ŠEIMININKAS IR JO DVARIŠKIAI by knygos.lt

Turinys

Įvadas | 9

Pirma dalis.

Tapsmas palėpėje | 33

1. Skirtingi poliai. Konfliktas LKP vadovybėje 1926–1927 metais | 40

2. Komuna. Zigmas Angarietis ir jo šalininkai 3–4 dešimtmečiais | 49

3. Sniečkaus darbo Lietuvoje pradžia ir LKP IV konferencija 1927 metais | 67

4. Leitenantai mūšio lauke 1927–1940 metais | 75

Raganų medžioklė LKP vadovybėje 1935–1937 metais | 82

5. Iškilimas, nuopuolis ir prisikėlimas. Pulkininkas Angarietis, kapitonas Sniečkus ir jo kariauna (1936–1940 metai) | 99

Antano Sniečkaus aplinka 4 dešimtmečio pabaigos Lietuvoje | 99 1938–1940 metų laikotarpis: sumišusi ar efektyvi LKP? | 110

Pulkininkas krinta. Angariečio suėmimas, tardymas ir mirtis | 122

6. Užsklanda | 127

Antra dalis. Iš pogrindžio. Lietuvos okupacijos ir aneksijos spektaklis | 133

1. Okupacijos inžinieriai. Istoriografiniai 1940 metų administracijos keitimo proceso aiškinimai | 137

2. Trojos arkliai. Mečislovas Gedvilas ir kiti LKP nariai | 141

3. Iš šešėlių. Sovietų žvalgybos agentūra okupacinėje administracijoje | 158

Trečia dalis. Šeimininkas ir jo dvaras | 167

1. Šachmatų partija su Juozu Maniušiu: bandymas pašalinti Sniečkų 1967 metais | 174

2. Dvaro tapsmas. Artimo rato formavimo ir išlaikymo strategijos | 184

Be triukšmo: strategija patraukti ir pralaukti | 188

Senoji gvardija . Pastangos apsistatyti buvusiais pogrindininkais | 203

Šviežias kraujas. Jaunų kadrų iškėlimo strategija | 212

3. Poilsis ir pramogos dvare. Laisvalaikis Antano Sniečkaus artimame rate | 223

Dvariškiai. Sniečkaus artimas ratas | 241

Iš autoriteto kylantis pasitikėjimas: dvaro nauda | 271

Užkulisiai: šešėlių valdovas | 286

Gimtasis kraštas. Ar Sniečkus buvo nacionalkomunistas? | 299

Žemės ūkio mokslininkų laiško istorija.

Lauko kontrolė ir pasitikėjimo galia | 327

Ketvirta dalis.

Valdovai ir oponentai | 345

1. Šeimininko oponentai, priešininkai ir varžovai | 347

„Ar Jūsų atvykimas nereiškia, kad dabar valdančią rolę vaidins rusų draugai?“ VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkai | 347

Manevrai per audringus vandenis. Sniečkaus santykiai su stalinistais ir liberalais iki 1953 metų | 358

Šeimininkas ir generalgubernatoriai.

Įtampos su LKP CK antraisiais sekretoriais | 368

Vienišas vilkas. Juozas Maniušis ir jo ryšiai | 378

2. Šeimininkas ir valdovai. Antano Sniečkaus santykiai su SSRS lyderiais ir elitu | 385

3. Užsklanda | 406

Išvados | 415

Summary | 426

Santrumpos | 435

Išnašos | 436

Šaltiniai ir literatūra | 478

Iliustracijų šaltiniai | 486

Asmenvardžių rodyklė | 487

1926 m. gruodžio 27-ąją į Kauną atkeliavo dvidešimt trejų metų vaikinas. Vaikštinėdamas Šančiuose ieškojo mažos trobelės, kur tikėjosi rasti priebėgą ir užmegzti ryšį su draugais. Jaunuolis buvo partijos karys, atsiųstas iš Maskvos į Kauną vykdyti slaptos užduoties. XIX a. Rusijos imperijos provincijos miestas Kaunas XX a. pradžioje tapo Lietuvos sostine ir buvo ne tik valstybės nervų sistemos centru, bet ir visos prieš valstybę nukreiptos pogrindinės veiklos šerdimi. Nesunkiai radęs reikiamą namuką vaikinas tikėtos pagalbos sulaukė, bet jį priėmusi šeimininkė buvo gana įtari.1

1973 m. sausio 7-ąją šiltuose savo namuose, šįkart Vilniuje, sėdėjo tas pats, tik jau septyniasdešimtmetį minintis vyras, per tuos metus iš partijos kario išaugęs į leitenantus, o dar vėliau tapęs įtakingu, aplinkinių šeimininku vadinamu Sovietų Lietuvos vadovu. Sučirškė telefonas. Iš Maskvos skambino svarbus asmuo – norėjo pasveikinti šeimininką su jubiliejumi. Išklausęs oficialios panegirikos ir palinkėjimų šeimininkas lyg kuklindamasis, lyg juokais, lyg rimtai paklausė: „Man 70 metų, gal ryšium su amžiumi darysit išvadas dėl tolimesnio darbo?“ (čia ir kitur knygoje citatų kalba, skyryba, stilius netaisyti). Šeimininkui buvo atsakyta: „Jums formuluotė dėl amžiaus nebus taikoma ir toks klausimas nekyla.“2

Per kone pusę amžiaus, skiriančio šiuos pasakojimus, pasikeitė ne tik jų pagrindinio veikėjo Antano Sniečkaus statusas, bet ir visas fonas, darbo ir veikimo logika, aplinkybės bei jį supančių artimų žmonių ratas. Karjerą jis pradėjo kaip nelegalios, pogrindyje veikiančios, iš Sovietų Sąjungos diriguojamos ir remiamos Lietuvos komunistų

Pirma dalis

Tapsmas palėpėje

Ankstų 1926 m. gruodžio 27 d. rytą į lauką netoli Kauno VI forto buvo atgabenti keturi mirtininkai. Čia jiems buvo paskelbtas galutinis teismo nuosprendis. Su kunigu bendrauti jie atsisakė, paskutinis jų noras – „greičiau įvykdyti bausmę“. Nuteistuosius pririšo prie stulpų, jiems užrišo akis. Kauno karo komendantūros Karo policijos mokyklos vyr. leitenantui Zenkevičiui davus ženklą dvidešimt Karo policijos mokyklos karių šovė į pasmerktuosius. 5 val. 15 min. buvo konstatuota visų mirtis.67 Taip išpildytas nuosprendis keturiems Lietuvos komunistų partijos vadovams, vadinamiesiems keturiems komunarams: Karoliui Poželai, Rapolui Čarnui (Rafaelis Čiornyj), Juozui Greifenbergeriui ir Kaziui Giedriui. Pasakojimas pradedamas šiuo įvykiu neatsitiktinai. 1926 m. gruodžio 17-ąją įvykdytas valstybės perversmas, netrukus buvo suimti keli šimtai komunistų, keturiems iš jų skirta mirties bausmė. Tai gerokai susilpnino LKP veikimą Lietuvoje: buvo sutrikdytas konspiracinių ryšių tinklas ir pati organizacija, o po perversmo pamažu sugriežtinta viešosios erdvės kontrolė lėmė, kad sumenko LKP galimybė veikti tiek legaliai, tiek nelegaliai. Siekiant aktyvinti komunistų veikimą ir pakeisti sušaudytus LKP lyderius buvo atsiųsta naujų pogrindininkų. Į areną iškilo nauji partijos kariai.

Tą patį rytą į Kauną atkeliavo 23-ejų metų jaunuolis. Jis iš mieste ant stulpų priklijuotų baltų lapelių sužinojo, kad keturiems LKP nariams buvo įvykdyta mirties bausmė, ir liko sukrėstas. Neturėdamas kito pasirinkimo ėjo į vienintelę jam žinomą ryšio vietą Šančiuose, Talino g. 2. Tarpukario Kaune Šančiai priminė salą: iš vienos pusės rajonas buvo jaukiai apgaubtas Nemuno vingio, o iš kitos nuo likusio miesto juos skyrė geležinkelis. Atskirtis buvo ne tik geografinė, bet ir

Tapsmas

Antanas Sniečkus apie 1921–1926 metus

socialinė, ekonominė, mat čia daugiausia gyveno nepasiturintys darbininkai. Tokio skurdaus darbininkų gyvenamo namelio ir ieškojo tas jaunuolis – Antanas Sniečkus.68 Sniečkus gimė 1903-iaisiais Būblelių kaime, dab. Šakių rajone, pasiturinčių ūkininkų (turėjusių apie 70–80 ha žemės), sovietiniais terminais kalbant – buožių – šeimoje. Tėvas dirbo ne tik ūkyje. Kaip labiau išsilavinęs tarp apylinkės žmonių, ilgai buvo renkamas valsčiaus viršaičiu ir juo išdirbo apie 30 metų.69 Antanas tėviškėje baigė pradžios mokyklą, o 1914 m. (tais metais mirė tėvas) iškeliavo į Vilnių ir įstojo į gimnaziją. Čia jį pasiekė Pirmasis pasaulinis karas, dėl to kartu su mokykla 1915 m. evakavosi į Voronežą. Su karo pabėgėliais išvyko ir Sniečkų šeima.

Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje Sniečkų namuose vyravusi religinga aplinka padarė įtaką Antanui, tačiau mokydamasis gimnazijoje

per mokinių organizacijas (aušrininkai, „Bešaliai“) ir bendramokslių

įtaką jis susipažino su antiklerikalinėmis idėjomis. Jaunuolis ne tik nusisuko nuo religijos, bet ir atvirai protestavo prieš katalikišką gimnazijos tvarką, žinoma, už tai buvo įvairiai baudžiamas.70 Vėliau tai pats apibendrino: „Dar 1915 metais, būdamas moksleiviu, Vilniuje ėjau išpažinties. Bet jau 1916 metais Voroneže galutinai nutraukiau ryšius su klerikalais.“71 Taigi paauglys ne tik keitė pažiūras, bet ir elgėsi radikaliau.

