KOTRYNA MEDIČI. Renesanso epochos karalienė by knygos.lt

Didžioji kelionė 1564–1566

karalystės siena 1515 m. dabartinė siena didžiosios kelionės maršrutas

PROLOGAS

Gyvačių karalienė

Legenda apie Kotryną Mediči (1519–1589) kaip apie piktą, pagiežingą ir korumpuotą karalienę pasirodė besanti vienas iš ilgaamžiškiausių istorijos mitų. Jo ištakos – vienas kruviniausių XVI a. įvykių: žiaurios tūkstančių protestantų skerdynės Paryžiuje 1572 metų rugpjūčio 24-osios, šv. Baltramiejaus, naktį. Protestantai kaltino ją susitepus rankas nekaltų vyrų, moterų ir vaikų krauju, ypač po to, kai popiežius Grigalius XIII nuoširdžiai pasveikino ją su, jo nuomone, didžiule katalikų pergale; ji jam atrodė tokia nepaprasta, kad jis net liepė nutapyti šios pergalės scenas ant Vatikano priėmimo salės sienų. Tačiau jo džiaugsmas neilgai truko: paaiškėjus, kad karalienė neketina rengti žygio likusiems karalystės eretikams protestantams sunaikinti, veikiai jos ėmė neapkęsti ne tik popiežius, bet ir dauguma katalikų.

Kalbos apie jos polinkį daryti pikta plito tiek tarp katalikų, tiek tarp protestantų ir toli gražu neapsiribojo vien minėtomis žudynėmis. Daugelis laikė ją ragana, puikiai išmanančia nuodų, burtų ir kitų piktavališkų užmačių meną, į Prancūziją atsivežtą iš gimtosios Florencijos. Kiti kaltino ją dviveidyste, taip išliaupsinta jos tautiečio Niccolò Machiavellio, ir klasta, kuria ji kurstė

pilietinius karus, XVI a. antroje pusėje siaubusius Prancūziją ir kėlusius grėsmę karalystės likimui. Ji buvo niekinama dėl žemos kilmės, kaltinama savo italizmais skurdinanti prancūzų kalbą.

Legendą apie šią „Italijos kapų rūsio lervą“ pasimėgaudami tęsė rašytojai nuo Alexandre’o Dumas, kuris „Karalienėje Margo“ (1845) sukūrė kraupų Kotrynos, godžios, ištvirkusio dvaro supamos, valdžios ištroškusios motinos įvaizdį, iki Jeanos Plaidy ir jos septintojo dešimtmečio trilogijos „Madam Gyvatė“ (Madam Serpente), „Italė“ (The Italian Woman) ir „Karalienė Jezabelė“ (Queen Jezebel).

Šis paveikus mitas užgožė Kotrynos laimėjimus. Jos istorija gal ir ne tokia spalvinga, bet vis dėlto įdomi. Naujai iškilusio Florencijos kunigaikščio Lorenzo de’ Medici ir Madeleine’os de La Tour d’Auvergne, Prancūzijos karališkosios princesės duktė vos mėnesio amžiaus liko našlaitė, mat motinos gyvybę pasiglemžė pogimdyminė karštinė, o tėvo – sifilis. Ši nelaiminga pradžia sykiu su XVI a. Europos politikos audromis ir nežinomybe lėmė jos kelią nuo našlaitės iki karalienės, o vėliau – iki našlės, kai po nelaimės riterių turnyre žuvo jos sutuoktinis Henrikas II. Staiga atsidūrusi dėmesio centre, ji kitus trisdešimt metų praleido valdžios viršūnėje, būdama svarbiausia figūra valdant trims sūnums, perėmusiems tėvo sostą.

Didžiausias kliuvinys Kotrynai buvo jos lytis. Tais laikais buvo įprasta niekinti moteris valdoves: jos kėlė grėsmę nusistovėjusioms (vyrų) socialinėms normoms, vadintos valdingomis, šėtoniškomis ar tiesiog kvailomis, o dar labiau buvo smerkiamos tos, kurios valdė likdamos sosto šešėlyje, ypač Prancūzijoje, kur moterims neleista karūnuotis. Iš pradžių elgdamasi kaip mylinti žmona, kurios vyras viešai puikavosi meiluže, o jam mirus – kaip atsidavusi našlė ir vaikų motina, ji susikūrė įvaizdį,

leidusį jai valdyti šalį, kurioje moterys nebuvo laukiamos valdžios struktūrose. Be to, šis įvaizdis suteikė jai tinkamų temų ir siužetų sužibėti tiek valstybinėmis progomis, tiek privačiai. Ji instinktyviai suvokė propagandinę meno vertę ir per vestuves, svečių vizitus bei kitas dvaro šventes, pasinaudodama teatru, muzika ir baletu, surengdavo grandiozines iškilmes.

