Romanas
Iš anglų kalbos vertė Rasa Tapinienė
1
Mergina ir jos smuikas
Dėl visko kaltas Vivaldis. Konkrečiai – Vivaldžio „Ke turi metų laikai“ grotuve, kuris dabar kėpso ant spintelės prie lovos, greta palaimingai šnarpščiančio mano vaiki no. Mes susikivirčijome, mat Darenas, trečią valandą ryto grįžęs iš komandiruotės, rado mane tysančią ant medinių grindų, nuogą, o koncertas plyšavo visu balsu, kiek tik lei do erdvinio garso sistema. Garsiai. „Vasaros“, antrojo Sol minoro koncerto greitajai daliai dar tik įsibėgėjus, Darenas atlapojo duris. Kad jis grįžo, suvokiau tik tada, kai ant mano dešinio peties nusileido jo batas ir ėmė purtyti. Atsimerkusi išvy dau jį palinkusį virš manęs. Tada pastebėjau įjungtą šviesą. Grotuvas ūmai nutilo. – Ką, po paraliais, čia darai? – užsipuolė jis.
6
vina jackson
– Klausausi muzikos, – cyptelėjau gležnu balseliu. – Girdžiu! Išgirdau dar gatvėje! – stūgavo jis. Vaikinas grįžo iš Los Andželo, nors atrodė stebėtinai žvalus – lyg nebūtų ištvėręs ilgo skrydžio. Jis vis dar buvo apsivilkęs kostiumu ir šiugždančiais baltais marškiniais, apsijuosęs odiniu diržu, įvertu į tamsiai mėlynas kelnes siaurais dryželiais, per ranką persimetęs prie jų derantį švarką. Darenas tvirtai spaudė lagamino rankeną. Aki vaizdu, jog lauke lijo, nors per muziką negirdėjau lašų barbenimo. Nuo jo aplyto lagamino vandens upeliukai sruveno žemyn, telkdamiesi į balutę man prie šlaunies. Skėčio nedengiama apatinė kelnių dalis, prilipusi prie blauzdų, buvo purvina. Pasukusi galvą į jo batą pamačiau colį drėgnos šlaunies. Batas kvepėjo muskusu, prakaitu, lietumi, batų tepalu bei oda. Keli lašai nuvarvėjo man ant rankos. Vivaldis mane visuomet ypatingai veikė, tad nei anks tyva rytmečio valanda, nei susierzinimas Dareno veide nesunaikino tos šilumos, kuri spėriai plito per kūną, kai tindama kraują beveik taip pat, kaip ir muzika. Kadangi vaikino batas vis dar švelniai mygo mano de šinę ranką, kairiąja švelniai perbraukiau per kelnių kleš nę. Jis akimoju atsitraukė it nudegintas ir papurtė galvą.
a š t u o n i a s d e š i m t d i e n ų . g e lt o n a
7
– Viešpatie aukštielninkas, Samer... Privežęs lagaminą prie sienos pastatė jį greta kompakti nių diskų lentynėlės, tada išėmė iš grotuvo „Keturis metų laikus“ ir nudrožė į savo kambarį. Svarsčiau, gal vertėtų keltis ir sekti paskui, bet apsigalvojau. Jokių šansų nuogai laimėti ginčą su Darenu. Tikėjausi nejučiomis išsklaidyti jo pyktį toliau tysodama tyli ir nepastebima, vildamasi, jog nuogas mano kūnas su medinėmis grindimis labiau susilies gulomis, o ne stačias. Išgirdau atidaromas spintos duris ir pažįstamą medinių pakabų tarškėjimą, jam kabinant švarką. Per šešis mėne sius, kai susitikinėjame, nė karto nemačiau, kad jis numes tų paltą ant sofos atkaltės kaip normalus žmogus. Švarką jis pakabina spintoje, tada atsisėdęs nusiauna batus, išsi veria sąsagas, atsisagsto marškinius ir įmeta juos tiesiai į skalbinių krepšį, nusijuosia diržą bei pakabina jį ant spin tos skersinio greta pustuzinio kitų tamsių jūreiviškos mė lynos, juodos ir rudos atspalvių diržų. Jis mūvi vardinėmis apatinėmis trumpikėmis – šis stilius, man regis, labiausiai tinka vyrams: trumpučiai medvilniniai šortai plačiu juos meniu. Man patinka, kaip trumpikės gundančiai tampriai jį apgaubia. Nors, mano amžinam nusivylimui, jis visuo met prisidengia chalatu – niekuomet nevaikšto po butą vienais apatiniais. Nuogumas Dareną žeidžia.