Karo laikotarpis buvo audringas ir politiškai aktyvus: formavosi įvairių idėjinių krypčių judėjimai, plėtėsi ir skirtingų ideologinių nuostatų lietuvių pabėgėlių, atsidūrusių Rusijos gilumoje, politinė veikla. Nesutariant ir ginčijantis su mokyklos vadovybe, ateitininkais, susipažįstant su kairiųjų organizacijų nariais ir galiausiai bolševizmu susiformavo ir Sniečkaus pažiūros. 1917 m. jis jau simpatizavo bolševizmui, anot istoriko Vytauto Tininio, net bandė įstoti į ginkluotų bolševikų būrius, bet jam tebuvo 14 metų, todėl nebuvo priimtas.72 Jaunystė, bendraklasių ir kitų aplinkinių įtaka, vykstantys revoliucingi pokyčiai bei agitacija, o ir atotrūkis nuo šeimos, jos ir tėvo autoriteto nebuvimas formuojantis asmens pasaulėžiūrai turėjo įtakos radikaliems Sniečkaus idėjinio kompaso pokyčiams.

Pasirašius Bresto taikos sutartį 1918 m. kovą Rytų fronte kuriam laikui stojo štilis. Šeima besispyriojantį paauglį privertė grįžti kartu į Lietuvą, tačiau netrukus jis nuo jos, galima sakyti, atsiribojo. Pats daug vėliau sakė: „[...] išėjau iš namų turėdamas tikslą nutraukti ryšius su namiškiais ir nuo to laiko 1919 m. aš jokių materialių ryšių su namais neturėjau ir neturiu. Nuo 1921 m. išvis nebuvau namie.“*

* Tai Sniečkus rašė autobiografijoje. Bolševikų sistemoje autobiografija buvo svarbus dokumentas, buvo reikalaujama joje atvirai aprašyti savo gyvenimą ir ypač įvairias neigiamomis laikytas patirtis. Tai padaryti buvo daug geriau, nei nuslėpti. Tačiau kartu turėjo būti aišku ir tai, kad asmuo pasikeitė, pasitaisė. Todėl deklaracija pabrėžiant būtent materialinių ryšių su pasiturinčia šeima nutraukimą, parašyta autobiografijoje, buvo reikalinga politiškai. Sniečkaus autobiografija, 1940-12-15, LYA, f. 1771, ap. 3, b. 11470, l. 8.

Tapsmas palėpėje

Aušrininkų konferencija 1915 metais. Antanas Sniečkus yra paskutinėje eilėje pirmas iš kairės, Bronius Serbenta ketvirtas iš kairės. Sniečkaus brolis Juozas antroje eilėje pirmas iš kairės (balta palaidine), greta jo (taip pat balta palaidine) Baltrus Matusevičius

1920 m. Sniečkus įstojo į LKP. Partija 1918–1919 m. Sovietų Rusijai įsiveržus į Lietuvą gero vardo čia, švelniai tariant, neturėjo. Sniečkus to nepaisydamas apsigyveno Alytuje ir vykdė partinę veiklą. Už tai 1921 m. pradžioje buvo suimtas. Neilgai kalintas buvo paleistas laukti teismo laisvėje73 (esama žinių, kad laidavo brolis Viktoras, tuomet dirbęs Valstybės kontrolėje ir studijavęs74; Lietuvos tarnybos formulavo taip: „buvo paimtas tėvais ant paranku“75), bet vos ištrūkęs Sniečkus paklausė partiečių patarimo ir pasitraukė į Sovietų Rusiją76. Ten 18-metis jaunuolis, apsigyvenęs svetima Ivano Bogomolovo pavarde, pateko į vieno iš LKP lyderių Zigmo Aleksos-Angariečio akiratį ir tapo LKP Užsienio biuro (LKP UB) darbuotoju.77 Pareigos skamba gana rimtai, tačiau LKP UB buvo sukurtas bolševikus išstūmus iš Lietuvos ir tuomet jį sudarė keturi žmonės su Angariečiu priešaky.78

Svarbesnis čia ne statuso, o asmeninių ryšių klausimas: kaip jaunas eilinis partijos narys taip greitai pateko į vieno Lietuvos komunistų lyderio akiratį ir gavo gana atsakingas pareigas? Angariečiui Sniečkų galėjo rekomenduoti ar su juo supažindinti komunistai Baltrus Matusevičius arba Bronius Serbenta, kurie su Sniečkumi mokėsi Vilniuje, kartu dalyvavo aušrininkų veikloje, o vėliau nuo karo pasitraukė į Voronežą. Labiausiai tikėtina, kad supažindino Serbenta. Jis traukdamasis iš priešų apsupto laikino komunistų politinio darinio Litbelo sostinės Vilniaus dar spėjo išgabenti ir nuvežti į Smolenską LKP archyvą. Šiame mieste Serbenta dirbo LKP UB spaustuvėje, leido komunistinę spaudą.79 Smolenske kurį laiką dirbo ir Zigmas Angarietis, o nuo 1921 m. ten apsistojo ir Sniečkus.

Smolenske Sniečkus gyveno, mokėsi ir dirbo maždaug iki 1925 m. vidurio. Paskui išvyko į Maskvą, pradėjo mokytis Maskvos Plechanovo institute80 ir kartu dirbo Angariečio vadovaujamoje LKP atstovybėje prie Kominterno. Čia Angarietis it koks skulptorius galėjo kalti jauno, nepatyrusio partinio veikėjo idėjas, pažiūras, net formuoti asmeninę bičiulystę ir lojalumą, o galiausiai jau paruoštą kaip partinį agentą iškart po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir komunistų areštų siųsti iš Maskvos į Kauną.*

Šančiuose Sniečkus atėjo vieninteliu turėtu adresu į Šumauskų namus tikėdamasis per juos užmegzti ryšius su Kauno komunistais. Vis dėlto tai padaryti nebuvo lengva, nes staiga prisistatęs – per patį areštų įkarštį! – nepažįstamas žmogus pirmiausia kėlė nepasitikėjimą.81

Tokia situacija ne tik rodo, kad Sniečkus atkako skubotai, nebuvo pasirūpinta kaip nors ryšininkų ar talkininkų perspėti ir nespėta tam pasiruošti, bet ir tai, kad komunistų pogrindininkų laivas Lietuvoje likęs be vairininko (-ų) dreifavo: ryšiai buvo suardyti, organizacija sutrikdyta, gal net paralyžiuota. Visgi naudojantis pavienėmis tinklo

* Vytautas Tininis teigė, kad kartu su Sniečkumi buvo atsiųsti ir Povilas Jankauskas bei Elijas Bilevičius, vis dėlto jie atvyko gerokai anksčiau, dar iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo.

Tapsmas

gijomis buvo galima bandyti atkurti platesnius ryšius, paleisti laivo variklį ir kam nors vėl stoti prie vairo. Užmegzti ryšiai ir pasitikėjimas buvo svarbūs. Tądien Sniečkus Šumauskų namuose nesutiko privalomą tarnybą Lietuvos kariuomenėje atliekančio Motiejaus Šumausko, bet jo šeima Sniečkui padėjo ir tą kartą, ir ne sykį vėliau. O ilgainiui tarp Šumausko ir Sniečkaus užsimezgusi asmeninė bei politinė draugystė truko ne vieną dešimtmetį. 1.

Skirtingi poliai.

Konfliktas LKP vadovybėje 1926–1927 metais

Siekiant suvokti aplinkybes, kai Sniečkus atvyko į Lietuvą ir kodėl

šis laikotarpis svarbus analizuojant komunistų veiklos bei tarpusavio santykių temą, reikia aptarti kontekstą.

Tuometė LKP organizacinė situacija buvo komplikuota. LKP nebuvo savarankiška organizacija – ji priklausė Komunistiniam internacionalui (Kominternui), iš SSRS koordinavusiam įvairių kraštų komunistų partijų veiklą. Net oficialus partijos pavadinimas, įrašytas jos statute, buvo Lietuvos komunistų partija (Kominterno sekcija).82

Apskritai LKP veiklai Lietuvoje aplinkybės nebuvo palankios. Po nepavykusio bandymo bolševizuoti Lietuvą partija buvo uždrausta, jos veikla stabdoma, o nariai suimami. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis pogrindyje veikdami komunistai šį bei tą nuveikė: mėgino fabrikuose inicijuoti streikus arba į juos įsikišti, rengti minėjimus, demonstracijas, spausdino ir platino komunistinę spaudą, tačiau tai nebuvo reikšminga veikla. 1920 m. bandyta sukurstyti Kauno įgulos karių maištą, tačiau tam buvo užkirstas kelias. LKP naudojosi ir atsirandančiomis galimybėmis legaliai veikti (užsimaskavus), netgi dalyvavo rinkimuose į savivaldą. 1921 m. keli LKP nariai, apsimetę esą