Svarbiausia, ji garsėjo kaip dosni menų globėja, nors šiai temai retas kuris iš jos biografų, buvusių ar esamų, skyrė daug dėmesio. Pasistatydinusi ne vienus nuostabius rūmus, kuriuos su meile išdabino dailiais parkais, ji apsupo save prabanga, sukaupė milžiniškas meno kūrinių ir brangenybių kolekcijas; jos turtų sąraše daugybė paveikslų ir skulptūrų, gobelenų, knygų ir rankraščių, žemėlapių ir retenybių, o vienas žinomiausių rinkinių – didžiulė kolekcija kreida pieštų portretų, kuriuose vaizduojami jos vaikai ir Prancūzijos dvariškiai – vyrai ir moterys. Jos, kaip vienos iš pagrindinių to meto meno mecenačių, svarba retai aptariama ne akademiniuose sluoksniuose, tačiau, pasak vieno žymaus meno istoriko, „jokia kita Renesanso moteris architektūros istorijoje nepaliko ryškesnio pėdsako už Kotryną Mediči“. Nėra ir visuotinai žinoma, kad ji pati domėjosi visais savo projektais, į kuriuos įsitraukdavo taip smarkiai, jog dalyvaudavo kūrimo procese, ir todėl išskirtinai prancūziškas vėlyvojo renesanso stilius iš dalies turi būti laikomas jos nuopelnu.

Kotrynos prabangos ir grožio prieglobsčiai ryškiai skyrėsi nuo išorinio pasaulio, kur jai teko patirti didelių sunkumų, ypač dėl sūnų fizinių ir psichinių silpnybių, mat nė vienas neatitiko renesansinio karaliaus idealo: tebuvo skausmingos priešingybės tėvo ir senelio – Henriko II ir Pranciškaus I – stiprioms, atletiškoms ir neabejotinai karališkoms asmenybėms. Keturi iš jos penkių sūnų mirė nuo tuberkuliozės ir kitų ligų nesulaukę trisdešimties,

penktasis buvo nužudytas netrukus po jos mirties, o dukterys irgi kėlė daug rūpesčių. Kaip neseniai pabrėžė vienas istorikas, „kad ir ką galvotume apie pačią Kotryną, negalima paneigti, kad visi jos vaikai buvo bjaurūs“. Jai teko didžiausias iššūkis – per Reformacijos sukrėtimus išsaugoti karūną: ne tik suvaldyti katalikų ir protestantų karus, nusiaubusius Prancūziją ir vos nesunaikinusius karalystės, bet ir palaikyti taiką, taip dažnai žlugdomą, nes abi kariaujančios pusės nė per nago juodymą nepasitikėjo viena kita.

Pernelyg daug biografų nagrinėjo jos vaidmenį pilietiniuose karuose, liepsnojusiuose Prancūzijoje didžiąją jos gyvenimo dalį, per religinio fanatizmo prizmę uoliai vertindami, ar ji buvo atsakinga už pralietą kraują. Tačiau ši rūsti moteris gebėjo kur kas daugiau: ji buvo protinga ir puikiai žaidė šachmatais, puikiai išmanė daugybę itin skirtingų sričių, pavyzdžiui, geografiją, fiziką ir poeziją, be to, daug juokėsi, mėgavosi geru maistu ir rinkosi dailius drabužius. Ji neverkšlendavo; jai labiausiai rūpėjo pareiga, net jei atlikti ją būdavo sunku: laikėsi oriai, nepaisydama priešų apkalbų ir vyro itin viešo svetimavimo. Įspūdingiausia, kad ji išmoko išgyventi Prancūzijos dvare, o tai padaryti buvo nelengva. Šis dvaras gal ir garsėjo kaip puikiausias Europoje, bet sykiu buvo ir klastingiausias, tulžingų apkalbų ir intrigų avilys, o jo dvariškiai – tikri piktavaliai niekšai: pasipūtę, negailestingi, klastingi ir savanaudiški veikėjai, rezgę sąmokslus ir žudę dėl savo tikslų, nes ambicijas kėlė aukščiau už ištikimybę karūnai.

Karaliaus valdžiai visada ištikima Kotryna tapo viena įtakingiausių to meto asmenybių, atlikusių lemiamą vaidmenį politinių, religinių ir socialinių pokyčių sūkuryje, kuris XVI a. pakeitė krikščioniškąją Europą. Tame vyrų dominuojamame pasaulyje ji buvo viena iš nedaugelio moterų, kurios pačios parašė savo puslapį istorijoje, – ir čia pasakojama apie ją.

Mažoji kunigaikštytė 1519–1531

Kotrynos istorija prasideda, kaip ir pridera, Prancūzijoje, balandį, karališkoje Ambuazo pilyje, kurioje Pranciškus I iškėlė jos tėvams vestuves. Vestuvių iškilmės buvo dalis nuostabios šventės, surengtos Pranciškaus sūnaus François gimimo proga. Po ketverių santuokos metų ir pagimdžiusi dvi dukteris, kurioms pagal salijų teisę buvo draudžiama paveldėti sostą, karalienė

Klaudija pagaliau susilaukė Valua dinastijos įpėdinio. Tai suteikė puikią progą pasidžiaugti. Sunku pervertinti švenčių svarbą –visoje Europoje jos sudarė dalį dvaro gyvenimo ritualų, ir pati

Kotryna atliks svarbų vaidmenį jas plėtodama. Nors krikščioniškuosius metus ženklindavo įprastas procesijų, švenčių ir apeigų ciklas, dvaruose pasitaikydavo ir kitų, netikėtų, progų švęsti. Būdavo rengiamos įspūdingos pasitiktuvės, karaliui atvykstant į savo karalystės miestus, didingos ir prabangios karūnavimo ir laidotuvių iškilmės arba triukšmingi fejerverkai ir pokyliai pergalėms mūšio lauke ar politinių sutarčių pasirašymui pažymėti. Tačiau labiausiai Renesanso Europos valdančiosios dinastijos švęsdavo santuokas, sudarant tikslingas politines sąjungas Renesanso Europoje, ir jų ateitį užtikrinančių įpėdinių gimtuves.