8
vina jackson
[ Mes susipažinome vasarą rečitalyje. Man tai buvo reikšmingas įvykis: susirgus vienam iš koncertuoti turė jusių smuikininkų, buvau pakviesta į orkestrą paskutinę minutę atlikti estų kompozitoriaus Arvo Parto kūrinio, kurio aš nekenčiau. Mano galva, jis trūkčiojantis ir mono toniškas. Bet, kad gaučiau klasikinę vietą ant tikros paky los, tegu ir neaukštos, galėčiau atlikti net Justino Bieberio dainas ir apsimesti, jog man tai patinka. Darenas sėdėjo tarp klausytojų. Jis liko pakerėtas. Jau nuolis negali atsispirti raudonplaukėms. Jis vėliau prisipa žino dėl pakylos kampo nematęs mano veido, bet puikiai įžiūrėjęs viršugalvį. Sakė, kad mano plaukai scenos švie soje švytėjo it liepsna. Nupirkęs atšaldyto šampano bei pasinaudojęs pažintimis su koncerto organizatoriais, jis susirado mane užkulisiuose. Nemėgstu šampano, bet vis tiek išgėriau, nes Darenas buvo aukštas, patrauklus, be to, tikriausias gerbėjas, kokį man kada nors teko turėti. Klausiau, ką jis būtų daręs paaiškėjus, jog neturiu priekinio danties ar kitais atžvil giais esu ne jo skonio. Jis atsakė, jog būtų mėginęs laimę su būgnininke, kuri, nors ir ne raudonplaukė, buvo gana patraukli. Po kelių valandų įkaušusi jau dryksojau ant nugaros jo kambaryje Ealinge, klausdama savęs, kaip atsidūriau lovo
a š t u o n i a s d e š i m t d i e n ų . g e lt o n a
9
je su vyru, kuris prieš užlipdamas ant manęs sustojo pasi kabinti švarko ir tvarkingai surikiavo batus. Vis dėlto jis turėjo didelį pimpalą ir nuostabų būstą, tad net paaiškėjus, kad negali pakęsti mano dievinamos muzikos, po to daug mėnesių beveik visus savaitgalius leisdavome drauge. Nelaimei – bent jau mano galva, – nepakankamai šio laiko buvo praleista lovoje ir pernelyg daug jo iššvaistyta intelektualiems meno renginiams, kurie man nepatiko, o Darenui, esu įsitikinusi, buvo nesuprantami. Matydami mane griežiančią klasikinei muzikai tinka mose vietose, o ne baruose ar metro stotyse, vyrai, regis, darė tokią pat klaidą kaip ir Darenas: manė, kad pasižymiu klasikinei smuikininkei būdingomis savybėmis. Esu ma nieringa, savita, kultūringa, išsilavinusi, elegantiška ir man dagi, turiu sausakimšą spintą paprastų bei stilingų sukne lių, tinkančių vilkėti scenoje, tačiau nė vienos nepadorios ar apnuoginančios kūną. Aviu batelius neaukšta pakulne ir neįtariu, kokį įspūdį sukelia mano laibos kulkšnys. Iš tiesų teturėjau vieną ilgą, juodą oficialią suknelę koncertams, kurią už dešimt svarų įsigijau „Brick Lane“ parduotuvėje ir daviau patobulinti siuvėjui. Ši suknelė aksominė, aukštu kaklu ir atvira nugara, tačiau mūsų su Darenu pažinties vakarą ji buvo valykloje. Tada aš vilkė jau aptemptą suknutę iš „Selfridges“, už kurią sumokėjau kreditine kortele, o kainų etiketes sugrūdau į apatinius.
10
vina jackson
Laimei, Darenas dievino tvarką, tad dėmių neatsirado nei ant manęs, nei ant suknutės. Taigi kitą dieną galėjau ją grąžinti. Turiu savo kampą daugiabutyje Whitechapelyje, kur leidžiu naktis darbo dienomis. Tai veikiau svetainė (ir miegamasis) nei tikras butas. Jame yra gana plati viengulė lova, drabužių spintą atstojantis skersinis, nedidelė kriau klė, šaldytuvas ir viryklė. Kitame koridoriaus gale esančia vonia bei tualetu dalijuosi su kitais keturiais gyventojais – su jais retkarčiais susitinku, bet nesibičiuliauju. Nors vieta neprestižinė, o pastatas nugyventas, neišga lėčiau mokėti nuomos, jei ne sandoris su šio buto nuo mininku, su kuriuo susipažinau vieną vėlų vakarą bare, apsilankiusi Britų muziejuje. Jis taip ir nepaaiškino, kodėl siūlo kambarį pigiau, nei pats moka, tačiau spėjau, jog po grindjuostėmis slepiamas arba lavonas, arba baltų miltelių atsargos. Naktimis dažnai gulėdavau atmerkusi akis, tikė damasi išgirsti koridoriumi bildantį specialiųjų pajėgų būrį. Darenas nėra lankęsis mano bute: viena vertus, jaučiau, kad jis nekeltų kojos į šį pastatą, prieš tai jo neišblizginus, antra vertus, man patiko dalį gyvenimo pasilikti tik sau. Matyt, giliai širdyje žinojau, jog mūsų santykiai ilgai ne sitęs, tad nenorėjau, kad atstumtas meilužis kokį vakarą akmenimis išbarškintų mano langą.
