Kai nuvykau pas tėvą

Shin Kyung-sook Kai nuvykau pas tėvą

romanas

Iš korė jiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas

Kai mama, kad atsigultų į ligoninę, išvažiavo kartu su seserimi, senuose namuose J mieste tė tis liko vienas.

Jei sesuo nebūtų pasakiusi, kad jiedviem išeinant tė tis pravirko prie vartų, nė nebūčiau pagalvojusi, jog vis ą t ą laik ą , kol nebus mamos, turė siu praleisti J. Jau daugiau nei penkerius metus nebuvau ten lankiusis. Per t ą laik ą tė vai po truputį paseno. Jau kelet ą metų broliai ir sesuo kiekvieną savaitgalį paeiliui apsilankydavo gimtuosiuose namuose, nuvesdavo tė tį į kirpykl ą , apsipirkę ir pagaminę maisto savaitei, pripildydavo šaldytuv ą , tačiau aš prie jų neprisid ė jau. Kai jaun ėlis brolis šeimos pokalbių svetainė je sudarinė davo tvarkaraštį: kas šį savaitgalį nuvažiuos į J, kas ten lankysis kit ą  – tiesiog tylomis steb ė davau. Praradus dukterį visi ryšiai, kuriuos buvau užmezgusi, kuriuos bandžiau palaikyti, tapo visiškai bereikšmiai, kai kurie jų subyrė jo į šipulius. Pirmiausia nutraukiau ryšius su pasenusiais tė vais. Jie iškart supranta, kad mano balsas prislopintas, veidas aptemęs. Nenorė jau, kad jaudintųsi. Sukūriau istorij ą , kad atsirado reikalų iškeliauti labai toli. Kad kurį laik ą negal ė siu lankytis J. Kad gyvensiu užsienyje, tod ėl d ėl laiko skirtumo negal ė siu dažnai skambinti. Taip b ė gant laikui lyg akmuo kiet ą mano širdį sudrebino žinutė, kad tė tis verkė. Kai palikau

gimtinę, jis kiekvieną kart ą šitokiu būdu mane parsikviesdavo. Jau norė jau taip rašyti, tačiau tai nebūtų tikslu. Nes pats tė tis man niekada nieko nesakydavo. Kai iš mamos, brolių ar sesers išgirsdavau, kad jam kas nutikę, visuomet skambindavau ar s ė sdavau į traukinį ir vykdavau jo aplankyti. Jei taip nebūčiau dariusi, tė tis vis būtų šmė žavęs prieš akis ir neleidęs susikaupti kitiems darbams. Kai išgirdau, kad jis verkė, pasirod ė, kad viskas staiga nutolo, tapo tylu lyg kapuose, o paklausus „Kod ėl?“, sesuo teatsakė „Nežinau“. Aš, paklaususi, kod ėl tė tis verkė, ir sesuo, atsakiusi nežinanti, vienu metu giliai atsidusome. Nesugeb ė jome atsikratyti naštos, kuri kartu su atodūsiu prisl ė gė mūsų krūtines, tad trumpam stojo tyla. Tą akimirk ą mano galvoje jau sukosi mintis: „Juk reikė jo ir tė tį kartu vežtis“, o sesuo tarė, jog mintis pasikviesti ir tė tį kartu kilo tik supratus, kad jis lieka vienas...

– Jaučiuosi taip, lyg būčiau vaik ą palikusi prie up ė s... Sakinio nesugeb ė jo baigti.

– Kai žengė me pro vartus, pasiūliau: „Tė ti, gal važiuosite kartu?“, bet jis atsisakė. Tarė „ne“ ir pravirko.

Kaip turė jo jaustis tė tis, kad netgi pravirko, serganči ą mamą išleisdamas į Seul ą kartu su seserimi? Tikė josi, kad neapsikentusi mama ims raminti: „Ko čia verk? Ar galo ieškot važiuoju? Tuoj pat grįšiu, tujen save prižiūrėk“, tačiau ši irgi ė mė verkti. Tas vaizdas taip aiškiai stovė jo priešais akis, kad nejučia užsimerkiau.

– Jei kas būtų pamatęs, būtų pagalvojęs, kad juodu amžiams išskiriu, – sausai pasakė sesuo.