Dofino krikštynos suteikė Pranciškui I progą ne tik atšvęsti dinastijai svarbų įvykį, bet ir skleisti savo politinę programą. Vos įžengęs į sostą, nuo pat 1515 m. sausio 1 d. jis pirmiausia siekė atkurti Prancūzijos karūnos garbę ir prestižą, kuriuos pakirto gėdinga dviejų jo pirmtakų – Karolio VIII (1483–1498) ir Liudviko XII (1498–1515) – nesėkmės Italijos kampanijose, stengiantis įtvirtinti teises į Neapolį ir Milaną. Pranciškus paveldėjo teisėtas pretenzijas į abi valstybes, nors jas karštai ginčijo imperatorius, Ispanijos karalius ir popiežius. Būdamas teisėtas pirmojo

Milano kunigaikščio Giangaleazzo Visconti proanūkis, Pranciškus turėjo daugiau teisių į šį titulą nei Sforzų šeima, neteisėta Viscončių atšaka, 1450 metais uzurpavusi šį titulą; padėtį sunkino tai, kad Milanas buvo imperijos feodas, o imperatorius Maksimilianas I atsisakė pripažinti Pranciškaus reikalavimus. Neapolyje, į kurį Pranciškus pretendavo kaip Viduramžių Anžu karalių įpėdinis, jis susidūrė su Ispanijos, 1503 m. privertusios Liudviko XII kariuomenę pasitraukti iš šios karalystės, pasipriešinimu. Be to, tiek Karolis VIII, tiek Liudvikas XII užsitraukė Romos popiežiaus nemalonę, o Pranciškus I buvo pasiryžęs šios klaidos išvengti. Įžengęs į sostą Pranciškus I po kelių mėnesių pradėjo rinkti kariuomenę veržtis į Italiją. Nustebinęs priešus, mat apėjo įprastas perėjas per Alpes, 1515 m. rugsėjo 13 d. jis prie Marinjano laimėjo triuškinamą pergalę ir po mėnesio triumfuodamas įžengė į Milaną. Tačiau pergalė mūšyje dėl Milano tebuvo pirmas žingsnis: išlaikyti kunigaikštystėje valdžią ir tęsti žygį į Neapolį jis galėjo tik sulaukęs bent dalies Italijos galingųjų paramos. Apraminęs Milano kaimynę Veneciją, kitą svarbią šiaurės Italijos valstybę, gruodžio mėnesį Bolonijoje Pranciškus surengė aukščiausio lygio susitikimą su Leonu X ir sudarė su juo sąjungą. Sutarta dėl itin palankių sąlygų: mainais į Pranciškaus

pažadą palaikyti popiežiaus politiką, Leonas X sutiko paremti karaliaus planus veržtis į Milaną ir Neapolį. Be to, Pranciškus išsiderėjo, kad jo valdžia Prancūzijos Bažnyčiai būtų gerokai didesnė, pavyzdžiui, jis turėtų teisę apmokestinti dvasininkus ir savo nuožiūra skirti vyskupus bei abatus. Abu naujieji sąjungininkai italai gimus dofinui atsiuntė deramų dovanų. Venecijiečiai karalienei Klaudijai skyrė vieno žymiausių savo dalininkų Sebastiano del Piombo altoriaus paveikslą „Švč. Mergelė Marija lanko Elzbietą“, o Leonas X atsiuntė du Raphaelio kūrinius: karalienei – „Šventąją šeimą“, o karaliui – „Šv. Mykolą“, Prancūzijos karališkojo riterių ordino globėją.1

Norėdamas didesnės italų paramos savo kampanijai šiame pusiasalyje, Pranciškus pakvietė keletą Italijos aristokratų po dofino krikštynų balandžio 26 d. prisidėti prie jo dvariškių ir dvi savaites dalyvauti riterių turnyruose, pokyliuose, puotose ir linksmybėse. Visi dalyviai, pasipuošę brangiais apdarais, turėjo progą pasipuikuoti savo turtais ir padėtimi. Pasirodyti buvo itin svarbu. Mantujos markizas, sunkiai sergantis sifiliu ir dėl to neįstengęs dalyvauti pats, vietoj savęs atsiuntė sūnų Federigo Gonzagą ir pasirūpino, kad jaunuolis būtų tinkamai apsitaisęs.

Už didelius pinigus užsakė Florencijoje gausybę aukso brokato ir patarė sūnui vos atvykus į Prancūziją pas karališkąjį siuvėją pasisiūdinti apdarus.2 Be to, reikėjo pademonstruoti meistriškumą ir riterių turnyruose, todėl įspėjo sūnų itin saugotis, mat Prancūzijoje naudojamos sunkios ietys galėjo smarkiai sužeisti: „Manome, kad jos labai pavojingos.“3 Iš tiesų riterių turnyrai, dvikovos su kardais, imitaciniai mūšiai ir kitos rungtys turėjo atskleisti kovinius gebėjimus ir nebuvo skirtos bailiems. „Mūšis“, kuriame pats karalius vedė 600 vyrų kariauną, vyko taip tikroviškai, kad keli dalyviai žuvo; „tai buvo geriausias iš visų

matytų mūšių, – džiaugėsi vienas žiūrovas, – ir panašiausias į tikrą karą.“4

Iš Ambuaze dalyvavusių italų vienas aiškiai išsiskyrė iš kitų: tai buvo Lorenzo de’ Medicis, Urbino kunigaikštis ir Leono X sūnėnas. Pranciškus I jam suteikė daugybę garbės titulų, tarp jų ir prancūziškąjį Lavoro kunigaikščio titulą.5 Kūdikį dofiną prie krikštyklos kaip tik ir laikė Lorenzo (atstovaudamas savo dėdei popiežiui), be to, jis buvo priimtas į karališkąjį riterių Šventojo

