Zmogus futliare by knygos.lt

Anton Čechov

Žmogus futliare apsakymų rinkinys

vilnius 2013

UDK 821.161.1-32 Če32

Versta iš: Полное собрание сочинений и писем Антонa Павловичa Чеховa, 1944–1984:

Письмо к ученому соседу, Налим, Злоумышленник, Ванька, Тоска, Горе, Спать хочется, Черный монах, Скрипка Ротшильда, Дом с мезонином, Человек в футляре, Крыжовник, О любви, Ионыч, Служебные пометки, Душечка, Дама с собачкой, Невеста

Vertimai į lietuvių kalbą © Dominykas Urbas, Edvardas Viskanta, Juozas Paukštelis, Aleksys Churginas, Motiejus Miškinis, Stasė Matulienė, Kazys Jankauskas, Valentina Churginaitė, Juozas Aputis, 1982–1984 Viršelio dailininkė © Vanda Padimanskaitė, 2013 © Leidykla VAGA, 2013 ISBN 978-5-415-02323-3

Turinys

dagnė beržaitė. 7

Antonas Čechovas: gyvenimo normalumo beieškant

Laiškas mokytam kaimynui vertė dominykas urbas

Vėgėle

1881

vertė edvardas viskanta 26

Piktadarys

1885

vertė juozas paukštelis 32

Vanka

1886

vertė edvardas viskanta 38

Liūdesys

1886

vertė aleksys churginas 45

Bėda

1887

vertė juozas paukštelis

1880

Miego norisi

1888

vertė juozas paukštelis 59

Juodasis vienuolis

1893/1894

vertė motiejus miškinis 100

Rotšildo smuikas

1894

vertė stasė matulienė 112

Namas su mezoninu (Dailininko pasakojimas) vertė dominykas urbas

135

Atsitikimas iš praktikos vertė kazys jankauskas

149

Žmogus futliare

1898

vertė edvardas viskanta 166

Agrastai

1898

vertė edvardas viskanta 179

Apie meilę

1898

vertė valentina churginaitė 191

Jonyčius

1898

vertė juozas aputis 215

Tarnybos reikalais

1899

vertė valentina churginaitė 235

Širdelė

1899

vertė juozas aputis 251

Ponia su šuniuku vertė juozas aputis

272

Sužadėtinė

1903

vertė kazys jankauskas

1899

1898

1896

Antonas Čechovas: gyvenimo normalumo beieškant dagnė beržaitė

Pačioje XIX a. pabaigoje jaunam, iš provincijos kilusiam, nekilmingam autoriui prasibrauti į rusų literatūros gretas, atrasti joje savo nišą ir unikalų braižą, atrodė, neįmanoma užduotis. Bet Antonui Čechovui (1860–1904) pavyko. Ką gi nauja tada buvo galima pasiūlyti rusų skaitytojui – išlepintam Ivano Turgenevo ar Ivano Gončiarovo tekstų, nekalbant jau apie Aleksandro Puškino ar Nikolajaus Gogolio kūrybą, žmogui, kuris skaitė Levo Tolstojaus Karą ir taiką, Aną Kareniną, kuo nustebinti po Fiodoro Dostojevskio Nusikaltimo ir bausmės ar Brolių Karamazovų, visuotinai pripažintų klasikinių rusų romano šedevrų? Sudominti nauja poezija? Visiškai naujomis modernios literatūros formomis? Tačiau jų laikas dar nebuvo atėjęs. Tuometinis rusų skaitytojas knygose, literatūroje iš esmės ieškojo tik vieno: kuo daugiau sužinoti apie patį gyvenimą, apie kurį viešas pokalbis carinėje Rusijoje buvo, sakykim, itin tendencingas. O Rusijos gyvenimas tada, kaip visur ir visada, buvo daugiaplanis, sudėtingas, į vieną knygą nesudedamas. Visi, kas bandydavo