Rytoj mama gulsis į ligoninę. Net ir nevažiuodama į J, netgi neskambindama tė vams, per šeimos pokalbių svetainę sužinodavau, kas ten vyksta. Mat nuo kažkurio laiko broliai ir

sesuo ten ėmė aptarti tė vų reikalus. Tad dabar sesuo, mamą nuvežusi pas vyriausi ąjį brolį, grįždama namo man paskambino.

– Bet žinai, sesut, visi taip daro.

– ?..

– Ką tik brolienė pasakojo, kad visi taip daro.

– Ką ?

– Kai pasakiau, kad tė tis verkė, brolienė liep ė per daug nesijaudinti, nes visi tė vai taip elgiasi. Kai jos mama susirgo ir turė jo važiuoti Seulan gultis į ligoninę, jos tė tis irgi ė mė verkti.

Brolienė s tė vas prieš por ą metų paliko šį pasaulį.

– Atrodo, visi tėvai taip elgiasi. Be reikalo tau paskambinau.

Labiausiai širdį aitrino tai, kad sesuo, visuomet norė davusi kaip nors išspręsti visas problemas, dabar lyg ir norė jo linkti ton pus ė n, kad visi tė vai taip elgiasi, bet greičiausiai tai daryti sekė si sunkiai, nes „Per daug nesijaudinkime“ ištarė labai liūdnai.

– Tė tis taisosi dantis?

Į mano klausim ą sesuo nieko neatsakė. Toji tyla – lyg bežodis priekaištas man: „Ar vis ą t ą laik ą buvai ne per daug abejinga?“ Jaunėlis pokalbių svetainė je buvo parašęs, kad tė vas prad ė jo lankytis dantų klinikoje. Regis, kai vienas nu ė jo pas gydytoj ą mieste, jam buvo liepta atsivesti vieną iš artimiausių giminaičių: sutuoktinę arba kurį nors vaik ą . Tod ėl tė tis pasi ėmė netoliese gyvenantį savo pusbrolio sūnų Isakį. Šiam jau per keturiasdešimt, tačiau visoje apylinkė je jis pats jauniausias, o su mūsų mažyliu kartu netgi lankė mokykl ą ir buvo gana geri draugai, kol pastarasis paliko J, kad gal ė tų studijuoti universitete. Tė tis apsilankymus dantų klinikoje norė jo nusl ė pti ne tik nuo mūsų, bet ir nuo mamos, tačiau Isakis paskambino mažyliui, o tada sužinojo visi. Nežinau, k ą išgirdę apie gydym ą

manė kiti, tačiau aš buvau visai nelinkusi galvoti apie tai, ar tė tis visk ą iškęs, tod ėl net per smulkiausius aptarinė jimus neparašiau nė žodelio. Tai nutiko tik prieš mė nesį, o jau buvau visk ą pamiršusi, tad ar gal ė jau k ą nors sakyti, net jei būčiau buvusi išvadinta abejinga? Tikriausiai supratusi, kad pasijutau nesmagiai, sesuo skubiai tarė, kad dabar tikrai neturė čiau d ėl to jaudintis, ir pad ė jo ragelį. „D ėl to.“ Šių sesers žodžių aidas mano kūną tarsi prirakino prie kė d ė s. Visiškai be j ė gų praleidusi kelet ą valandų, nusipirkau traukinio biliet ą į J, susipakavau nešiojamąjį kompiuterį ir šeimos pokalbių svetainė je parašiau apie savo kelionę. Pranešiau, kad t ą laik ą , kol mama gul ė s ligoninė je, praleisiu pas tė tį. Visi tikriausiai buvo sukrė sti mano pasirodymo po kelerių metų, nes mačiau tik žinutes „perskaityta“, bet niekas nieko neraš ė. Prie durų jau laukė iškviestas taksi į Seulo stotį, bet į akis krito ant durų lentel ė s naujai įspaustas dukters vardas. Ištiesusi rank ą per jį perbraukiau. Ir per šalia prikalt ą žydr ą driež ą , visiškai tokį patį kaip dukters vaikystė s eskizų s ąsiuvinyje.

Kad tė tis verkė, išgirdau ne pirmą kart ą .