Mykolo ordiną. Ordinas iš esmės buvo skirtas tik aukštesniesiems Prancūzijos didikų sluoksniams, tad Lorenzo galėjo didžiuotis šia naryste ir džiaugtis geidžiamu auksiniu ženklu su įspaustu arkangelo atvaizdu, kabančiu ant įmantrios auksinės antkaklės. Be to, šiai istorijai itin svarbu, kad karalius pritarė Lorenzo vedyboms su viena iš savo pusseserių, dvidešimtmete

Madeleine de La Tour d’Auvergne.

Visi aiškiai matė, kad karaliaus pritaria šiai santuokai. Pranciškus nuotakai skyrė 10 000 ekiu rentą, jaunikiui dovanota Lavoro kunigaikštystė kasmet duodavo 4500 ekiu (10 000 livrų) pajamų, be to, karalius pasirašė dokumentą, kuriuo užtikrino, kad šį prancūzišką titulą paveldės visi poros vaikai – tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties.6 Pačios vestuvės, kurių išlaidas padengė karalius, tikrai buvo puošnios, tinkamos net karališkajai princesei ir tapo vienu svarbiausių Ambuazo šventės akcentų. Švęsta iškėlus didingą puotą, po kurios šokta iki pat paryčių. Tokios erdvios patalpos pokyliui neturėta, tad šiai progai išpuoštas pilies kiemas: šokiams paklotas parketas, sienos nukabinėtos gobelenais, o svečius nuo orų išdaigų saugojo ištemptas „mėlynas audeklas, papuoštas lelijomis“7.

Socialine padėtimi jaunavedžiai ne itin derėjo tarpusavy. Madeleine de La Tour d’Auvergne priklausė Burbonų šeimai,

svarbiausiai Prancūzijos didikų dinastijai, kuri, kaip ir patys

Valua, skelbėsi esą tiesioginiai Liudviko IX (1214–1270) palikuonys. Juos vadino „karališko kraujo“ princais ir princesėmis, be to, jie išsiskyrė tuo, kad po karališkosios šeimos eilėje į sostą buvo arčiausiai. Nuotakos sesuo Anne gavo kur kas kilmingesnį vyrą – ištekėjo už Olbanio kunigaikščio Johno Stewarto, Škotijos karaliaus Jokūbo II (1437–1460) anūko. Jis buvo mažamečio Jokūbo V regentas ir, kol pastarasis nesusilauks vaikų, antrasis eilėje į Škotijos sostą. Be to, po Madeleine tėvo mirties 1501 m. jis tapo teisėtu jos globėju. Lorenzo, priešingai, negalėjo pasigirti nei karališka giminyste, nei aristokratiška kilme. Jo motina

Alfonsina Orsini buvo gimusi Neapolio šakos Romos baronų šeimoje, bet tėvas Piero – kilęs iš bankininkų šeimos; į Piero ir jo tėvą buvo kreipiamasi „Magnifico“, pagarbiu kreipiniu, skirtu turtuoliams, negalintiems pretenduoti į aristokratišką titulą. O dar, kaip pamatysime, ir jo itališkas titulas – Urbino kunigaikštis – buvo gautas neteisėtai.

Ne vienas Pranciškus I turėjo svarių priežasčių sutuokti

šiuodu žmones; Leonui X labiausiai rūpėjo užtikrinti savo šeimos ateitį. XV a. Medicių šeima, būdami bankininkai, susikrovė įspūdingus turtus, o už gautą pelną nusipirko vietą Florencijos respublikos vyriausybės vadovybėje.8 Beveik visą šimtmetį šeima stengėsi slėpti savo pretenzijas į kunigaikščių titulą, demonstruodama ištikimybę respublikai, tačiau toli gražu nebuvo mėgstama. Galiausiai florentiečiai, pasipiktinę Lorenzo tėvo Piero pasipūtimu ir pretenzijomis, 1494 m. išsiuntė visą šeimą į tremtį. Sugrįžti jiems pavyko po ilgų aštuoniolikos metų ir tik dėl Piero brolio kardinolo Giovannio politinio įžvalgumo, mat 1512 m. jis išsiderėjo Julijaus II malonę. Kitais metais Giovannis buvo išrinktas Leonu X, ir, norėdamas užkirsti kelią pražūtingai

tremčiai, ryžtą apsaugoti ir išaukštinti šeimą jis iškėlė aukščiau už vadovavimą Bažnyčiai. Viena iš Pranciškaus I ir Leono X sąjungos sąlygų įpareigojo karalių užtikrinti karinę paramą, jei Medicių valdžiai Florencijoje iškiltų grėsmė.

