Donna A shcroft
Žiemos svajos Škot ijos aukšt u mose
Iš anglų kalbos vertė
Renata Mailaitė
VILNIUS, 2025
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-444-605-4
Versta iš: Donna Ashcroft, Winter Wishes in the Scottish Highlands, London: Bookouture, 2024.
Copyright © Donna Ashcroft, 2024
First published in the English language in 2024 by Storyfire Ltd, trading as Bookouture.
© Renata Mailaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
© Debbie Clement, dizainas, 2025
© Leidykla „Sofoklis“, 2025
Skiriu savo komandai – blogiukėms vidutinio amžiaus Elven Assassin žaidėjoms. Be šių moterų nebūčiau išleidusi nė vienos knygos.
SD
Aivė
Aivė Hart gėrėjosi Hotorno pilį supančiais snieguotais Škotijos kalnais, baigdama trumpą pasivaikščiojimą iki darbo. Ji pažvelgė aukštyn į didingą seną pastatą su smailais bokšteliais ir balto akmens fasadu, tada ėmė gėrėtis sunkiomis ąžuolinėmis grotomis, kurias lyg užuolaidos dengė sodriai žali bugieniai, sodininkų pakabinti iš vakaro.
Aivė stumtelėjo duris ir įžengė į stulbinantį koridorių.
Darkart sustojo pasigrožėti aukštomis lubomis ir ištaigingais kėniais, išrikiuotais palei sienas ir gausiai papuoštais skoningais žaisliukais, derančiais prie raudono, mėlyno ir aukso spalvos Balentainų herbo. Tada išgirdo savo vadovę – Mirjam Balentain – kažką rėkiant iš kabineto ir stengėsi išlikti rami.
„Tiesiog eilinė diena darbe“, – guodėsi Aivė, į plaučius traukdama svaiginantį mentolio kvapą, sklindantį nuo Kalėdų eglučių. Tada kilstelėjo smak rą ir nužingsniavo koridoriumi, ritmingai kaukšėdama grindų plytelėmis savo žvilgančiais raudonais aulinukais.
Mažas kambarėlis, kuriame Aivė dirbo, buvo visai šalia Mirjam kabineto. Aivė įėjo į tuščią patalpą, nusivilkusi pakabino naują žalią paltą ir padėjo rankinę ant grindų. O
tada krūptelėjo, nes staiga atsilapojo Mirjam durys ir iš kabineto išrūko Saimonas Balentainas – Mirjam anūkas.
– Jei dabar išeisi, niekada netapsi Hotorno pilies lordu! –įniršusiu balsu riktelėjo pavymui Mirjam.
– Man nerūpi. Turėsi susirasti naują marionetę. Aš nebegaliu – niekada ir nebuvau vienintelis, tinkamas šiam darbui. Šiandien išeinu ir nebegrįšiu! – riaumojo Saimonas, pralėkdamas pro Aivę. Jis atrodė gana nelaimingas.
Aivė pasisuko, ketindama jį pasivyti.
– Aive, ateik čia! – suriko pro praviras duris Mirjam, ir Aivė vos nepaslydo ant ąžuolinio parketo, skubėdama paklusti. Jau penkis mėnesius ji pavadavo motinystės atostogų išėjusią Mirjam asmeninę asistentę ir žinojo, kad bosę erzina, kai reikia luktelti.
„Ramiai, ji seniausia mamos draugė iš universiteto, turi jai padaryti įspūdį. Kartok mamos mantrą: gražiausi vaizdai atsiveria po sunkiausio kopimo“, – priminė sau Aivė, stabtelėjusi pauostyti žydinčią sanpauliją ant savo stalo, ir pajuto, kaip spazmas skrandyje slopsta.
Aivė pasiėmė užrašinę ir rašik lį, tada nuskubėjo į Mirjam kabinetą. Jis buvo įspūdingas. Trys sienos nuo grindų iki pat lubų apstatytos knygų lentynomis, visos prikimštos antikvarinių oda įrištų dienoraščių ir romanų, nuo kurių, Aivės spėjimu, daugybę metų niekas net dulkių nenuvalė. Grindis dengė prabangus raudonos vilnos kilimas, kuriuo Aivė nužingsniavo tiesiai prie impozantiško dvimetrinio stalo, už kurio sėdėjo jos šiuo metu kiek susikūprinusi vadovė.
