošalais. Ji stovėjo tuojau už dabar taip

pat uždarytos duonos parduotuvės. Krautuvėlės durys jau seniai užkaltos lentomis, gėlynai ištrypti ir neatpažįstamai suniokoti. Žvelgiu į tai lyg į tolimos savo praeities pamėkles, svarstydama, kas nutiko tai mielai, geraširdei senutei, kurios nemačiau pastaruosius ket verius metus, nuo tada, kai čia atsibeldė naciai.

Priėję nurodytą gat vę, visi sustojame. Pasistiebiu ant pirštų galų, stengdamasi per kitų galvas pamatyti, kas ten priekyje. Mano žvilgsnis sugauna SS hauptšturmfiurerį Hasą, greta kurio iš abiejų šonų stovi dar po vieną nacių karininką. Nepertraukiamu srautu visi judame pirmyn – tūkstančiai žmonių slenka keliu, kad praeitų pro nacių kapitonus. Kuo labiau prie jų artėjame, tuo aiškiau girdėti Haso nurodymai: – Jūs sukate kairėn, o jūs keturiese – į dešinę. Jūs ten su vaikais – į kairę. Likite tvarkingai išsirikiavę! Neišsisklaidykite! Jūs sukite į dešinę! Jūs visi į kairę!

Nors ryto oras vėsokas, bet per smilkinius varva prakaitas, o širdis krūtinėje smarkiai daužosi. Netrukus visai šalia manęs stovėjusius žmones nukreipia į kairę – tai pagyvenusių sutuoktinių pora, moteris su kūdikiu ir mažas berniukas. Haso žvilgsnis stabteli ties mumis ne ilgiau nei porai sekundžių, tada jis mostelėja ranka: – Į kairę.

Mums pasisukus eiti, Beilos pėda užkliūva už atsikišusio plytgalio ir sesuo suklumpa, kas vienam iš vokiečių duoda progą nemaloniai nusijuokti. Lyg bjauri gyvatė jis metasi su lazda ant Beilos ir skaudžiai sukerta per blauzdas, sesuo pravirksta iš skausmo. Tėtė akimirksniu apsigręžia, tarsi būtų pasirengęs pulti žmogų, išdrįsusį suduoti jo duk rai, bet mama čiumpa jį į glėbį sulaikydama, ir mes visi skubiai pasišaliname. Paimu Beilą ant rankų, pasodinu menką jos

kūnelį sau ant klubo. Neaiškiai murmėdama, ji verkšlena, įsikniaubusi į mano kak lą, nagai skaudžiai duria man į odą. Atrodo, kad mūsų ėjimas trunka ištisą amžinybę, nors saulė dar nepatekėjusi, ir pagaliau stotyje pamatome ilgą virtinę gyvulinių vagonų.

– Lipkite! Greičiau judinkitės! Nesnauskit!

Vyrai ir moterys paskubomis ima ropštis į pirmąjį eilėje stovintį vagoną, stengdamiesi paskui save užtempti senolius ir vaikus. Kai mudvi su Beila atsiduriame priešais vagono angą, mama su tėte jau viršuje, įlipę ir stovi suspausti tarp kitų; vagone taip ankšta, kad, rodosi, jame nebeliko vietos nė adatai. Bet mudvi su Beila, laimei, dar užsitik riname lopinėlį medinių vagono grindų, o paskui mus įsispraudžia dar keturi žmonės.

Perone likę tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų nukreipiami į kitus vagonus, o priešais mūsų gyvulinio vagono durų angą pasirodo du kareiviai. Durys už stumiamos, ir mes liekame beveik aklinoje tamsoje, tik pro grotomis užkaltą langą skverbiasi siaurutis šviesos ruoželis. Vagono išorėje pasigirsta sunkus metalo dunkstelėjimas, paskui spragtelėjimas, spėju, kad mus užrakino.

Kvapą gniaužia pašvinkęs oras, sklindantis nuo šimtų susigrūdusių prie kits kito žmonių kūnų – nesipraususių, prakaituotų, spaudžiamų iš visų pusių. Gaivaus vėjo gūsio, ką tik pranašavusio rudens pradžią, neliko nė pėdsako, jį užgožė sunkus, slegiantis karštis, beveik nėra kuo kvėpuoti. Jei viename vagono gale kuris nors sujuda, per visus vagone stovinčius žmones nusirita to judesio banga, visi kiti taip pat nevalingai sujuda. SS, vokiečių kareivių ir policininkų akivaizdoje žmonės stovėjo tylėdami, bet dabar ši uždara erdvė prisipildo įvairiausių garsų: apsunkinto šnopavimo, skausmingų aimanų ir baimingų sušukimų, kūdikių verksmo. Net

menkiausias vagono truktelėjimas bloškia mus vieną ant kito, užgula baugūs nuolat judančios erdvės šešėliai.

– Hodaja, man baisu, – tamsoje išgirstu prislopintą Beilos balsą.

Susirandu jos ranką.

– Viskas gerai, Beila, nebijok. Aš čia pat.

Labai pamažu slenka į agoniją panašios valandos. Saulė pateka ir vėl nusileidžia, o mes stovime valandų valandas, neturėdami į ką atsiremti ar kur prisėsti, be maisto ir vandens; nesėk mingai bandau prisiminti, kiek tokių gyvulinių vagonų buvo išrikiuota į eilę, prieš mus čia įkalinant.