1513 m. Leonas X savo dvidešimt vienų metų sūnėną Lorenzo paskyrė Florencijos valdovu, dangstydamas tai respublikos „vadovo“ vardu, ir jam patarėju pasiuntė popiežiaus bankininką Filippo Strozzį. Trejais metais už Lorenzo vyresnis Filippo buvo vedęs jo seserį Clarice’ą ir artimai bičiuliavosi su svainiais. Visi jie garsėjo kaip palaidūnai; regis, Strozzis naktimis nuolat laipiodavo į vienuolynus, o už miesto sienų turėjo namą kitoms užduotims atlikti.9 Už popiežiaus ir Florencijos iždą atsakingas bankininkas sykiu buvo ir finansų burtininkas, mokėjęs nukreipti Florencijos valstybės lėšas Medicių užmojams finansuoti: pavyzdžiui, apgalvotais kyšiais pavyko įtikinti respubliką paskirti Lorenzo Florencijos kariuomenės generolu kapitonu, gaunančiu 35 000 florinų metinį atlyginimą.10 Juo tapęs Lorenzo virto neįvardytu Florencijos valdovu, tačiau labiausiai troško deramo titulo, ir dėdė pareigingai padarė paslaugą. Šeimos interesams pajungęs popiežiaus galią, Leonas ekskomunikavo Francesco Marią I della Rovere’ę, teisėtą Urbino kunigaikštį, ir kunigaikščiu paskyrė Lorenzo. Po kelių mėnesių naujasis kunigaikštis, vadovaudamas popiežiaus kariuomenei, išlaikomai iš

Florencijos valstybės biudžeto, privertė Francesco Marią I išvykti į tremtį.11 Neatsitiktinai Niccolò Machiavellis savo knygą „Kunigaikštis“ (Il Principe) dedikavo Lorenzo: šiame veikale daug kalbama ne apie valdovus, savo valstybes įgijusius įprastesniu paveldėjimo keliu, o apie tuos, kurie išsikovojo jas vedami sėkmės ir padedami užsienio kariuomenės. Lorenzo tikrai nusišypsojo laimė, kad jo dėdė – popiežius, o karaliui prireikė

sąjungos. 1518 m. pradžioje jis kartu su svainiu išvyko iš Florencijos į Prancūziją pelnyti daugiau pinigų, titulų ir karališkos kilmės nuotaką.

Po vestuvių, 1518 m. balandį, Lorenzo ir jo naujoji kunigaikštienė kelis mėnesius gyveno Prancūzijoje. Vasarą jis Bretanėje lydėjo Pranciškų I į medžioklę, o Madeleine liko Ambuaze kartu su Filippo Strozziu; pastarajam – jo pasipiktinimui – buvo pavesta mokyti ją italų kalbos.12 Liepos pabaigoje porai išvykstant į Florenciją Madeleine jau laukėsi. Į šį miestą ji oficialiai atvyko 1518 m. rugsėjo 7 d. – tokį įvykį savo dienoraštyje įamžino vario dirbinių meistras Bartolomeo Masis, įvertinęs, kad ji pasitikta su „didžiausia pagarba ir didybe“13. Įdomu, ką Madeleine, pripratusi prie garsiausio Europos dvaro didybės ir etiketo, galvojo apie Florenciją ir florentiečius. Miestas, be abejo, klestėjo: turėdamas apie 7000 gyventojų buvo vienas didžiausių Europoje, ketvirtas po Paryžiaus, Milano ir Venecijos, galėjusių girtis turį per 100 000 miestiečių. Mieste stovėjo didingi rūmai ir puošnios bažnyčios brangaus marmuro fasadais. Milžiniška katedra, dekoruota marmuro plokštėmis ir turinti elegantišką varpinę, buvo viena didžiausių visos krikščionijos bažnyčių. Tačiau nors Leonas X Madeleine vyrą ir pavertė iš esmės nominaliu Florencijos valdovu, absoliučios karališkos valdžios pastarasis neturėjo. Valdžia Florencijoje priklausė Signoria – devynių vyrų komitetui, renkamam trijų mėnesių kadencijai ir tvarkančiam valstybės reikalus.

Lorenzo valdžią ribojo prievolė laikytis respublikos konstitucijos. Leonas X manė turįs patarti savo arogantiškam jaunam

sūnėnui šiek tiek daugiau bendrauti su piliečiais: kardinolas Giulio de’ Medicis, popiežiaus pusbrolis ir dešinioji ranka, pasiūlė Lorenzo „rodyti palankumą ir gerumą... ir kviesti [florentiečius] vakarieniauti su tavimi ne tik mieste, bet ir viloje, nes šiais dviem būdais galima parodyti dėmesį ir tai tikrai sustiprins jų gerą nuomonę apie tave“14. Mediciai nebuvo mėgstami ir daug kas piktinosi, kad Lorenzo valdo miestą. Ištikimi respublikos piliečiai savo sėkmę vertino pagal įrašus apskaitos knygose, ne pagal kilmę; jie didžiavosi, kad Signoria ištakos siekia 1293 m., kai miesto pirkliai ir parduotuvių savininkai parengė savo unikalią konstituciją, kuria uždraudė aristokratų elitui patekti į valdžią.