Tuometis LKP veiklos ir koordinavimo centras buvo Sovietų Rusija (nuo 1922 m. pab. pavadinta Sovietų Sąjunga). Po nepavykusio bandymo bolševizuoti Lietuvą ten atsidūrė LKP lyderiai Vincas Mickevičius-Kapsukas ir Angarietis. Jie pradėjo dirbti Kominterno struktūrose ir kartu tvarkė LKP reikalus. Kurį laiką LKP struktūra kito ir šiek tiek nusistovėjo tik 1923 metais. Spręsti pagrindinių klausimų buvo šaukiami suvažiavimai arba konferencijos. Jie iš pradžių vyko Lietuvoje, vėliau kėlėsi į Karaliaučių, galiausiai – į Maskvą. Suvažiavimuose buvo nusprendžiama dėl Centro komiteto sudėties. CK periodiškai rinkdavosi į plenumus (plenarinius posėdžius) ir sprendė svarbiausius einamuosius klausimus. Plenumai dažniausiai vykdavo 4–6 kartus per metus, todėl vadovauti tarp jų turėjo būti patikėta mažesnės sudėties, operatyviai veikiančiai aukščiausiai institucijai, sudarytai iš svarbiausių CK narių. Kurį laiką toks buvo LKP Centro biuras, šalia jo veikė Užsienio biuras, o 1923 m. Maskvoje sudarytas LKP CK Politbiuras tapo svarbiausia instancija. Tuomet į jį įtraukė tik Maskvoje buvusius veikėjus: Kapsuką, Angarietį ir Kominterno Tapsmas

iš darbininkų kuopų, buvo išrinkti į Pirmąjį Seimą, tačiau netrukus juos suėmė. Vėliau bandyta dalyvauti ir kituose Seimo rinkimuose. 1926 m. rinkimuose į Trečiąjį Seimą LKP CK kvietė balsuoti už remiamų kandidatų sąrašus. LKP veiklą šiuose rinkimuose analizavęs istorikas Algimantas Kasparavičius teigė, kad valdančiųjų krikščionių demokratų pralaimėjimą, „be kitų priežasčių, nemaža dalimi nulėmė ir itin suaktyvėjusi, arši, netgi provokacinė Kominterno, tiksliau, jo padalinio – LKP, – veikla prieš šią politinę jėgą“.83 Nėra aišku, ką reiškia pasakymas „nemaža dalimi nulėmė“, tik žinoma, kad LKP tuomet buvo gana aktyvi ir jos veikla buvo neblogai finansuojama. Kasparavičius nustatė, kad Angarietis iš Maskvos į Kauną atsiuntė nemažas pinigų sumas: sausį – 603 JAV dolerius, vasarį – 300 JAV dolerių ir 103 svarus sterlingų, kovą – 500 JAV dolerių, balandį – 1460 JAV dolerių ir t. t.84 Tiesa, rinkimų metas nebuvo išskirtinis. Nemenkos sumos partijos veiklai užtikrinti plaukė ir vėliau.

atstovą Vilhelmą Knoriną.85 Komunistinei veiklai Lietuvoje buvo faktiškai diriguojama per nuotolį, iš Maskvos, vadovaujantis Kominterno nutarimais86, bet paliekant ir tam tikros laisvės operacinei veiklai. Kasdienei kompartijos veiklai Lietuvoje koordinuoti buvo

įsteigtas LKP Organizacinis biuras. Jį sudarė tik Lietuvoje esantys kompartijos veikėjai. Vėliau Organizacinio biuro funkcijas perėmė LKP CK sekretoriatas. Tokia LKP vadovavimo struktūra (suvažiavimai, konferencijos – CK – Politbiuras – Sekretoriatas) išliko iki pat 1938 m., kai suėmus Angarietį (Kapsukas jau buvo miręs) Politbiuras faktiškai nebeveikė.

Nepaisant formalių institucijų ir struktūros, LKP aiškiai dominavo du veikėjai – Kapsukas ir Angarietis. Tik juodu tarpusavyje nesutarė.

Prieš aptariant jų konfliktų priežastis derėtų pirma atidžiau pažvelgti

į abiejų biografijas, nes jose galima aptikti keletą reikšmingų detalių.

Vincas Mickevičius (slap. Kapsukas) gimė 1880 m. valstiečių šeimoje Būdviečių kaime, tuometėje Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau Seinų dvasinėje seminarijoje, o 1900 m. įstojo į septintą Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijos klasę. Mokslo vietas keitė, nes vis pakliūdavo į nemalonumus už tuomet draudžiamos lietuviškos literatūros ar spaudos skaitymą ir įsitraukimą į slaptas lietuvių organizacijas. Galiausiai dėl to teko palikti gimtinę. 1902–1904 m. Kapsukas gyveno Šveicarijoje, kaip laisvas klausytojas mokėsi Berno universitete. Vėliau Kapsukas tapo vienu aršiausių lietuvių bolševikų, aktyviai dalyvavo bandant 1918–1919 m. bolševizuoti Lietuvą, vadovavo „laikinai revoliucinei vyriausybei“. Tiesa, jo kelias link bolševizmo kilo pamažu. Kurį laiką Kapsukas žavėjosi varpininkų judėjimu, ypač Vincu Kudirka (manoma, net slapyvardį susigalvojo mėgdžiodamas Kudirkos slapyvardį Kapsas), priklausė Lietuvos demokratų sąjungai. Tačiau pažiūros radikalėjo, dėmesys krypo nebe į tautinius, o į socialinius reikalus. Dar 1901 m. brošiūroje pasakojo apie lietuvių padėtį Rusijos gimnazijose,87 o vėliau, kai 1903 m. įstojo į Lietuvos socialdemokratų

LKP delegatų grupė Kominterno V kongrese. Pirmoje eilėje iš kairės: Bronius Leonas-Pušinis, Zigmas Aleksa-Angarietis, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Karolis Požela. Antroje eilėje iš kairės: Juozas Greifenbergeris, Martynas Jonelaitis, Vilhelmas Knorinas, Antanas Stasiūnas. 1924 metai partiją, publicistikoje pradėjo rašyti apie socializmą ir darbininkijos reikalus88. Visgi kurį laiką dar palaikė ryšius su varpininkais, pavyzdžiui, Kapsukas besislapstydamas 1905 m. atėjo pagalbos pas tuometį Vadaktėlių kleboną Juozą Tumą-Vaižgantą ir šis jį paslėpė.89 Net jau tapęs bolševiku Kapsukas dar kiek prisimindavo ankstesnius laikus ir buvusius idėjinius bendraminčius – 1917 m. JAV išleido Jono Biliūno biografiją.90

Po 1905 m. revoliucijos Kapsukas buvo persekiotas, suimtas, kalintas. 1914 m. pasitraukė į Britaniją, vėliau į JAV. Tiek ši patirtis, tiek trumpos kaip laisvojo klausytojo studijos Berno universitete Kapsuką išskyrė iš kitų Lietuvos komunistų: jis buvo gerokai inteligentiškesnis nei absoliuti dauguma vietinių, dažnai menkamokslių komunizmo simpatikų. Dar prieš iškeliaudamas į užsienį 1914 m.

Vincas Mickevičius-Kapsukas 1906 metais

Kapsukas buvo suartėjęs su bolševikais, susirašinėjo su Vladimiru Leninu, pažinojo kelis kitus bolševikų lyderius ir 1917 m. grįžęs į Rusiją prisijungė prie Rusijos socialdemokratų partijos (bolševikų), apsigyveno Petrograde, tapo vienu iš partijos lietuvių sekcijos vadovų, daug keliavo po neramumų apimtą Rusiją, agitavo čia gyvenusius lietuvius. Po 1917-ųjų spalio perversmo, kuriame dalyvavo (daug informacijos dėl konkretaus vaidmens perversme nėra, sovietinių istorikų teigimu, buvo politiniu vadovu – komisaru: esama žinių, kad buvo paskirtas Petrogrado vyriausios iždinės komisaru, t. y. valdė kažkokio lygmens finansus, paties teigimu, vėliau buvo pasiųstas į „artimojo fronto revoliucinį štabą“91), buvo paskirtas sovietų Tautybių reikalų liaudies komisariato (taigi – ministerijos) Lietuvos reikalų komisaru. Tuo tikslu 1918 m. pab. atvyko į Vilnių, buvo įtrauktas į Lietuvos komunistų partijos vadovybę ir prasidėjus bolševikų invazijai vadovavo trumpai egzistavusiai marionetinei „darbininkų ir valstiečių vyriausybei“. Šiai žlugus vėl pasitraukė į Sovietų Rusiją.92

Zigmas Aleksa-Angarietis apie 1920 metus

Zigmas Aleksa (slap. Angarietis) gimė dvejais metais vėliau nei Kapsukas, 1882-aisiais, Obelupiuose, toje pačioje Vilkaviškio apskrityje, taip pat mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Bet gimęs vidutinių valstiečių šeimoje Aleksa pagal socialinę kilmę buvo artimesnis Snieč-kui. Kaip pats rašė autobiografijoje, augo buožių šeimoje, mat tėvai turėjo 50, o vėliau 150 dešimtinių (dešimtinė – 1,0925 ha) žemės. Ilgainiui Aleksa su šeima santykius nutraukė. Mokydamasis mokykloje suartėjo su tuomet draudžiamos lietuviškos spaudos platintojais, gaudavo socialistinės lektūros, o pabaigęs 6 gimnazijos klases išvyko mokytis į Varšuvos veterinarijos institutą ir įsitraukė į nelegalias studentiškas organizacijas. Mokslų nebaigė, nes būdamas trečiame kurse 1904 m. buvo suimtas už dalyvavimą demonstracijoje. 1906 m. grįžo į Lietuvą ir įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, nuo tol dirbo pogrindyje Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose. 1909 m. suimtas ir nuteistas, po kalinimo išsiųstas į tremtį Sibire (kadangi atsidūrė prie Angaros upės, straipsnius pradėjo pasirašinėti Angariečio

Sovietų Rusijoje atsidūrę Kapsukas ir Angarietis buvo LKP CK

Politbiuro nariai ir rūpinosi LKP veikla, taip pat turėjo pareigas Kominterne, įkurtame 1919 metais. Šios organizacijos tikslas buvo vienyti komunistus ir vadovauti, kaip bolševikai tuomet manė, bręstančiai pasaulinei komunistinei revoliucijai per padalinius, kompartijas įvairiuose kraštuose. Kominternas nebuvo visiškai savarankiška organizacija. Ji nuo pat pradžių buvo glaudžiai susijusi su SSRS ir nuo jos priklausoma. Kapsukas nuo 1923 m. dirbo Kominterno Vykdomajame komitete Organizacinio skyriaus vedėjo pavaduotoju94, nuo 1927 m. (kitais duomenimis, nuo 1925 m.95) buvo Kominterno Paribio (pasienio) šalių sekretoriato narys (sekretoriato jurisdikcijai priklausė šalia SSRS sienų esantys kraštai: Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija), nuo 1928 m.96 jam vadovavo (tuomet sekretoriatas pervadintas į Lenkijos ir Baltijos šalių*). Šis padalinys turėjo duoti tiesioginius nurodymus kompartijoms, būti tarpininku tarp Kominterno ir tautinių komunistų partijų. Visgi, Kominterno struktūrą nagrinėjusio Jono Švilpos teigimu, dokumentų, susijusių su sekretoriato veikla, beveik neišlikę, todėl sunku nustatyti, kokią įtaką jis turėjo kompartijų darbui.97 Tas vaidmuo veikiausiai nebuvo dominuojantis, nes Angarietis konflikto metu sugebėjo izoliuoti Kapsuką nuo LKP reikalų.