a š t u o n i a s d e š i m t d i e n ų . g e lt o n a
11
Jis siūlė, ir ne kartą, kraustytis pas jį, o nuomai išlei džiamus pinigus pataupyti geresniam smuikui ar papildo moms pamokoms, bet aš nesutikau. Nekenčiu gyventi su kitais žmonėmis, ypač meilužiais. Jau verčiau uždarbiau siu gatvėje, nei būsiu išlaikoma draugo.
[ Išgirdau švelniai tarkštelint uždaromą sąsagų dėžutę. Užsimerkiau ir suspaudžiau kojas, mėgindama tapti ne matoma. Jis grįžo į svetainę ir tiesiai pro mane nužygiavo į virtu vę. Išgirdau kriauklėje atsukamą vandenį, uždegamų dujų šnipštelėjimą, o po kelių minučių pasigirdo ir arbatinuko niurnėjimas. Tai buvo vienas iš tų šiuolaikiškai senovinio stiliaus arbatinių, kaitinamų ant viryklės, kol ima švilpti. Nesupratau, kodėl Darenas nenusiperka elektrinio virdu lio. Tačiau jis tvirtino, kad vanduo aname gardesnis, o ar batą puodelyje deramai galima užplikyti tik tinkamu van deniu. Aš negeriu arbatos. Supykina vien nuo jos kvapo. Aš geriu kavą, bet Darenas atsisako man jos virti po septin tos vakaro, nes yra įsitikinęs, jog aš tada būdrauju, o mano neramus naktinis blaškymasis ir jam neleidžia užmigti. Atsipalaidavau ir apsimečiau esanti kažkur kitur. Su lėtinau kvėpavimą, kad gulėčiau visiškai ramiai, tarsi la vonas.
12
vina jackson
– Aš negaliu su tavimi kalbėti, kai tu tokia, Samer, – iš virtuvės atplaukė tik jo balsas. Tai buvo vienas mane labiausiai žavinčių jo bruožų: sodrus valstybinės mokyklos auklėtinio akcentas, kartais švelnus ir šiltas, kartais – šaltas bei griežtas. Tarp šlaunų pajutau pliūptelint šilumą ir kiek galėdama tvirčiau su glaudžiau kojas, prisiminusi, kaip Darenas patiesė rankš luostį, kai mes tą pirmą ir paskutinį kartą mylėjomės sve tainėje ant grindų. Jis nekentė netvarkos. – Kokia? – nepramerkdama akių paklausiau. – Tokia! Nuoga bei dryksanti ant grindų it lunatikė. Stokis ir ką nors apsivilk, po paraliais. Jis ištuštino arbatos puodelį. Aš girdėdama švelnius gurkštelėjimus įsivaizdavau jį klūpantį ir lūpomis įsisiur busį man tarp kojų. Nuo šios minties paraudau. Darenas paprastai myluodavo mano lytį lūpomis tik tuo atveju, jei nuo maudynių duše būdavo nepraėjusios daugiau nei penkios minutės, bet ir tuomet jo lyžtelėjimai atrodė nedrąsūs, o pirmai progai pasitaikius liežuvį man dagiai pakeisdavo pirštai. Jis stimuliavo tik vienu pirštu ir pasipiktino, kai kartą ranka pamėginau suvadovauti ir įsikišti dar du. – Jėzau, Samer, – pasibaisėjo jis, – tokiais tempais iš platėsi nesulaukusi trisdešimties.