– Sėsk! – grubia škotiška maniera paliepė Mirjam, linktelėdama į žemą medinę kėdę, kuri, kaip Aivė jau žinojo, buvo skirta nekviestiems svečiams, anūkui ir darbuotojams. Be abejo, taip ji siekė juos priversti įsitempti.
Aivė atsargiai įsitaisė ant kėdės, bandydama atrodyti profesiona liai, nors jos keliai buvo gerais dešimčia centimet rų aukščiau nei šlaunys. Ji pasimuistė, patogiau įsitaisydama, tada grakščiai pasiruošė rašik lį pastaboms žymėtis.
– Saimonui viskas gerai? – tyliai paklausė. – Norite, kad nueičiau įsitikinti?
Mirjam akimirką tyrinėjo Aivę kritiškomis mėlynomis akimis. Ji vilkėjo įprastą nepriekaištingą derinį: pilką vilnos kostiumėlį, krak moly tus baltus marškinius ir segėjo perlus.
– Mano anūkas priėmė apgailėtiną sprendimą ir čia tu niekuo nepadėsi, – užsiplieskė. – Visgi turiu planą, kaip viską ištaisyti, ir man reikia, kad padarytum kai ką svarbaus. – Mirjam suspaudė lūpas.
– Ką reikia padaryti? – Aivė ištiesė pečius ir užtik rintai pažvelgė Mirjam į akis.
– Reikia, kad surastum mano jauniausią anūką ir atvežtum į Hotorno pilį. Jei Saimonas tvirtai apsisprendęs… –Mirjam atsainiai ore pamojavo ranka, ieškodama tinkamo žodžio, – apleisti savo vaidmenį, tuomet man reikia kito įpėdinio, kuris perimtų jo pa reigas. Žinoma, nebent Saimonas persigalvotų. – Ji šnirpštelėjo, o šaltos akys rodė, kad įtemptai mąsto. – O iki tol svarbiausia rasti alternatyvą, – ištarė atsargiai.
– Maniau, kad Saimonas vienturtis! – išsprūdo Aivei ir ji akimirksniu pasigailėjo pakomentavusi, nes bosės veidas ėmė niauktis. Mergina žinojo, kad ši brandaus amžiaus moteris nemėgo atvirauti, todėl dažniausiai visus klausimus Aivė pasilikdavo sau.
– Turiu du anūkus, bet su Rosu mes… atitolę jau daug metų, – susierzinusi atsakė Mirjam. Aivė norėjo paklausti, kodėl jie atitolo, bet nebuvo tik ra, kaip vadovė reaguotų.
– O jis grįš, jei paprašysiu? – paklausė.
Mirjam ėmė žaisti su perlų vėriniu ant kak lo.
– Rosas suvokia, kas yra pa reiga, – sumurmėjo, nors Aivei pavyko užčiuopti jos intonacijoje kažką neįprasto. – Jo čia kurį laiką nebuvo, bet jis auk lėtas taip, kad vertintų galimybę vieną dieną užimti šią vietą. Na, neabejoju, kad jis sutiks tinkamai spustelėjus. – Bosė įsistebei lijo į Aivę, laukdama pritarimo. Mirjam lūpų kampučiai pakilo, kai ši linktelėjo.
– Kaip man jį rasti? – neužtikrintai paklausė Aivė. Kai ėmėsi Mirjam asmeninės asistentės darbo, tokių užduočių nesitikėjo.
– Mano anūkas yra vienoje iš tų nuotraukų. Pasiimk, kad atpažintum jį. – Mirjam mostelėjo ranka į daugybę įrėmintų nuotraukų ant ilgos lentynos po langu.
– Ne tą, – riktelėjo Aivei renkantis iš nuotraukų, kurių daugumoje buvo Saimonas, jo mirę tėvai, tolimesni giminaičiai ir pati Mirjam, kol galiausiai Aivė sustojo prie neįmantraus medinio rėmelio pačiame gale. Nuotraukoje aukštas barzdotas vyras stovėjo prie didžiulio žydinčio gėlyno greta Hotorno pilies tarnų įėjimo. Jis laikė kastuvą, o jo skruostai buvo žemėti.
– Čia jis. Kelerių metų senumo nuotrauka, tad gal dabar atrodo nevisiškai taip pat, – ištarė Mirjam, laukdama, kol Aivė tyrinėjo vyro veidą.