* Kada pradėtas vartoti pavadinimas, nėra aišku. Tokį sekretoriato pavadinimą galima aptikti jau 1926 m. rašytuose Kapsuko laiškuose, gali būti, kad tai vartotas neformalus, buitinis pavadinimas, kuris vėliau lyg įteisintas. Žr. В.

60, д. 229, л. 76; Г.

, 1926-12-10–17,

ф. 495,

Abiejų pareigos Kominterne nebuvo pačios reikšmingiausios, bet juodu nebuvo ir nieko nelemiantys veikėjai. Galėtume juos įvardyti Kominterno vidurine biurokratijos klase. Kapsukas dar iki bolševikinio 1917 m. perversmo pažinojo kelis bolševikų lyderius, su jais susirašinėjo. Vėliau turėjo bendrauti su sovietų vyriausybės nariais, nes ir pats Kapsukas, būdamas Tautybių reikalų liaudies komisariato darbuotojas, buvo tos vyriausybės dalis. Tačiau ar vėlesniais metais bendravo su kuo iš svarbesnių asmenų ir apskritai su kuo bendravo, atsakyti sunku, nes trūksta šaltinių. Angariečio situacija panaši. Nors šiek tiek bendravo su keliais įtakingesniais Kominterno veikėjais (pavyzdžiui, su Josifu Piatnickiu, kilusiu iš Lietuvos), bet daug šaltinių, liudijančių apie jo ryšius, o kartu ir socialinį kapitalą Kominterne, nėra. Nors Kapsuko pareigos Kominterne formaliai buvo kiek aukštesnės, tačiau, kalbant apie LKP reikalus, jis buvo labiau nuo jų nutolęs slapyvardžiu). Per šią „politinę karjerą“ radikalėjo ir galiausiai suartėjo su bolševikais. Po 1917-ųjų vasario revoliucijos, nuvertusios carą, pasitraukė iš tremties, grįžo į europinę Rusijos dalį ir netrukus tapo Lietuvos reikalų komisaro Kapsuko pavaduotoju dalyvavo ir nepavykusiame Lietuvos bolševizacijos projekte.93

, 1919–1943, c. 111, 113, 154.

Angarietis nuo 1925 m. buvo Kominterno Internacionalinės kontrolės komisijos nariu. Šis padalinys rūpinosi Kominterno ir jam priklausančių partijų narių švarumu, sprendė jų likimo partijoje klausimus, t. y. rengė partinius valymus. Nuo 1927 m. Angarietis tapo minėto Paribio (pasienio) šalių sekretoriato nariu, bet 1928 m. reformavus šį sekretoriatą liko jame tik dalyvio teisėmis (greičiausiai be balsavimo teisės, rusiškai rašyta с привлечением).98 Analizuojant Lietuvos reikalus svarbiau tai, kad nuo 1921 m. (kitais duomenimis, nuo 1923 m.99) Angarietis tapo LKP atstovu prie Kominterno Vykdomojo komiteto100. Jis buvo arčiausiai kasdienių Lietuvos ir LKP reikalų esantis žmogus Kominterno struktūroje, faktiškai valdė informaciją, patenkančią iš Lietuvos ir į Lietuvą (ryšys buvo vykdomas per Kominterno kurjerius ir specialų Tarptautinio ryšio skyrių, faktiškai buvusį Kominterno žvalgybos padaliniu), o per tai galėjo duoti nurodymus, paskyrimus, patarimus, paprasčiau tariant – buvo pulkininkas, vadovavo kasdienei LKP veiklai, galėjo turėti įtakos tam, kas siunčiamas į Lietuvą, o patikimų leitenantų Lietuvoje sutelkimas dar padidino jo įtaką.

ir sprendimo galią turėjo tik per LKP CK Politbiurą, kuris 1925–1926 m. nesirinko reguliariai, be to, ir pats Kapsukas ne visuose posėdžiuose dalyvaudavo, nes kurį laiką sirgo, gydėsi, buvo reabilitacijoje, o pasveikęs galiausiai liko izoliuotas.* Tiesa, kaip minėta, kol kas nėra aiški Kapsuko įtaka per Lenkijos ir Pabaltijo šalių sekretoriatą.

Dviejų LKP lyderių konflikto ištakos nebuvo asmeninė neapykanta ar konkurencija susidūrus dviem ambicingiems lyderiams: iš pradžių nesutarta dėl pavienių idėjų ar taktikos, bet pamažu tai peraugo ir į asmeninę konkurenciją – kurio idėjos ir taktika dominuos.101

Pirmas rimtas konfliktas įsiplieskė 1923 metais. Buvo nesutarta, ar nepriklausomos Lietuvos Seimo rinkimus boikotuoti ar juose dalyvauti užsimaskavus kandidatų sąrašu. Nesutarimai paaštrėjo 1926 m. ir gana greitai kivirčai tapo asmenine tarpusavio kova, kurioje buvo (pasi)telkiami ir šalininkai.

Dauguma eilinių partijos narių į Angarietį ir Kapsuką žiūrėjo kaip į lyderius, ideologus, autoritetus. Žinoma, buvo ir aklai sekusiųjų kurį vieną, ypač kai tarpusavio kova aštrėjo ir pasigirsdavo vis nuožmesnių žodžių. Abu veikėjai pradėjo telkti šalininkų, rėmėjų, gal netgi mokinių tinklą. Tai geriau sekėsi daryti Angariečiui: jis naudojosi institucine galia, kaip LKP atstovas Kominterne turėjo svarų žodį dėl to, kas yra siunčiamas į Lietuvą, taip pat kontroliavo iš Lietuvos gaunamos ir į ten pogrindžiui siunčiamos informacijos srautą. Naudodamasis šiais svertais Angarietis 1925–1926 m. faktiškai izoliavo Kapsuką nuo LKP reikalų. Šis liko formaliu LKP Politbiuro nariu, bet neturėdamas beveik jokios operatyvios informacijos nedaug ką galėjo padaryti. Nenorėdamas taikstytis su diskreditacija ir izoliacija Kapsukas 1926 m. pabaigoje kreipėsi į Kominterną, kad padėtų išspręsti ginčą, kilusį tarp jo ir Angariečio, bei krizę partijos

* Iš išlikusių 1925 m. Politbiuro posėdžių protokolų (kurie nėra labai tvarkingi) galima matyti, kad Kapsukas dalyvavo trijuose posėdžiuose iš penkių šešių. Žr. LYA, f. 77, ap. 8, b. 1.

vadovybėje. 1927 m. pradžioje Kominterno Vykdomasis komitetas subūrė specialią „lietuvišką komisiją“, kuri turėjo įvertinti LKP veiklą, nurodyti, kur buvo padarytos klaidos ir kas jas padarė, kartu iškelti ir tolesnio vadovavimo klausimą. (Panašios Kominterno komisijos buvo nuolat buriamos spręsti įvairių ginčų ir konfliktų.) Reziumuojant komisijos sprendimai buvo tokie: atmestas Angariečio pasiūlymas pašalinti Kapsuką iš Kominterno Lenkijos ir Baltijos šalių sekretoriato; įpareigota užtikrinti, kad Kapsukui ir kitiems LKP Politbiuro nariams būtų žinomas Maskvos ir pogrindininkų Lietuvoje susirašinėjimo turinys; nustatyta, kad turi vykti reguliarūs vadovybės posėdžiai; sudarytas rezoliucijos projektas, kurios galutinė redakcija turėjo būti priimta būsimoje LKP konferencijoje (suvažiavime). Iš esmės nutarimai buvo palankesni Kapsukui, o paties Angariečio likimas ir konflikto tąsa priklausė nuo būsimos LKP konferencijos ir, žinoma, Kominterno sprendimų. Komisijos darbe, veikloje, sudėtyje neįžvelgtini kokie nors šališkos simpatijos Kapsukui ženklai. Labiausiai tikėtina, kad komisija išties pamatė gana šiurkštų Angariečio dominavimą ir siekė situaciją pakeisti.102 2.

Komuna.