jį aprašyti, nors ką nors jame paaiškinti, būdavo priversti kurti storiausių romanų tomus. Nes kaip kitaip nusakysi tą gyvenimo proceso įvairiapusiškumą? Kaip patenkinsi istorijų „iš gyvenimo“ ištroškusių skaitytojų lūkesčius? Čechovas pasirinko naują pasakojimo apie gyvenimą būdą, sulaužydamas tuo metu dar giliai įsišaknijusią nuostatą, kad geru rašytoju tampama rašant tik romanus1. Tačiau romano žanro, kaip vieno svarbiausių tuometinėje rusų literatūroje, laikas iš tiesų jau buvo bepraeinąs. Ir Čechovas, pradėjęs nuo lengvų humoristinių eskizų-anekdotų, priartėjo prie savojo mažojo apsakymo žanro, kurio vos keliuose puslapiuose fiksuojama ir kartu poetiškai apmąstoma vis ta pati ir kartu kiekvieną kartą vis kitokia dramatiška žmogaus gyvenimo istorija. Tik tas dramatizmas nematomas paviršiuje, jis pasislėpęs išsyk nepastebimose detalėse. Nauja apsakymo technika leido rašytojui sudėtingiausius pasaulio reiškinius sutalpinti į smulkiojo žanro rėmus. Čechovo apsakymuose pasilieka tik svarbiausia – nuogų faktų fiksavimas. Autoriaus subjektyviems apmąstymams ten nėra vietos. Prie tokios pasakojimo manieros skaitytojas pratinosi pamažu, iš pradžių kaltindamas rašytoją abejingumu, rusų klasikos priesakų laužymu. Kaip galima rašyti, pavyzdžiui, apie tradicinį rusų literatūros personažą – mažą žmogų, pažįstamą dar nuo Puškino laikų, neišreiškiant jam jokios užuojautos, palaikymo? Bet jauno rašytojo kūrybos credo jau buvo kitas. Viename laiškų žurnalistui ir rašytojui A. Suvorinui Čechovas rašė: „Jūs barate mane už objektyvumą, vadinate jį abejingumu gėriui ir blogiui, idealų ar idėjų trūkumu ir t. t. Jūs norėtumėte, kad aš, vaizduodamas arkliavagius, sakyčiau: „Vogti arklius yra blogai.“ Bet tą ir be manęs visi seniai žino <...>. Aišku, būtų malonu meniškumą derinti su pamokslu, 1 Mažai kas žino, kad ir Čechovas buvo pradėjęs rašyti romaną, kurio taip ir nepabaigė.

bet man tai ypač sunku ir beveik neįmanoma dėl techninių sąlygų <...>. Jei pridėsiu subjektyvumo, paveikslai išplauks ir nebebus kompaktiški, kas būtina visiems trumpiems apsakymams. Kai rašau, visiškai pasikliaunu skaitytoju, tikėdamasis, kad visus trūkstamus subjektyvius apsakymo elementus jis pridės pats.2“ Čechovas išmokė rusų, o vėliau ir kitakalbius skaitytojus pasitikėti asmenine perskaityto teksto nuojauta. Teisingai parinkti ir sudėlioti akcentus-detales – taip rašytojas matė savo, kaip autoriaus, užduotį. Pasiklysti jo kūryboje, itin laisvai ją interpretuoti beveik neįmanoma. Negi nesuprasime, ką autorius norėjo pabrėžti, pavyzdžiui, Gurovo paveiksle („Ponia su šuniuku“3) vietoj įprastesnės frazės „jis vedė anksti“ parinkdamas kitą: „Apvesdino jį anksti“4? Arba kokia gyvenimo istorija slepiasi po tokiomis lakoniškomis Gurovo biografijos nuotrupomis: „Gurovas pasipasakojo esąs maskvietis, nors filologas, tačiau tarnaująs banke; kadaise ketinęs dainuoti privačioje operoje, bet metęs, Maskvoje turįs du namus“5? Ar neaišku, kad herojaus siekiai taip ir neišsipildė, gal ir dėl jo paties kaltės, nors nelaimingas jis, rodos, dėl to nesijautė? Kartais Čechovas savo skaitytojui „sufleruoja“ ir kitokiais būdais. Ten, kur tekste nebelieka jokio literatūriškumo, kur žodžiai rikiuojasi formaliai lyg dokumento frazės, ten dažniausiai ir slepiasi emocinė kūrinio kulminacija. Kas gali būti nežmoniškiau už tą klaikų kūdikio nuplikinimą verdančiu vandeniu motinai matant? А. Чехов. «Письмо Суворину А. С.» (1890 04 01), Полное собрание сочинений и писем в тридцати томах, т. 4, Москва: Наука, 1976, с. 53 (vertimas iš rusų kalbos D. B.). 3 Belieka tik spėlioti, kodėl du šio apsakymo vertėjai – J. Aputis ir Z. Naujalytė – teksto pavadinimą į lietuvių kalbą išvertė ne taip, kaip buvo užmanęs rašytojas. Juk tekstas vadinasi „Дама с собачкой“, ne „Госпожа с собачкой“. Žodyje „dama“ užšifruota dar ir užuomina apie pagarbą, inteligentiškumą, ypatingai svarbius rašytojo pokalbyje apie meilę. 4 A. Čechovas, „Ponia su šuniuku“, Ponia su šuniuku, Vilnius: Vaga, 2004, p. 180. 5 Ten pat, p. 182. 2