Jis buvo šiek tiek panašus į Saimoną, bet bruožai labiau grubūs nei rafinuoti, o dėl tamsių ūsų ir barzdelės atrodė patrauk lus ir kiek šelmiškas. Žandikaulis kampuotas, lūpos putlios, o rudas akis jautresnę akimirką Aivė apibūdintų kaip liūdnas. Rudi plaukai – susitaršę, Aivė spėjo, dėl to, kad ką tik dirbo lauke. Rusvai žalsvos darbinės kelnės ir juodi marškinėliai slėpė figūrą, bet Aivei pakako
to, ką rūbai atskleidė, – ji galėjo įtarti, kad kūnas po jais yra raumeningas. Sugėlė nelauktas potraukis, ir ji delnu uždengė nuotrauką, tada sėsdamasi pasidėjo užverstą rėmelį ant kelių.
– Kas jam nutiko? – kimiai paklausė Aivė.
– Nieko, – atšovė Mirjam, o tada giliai atsiduso. – Nors visgi tik riausiai tau reikės šiek tiek istorijos. – Atrodė, kad jai nuobodu. – Kai mano sūnus su žmona buriuodami žuvo prieš beveik šešiolika metų, Saimonas tapo pirmuoju eilėje paveldėti Hotorno pilį, žemę ir lordo titulą, kai jam sukaks trisdešimt – už mėnesio nuo dabar. Ruošiau jį priimti šias atsakingas pa reigas nuo tada, kai buvo keturiolikos. –Mirjam balsas buvo bejausmis.
– O Rosas? – suintriguota paklausė Aivė.
– Rosas dvejais metais jaunesnis už brolį, tad galėjo rinktis įprastesnį gyvenimo būdą. – Mirjam balsas ėmė trūkinėti. – Kadangi Saimonas… – ji sudvejojo, – turi ketinimų atsisakyti titulo, deja, Rosas tokios prabangos nebeturi. Jis privalo grįžti ir imti vadžias į savo rankas. – Jos ledo mėlynumo žvilgsnis buvo rimtas.
– Gerai, – sutiko Aivė svarstydama, ar leng vai pavyks tuo įtikinti Rosą.
– Reikia daug ko išmokti, todėl jis pilyje turi atsirasti vėliausiai iki Kūčių – laiko sočiai. – Mirjam kilstelėjo smak rą, jos išraiška buvo užtik rinta.
Aivė iš patirties žinojo, kad nėra prasmės diskutuoti su bose, kai ši tokios nuotaikos: visi turėjo automatiškai pritarti.
– Kadangi rytoj gruodžio antra diena, jam lieka visos dvidešimt dvi dienos susiruošti. Planuoju, kad jis dalyvaus vakarėlyje, kurį organizuoji. Labai svarbu, kad visi sužinotų apie Saimono pasitraukimą ir kad jau turiu jam pamainą. – Mirjam pažvelgė į duris, jos akys sužibėjo.
Aivė linktelėjo. Kūčių vakarienės pilyje planai jau buvo sudėlioti, o kelis paskutinius mėnesius šis renginys reikalavo kiek vienos jos darbo dienos sekundės.
– Tai bus tobula proga iš naujo pristatyti mano jauniausią anūką visuomenei ir paskelbti, kad tai jis yra naujasis šeimos titulų ir turtų paveldėtojas. – Pirmąkart nuo tada, kai Aivė prisėdo, Mirjam atrodė patenkinta.
– Turite Roso numerį, kad galėčiau įspėti atvažiuojanti? – paklausė Aivė, perkeldama rašik lį ant užrašinės, balansuojamos virš rėmelio.
– Rosas telefonais netiki, – burbtelėjo Mirjam. – Jis netiki ir laiškais ar elektroniniu paštu, nes neatsakė į nė vieną kreipimąsi, kuriuos siuntė mano trys paskutinės asistentės, – suirzusi trūktelėjo smakrą. – Iki šiandien visai džiaugiausi galėdama leisti jam gyventi, kaip nori.
– Supratau, – linktelėjo Aivė. Ši šeima rimtai susikirtusi. Bet dėl ko? Ir ar ji galėtų padėti tai išspręsti? Belieka viltis, kad viską išgirs iš jo paties. Vėl apvertė nuotrauką ir ėmė tyrinėti dailų Roso veidą. – Tai kaip man su juo susisiekti?