Zigmas Angarietis ir jo šalininkai 3–4 dešimtmečiais

LKP atstovybės prie Kominterno darbuotojas Jonas Jurevičius apie santykį su Angariečiu yra liudijęs:

„Kiek man žinoma, beveik nebuvo nė vieno atstovybės darbuotojo, kuris su juo [Angariečiu, – čia ir toliau citatose visoje knygoje laužtiniuose skliaustuose pateikiamos autoriaus pastabos] nebūtų buvęs susijęs buitimi. Jo butas [kambarys] buvo bendrabutis ir valgykla

Tapsmas

visiems sekcijos darbuotojams. Į komandiruotę atvykę draugai iš Lietuvos beveik visada apsistodavo pas jį bute ir visada kartu valgė. Tai buvo ilgametė tradicija. [...] Buityje aš su juo buvau glaudžiai susijęs. Aš jam padėdavau šeimininkauti. Pasakysiu atvirai, jis pakankamai gerai, netgi tėviškai, su manimi elgėsi, nes matė, kad aš jam padedu buities reikaluose ir juo rūpinuosi. 1937 m. vasarą jis netgi išreiškė pageidavimą, kad aš ir toliau pas jį gyvenčiau, norėjo netgi lyg ir įsisūnyti. Šiuo klausimu pasitariau su Beržu [Sniečkumi]. Beržas tada man pasakė, kad apie kokį nors oficialų įsisūnijimą nereikia kalbėti, kad taip ir jam, t. y. Beržui, buvo. Beržas man tada pasakė, kad aš jam, Angariečiui, padėčiau, nes jis vienas. Tačiau kažką šiame pokalbyje Beržas nutylėjo, bet ką, konkrečiai nepamenu“.103

Šis ir kiti ne tokie išsamūs pasakojimai nusako keistą atstovybės darbuotojų ir Angariečio santykį: ir bendradarbiai, ir bendrai gyvenantieji, ir besidalijantieji buitimi – savotiška komuna. „Liukso“ viešbutį (Maskvos centre, tuometėje Gorkio gatvėje), kuriame gyveno Angarietis, galima vadinti Kominterno bendrabučiu, nes jame buvo susispietę ir daug kitų Komunistų internacionalo veikėjų, į Maskvą atklydusių iš visų pasaulio kampelių.104 Angariečio kambaryje buvo ir LKP atstovybės patalpos. Kartu su juo gyveno bei buitimi dalijosi ir keli tuomet LKP atstovybėje dirbantys techniniai sekretoriai. Buvęs atstovybės darbuotojas Juozas Mickevičius prisiminė: „Visas LKP atstovybės darbas vyko viename kambaryje „Liukso“ viešbutyje. Čia mes ir gyvenome. Prie lango stovėjo Angariečio senoviškas rašomasis stalas, spintos su bylomis ir knygomis skyrė kambarį į dvi dalis. Už jų stovėjo trys lovos ir du stalai. Kartu su manim LKP atstovybėje tuo metu dirbo Maksimavičius-Apuokas.“105 Atstovybėje dirbęs Romas Šarmaitis kiek vėliau prisiminė panašų vaizdą: „Z. Angarietis užėmė vieną viešbučio kambarį. Čia buvo jo darbo vieta, čia jis ir gyveno, tame pačiame kambaryje tilpo ir atstovybės archyvas, čia stovėjo ir mano darbo stalas bei lova.“106

Angariečio santykis su bendradarbiais buvo gana keistas, nebūdingas institucijoms – ko vertas vien šio viengungio noras įsisūnyti pilnametį Jurevičių (o anksčiau lyg ir panašiai buvo siūlyta Sniečkui). Nėra jokios informacijos, kad Angarietis būtų turėjęs žmoną, draugę, sugyventinę ar vaikų*, o noras įsisūnyti jaunus, bet jau pilnamečius bendradarbius atrodo kiek keistokas. Tai liudija, kad bendras darbas, sumišęs su bendra buitimi, lemdavo, jog megzdavosi labai artimas ryšys. Tiesa, gali būti, kad Angarietis buvo homoseksualus. Aišku, galima manyti, kad Angarietis buvo asketiškas, gyveno spartietiškai, buvo darbomanas, todėl laiko moterims galėjo tiesiog nelikti. Vis dėlto minėtas šaltinis ir pati Angariečio aplinka leidžia daryti prielaidą dėl homoseksualumo. Pirmiausia siūlymas suaugusiems žmonėms, iš pradžių Sniečkui, paskui Jurevičiui, juos įsisūnyti tam metui yra neįprastas. O ir Jurevičiaus žodžiai, kad Sniečkus kažką pokalbyje nutylėjo, rodo situaciją buvus neįprastą ir nepatogią. Angarietis veikiausiai gniaužė savo jausmus, nesiryžo jų atvirai reikšti, nes, manytina, antraip tai būtų galėję atstumti net ir tuos kelis artimus žmones, o atsižvelgiant į SSRS tendencijas – pakenkti jam pačiam, jei ne fiziškai, tai bent politiškai. Vis tik fizinio artumo reikėjo, todėl bandė įsisūnyti savo darbuotojus, juos išlaikyti savo aplinkoje. Tai tik prielaida. Jokių tiesioginių įrodymų nėra.

Poskyrio pradžioje cituotą liudijimą LKP atstovybės darbuotojas Jurevičius rašė po to, kai Angarietis buvo suimtas, lyg deklaruodamas ir charakterizuodamas savo ryšį su juo. Dėl tokių šaltinio atsiradimo aplinkybių gali kilti abejonių jo patikimumu, nes įmanoma, kad rašantysis visaip norėtų atsiriboti nuo suimtojo, bet Jurevičiaus liudijimas yra nuoširdus: jame nėra jokių kaltinimų, demaskavimų, vadinimo „liaudies priešu“ ar panašaus noro įsiteikti NKVD ar nusišalinti nuo Angariečio, – visiškai priešingai elgdavosi daugelis to meto

* Tardomas ir klausiamas apie savo gimines ir draugus žmonos, sugyventinės ar mylimosios bei palikuonių neminėjo. Žr. Angariečio apklausos protokolas, 1939-0825, nuorašas padarytas Šarmaičio 1962 m., LYA, f. 77, ap. 28, b. 253, l. 94–95.

Tapsmas

veikėjų, atsidūrę panašioje į Jurevičiaus situaciją. O kai kurie atskleisti faktai galėjo Jurevičiui net pakenkti, nes parodomas gana artimas tarpusavio ryšys su suimtu ir išdavyste apkaltintu asmeniu. Atrodo, už nuoširdumą teko sumokėti: LKP atstovybės darbuotojai Jurevičius, Šarmaitis ir Mickevičius buvo suimti tiriant Angariečio bylą (knygoje minimus ir cituojamus liudijimus Jurevičius ir Šarmaitis rašė dar iki suėmimo). Visi, kalėję apie metus, buvo paleisti.107

Tačiau gali kilti klausimas: ar buitiniai ir net asmeniniai ryšiai reiškia, jog techniniai sekretoriai daug žinojo apie LKP reikalus, juo labiau kad dalyvaudavo priimant sprendimus? Kitaip tariant, ar dėl to juos savaime reikėtų laikyti Angariečio politiniais šalininkais? Jau vien visų techninių darbuotojų suėmimas nagrinėjant Angariečio bylą rodo, kad ir NKVD nemanė, jog jie yra tik techninių reikalų vykdytojai. Šarmaitis, dirbęs techniniu sekretoriumi, liudijo priešingai: esą jo santykiai su Angariečiu buvę grynai tarnybiniai, jis vykdęs techninius atstovybės darbus. O buities reikalai, jo supratimu, matyt, įėję į šiuos techninius darbus. Šarmaitis kitur yra rašęs: „Nupirkdavau maisto pusryčiams ir vakarienei, eidavau skalbyklon. Gyvenome savotiškoje komunoje, viename kambaryje.“108 Tačiau kartu aiškino, kad apie LKP reikalus Angarietis su jais nekalbėjęs, o į posėdžius su pogrindininkais, atvykusiais iš Lietuvos, buvo kviečiamas retai (tiesa, svarbiuose 1935 m. liepą vykusiuose LKP CK posėdžiuose Šarmaitis dalyvavo109). Ir nors tai atrodo lyg noras atsiriboti nuo prievolės liudyti prieš Angarietį, vis dėlto suprantama, kad techniniai sekretoriai negalėjo visko žinoti ir jų statusas nebuvo tolygus, pavyzdžiui, LKP CK narių statusui. Kitaip tariant, vien buvimas ar netgi gyvenimas su Angariečiu tame pačiame bute įtakos ar statuso nereiškė.

Techniniai sekretoriai nebuvo patarnautojai, jie pirmiausia turėjo atlikti įvairias užduotis, susijusias su LKP veikla. 1936 m. rašte Kominterno Vykdomojo komiteto sekretoriatui Angarietis nurodė tokias sekcijos darbuotojų Šarmaičio ir Jurevičiaus funkcijas: rašyti laiškų (nurodymų, patarimų), siunčiamų į Lietuvą, projektus; rašyti

straipsnius pogrindžio spaudai Lietuvoje; tvarkyti įvairią medžiagą, gaunamą iš Lietuvos (tą informaciją dėti į asmenų bylas, tvarkyti kartoteką); versti medžiagą iš rusų kalbos ir į ją; perrašinėti tekstus spausdinimo mašinėle; šifruoti ir t. t.110 Tai reiškia, kad techniniai sekretoriai bent 4 deš. žinojo pakankamai, nes rašant laiškų-nurodymų projektus ar straipsnius reikėjo turėti informacijos, laiškų šifravimas reiškė, kad šifruojama informacija turėjo būti ypatinga, slapta, jautri.