Iškilmes Madeleine oficialaus atvykimo į Florenciją proga surengė Lorenzo motina Alfonsina Orsini. Ji, Neapolio barono duktė ir toli gražu ne respublikos gerbėja, buvo pasiryžusi pademonstruoti Medicių turtus ir prestižą, kad galėtų deramai didingai pasveikinti karališkos kilmės nuotaką. Šventė buvo surengta Medicių rūmuose, šeimos dvare Plačiojoje gatvėje (Via Larga), kurie, palyginti su karaliaus rūmais Prancūzijoje, turėjo atrodyti gana kuklūs. Tačiau, kaip ir Ambuaze, rūmuose trūko tokiems renginiams tinkamo dydžio patalpų, todėl Alfonsina įsakė plokštėmis išgrįsti galinį parką, kad jame būtų galima rengti vestuvių pokylį, o teatralizuotos linksmybės ir šokiai vyko priešais rūmus ant erdvios medinės pakylos, įrengtos per visą Plačiąją gatvę ir nukabinėtos gobelenais.15 Šventėje dalyvavo kardinolai, dvasininkai, vietos aristokratai ir pirkliai, tačiau renginio sumanytojas Leonas X atvykti negalėjo. Jis pasirodė simboliškai – atsiuntęs Raphaelio nutapytą savo portretą, skubiai atgabentą į Florenciją ir pakabintą aukštai virš vestuvių pokylio dalyvių; portretas „tikrai viską praskaidrino“, – vienam iš Lorenzo namiškių tą vakarą pranešė

Alfonsina.16 Pati Madeleine sėdėjo tarp dviejų garbės svečių –nedalyvaujant popiežiui tai buvo kardinolai Luigis de’ Rossis ir Innocenzo Cibò, abu Medicių giminaičiai, raudonas kepures gavę iš Leono X rankų. Alfonsina aiškiai džiaugėsi, kad šventė pavyko sklandžiai; „iš tiesų ši diena praėjo itin maloniai, Dievas padovanojo mums gražų orą... ir daug žmonių stovėjo prie langų, ant stogų, gatvėse ir visur įrengtose tribūnose“.

Penkias dienas nesiliovė pietūs, vakarinės puotos ir šokiai.

Muzikinius pasirodymus ir vaidinimus labai praturtino iš popiežiaus dvaro Romoje atsiųsti aktoriai ir muzikantai.17 Florencijos dailininkai, dailidės ir skulptoriai prieš tai ištisas savaites tapė ir statė scenos dekoracijas, puošė Veneros, Marso ir Minervos pergales vaizduojančius vežimus, kurie paskutinę dieną išsirikiavo procesijoje. Paskutinis važiavo santuokos dievas Himenėjas.18

Kiti mėnesiai praėjo gana ramiai. Rugsėjį Švč. Marijos Naujosios bazilikos aikštėje Lorenzo surengė turnyrą, jame dalyvavo dvi komandos po aštuonis riterius ant žirgų, „su kuriais grožiu bei meistriškumu negalėtų varžytis net garsiausi pasaulio vyrai“, – rašė vario meistras.19 Rudenį Lorenzo ir jo svainis Filippo atvyko į Romą tikėdamiesi įtikinti Leoną X, kad šis, pasinaudodamas savo galia, atšauktų Florencijos respublikos konstituciją ir leistų jam tapti Florencijos kunigaikščiu, tačiau popiežius atsisakė, baimindamasis, kad mieste tai sukeltų maištą prieš Medicius.20 Lapkritį Lorenzo susirgo ir netrukus ėmė karščiuoti, jam skaudėjo sąnarius, jis prarado apetitą – šie simptomai tęsėsi iki pat žiemos.21 1519 m. balandžio 13 d., kai Madeleine Medicių rūmuose pagimdė dukterį, jis dar nė iš tolo nebuvo pasveikęs.

Tikriausiai būta tam tikro nusivylimo, kad vaikelis moteriškos lyties – sūnus būtų tapęs Lorenzo įpėdiniu, galinčiu daug prisidėti išsaugant Medicių padėtį, o moterys pagal įstatymą

negalėjo dalyvauti Florencijos politiniame gyvenime. Po trijų dienų „mergaitė buvo pakrikštyta baptisterijoje ir įprastoje krikštykloje“, pranešė vario meistras Masis, ir pavadinta „Caterina, Maria ir Romola“22. Caterinos vardą veikiausiai parinko Alfonsina, nes tokį turėjo jos motina. Masis dar nurodė šešis krikštatėvius, dauguma jų ėjo religines pareigas, tarp jų ir San Lorenco, Medicių šeimos vietinės parapijos, bažnyčios prioras bei dviejų Florencijos vienuolynų – Muratės benediktinių ir Annalenos dominikonių – abatės, kurioms atstovavo įgaliotiniai. Metraštininkas grėsmingai pridūrė, kad „kunigaikštis Lorenzo, jos tėvas, krikštynose nedalyvavo, nes sirgo“. Kaip paaiškino kunigaikščio sekretorius, „su kiekviena valanda jo būklė blogėja ir tampa pavojingesnė“23.