Bet apsakymo tekste apie tai nerašoma. Jame liko tik itin santūri užuomina apie klyksmą, „kokio dar niekuomet nebuvo girdėję Uklejeve, ir nebūtum tikėjęs, kad nedidelė, silpna būtybė kaip Lipa gali taip klykti. Ir kieme staiga viskas nutilo.“6 Teksto išraiškos priemonių ir potekstės nesutapimas, jų kontrastas ar netikėtos pauzės – Čechovo prozos „aisbergo“ viršūnės ir gelmės: viršuje, tekste – atsargūs gyvenimo judesiai, taupus žodynas, o geriau įsižiūrėjus atsiveria visa, dažniausiai bauginanti, reiškinio esmė. Aiškiai išreikšta autoriaus nuomonė, kurią tuometinis rusų skaitytojas buvo įpratęs girdėti, kartais vis dėlto pasigirsta ir Čechovo apsakymuose, dažniausiai jų epiloguose: „Ir atrodė, jog dar truputis – ir sprendimas bus surastas, ir tada prasidės naujas gražus gyvenimas; ir abiem buvo aišku, kad iki galo dar toli toli ir kad patys didieji painumai ir sunkumai dar tik prasideda“7; arba: „Ji <...> apleido miestą, – kaip jai atrodė, amžinai“8. Tokie veiksmažodžiai, kaip „atrodė“, „tikėjosi“ ir leidžia atskirti skirtingas apsakymų naratoriaus ir autoriaus pozicijas, pamatyti, kad pasakojimo intonacija nebūtinai sutampa su kūrinio idėja, kad autoriaus matymas žymiai platesnis, įžvalgesnis nei daugelio, net ir pačių simpatiškiausių jo herojų. Čechovas gerbia savo skaitytoją visiškai pasitikėdamas juo, tačiau vis dėlto palieka jam tam tikrus ženklus, leidžiančius kartu su autoriumi pakilti ir pamatyti daugiau, nei užrašyta tekste, suprasti tai, kas turėtų būti svarbiausia: kad vienas gyvenimo matymo kampas neturi užstoti kitų, kad nėra universalių tiesų, išskyrus vieną – padorumo, kultūros, žmogiškosios moralės tiesą. Čechovas, kaip iš pradžių gali pasirodyti, nerašo apie reikšmingus įvykius, jo tema – kasdienybės smulkmenos, pro kurių gausą nesimato esminių dalykų. Jo herojai, nesvarbu, ar jie mokosi, dirba A. Čechovas, „Dauboje“, Ponia su šuniuku, p. 227. A. Čechovas, „Ponia su šuniuku“, Ponia su šuniuku, p. 288. 8 A. Čechovas, „Sužadėtinė“, Ponia su šuniuku, p. 397. 6 7