Tačiau buvo ir kitos kategorijos techninių sekretorių. Tie asmenys buvo įdarbinami techniniais sekretoriais, bet to darbo nedirbo arba jį atlikdavo epizodiškai. Tikrasis jų tikslas buvo ruoštis Lietuvoje vykdyti pogrindinę veiklą. Prieš iškeliaudami į Lietuvą atstovybėje dirbo Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Povilas Jankauskas ir keli kiti. Todėl ir jų darbas atstovybėje skyrėsi nuo to, ką darė į Lietuvą nesiruošę vykti (nors toks poreikis galėjo atsirasti, kartais apie tai buvo pasvarstoma) Jurevičius, Šarmaitis, Maksimavičius-Apuokas ir kiti.

Toks įtraukimas į komuną buvo vienas iš būdų Angariečiui suartėti su savo leitenantais, siunčiamais į Lietuvą, turbūt buvo ir būdas pateikti savo požiūrį, taktiką, išaiškinti uždavinius. Tai buvo lyg stažuotė, įsigilinimas į Lietuvos reikalus, susipažinimas su užduotimis, sąlygomis ir padėtimi, pavyzdžiui, analizuojant korespondenciją, dokumentus, galbūt ir spaudą. Su reikalais jie buvo supažindinami gerokai plačiau, gaudavo ir tam tikras veiklos bei kitokias technines instrukcijas, atlikdavo ir kiek specifiškesnes užduotis. Kaip antai, Sniečkus, anot jo žmonos, prieš išvykdamas į Lietuvą 1926 m. ilgai kalbėjosi su Angariečiu, nes šis, pasak jos, mokėjo gerai išaiškinti Kominterno nutarimus, juos paversti veiksmu ir, nors buvo gerokai atitrūkęs nuo Lietuvos, seniai joje nebuvęs, gerai gaudėsi jos reikaluose.111 1933–1936 m. Sniečkus, grįžęs į Maskvą ir prieš išvykdamas į Lietuvą antrąkart, vėl dirbo pas Angarietį, LKP atstovybėje rūpinosi korespondencijos siuntimu. Dėl siuntų, planų ir bendravimo kanalo Sniečkus turėjo palaikyti ryšį su SSRS NKVD darbuotoju.112 Tapsmas

Dalis būsimų pogrindininkų atstovybėje oficialiai nedirbo (visiems nebūtų užtekę vietos ir užmokesčio), bet prieš išvykdami nuolat joje lankėsi. Michailas Žukauskas prisiminė, kad 1931 m. prieš iškeliaudamas į Lietuvą buvo kviečiamas į Politbiuro posėdžius, kurie vykdavo „pas Angarietį“.113 Angarietis rašė, kad 1935 m. rudenį prieš iškeliaujant į Lietuvą Juozui Gareliui, kuris tuomet jau buvo patvirtintas LKP CK antruoju sekretoriumi (bet į Lietuvą vyko kaip faktinis sekretoriato vadovas, nes pirmasis sekretorius Kazys Sprindys tuomet dar buvo Maskvoje), jis davė instrukcijas susisiekti su inteligentija ir rasti su ja bendrą kalbą.114

Buvusių atstovybės darbuotojų, siunčiamų į Lietuvą, asmeninio (ne)lojalumo Angariečiui klausimą gerai atskleidžia Aleksandras

Guzevičius. Trumpai dirbęs atstovybėje Guzevičius teigė, kad prieš išvykdamas į Lietuvą užėjo į Komunistinio jaunimo internacionalo* būstinę ir ten gavo nurodymą ryšį su Maskva palaikyti per Berlyno biurą, tačiau Angarietis „griežtai pareikalavo palaikyti ryšius tik per jį“. Instrukcija ryšį palaikyti tik per jį, o ne per kokias formalias institucijas liudija tai, kad Angarietis norėjo likti vienašališku informacijos iš Lietuvos gavėju, valdytoju ir davėju. Jau minėta, kad jo susirašinėjimas su Lietuvoje buvusiais pogrindininkais ir šių laiškai Angariečiui sudaro nemenką šaltinių dalį, todėl toks šio veikėjo reikalavimas iš Guzevičiaus veikiau buvo ne naujovė, o jau seniai taikyta praktika. Guzevičius nepateisino patrono vilčių, mat pasielgė priešingai. Ir tai nebuvo vienintelis jo susikirtimas su Angariečiu. Guzevičius 1931 m. bandė suartėti su kai kuriais Lietuvoje leidžiamo žurnalo „Trečias frontas“ autoriais, nors Angarietis tam nepritarė. Už šiuos veiksmus (labiau už antrąjį) Guzevičius gautą griežtą partinį papeikimą laikė asmeniniu Angariečio kerštu115 (paminėtina, kad tokį

* Organizacija, egzistavusi 1919–1943 m., buvo skirta visame pasaulyje paveikti ir į komunistinę veiklą įtraukti jaunimą. Guzevičius buvo Lietuvos komjaunimo atstovas Komunistinio jaunimo internacionale.

pasakojimą Guzevičius pateikė ne kokiuose nors atsiminimuose, o 1940 m. pareiškime Sniečkui, prašydamas tą papeikimą panaikinti).

Beje, Guzevičius Lietuvoje 1931 m. pateko į kalėjimą ir jame kalėjo iki 1938-ųjų, nors 1933 ir 1935 m. SSRS ir Lietuva oficialiai apsikeitė kaliniais ir taip buvo išlaisvinta nemažai kalinių komunistų.

O Guzevičius iškeistas nebuvo. Lietuvos valstybės saugumo departamento direktoriaus rašte, 1933 m. rašytame Lietuvos vidaus reikalų ministrui, minėta, kad asmenų, kuriais apsikeičiama, sąrašą, iš sovietų pusės atsiuntė SSRS Užsienio reikalų liaudies komisariatas.116 Šis vargu ar pats būtų detaliai žinojęs, kas Lietuvoje yra kalinamas ir ką reikėtų prašyti paleisti. Tokią informaciją turėjo suteikti Kominternas, o jame tai geriausiai žinojo Angarietis. Todėl tikėtina, kad Angarietis, neblogai pažinojęs Guzevičių (juk šis prieš tai dirbo LKP atstovybėje), į sąrašą jo neįtraukė kerštaudamas už neištikimybę. Galima atmesti mintį, kad Guzevičius galbūt buvo per smulki žuvis, todėl nebuvo įtrauktas. Jis prieš suėmimą vykdė Lietuvos komjaunimo CK pirmojo sekretoriaus funkcijas ir prisidėjo prie LKP CK sekretoriato veiklos*, o apsikeistų politinių kalinių sąraše buvo ir ne tokių svarbių partinių agentų.

Tokia gana griežta bausmė Guzevičiui nebuvo neįprasta. Griežtas Angariečio būdas vertinant žmones paliudytas ne viename šaltinyje. Iškalbingas Šarmaičio 1938 m. rašytas vertinimas: „Angarietis turėjo griežtą požiūrį į žmones. Dėl menkiausios dėmelės jis atidėdavo vieno ar kito partijos darbuotojo kandidatūrą iškėlimui pareigose. Kai buvo tikrinamos politinių emigrantų į SSRS bylos, šis griežtumas taip pat matėsi. Nedaugeliui duodavo rekomendacijas. Man kartais susidarydavo įspūdis, kad štai tarp politinių emigrantų nėra gerų žmonių [...].“117 Atstovybės darbuotojas Jurevičius prisiminė, kad

* Pirmuoju numeriu sąraše įrašytas Sniečkus, kiti – 1930 m. suimti LKP CK sekretoriai, tačiau buvo ir ne tokių svarbių personų: pogrindinės „Spartako“ spaustuvės darbuotojai, LKP instruktoriai, komjaunimo nariai. LYA, f. 77, ap. 28, b. 8817, l. 126–129. Tapsmas

Angarietis mėgo, kai jo klauso, neprieštarauja, „jo mintis laiko įstatymu“.118 Angariečio griežtumą bei reiklumą aprašė ir kiti jį pažinoję ir su juo dirbę veikėjai.*

Vis dėlto, skaitant Angariečio laiškus, nors tikrai netrūksta griežtų vertinimų, taip pat matyti, kad jo neretai ir nusileista, atleistos įvairios klaidos. Pavyzdžiui, Angarietis rašydamas apie Juozą Bulavą, kuris 1931–1932 m. studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete vadovavo komunistų kuopelei ir, sprendžiant iš šaltinių, nepritarė kai kuriems LKP taktikos elementams, buvo linkęs tai atleisti, jeigu požiūris pasikeitė: „Jeigu pas jį anksčiau tokia košė galvoje virė, o dabar pasitaisė, tai ne bėda. Bet jeigu ta košė liko pas jį ir dabar, tai vargu ar jis sugebės pas mus ir kitoje vietoje dirbti.“119 Angarietis nebuvo linkęs bausti ir savo protežė Sprindžio, kuris vertindamas žurnalo „Trečias frontas“ bendradarbius kiek nukrypo nuo Angariečio siūlomo griežto požiūrio. Reikia matyti skirtumą tų atvejų, kai Angarietis manydavo, kad kažkas suklydo (reikalavo klaidas pripažinti, taisyti, požiūrį keisti), ir kai, jo nuomone, kažkas kenkia, išduoda ar panašiai. Kodėl šie dalykai apskritai svarbūs? Pirma, darbas atstovybėje buvo sumišęs su bendra buitimi, o darbuotojai gyvendami lyg komunoje susisiejo ir tam tikromis asmeninėmis jungtimis. Telkė ne tik darbas, bet ir bendras gyvenimas mažame didelio viešbučio kambarėlyje. Be to, taip gyvendamas Angarietis galėjo matyti įvairesnius žmonių būdo bruožus ir įvertinti sugebėjimus veikti pogrindyje, kur buvo svarbios įvairios charakterio, darbo savybės. Toks bendras gyvenimas galėjo, bet nebūtinai turėjo padėti formuotis artimesniam ryšiui (galėjo ir atsitikti priešingai, pavyzdžiui, išaiškėti, kad sugyventi neįmanoma). Nors visada buvo jaučiamas vadovo ir pavaldinio

* „Darbe jis buvo griežtas, ypatingai reiklus, o laisvalaikiu kuklus ir linksmas.“ Juozas Mickevičius, „Iš prisiminimų apie vyresnįjį draugą. Zigmo Angariečio 80-ąsias gimimo metines minint“, in: Švyturys, 1962, Nr. 12; Marija Chodosaitė teigė Angarietį buvus „kieto būdo“. Užrašai iš vakaro-pobūvio, skirto pagerbti Juozą Stimburį ir Romą Šarmaitį, 1969 m. atsiminimų, LYA, f. 3377, ap. 46, b. 861, l. 15.