Kai baigiau devint ą klasę ir išvykau iš J, jis ašaras liejo tris dienas. Mama pasakojo, jog nuvežusi mane į Seul ą grįžo namo, o tė čio akys buvo tokios užtinusios, kad neatslūgo net trejet ą dienų. Verkė parduotuvė je semdamas makolį * semtuvu, padarytu iš moliūgo, verkė s ė sdamas ant krovininio dviračio ir važiuodamas į miestelio didmeninė s prekybos centr ą cigarečių. Tuo metu jis turė jo maisto prekių parduotuvę pačiame miestelio gale, prie geležinkelio. Tė tis? Kai išgirdau, kad mane

* Silpnas alkoholinis gėrimas iš fermentuotų ryžių (čia ir toliau – vert. past.).

išleidęs jis verkė, net apstulbau. Ašaros, kurių nebuvau nė įsivaizdavusi. Mama sakė, kad irgi pirmą kart ą matė jį verkiant. Apie mane kalb ė jęs: „Kaip dar tokia maža, nesuaugusi...“ Visk ą nuleidau juokais: „Bet aš didesn ė už eilinę devintokę. Metras šešiasdešimt trys centimetrai juk visai nemažai.“

Tuo metu tė tis antr ą kart ą užsi ė mė prekyba.

Kam gi priklaus ė toji parduotuvytė prie geležinkelio b ė gių?

Tė tis j ą perė mė, kai lankiau antr ą ar treči ą klasę, vėliau jos atsisakė, o kai prad ė jau eiti į septint ą  – vėl ė mė prekiauti. Pasakius „maisto prekių parduotuvė“ prieš akis tikriausiai iškyla šiuolaikiniai prekybos centrai ar mažos būtiniausių prekių parduotuvė s, tačiau šioji nė joms neprilygo, tai buvo „sand ėliu“ vadinama ankšta, apšiurusi miestelio krautuvė. Asortimentas – vitrinose išd ėlioti saldumynai, kramtomoji guma, pyragėliai, karamel ė, prekių rūšis suskaičiuoti netrukdavo nė penkių minučių, o pagrindinė s įplaukos – iš prekybos cigaretė mis. Viduje – didžiul ė statinė, pripilta makolio iš varyklos, šalia – apverstas semtuvas, nuo kurio visuomet trenkdavo alkoholiu. Tė tis tuo semtuvu iš statinė s pasemdavo makolio ir įpildavo į arbatinį. Pagrindiniai klientai – miestelio gyventojai ar žmonė s, kurie apsilankę mieste turė jo grįžti į Činsano ri * ar Samsano ri, esančius dar toliau nei mūsų kaimelis, Čonano pus ė je. Saulei leidžiantis gal ė davai dažnai matyti, kaip laukuose darbus baigę kaimiečiai susirenka tė čio parduotuvė je išgerti makolio, tame sambūryje nebebūdavo galima atskirti, kas savininkas, o kas pirkė jas. Kartais net iki tamsos užsitęsdavo

* Smulkiausias Korėjos administracinio suskirstymo vienetas, kaimo atitikmuo.

juto * žaidimas iš sodžiaus **. Ir dabar kažkod ėl nei iš šio, nei iš to prieš akis iškyla nutįsęs ilgų guminių juostų ryšulys prie parduotuvė s durų. Jos siūbuodavo lyg svyruoklio gluosnio šakos. Kai mama mane pasiųsdavo su reikalais ar paprašyti tė čio pinigų, apsivyniodavau tas gumas apie rankas ir sušukdavau parduotuvė s vidun: „Tė ti!“

Kartais taip ir nesugeb ė davau paprašyti pinigų, o tiesiog tampydavau tas niekuo dėtas gumas. Retsykiais žmonės jų nusipirkdavo. Giedromis dienomis nuimdavo dangčius nuo tvendžango*** ar kitokio padažo statinių, o jas dengiančias drobes užspausdavo tomis guminėmis juostomis, kad vėjas nenuneštų. Tokia buvo ta parduotuvė. Būtiniausi daiktai, kurių gali staiga prireikti, bet nesinori eiti iki centro, sumaniai išdėlioti lentynose ir vitrinoje. Tą dieną, kai palikau J, nuėjau į parduotuvę atsisveikinti su tė čiu. Kaip ir kiekvieną kart ą, j ą pasiekusi, sugriebiau nukarusias gumines juostas ir sušukau: „Tėti!“, bet, jam nė nesp ėjus pasirodyti, naujuoju keliu iki parduotuvės atvažiavo traukinių stoties link važiuojantis autobusas. Buvo jau vėlus vakaras. Jei praleisiu šį autobus ą, iki stoties teks eiti p ėsčiomis. O kai j ą pasieksiu, traukinys bus nuvažiavęs. Nerimo pilna širdimi žiūrėjau į tamsi ą parduotuvę ir vis šaukiau: „Tėti, tėti...“