– Turėsi kalbėtis akis į akį, – paaiškino bosė. – Taip galėsi jam pranešti, kas nutiko su Saimonu, ir pasakyti, ko konkrečiai man iš jo reikia.
– Gerai, – sumurmėjo Aivė ir pajuto skrandyje diegliuką. Akivaizdu, kad Rosas pilyje nesilankė metų metus ir ignoravo visas progas atkurti ryšį, visiškai atsiribodamas nuo šeimos. Nors nepanašu, kad ir šeima būtų dėjusi daug pastangų. Tai pirmas kartas per penkis darbo čia mėnesius, kai ji išgirdo apie jaunesnį anūką. Ar Rosas norės grįžti, kaip jo senelė tikisi? Bet vėlgi – ar jis turi pasirinkimą?
– Viskas skamba gana paprastai, – lėtai ištarė Aivė, ignoruodama dieglį, kuris staiga vėl ėmė kirbėti.
– Būtent tai ir norėjau išgirsti, – šypsodamasi atsakė Mirjam.
– Kur dabar gyvena Rosas? – paklausė Aivė vis dar stebeilydama į nuotrauką ir jausdama keistą trauką, kai žvelgė į jo vienišą veidą.
– Man regis, dirba Kalėdų kurorte kažkokiu prižiūrėtoju ir turų gidu, – atsainiai atsakė Mirjam. – Kurortas yra už kokio pusantro ki lometro nuo Kalėdų kaimelio. Tikslią vietą rasi „Google“ žemėlapiuose. Nuo čia – mažiau nei pusvalandis kelio automobiliu. – Mirjam rašik liu pabildeno į stalą. – Kelionė ilgai netruks, tad siūlau važiuoti jau rytoj. Aivė supratingai linktelėjo.
– Jei iš pat ryto išjudėsiu, turėčiau būti grįžusi vėlyvą popietę. Mirjam vėl ėmė žaisti savo perlais.
– Gali būti, kad Rosą teks kiek įkalbėti. – Ji krenkštelėjo. – Mano jauniausias anūkas kartais būna… užsispyręs. – Mirjam gūžtelėjo kaulėtais pečiais. – Esu tik ra, kai susitiksit, tau pavyks suprasti, ką būtent jam reikia išgirsti. Bet tik riausiai susikrauk kelioninį krepšį, jei jam reikėtų daugiau laiko teisingam sprendimui priimti. O kai priims, labai lauksiu tavęs čia su geromis žiniomis. Ir, Aive… –plėšrūniška šypsena nusišypsojo Mirjam, – jei įveiksi šią užduotį, pasirūpinsiu, kad gautum vietą Finansų mak lerių praktikantų programoje, prie kurios prisijungusią tavo mama labai nori tave matyti, kai gale mėnesio baigsis tavo darbo sutartis. Turbūt žinai, kad į ją beveik neįmanoma patekti neturint reikiamų pažinčių. Aivė sustingo, nors jos pulsas šoktelėjo. Ji būtent to ir laukė. Vieta geidžiamoje įvadinėje programoje vienoje svarbiausių Londono finansų biržų, kuri galėtų tapti tramplinu į itin pelningą karjerą. Spindinti Mirjam Balentain
rekomendacija, pasiekusi tinkamo žmogaus ausis, taptų burtažodžiu, aktyvuojančiu jos naująjį pašaukimą. Jau pats laikas mamai liautis nerimavus dėl jos ateities, ir Aivė žinojo, kad jos pa reiga – pagaliau atskleisti savo potencia lą.
– Viso gero, Aive. – Mirjam spragtelėjo pirštais ir linktelėjo durų link, o tada vėl susikoncent ravo į savo kompiuterį.
Aivė lėtai pakilo nuo kėdės, gniauždama prie savęs nuotraukos rėmelį ir svarstydama, kas konkrečiai privertė Rosą Balentainą palikti pilį ir šeimą ir ar tik rai įtikinti jį grįžti bus taip paprasta, kaip Mirjam įsivaizduoja?
Aivė žinojo, kad turės padaryti viską, kas įmanoma, kad jį įtikintų. Jos ateitis – ir jos motinos – priklausė nuo to, ar jai pavyks.