šešėlis, egzistavo ir pasitikėjimas, buvo galima atviriau kalbėti. Štai buvęs LKP atstovybės darbuotojas Sniečkus 1927 m., tada Angarietį pažinojęs apie 5 metus, laiškuose jam kreipėsi „tu“120, nors Angariečiui tuo metu buvo 45-eri, o Sniečkui vos 24-eri. Į tokias pačias buities sąlygas patekdavo ir dalis iš Lietuvos atkakusių veikėjų (pavyzdžiui, neretai atvykdavęs Sprindys), kurie apsistodavo atstovybėje ir kurie čia dažnai lankydavosi, nors joje formaliai nedirbo.

Antra, Angarietis per LKP atstovo Kominterne pareigas siekė kontroliuoti ryšį su Lietuva, bet tai darė dažnai apeidamas institucijas ir asmenis (kaip antai LKP Politbiurą su Kapsuku), daugiau kliaudamasis asmeniniu ryšiu ir asmeniniu paklusimu. Apie tai galima spręsti ne tik iš Guzevičiaus liudijimo, bet ir iš išlikusio Angariečio bei Lietuvoje veikusių komunistų pogrindininkų susirašinėjimo (beje, 1937–1938 m., dar iki Angariečio suėmimo, dėl kitų suėmimų Kominterne nutrūko ryšio kanalai su Lietuva, LKP veikėjai pasigesdavo nurodymų*). Ši ryšio kontrolė užtikrino Angariečio dominavimą LKP dalykuose. Noras asmeniškai kontroliuoti reikalus, apeiti institucijas ar tam tikrus žmones ir gana griežtas kadrų vertinimas atleidžiant klaidas, bet ne sąmoningą kenkimą leidžia daryti išvadą, kad Angarietis buvo autoritariškas ir siekis formuoti šalininkų ratą bei juo naudotis galėjo būti to išraiška. Taigi ryšys buvo palaikomas beveik vien su Angariečiu, todėl šis daugiau žinojo, o į Lietuvą nuvykę pogrindininkai, iki tol bendravę daugiausia su šiuo veikėju ir tik su juo bendraudavę toliau per atstumą, nebūtinai buvo paklusnūs vien jam, tačiau buvo atsidūrę visiškame informacijos ir nurodymų vakuume, tad vargu ar turėjo iš ko rinktis. Įdomu tai, kad Angarietis šiuo požiūriu elgėsi labai panašiai kaip Stalinas: šis partinį kapitalą irgi

* „Lietuvos KP CK sekretoriatas kaltina Angarietį, kad jis neduoda beveik jokių konkrečių nurodymų. Aš tai taip pat mačiau. Bet, mano nuomone, tai buvo ne jo kaltė. Aš visą laiką buvau įsitikinęs, kad jis to negali padaryti dėl ryšių trūkumo.“ Romaičio [Šarmaičio] raštas Kominterno Vykdomajam komitetui, 1938-03-28, LYA, f. 77, ap. 28, b. 251, l. 164–165.

Tapsmas

krovėsi remdamasis lojaliais žmonėmis ir daug naudos gavo iš partijos generalinio sekretoriaus pareigų (kurias kiti bolševikai laikė nevertingomis, biurokratinėmis), nes galėjo skirstyti kadrus taip ilgainiui sudarydamas sau palankių žmonių būrį visoje šalyje. Vis dėlto vargu ar galėtume sakyti, kad Angarietis kopijavo Staliną, ko gero, pastarojo užkulisiniai veiksmai anuomet nebuvo gerai matomi. Toks veikimas dažnai buvo (ir yra) būdingas autoritarams, diktatoriams, matyt, ne ką nors kopijuojant, o natūraliai jaučiant poreikį turėti itin paklusnių, asmeniškai lojalių žmonių.

Angarietis apie šalininkų sutelkimą kalbėjo ir viešai, tai daugeliui nebuvo paslaptis. Kai 1925–1926 m. sandūroje Kapsukas buvo izoliuotas ir negalėjo dalyvauti sprendžiant, kas siunčiamas į Lietuvą, kai vis labiau ryškėjo abipusis konfliktas, Angariečiui pavyko sutelkti grupelę ir jiems siųsti detalius laiškus su patarimais-nurodymais, kurių tieji laikėsi. Angarietis LKP IV konferencijoje 1927 m. džiaugėsi, kad „įvyko konsolidacija ir jau 1926 metais mes turėjom tokį CK, kokio Lietuvoje niekada neturėjome. [...] Tokios vienybės CK anksčiau nebuvo, [...] tik drg. Mickevičius [Kapsukas] atsidūrė ne toje konsolidacijoje.“121 O Kapsukas aiškindamas, kodėl yra puolamas, sakė, kad Angarietis „tą kampaniją prieš mane [...] veda seniai; bet kadangi jam 1926 metais pavyko palenkti į savo pusę CK daugumą, tai jis pradėjo prieš mane ataką visu frontu. Esminis jo tikslas politiškai mane diskredituoti, pašalinti nuo vadovaujamo darbo LKP ir nuo darbo KIVK [Komunistinio internacionalo Vykdomasis komitetas] Lenkijos ir Pabaltijo sekretoriate.“122 Tarp Angariečio žmonių tuomet buvo vienas iš keturių komunarų, su kuriuo dar nuo 1921 m. jis dirbo Smolenske, – tai Juozas Greifenbergeris. Šis atlikdavo kažkokius Angariečio pavedimus keliaudamas tarp Smolensko ir Maskvos.123 Tarp artimų bendradarbių buvo ir kitas komunaras – Požela, kurį galima laikyti 1926 m. LKP lyderiu Lietuvoje. Su juo Angarietis glaudžiai bendradarbiavo 1925–1926 metais. Iš tarpusavio susirašinėjimo, LKP CK 1926 m. rugsėjo plenumo

Tapsmas

diskusijų ir sprendimų galima daryti išvadą, kad buvo ne tik vienas kitu pasitikima, bet Požela palaikė Angarietį ir konflikte su Kapsuku. Tiesa, kodėl Požela palaikė būtent Angarietį, neaišku, nes šiuo atveju kalbėti apie kokius nors stiprius asmeninius ryšius sunku, netgi priešingai – iki išvykimo į Lietuvą Požela bendraudavo ir tardavosi su Kapsuku. Tikėtina, kad Požela tiesiog pritarė Angariečio mintims ir siūlomai taktikai. Viena vertus, tai gali liudyti, kad 1926 m. situacija dėl aštrėjančio ginčo smarkiai kito ir keitė kitų pogrindininkų padėtį – jie turėjo pasirinkti, kurią pusę ir kurio siūlomą taktiką ar priemones palaikyti. Tačiau Angariečio ir Kapsuko konfliktas nereiškė, kad jie tarpusavyje nebebendravo kai kuriais darbiniais reikalais ar kad su Kapsuku nebesikalbėjo Angariečio šalininkai. Tik tie pokalbiai buvo grynai darbiniai, dauguma – vien per posėdžius. Suvokiant padėtį kitų LKP narių, tarp jų ir aiškiai pasirinkusiųjų Angariečio pusę, nereikia pamiršti, kad šis veikėjas buvo LKP atstovas prie Kominterno, o tai galėjo būti svarus pagrindas jį laikyti LKP lyderiu, kurio siūlomų taktikos elementų reikėtų laikytis ir kurio nurodoma taktika matyta kaip Kominterno taktika. O toks laikymas ar Angariečiui rodoma parama nereiškė, kad būtinai turi rastis priešprieša Kapsukui. Tiesa, kai kurie įsitraukdavo į konfliktą labai tiesiogiai, prasidėdavo ir asmeniškumai.