Deja, po mėnesio mažoji Caterina tapo našlaite, palikta močiutės Alfonsinos globai. Balandžio 28 dieną, praėjus dviem savaitėms po gimdymo, Madeleine mirė nuo pogimdyminės karštinės, o kitą dieną buvo „palaidota auštant San Lorenco mieste be jokių iškilmių, ir tai įvyko todėl, kad kunigaikštis Lorenzo, jos vyras, irgi sunkiai sirgo, tad jam nebuvo pranešta apie žmonos mirtį, idant toji žinia nepaspartintų ir jo mirties“24. Nepraėjus nė savaitei, gegužės 4 dieną, Lorenzo mirė tikriausiai nuo tuberkuliozės. Masis spėjo, kad kunigaikštis buvo nunuodytas, kiti manė, kad labiausiai tikėtina priežastis – sifilis. Vario meistras užrašė, kad florentiečiai jo ne itin gedėjo, „veikiausiai todėl, kad manyta, jog minėtasis kunigaikštis Lorenzo troško tapti Florencijos valdovu“25. Vis dėlto, rašė Masis, praėjus trims dienoms „jis buvo labai didingai palaidotas San Lorenco bažnyčioje“ po keturias valandas trukusių gedulingų apeigų.

Leonui X, optimistiškai paskyrusiam jam užduotį susilaukti vyriškos lyties įpėdinio, užtikrinsiančio dinastijos ateitį,

Lorenzo mirtis tapo katastrofa. Išskyrus popiežių ir jo pusbrolį kardinolą Giulio, kuris pats buvo pavainikis, bet 1513 m. įteisintas, idant gautų raudonąją kepurę, Caterina buvo vienintelė teisėta 1494 m. ištremtos Medicių giminės šakos palikuonė.

Kiti likę vyriškos lyties asmenys buvo nesantuokiniai berniukai: aštuonerių Ippolito, pripažintas Leono jaunesniojo brolio Giuliano sūnus, ir metais jaunesnis Alessandro, kurio kilmę gaubia paslaptis. Apie šį berniuką nėra jokių duomenų iki 1519 m., kai jis buvo pristatytas kaip Lorenzo ir vergės afrikietės sūnus, tačiau, kaip matysime, yra svarių įrodymų, kad šio berniuko tėvas buvo kardinolas Giulio.26

Priešingai nei jos pusbrolis ir „įbrolis“, mažoji Caterina buvo ne tik teisėta, bet ir turtinga paveldėtoja. Jai, kaip vieninteliam tėvo vaikui, buvo suteiktas kunigaikštytės titulas ir ji meiliai vadinta „mažąja kunigaikštyte“ (La Duchessina). 1519 m. gegužę

Pranciškus I išleido įsaką, patvirtinantį jos teisę paveldėti motinos nuosavybę Prancūzijoje.27 Ši buvo gana didelė: Madeleine su seserimi Anne po tėvo mirties 1501 m. paveldėjo šeimos turtą Overnėje. Be to, karalius patvirtino Caterinos teises į Lavorą pietvakarių Prancūzijoje, dovanotą Lorenzo kaip dalį Madeleine kraičio. 1520 m. vasarį mirė Caterinos senelė Alfonsina Orsini, ir, nors didžiąją savo turto dalį paliko svainiui Leonui X, popiežius jos testamentu buvo įpareigotas pasirūpinti Caterina.28 1524 m. mergaitės turtas gerokai padidėjo, mat mirė jos teta Anne, palikdama jai Prancūzijoje kitą pusę tėvonijos. Su tokiais turtais ir giminystės ryšiais ji tapo vertingu lobiu tiek Mediciams, tiek Pranciškui I, taigi ir jie, ir Pranciškus stengėsi

savintis mergaitę. Karaliaus nelaimei, Mediciai visas kortas laikė savo rankose, o Leonas X griežtai atmetė oficialų karaliaus prašymą skirti jį mergaitės globėju.

Norėdamas, kad Medicių valdžia išliktų Florencijoje ir po Lorenzo mirties, Leonas X nusiuntė kardinolą Giulio perimti valdžios vairą, tad 1520 m. kovą, mirus Alfonsinai, kardinolas ėmėsi žygių, kad Caterina teisiškai liktų popiežiaus globotine. Caterina neturėjo nei tėvų, nei senelių, tad pagal Florencijos įstatymus už ją tapo atsakingi Ufficiali de’ Pupilli (už našlaičių globą atsakingi pareigūnai), tačiau Giulio paskelbė, kad esant nepaprastoms aplinkybėms teisėtu globėju taps jos senelio brolis Leonas X.29 Deja, 1521 m. gruodį Leonas mirė ir už našlaitę atsakingi vėl tapo Ufficiali de’ Pupilli.30 Šįkart naujuoju jos globėju buvo įvardytas kardinolas Giulio: viena pirmųjų jo užduočių buvo paskirti įgaliotinį, kuris padėtų susigrąžinti visas 1494 m. konfiskuotas pinigines lėšas ir gėrybes; vėliau jis pasiuntė įgaliotinius į Prancūziją išieškoti Caterinai priklausiusių neišmokėtų pajamų.31

Leono X mirtis sudavė smūgį visam Medicių klanui. Popiežiumi jis buvo išrinktas vos trisdešimt septynerių, tad šeima tikėjosi kelis dešimtmečius mėgautis valdžia, tačiau jis mirė Bažnyčios vadovu neišbuvęs nė devynerių metų. Taigi šeimai neįtikėtinai pasisekė, kai vos po dvejų metų Giulio buvo išrinktas popiežiumi Klemensu VII. Caterinai tai reiškė tam tikrą stabilumą, nes jis ir toliau, iki jos vedybų, liko jos globėju. Dabar jai buvo ketveri, tikriausiai dar per maža prisiminti 1523 m. lapkričio įspūdžius, kai Romos gatvėmis triukšmingai žygiavo puošni jo vainikavimo procesija, arba po dviejų mėnesių vykusias karnavalo linksmybes, kai su abiem pusbroliais, Ippolito ir Alessandro, visi trys aptaisyti tam tyčia pasiūtais aksomo ir

aukso brokato drabužėliais ėjo žiūrėti, kaip miesto centre lenktyniauja žirgai.32