a š t u o n i a s d e š i m t d i e n ų . g e lt o n a
13
Virtuvėje nusišveitė rankas indų plovimo skysčiu ir tik tada grįžęs į lovą užmigo, atsukęs man nugarą bei palikęs spoksoti į lubas. Jis taip energingai taškėsi, jog susidarė įspūdis, kad nusiblizgino rankas iki pat alkūnių, tarsi ve terinaras, tuoj priimsiantis besiveršiuojančios karvės jau niklį, ar mišias aukosiantis kunigas. Nuo to karto daugiau nebeskatinau jo išbandyti dau giau nei vieną pirštą. Darenas pastatė puodelį į kriauklę ir nuvinguriavo pro mane į miegamąjį. Jam dingus iš akių lukterėjau dar kelias minutes. Tik tuomet atsistojau, susidrovėjusi nuo minties, kokia nešvanki atrodyčiau jam kildama nuoga nuo grindų, nors Vivaldžio sukeltos svajos jau buvo mane apleidusios, o galūnės gėlė ir šalo. – Ateik į lovą, kai būsi pasirengusi! – šūktelėjo nuei damas. Klausiausi, kol jis nusirengė ir įsitaisė lovoje. Tada už sivilkau apatinius ir sulaukusi, kol jo kvėpavimas tapo gi lesnis, šmurkštelėjau į patalus greta.
[ Buvau ketverių, kai pirmą kartą išgirdau Vivaldžio „Keturis metų laikus“. Mano motina su broliais ir seseri mis išvyko savaitgalį aplankyti močiutės. Atsisakiau leis
14
vina jackson
tis į kelionę be tėčio, kuris negalėjo važiuoti drauge, nes dirbo. Įsikibau į jį bei rėkiau visa gerkle, kai tėvai mėgino įgrūsti mane į automobilį, kol galiausiai jie pasidavė ir lei do pasilikti. Tėvas neliepė man eiti į darželį, verčiau jis nusivežė mane į darbą. Tris puikias dienas praleidau beveik visiškai laisva, lakstydama po dirbtuves, karstydamasi po padan gų krūvas ir uosdama sodrius gumos kvapus, stebėdama, kaip tėvas, pakėlęs klientų automobilius, palenda po jais, tik juosmuo ir kojos kyšo. Toli nenubėgdavau, nes paniškai bijojau, jog vieną die ną keltuvas neišsilaikys ir nukritęs automobilis perskels tėvą pusiau. Nežinau, ar tai buvo išpuikimas, ar kvailu mas, bet būdama net ir tokio amžiaus maniau, kad ga lėsiu jį išgelbėti, kad užplūdus adrenalinui pajėgsiu išlai kyti pakeltą automobilį kelias sekundes, per kurias tėvas ištrūks. Jam baigus darbą, ropšdavomės į sunkvežimį bei leis davomės į ilgą kelionę namo. Pakeliui stabtelėdavome suvalgyti ledų vafliniame indelyje, nors paprastai man nebūdavo leidžiama smaguriauti prieš vakarienę. Tėvas visuomet užsisakydavo romo ir razinų skonio ledus, o aš – vis kitokius, kartais po pusę kaušelio dviejų rūšių. Vieną vėlų vakarą, negalėdama užmigti, atpėdinau į svetainę ir radau jį gulintį ant nugaros tamsoje. Tėvas vei
a š t u o n i a s d e š i m t d i e n ų . g e lt o n a
15
kiausiai miegojo, nors kvėpavimas nebuvo gilus. Iš garažo jis atsinešė gramofoną, ir aš girdėjau švelnų adatėlės šnarė jimą kaskart, pasikeitus melodijai. – Sveika, dukryte, – tarė jis. – Ką čia veiki? – paklausiau. – Klausausi muzikos, – paaiškino, lyg tai būtų kasdie niškiausias dalykas pasaulyje. Įsitaisiau prie savo tėvo, kad jausčiau nuo jo kūno sklindančią šilumą, sumišusį silpną naujos gumos ir tepa luotų rankų ploviklio kvapą. Užsimerkiau bei ramiai gu lėjau, kol grindys išnyko ir pasaulyje likau tik aš, pakibusi tamsoje, skambant Vivaldžio „Keturiems metų laikams“. Po to meldžiau tėvą paleisti įrašą vėl ir vėl – galbūt todėl, kad tikėjau, jog esu pavadinta vienos iš muzikinio kūrinio dalių garbei, nors mano tėvai šios versijos niekuo met nepatvirtino. Ankstyvasis mano entuziazmas tryško per kraštus, tad tais metais gimtadienio proga iš tėvo dovanų gavau smuiką bei muzikos pamokas. Buvau gana nekantrus ir savarankiškas vaikas, atrodytų, nelinkęs imtis papildomų pamokų ar muzikavimo. Tačiau labiau už viską pasaulyje troškau sugroti kūrinį, kuris priverstų skristi, kaip tą naktį, kai pirmą kartą išgirdau Vivaldį. Tad nuo tos akimirkos, kai į rankytes paėmiau stryką bei instrumentą, mokiausi griežti visąlaik, ištaikiusi bent vieną laisvą minutę.
įsigykite
knygą dabar