Įdomu, kad jau po suėmimo 1938 m. pats Angarietis patvirtino telkęs šalininkus. Kaip kartais būdavo daroma per tardymus, Angarietis sutiko ar buvo priverstas parašyti savarankiškus parodymus. Juose rašė, kad iki 1926 m. šalininkų jis netelkė, bet „ryšium su įsiplieskusia mano kova prieš Mickevičių-Kapsuką 1925–1927 m. [...] pradėjau telkti šalininkus [...], be to, tuo periodu (1925–1927 m.) kritikuodamas neteisingus Mickevičiaus-Kapsuko požiūrius aš bandžiau įgyti įtaką Lietuvos KP aktyve, kad galėčiau nušalinti Mickevičių nuo vadovavimo“.124 Po kelių dienų nuo pirmųjų savarankiškų parodymų Angarietis parašė papildymą. Situaciją po 1926 m. gruodžio perversmo aiškino taip: „[...] Lietuvoje buvo daug areštų, tarp jų buvo suimtas

mano šalininkas K. Požela. Apie savo šalininko Igno [Sprindžio] likimą nieko nežinojau. Tada pasiūliau į Lietuvą pasiųsti savo šalininką Beržą [Sniečkų] [...]. Kadangi reikėjo greitai išvažiuoti, aš nežinojau, kas dedasi Lietuvoje, tai mano nurodymai buvo bendriniai.“125 Angarietis parodymus rašė (ar diktavo) suimtas. Šiuo sudėtingu šaltiniu (juo naudojosi ir kiti Lietuvos istorikai126) aklai pasitikėti negalima ir būtina vertinti kiekvieną teiginį. Ne vienas didžiųjų valymų metu suimtas bolševikų partijos veikėjas tardomas prisipažino padaręs būtų ir nebūtų dalykų. Angarietis per tardymus, ypač iškart po suėmimo, buvo fiziškai žalojamas ir pripažino visus kaltinimus. Vėliau, tikėtina, nustota fiziškai žaloti per tardymus ir Angarietis ėmė neigti savo parodymus, tiesiai sakė, kad sutiko juos duoti tik dėl fizinės prievartos.* Kita vertus, savarankiški parodymai skiriasi nuo tardymo protokolų (jais šioje knygoje nesiremiama). Jų patikimumas itin menkas: tai apklausos santrauka – protokolai nėra stenograma; jie surašyti ne paties suimtojo, o tardytojo; parodymai kai kur prieštarauja, ypač pasikeitus tardytojams, kai pats Angarietis prabilo apie kankinimus. O savarankiškus parodymus suimtasis dažniausiai rašydavo pats (tai liudija, kad rašymas kartais būdavo pertraukiamas ir tai užfiksuojama) arba diktuodavo tardytojui jo kabinete.** Tokie parodymai buvo rašomi palaužus per tardymus ir sutikus prisipažinti. Todėl dalį informacijos suimtasis pateikdavo sąmoningai melagingai, nuoširdžiai tikėdamasis, kad tai patenkins tardytojus ir nebebus mušamas ar kitaip kankinamas. Tačiau Angariečio parodymai kiek kitokie. Nors pavadinimas „Mano kontrrevoliucinė veikla prieš VKP(b), Kominterną ir sovietų valdžią“ iškalbingas, o ir pačiame tekste yra

* Tikėtina, kad protokoluose tokie tardomojo laikysenos pokyčiai buvo užfiksuojami pasikeitus tardytojams. Didysis teroras 1936–1939 m. pražūtin nusinešė net ir pačius tardytojus, pradėjus valymus NKVD aparate.

** Panašių savarankiškų parodymų yra parašęs ir Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Tačiau, tikėtina, jo tikslas nebuvo stabdyti kankinimus, bet greičiau paaiškinti savo motyvus, kovos prasmę, atremti saugumiečių aiškinimus apie banditizmą ir pan.

rašoma „apie kovą prieš Kominterną“, bet tai tik menka teksto dalis. Kadangi tardytojai reikalavo parodymų apie veiklą prieš Kominterną, Angarietis pateikė tai, ką suprato esant tokia veikla, t. y. išdėstė įvairius nesutarimus, nepritarimą. Šiuos užrašymus galima verifikuoti kitais šaltiniais. Kaip antai, Angarietis rašė apie tikrai gerai žinomus epizodus, kai 1918 m. jis prieštaravo Bresto taikai (tuomet tokių prieštaravusiųjų, vadintų kairiaisiais komunistais, buvo gana nemažai, tarp jų žinomi bolševikai Nikolajus Bucharinas, Karlas Radekas); apie nesutarimus su Kapsuku, išsiskyrusias nuomones dėl taktikos ir viso to peraugimą į kovą; elgesį priėmus jam nepalankią Kominterno komisijos, tyrusios nesutarimus su Kapsuku, išvadą (prieštaravimą jai Angarietis tuomet atvirai išreiškė rašytine forma127) ir pan. Visa tai Angarietis pateikė kaip savo veikimą, neva nukreiptą prieš Kominterną, tačiau tai buvo kasdienės veiklos, kai būta prieštaravimų, nesutarimų, intrigų ir pan., pavyzdžiai. To galima rasti ir kitų bolševikų lyderių veikloje. Todėl tokie parodymai skiriasi nuo kitų asmenų parodymų, kuriuose pripažįstami neįtikėtini kaltinimai buvus užsienio žvalgybų agentu. Parodymai skiriasi ir nuo tardymo protokoluose užfiksuotos informacijos, mat kankinamas Angarietis prisipažino neįtikimais dalykais. Taigi, atmetus aiškiai su tiesa prasilenkiantį prisipažinimą dirbus prieš Kominterną, teisingomis nelaikant tų detalių, kurios po dešimtmečio ar daugiau galėjo būti netikslios, įvertinus žanrą, apibūdinta konflikto raiška vis dėlto nebuvo klaidinga. Tardytojams apie Angariečio ir Kapsuko konfliktą bei telkiamus šalininkus pasakojo ir apklausiami liudininkai, kurie nebuvo kaltinami ir apie kurių kankinimus žinių nėra. Pavyzdžiui, Sarin-Bilevičius sakė, jog žinojo, kad tarp Angariečio ir Kapsuko vyksta „principinė kova“ ir kad kiekvienas iš jų turi savo šalininkų.128 (Šalininkų telkimo faktus remdamasis vienalaikių šaltinių interpretacija aptarsiu kiek toliau tekste.)

Taigi konfliktas su Kapsuku buvo lemiamas veiksnys, kodėl Angarietis pradėjo telkti savo šalininkus ir dėti pastangas, kad bent keli jų, o ilgainiui ir kone visas sekretoriatas dirbtų pogrindyje Lietuvoje.

Vincas Mickevičius-Kapsukas su iškeistais kaliniais komunistais, 1933 m. atvykusiais į SSRS. Apačioje iš kairės: Zelmanas Rochmanas-Kalmanas, Jonas Kasperaitis. Antroje eilėje iš kairės: Kazys Preikšas, Kapsukas, Šolomas Goldbergas, Kostas Kurklietis. Trečioje eilėje iš kairės: Marija Kaukaitė, Chaja Kaganaitė, Juozas Garelis

Kaip sistemiškai tai stengėsi daryti Kapsukas, nėra aišku, trūksta šaltinių. Kur kas aiškiau galima pasakyti ne apie Kapsuko pastangas ar mastą, o galimybes – jos buvo apribotos, todėl pajėgti sutelkti tinklą žmonių, galinčių efektyviau priešintis Angariečio įtakai, Kapsukui būtų buvę sunkiau.

Šiame kontekste svarbu ir tai, iš kur ir kaip Angarietis atsirinkdavo žmones, kuriuos kviesdavosi dirbti į atstovybę ar numatydavo siųsti į Lietuvą. Daugiausia Angarietis rinkosi stebėdamas įsteigtose ir pogrindininkams rengti skirtose specialiose mokyklose besimokančius studentus. 1920 m. Maskvoje buvo įkurta Lietuvių centrinė tarybinė-partinė mokykla ir 1921 m. įtraukta į įsteigtą Vakarų tautinių ma-

žumų komunistinį universitetą (VTMKU) kaip Lietuvių sektorius.*

Vėliau Lietuvių sektorius atsirado ir Tarptautinėje Lenino mokykloje. Šių mokyklų paskirtis buvo rengti veikėjus komunistinei veiklai savo kraštuose. Sprendžiant iš lietuviškų mokymo programų, nebuvo skiriama dėmesio būtent pogrindinei veiklai, t. y. nebuvo mokoma maskuotis, nusikratyti sekimo ar panašių šnipų darbo triukų. Dėmesys daugiau buvo kreipiamas į propagandą: socioekonominės situacijos tuose kraštuose analizę, „pažink priešą“ tipo studijas ir net grožinės literatūros nagrinėjimą.129 Tačiau komunistai šnipų triukų mokėjo, savo veikloje kartais naudojo primityvią maskuotę**, todėl kažkur buvo išmokstama ir to, galbūt nebuvo įtraukta į oficialias programas, bet mokoma arba dalytasi patirtimi bei elgiantis intuityviai. Mokiniai buvo verbuojami iš lietuvių, gyvenančių Sovietų Sąjungoje, dalis buvo ir nauji atvykėliai iš Lietuvos. Vien per pirmą veiklos dešimtmetį VTMKU mokėsi 552 studentai, iš jų 91 gavo baigimo diplomą.130 LKP lyderiai, tiek Angarietis, tiek Kapsukas, buvo gana arti šių studentų, nes abu VTMKU dėstė.

Ne visi šioje mokykloje mokęsi ar ją baigę buvo siunčiami į Lietuvą. Vyko atranka, o jos kriterijų būta daug. Pirmiausia skyrėsi vertinimas žmonių, kurie iki tol buvo pogrindininkais Lietuvoje, priklausė LKP, turėjo patirties ir atvyko į SSRS partijos pavedimu (dažniausiai po areštų ir kalinimo), nuo tokių, kurie buvo seniau SSRS gyvenę lietuviai, iki tol neturėję pogrindinio darbo patirties ar tokią įgiję tik 1919–1920 m. bandant bolševizuoti Lietuvą, kai veiklos aplinkybės gerokai skyrėsi – tokia veikla nebuvo pogrindinė. Pirmieji pasimokę (kartais ir padirbę LKP atstovybėje) beveik visada grįžo į Lietuvą

* Šioje mokykloje buvo rengiami Vakarų pusrutulio tautų studentai, tačiau buvo ir atskira mokykla Rytų tautybėms. Joje mokėsi būsimas Vietnamo lyderis Ho Ši Minas, būsimas Kinijos lyderis Deng Siaopinas ir kiti.

** Pavyzdžiui, pas suimtą Juozą Garelį buvo rasta apie 20 maskuotės akinių. Valstybės saugumo policijos Kauno apygardos dienynas Nr. 60, 1936-05-09, LCVA, f. 378, ap. 10, b. 545, l. 231.

Tapsmas palėpėje

ŠEIMININKAS IR JO DVARIŠKIAI

Ėmužis Šeimininkas ir jo dvariškiai

Turinys