Man gelia pėdas, skaudą skrandį, kojos sustingusios ir nutirpusios nuo tokio ilgo stovėjimo nejudant, o priešais mane visai išsekinta leipsta Beila. Vaikų verksmas vagone darosi garsesnis, jie užkimusiais balsais maldauja motinų nors trupučio maisto ar vandens, prašo juos paguldyti, neįmanoma nuraminti nepermaldomai klykiančių kūdikių. Atsiremiu į vagono sieną, nosimi vos liesdama lentgalio, kuriais užkaltas langas, kraštą; mano plaukai prilipę prie veido ir kak lo, o palaidinė ir apatiniai kabo ant manęs lyg permirkę skudurai.

– Man skauda pėdas, – silpnai sumurma Beila, jau beveik kliedėdama.

– Žinau. Ir man skauda.

– Noriu sėstis…

Atsisėsti nėra kur, negalima net pajudėti, bet pabandau truputį atsitraukti nuo sienos, palikdama prieš save mažytį plyšelį erdvės. Keli balsai tuojau pasipiktina, kam pasijudinau.

– Štai čia, Beila, atsiklaupk. Nusileisk ant kelių.

Ji susmunka priešais mane, nuleistą galvą glaudžia prie mano kojos ir atsidūsta su pa leng vėjimu.

– Nėra vietos! – pasipiktinęs užprotestuoja vyras. Jis stovi greta manęs, bet tamsoje jo nematau. – Priversk ją atsistoti!

– Palik ją ramybėje! – piktai atrėžiu jam, stengdamasi išsilaikyti vietoje, kad nebūčiau vėl priplota prie sienos.

– Visi esame išvargę, ne tu viena! Tegu ji stojasi, tu savanaudė…

– Užsičiaupk, senas kvaily! – kažkur vagono gale surinka tėtė. – Atstok nuo mano dukterų!

– Ji sėdasi! Mums ir taip nėra vietos!

– Ištarsi dar bent žodį, ir aš tave kaip reikiant pamokysiu, kai tik atidarys vagono duris!

Vyras nebeatsako į tėtės grasinimą. Ir vėl slenka valandos, mes murdomės alpėdami savo prakaite ir nešvarumuose, įkaitęs oras atsiduoda vėmalais ir baime. Vėl sutemsta, pro užkalto lango plyšius matyti vien bežadė naktis. Mano apsinešusios akys bando ką nors įžiūrėti tamsoje, bet galva svyra žemyn, ji tokia pat apmirusi, kaip ir kojos. Panašu, kad iš dangaus ant žemės nusileido kelios žvaigždės ir dabar vis juda šokčiodamos, ramiai tarp savęs kalbasi. Viena žvaigždė pakyla iki vagono lango ir skausmingai apakina, blykstelėjusi tiesiai man į veidą. Sužvanga atrakinamos vagono durys.

– Atrodo saugu. Tegu jie pasijudina.

Staiga vagonas sudreba, pasigirsta išgąstingi balsai, mane staigiai trūkteli, ima stumdyti iš visų pusių, kur žmonės jau buvo susmukę. Kaip balsas ir liepė, mes judinamės. Nesuprantu, į kurią pusę judame, bet mano išvargintam protui pa leng vėja žinant, kad mus buvo užrakinę vagone ne amžiams – kol numirsime.

Stengiuosi kvėpuoti lygiai, ranka susirandu Beilos veidą, noriu įsitikinti, kad ji neužduso, drebančiais pirštais perbraukiu per sulipusius ir šiurkščius plaukus. Kitos mintys – apie

tai, kur vokiečiai mus veža, apie paliktus namus – neatrodo reikšmingos, nes mano protui rūpi tik įkvėpimas ir iškvėpimas, stengiantis išlaikyti pusiausvy rą ant linkstančių, bejausmių kojų, traukinio ratams pastoviai kalant į bėgius. Papučia šaltas vėjas – ilgai laukta atgaiva mano degančiam veidui. Užsimerkiu ir netrukus netenku sąmonės.

Paskui juntu, kad labai stengiuosi prasimerkti. Nežinau, kiek laiko buvau šitaip be sąmonės. Aplinkui viską tebegaubia bežvaigždės nakties tamsa. Bet tarsi iš niekur, nepermatomame nakties danguje, pro užkaltą langą tolumoje ima šmėkščioti šviesa. Iš pradžių pamanau, kad tai mano vaizduotės sukurta iliuzija, bet neryški oranžinė spalva, tarsi atskilusi nuo rusenančios žarijos, pasiklydusios tamsos pasaulyje, darosi vis ryškesnė ir tik rai negali būti mano kliedesių padarinys.

– Matau šviesą, – ištariu negarsiai.

Dar turintys bent kiek jėgų žmonės nerimastingai sujuda.

– Kas ten? Ką matai?

– Šviesą…

Šviesos spindėjimas palaipsniui stiprėja, kelios minutės išsitęsia į amžinybę. Vagono ratai po mumis ima suktis lėčiau, ruošdamiesi sustoti. Priekyje matyti ženk las, apšviestas silpno žibinto šviesos, vadinasi, artėjame prie stoties.

– Ten yra ženk las.

– Kas ant jo parašyta? – klausia kažkas. Prisimerkiu, kantriai laukdama, kol galėsiu perskaityti, kas parašyta ant to ženk lo. Traukinys juda jau visai lėtai, ir aš aiškiai matau vienintelį žodį, užrašytą didžiosiomis juodomis raidėmis.

Aušvicas