Apie Caterinos gyvenimą tuo metu žinome nedaug, nors galima spėti, kad ją auklėjo taip, kaip ir kitas jos kilmės mergaites: apsuptos moterų, jos augo uždarame vaikų kambaryje žaisdamos ir mokydamosi raidžių, kol, sulaukusios maždaug septynerių, būdavo pradedamos lavinti formaliai. Net tiksliai nežinome, kur ji gyveno. Tikrai Romoje, čia po tėvų mirties ją buvo priglaudusi močiutė Alfonsina, savo testamente neužmiršusi

Caterinos auklės ir užrašiusi jai nemenką 150 dukatų sumą –kvalifikuoti Florencijos statybininkai per metus uždirbdavo tik 34 florinus.33 Yra duomenų, kad po Alfonsinos mirties ją augino teta ir dėdė – Clarice de’ Medici ir Filippo Strozzis, kuris buvo Klemenso VII, kaip ir Leono X, bankininkas. Išrinkus popiežiumi Klemensą, netrukus Strozzis persikėlė į dell’Aquilos rūmus* – renesanso perlą su elegantišku Raphaelio suprojektuotu stiuku dekoruotu all’antica fasadu. Rūmai stovėjo netoli Vatikano, ir Strozzis galėjo lengvai patekti į privačius popiežiaus apartamentus. 1526 m. per gyventojų surašymą nustatyta, kas Strozzis rūmuose gyveno su žmona ir vaikais (jų turėjo dešimt) bei negausiu tarnų būriu, iš viso dvidešimt penkiais žmonėmis.34 Taip pat yra duomenų, kad Caterinos Medici pusbroliai Ippolito ir Alessandro priklausė dell’Aquilos rūmų šeimynai, arba žinoma bent tai, kad 1524 m. pradžioje, kai ją aplankė dėdė Olbanio kunigaikštis, ji gyveno su jais kažkur Romoje.35

* Dell’Aquilos rūmai, pastatyti kurijos pareigūnui Giovanbattistai Branconio dell’Aquilai, XVII a. buvo nugriauti, kad užleistų vietą Berninio kolonadai, juosiančiai aikštę priešais Šv. Petro baziliką.

MARY HOLLINGSWORTH (Meri Holingsvet) –britų istorikė, tyrinėjanti Italijos Renesanso laikotarpį. Ji yra kelių istorinių monografijų autorė, besigilinanti į įvairias temas – nuo meno iki kasdienio gyvenimo. „Kotryna Mediči. Renesanso epochos karalienė“ – išsami biografija, kurioje autorė, remdamasi archyviniais šaltiniais, atkuria galingiausios XVI a. Europos moters gyvenimą ir ją supančią aplinką, nenutylėdama jokių ydų ar trūkumų.

Istorija retai būna gailestinga valdingoms moterims, bet nedaugelio jų reputaciją griovė taip nuožmiai kaip Kotrynos Mediči. Kas iš tikrųjų buvo ši moteris, aršiausių religinių ir politinių konfliktų amžiuje atsidūrusi didžiausių Europos valstybių politikos centre? Florencijos valdovo Lorenzo de’Medici duktė, 14 metų popiežiaus ištekinta už Prancūzijos sosto paveldėtojo, tapo karaliene konsorte, o vėliau trijų Prancūzijos karalių motina. Pagiežingų piktavalių pastangomis ji garsėjo kaip intrigantė, kuri politiniais tikslais rūmų damas naudoja kaip masalą dvariškiams suvedžioti, priešams sunaikinti neniekina raganysčių bei nuodų, o karališką iždą be skrupulų švaisto prabangai. Bet labiausiai jos vardą suteršė Baltramiejaus naktis.

Mary Hollingsworth griauna šiuos įsigalėjusius mitus ir atskleidžia jų gožiamą tiesą. Iš diplomatų susirašinėjimų, pačios Kotrynos laiškų ryškėja išmintinga, ryžtinga ir itin diplomatiška moteris. Ji stengėsi išsaugoti šeimą ir išlaikyti palikuonis valdžioje. Puikiai išmanė literatūrą, mokslą ir globodama menus pasauliui paliko neįkainojamų šedevrų. Rengė įspūdingas šventes ir pramogas, iš kurių vėliau mokėsi Versalis. Ir nenuilsdama iki gyvenimo pabaigos stengėsi gydyti gilias religinio susiskaldymo žaizdas.

Ši knyga – įtraukiantis pasakojimas ir įtikinantis argumentas, neigiantis menkinančią Renesanso epochos karalienės istoriją.

„Tai skanėstas tiems, kuriems patinka gerai papasakotos istorijos.“ – The Washington Post

KOTRYNA MEDIČI. Renesanso epochos karalienė

Mary Hollingsworth Kotryna Medici Renesanso epochos

Ma ry

Ho lli ng sw or th

ko tr yn a me di ci

Didžioji kelionė 1564–1566

PROLOGAS

Gyvačių karalienė