Kai tenka gyvenime su kuo nors išsiskirti, kartais girdžiu savo pačios bals ą , skamb ė jusį tuo metu.

Tas nekantrus balsas, kai žiūrė dama į stovintį autobus ą vis šaukiau: „Tė ti, tė ti...“ Kai kokius nors santykius reikia nutraukti,

* Tradicinis korėjietiškas stalo žaidimas.

** Populiariausias korėjiečių alkoholinis gėrimas.

*** Raugintų sojų pupelių padažas, dažna korėjietiškos virtuvės sudedamoji dalis.

nes jokios ateities vis tiek nematyti, lyg koks būgnas bum bum bum galvoje aidi tuo metu ant naujojo kelio skamb ė jęs mano pačios beviltiškas balsas: „Tė ti, tė ti...“ Netgi galvojant, kas liks toje vietoje, kai manęs nebebus, prieš akis iškyla vienišas tė vo siluetas, kurį mačiau pro autobuso lang ą , kai, sušukusi: „Tė ti, išvažiuoju“, į jį įlipau. Autobusas, į kurį turė jau lipti, stovė jo, tė tis, su kuriuo reikė jo atsisveikinti, – viduje, o aš, bijodama, kad autobusas gali nuvažiuoti, į parduotuvė s tams ą sušukau: „Tė ti, išvažiuoju“ ir prib ė gusi šokau vidun. Įlipusi iškišau galv ą ir vis žiūrė jau į parduotuvę. Bandžiau atidaryti lang ą , tačiau nesisekė. Prie stiklo prisiplojusi delnais žiūrė jau į tamsoje stovintį tė tį. Šis išb ė go iš parduotuvė s ant vienos kojos avė damas šlepetę, ant kitos – guminį bat ą , nežinodamas, mojuoti ar ne, niūriai stovė jo žvelgdamas į autobus ą , kuriuo turė jau išvažiuoti. Jo siluetas prie vis dar linguojančių guminių juostų, kurias visai neseniai buvau sugriebusi, o paskui staiga paleidau. Iš parduotuvė s sklindanti šviesa metė šeš ėlius ant nežinančio, kaip elgtis, tė čio veido. Autobusas taip ir nuvažiavo, nedavęs nė sekund ėl ė s atsisveikinti su juo, nykiai stovinčiu. Kartais svarstau, kiek laiko jis dar ten stovė jo, man išvažiavus?

Ką turė jo galvoti, žiūrė damas į tamsų nauj ąjį keli ą , kuriuo nuvažiavo autobusas? Po kiek laiko vėl grįžo į parduotuvę? Vis ą t ą laik ą , kol gyvenau mieste, kiekvieną kart ą pagalvojus, kad tė tis verkė toje apšiurusioje parduotuvė je, rankos pačios pakyla prie kaktos, krūtinė je staiga pasidaro tylu, kad ir k ą daryčiau, širdis prisipildo laukimo ir kantryb ė s. Parduotuvė, kur žmonė s s ė d ė dami ant seno pailgo suolo gerdavo makolį, gė rimo statinė je plūduriuojantis semtuvas su rankena, alaus buteliai, vasar ą sustatyti į šalt ą vandenį guminiame inde, kad neatšiltų... Tamsiame parduotuvė s kambarėlyje kažkur giliau

bet kaip numesti, tačiau visuomet ten laikomi tė čio būgnas, lazdel ė s ir...

Beveik pajuodusi medinė d ė žutė su spynele.

Jos viduje – t ė čio parduotuvė je uždirbti pinigai. Dabar karaliaus Sedžiongo atvaizdas nupieštas ant dešimties tūkstančių vonų banknoto, o tada puikavosi ant šimto vonų. Banknotai d ė žut ė s viduje lygūs, sud ė ti vienas ant kito, tad ir karaliaus Sedžiongo veidas lygus, nesusiraukšl ė jęs. Kartais ten atsidurdavo vienas kitas penkių šimtų vonų banknotas, jei labai pasisekdavo – netgi tūkstančio. O šalia – monetos. Generol ą I Sunšin ą ir laivus-vė žlius * pirm ą kart ą pamačiau būtent ant banknotų d ė žut ė je. Kadangi ir vaikui reikia pinigų, kartais užsukdavau į parduotuvę pakeliui į mokykl ą norė dama jų paprašyti, o t ė tis plaudamas grindis paklausdavo, kiek reikia. Veidas parausdavo, širdis imdavo daužytis krūtin ėje atsakant. Tė tis nekreipdavo n ė mažiausio d ė mesio į mano susijaudinim ą ir į deln ą įsprausdavo sauj ą monetų. Nė karto man nebuvo priekaištavęs ar aiškinęs kaip kiti: gerai mokykis, neleisk pinigų niekams. Jei plaudavo grindis – nusišluostydavo rank šluosčiu rankas, atidarydavo d ė žutę, iš ė męs įduodavo prašom ą sum ą ir ramiai pažvelgęs man į akis tiesiog paglostydavo galv ą . Tą d ė žutę pats sumeistravo, kai pirm ą kart ą ė m ėsi prekybos. Kai pagalvoju, kad darant d ė žutę, į kuri ą gal ė tų tilpti vos penkios knygos, t ė čiui buvo dvidešimt keleri metai,

* Kai 1592–1598 metais japonai puolė Korėją, įsibrovėlius pavyko išvyti pastačius dengtus laivus (todėl jie ir vadinami laivais-vė žliais), kuriuos sukūrė generolas I Sunšinas.

pasidaro silpna. Ką jis tada galvojo, kai būdamas dar toks jaunas įtaisė vyrius, kad dėžutę galėtum darinėti, spynelę, kad ją galėtum užrakinti? Ji tokio dydžio, kad kažkada galėjau ant jos netgi atsisėsti, o laikui bėgant ėmė atrodyti kaip antikvarinė. Kai matydavau nagingai sumeistrautą spynelę, negalėdavau patikėti, kad tėtis ją padarė pats. Parduotuvę perdavus kitam žmogui, ji kurį laiką voliojosi namie ant grindų. Prisimenu, kaip buvau išsigandusi, kai vienas iš brolių ten įkišo nugaišusių paukščių, atrodo, kad, tėčiui nedirbant parduotuvėje, ant žemės besivoliojančią dėžutę broliai naudodavo tada, kai reikėdavo ką nors skubiai kur nors įkišti. Bet ir tai ilgai netruko, ji tapo visiškai nereikalingu daiktu: jei kas padėdavo čia, kitas perkeldavo ten, o trečias perdėdavo dar kur nors, ji niekam neberūpėjo. Kad kiti prie jos nesiliestų, ten įdėdavau

naują kreidučių dėžutę, laikydavau anksti nukritusius persimonus, kol šie sunokdavo, iš mokyklos pasiskolintas knygas, užlenkusi puslapį toje vietoje, kurioje baigiau skaityti. Įkišusi dienoraštį, užrakindavau. Kurį laiką mano nuosavybe buvusi dėžutė, tėčiui vėl perėmus parduotuvę, grįžo atgal ir tapo pinigų saugykla. Tik dabar suprantu, kad tėtis ėmė ten dirbti tuo metu, kai mūsų šeimai pinigų reikėjo labiausiai. Kai mūsų šešetas be perstojo valgė ir vienas po kito stojo į gimnazijas. Ar po to, kai tėtis parduotuvę vėl perdavė kitam žmogui, toji dėžutė grįžo namo? Tuo metu jau buvau palikusi namus. Kai jis visiškai baigė darbą parduotuvėje, daugiau jos nebemačiau. Juk iš tėčio verslą perėmusiam žmogui irgi kur nors reikėjo laikyti pinigus, tad ji galėjo likti ten.