ar tinginiauja, myli ar barasi, serga ar net miršta, nejaučia jokių gyvenimo pokyčių. Jie gyvena tarsi braidžiotų po savo nuobodulį. Rašytojo sukurti personažai nesuvokia besisukantys sąstingio, monotonijos ratu. Ir tik jautriausieji negali atpažinti giliai širdyje tūnančio, niekad neapleidžiančio kitokio gyvenimo ilgesio priežasčių. Nelaimingi ir kenčiantys (nesikankina tik patys lėkščiausi), jie ne tik nesistengia nieko pakeisti, jie net nesuvokia pokyčių būtinybės. Jie apsėsti... gyvenimo rutinos. Čia ir glūdi Čechovo sukurtų personažų gyvenimo tragedija, kuri apsakymuose dažnai virsta paprasta komiška istorija. Kai „nenormalumas“ tampa gyvenimo norma, kaip vieną iš Čechovo kūrybos temų apibūdino literatūrologas Grigorijus Bialyj (Г. Бялый), atstumo tarp tragedijos ir komedijos, ir atvirkščiai, beveik nebelieka. Kada gi mes pagaliau būsim laimingi? Tokį klausimą kelia ne vienas Čechovo veikėjų. Dramoje „Dėdė Vania“ Astrovas manė, kad užteks ir kokių 100–200 metų, ir žmonės galės niekinti tokius kaip jis, „nugyvenusius savo amžių taip kvailai ir taip neskoningai“9. Dabar jau galėtume pasakyti, kad Astrovas klydo. Atrodo, kad klydo ir Veršyninas iš „Trijų seserų“, minėdamas 200–300 metų laikotarpį, būtiną laimei pasiekti. Arčiausiai tiesos, matyt, buvo išprotėjęs filosofijos magistras Kovrinas iš apsakymo „Juodasis vienuolis“, laimingos žmonijos ateitį matavęs tūkstantmečiais. Kuo labiau Čechovo žmones slegia „nenormalus“ jų gyvenimas, tuo stipresnė jų svajonė apie kitą. Kokį? Deja, to niekas nežino. Nei jie patys, nei autorius. Nei mes. O gal atsakymą rasime rašytojo užrašų knygelėje: „Pokalbis kitoje planetoje apie žemę po tūkstančio metų: ar pameni tą baltą medį... (beržą)?10“ A. Čechovas, „Dėdė Vania“, Žuvėdra, Vilnius: Vaga, 1985, p. 218. Из записных книжек А. Чехова, Ленинград: Художник PCФСР, 1968, с. 70 (vertimas iš rusų kalbos D. B.).

Laiškas mokytam kaimynui

1880 m .

vertė dominykas urbas

Bliny-Sjedeny kaimas Brangus Kaimynėli! Maksimai... (pamiršau, kuo vardu tėtušis, atleiskit maloningai!) Atleiskit ir prabočykit man senam senpalaikiui ir paikai žmogystei, kad drįstu Jus trukdyti savo prastu tauškalu laiško pagalba. Šit jau visi metai praėjo, kaip Jūs teikėtės įsikurti mūsiškiame pasvietyje, šalimais su manimi mažu žmogeliu, o aš vis dar nepažįstu Jūsų, o Jūs manęs, menko žiogelio, nepažįstate. Leiskite gi branguoli kaimynėli nors per šiuos senio hieroglifus susipažinti su Jumis, paspausti mintimis Jūsų mokytą ranką ir pasveikinti Jus su atsikraustymu iš Sankt-Peterburgo į mūsų nevertą žemyną, gyvenamą mužikų ir valstietiško gaivalo tai yra plebėjų elemento. Seniai ieškojau progos susipažinti su

Jumis, troškau, todėl kad apšvieta yra tam tikra prasme mūsų motina, vis viena kaip civilizacija ir todėl kad širdingai gerbiu tuos žmones, kurių garsingas vardas ir titulas, vainikuotas populiarios garbės aureole, laurais, cimbolais, ordinais, kaspinais ir atestatais griaudėja kaip griausmas ir žaibas per visas dalis šio visatos pasaulio regimojo ir neregimojo tai yra po mėnuliu. Aš liepsningai myliu astronomus, poetus, metafizikus, privatdocentus, chemikus ir kitus mokslo žynius, prie kurių Jūs save priskaitote per savo gudrius faktus ir mokslų šakas, tai yra produktus ir vaisius. Žmonės sako, kad Jūs daug knygų išspausdinote sėdėdamas su vamzdžiais, termometrais ir stirta užsieninių knygų su įdomiais paveiksliukais. Neseniai buvo užvažiavęs į mano menką dvarą, į mano ruinas ir griuvėsius vietos maksimus pontifeks* tėvas Gerasimas ir su jam būdingu fanatizmu plūdo ir peikė Jūsų mintis ir idėjas, liečiančias žmogaus kilmę ir kitus regimojo pasaulio reiškinius ir stojo piestu ir karščiavosi prieš Jūsų protavimo sferą ir minties horizontą, kuriame pilna šviesulių ir aeroglitų. Aš nesutinku su tėvu Gerasimu kas link Jūsų protavimo idėjų, kadangi gyvenu ir maitinuosi vienu tiktai mokslu, kurį Apvaizda suteikė žmonių giminei idant iškastų iš regimojo ir neregimojo pasaulio gelmių brangiuosius metalus, metaloidus ir briliantus, bet vis dėlto atleiskite man, mielasis, vabalui vos įžiūrimam, jeigu aš paimsiu drąsos ir, būdamas senis, atmesiu kai kurias Jūsų idėjas kas link gamtos prigimties. Tėvas Gerasimas sakė man, kad Jūs esą sukūręs veikalą, kuriame teikėtės išdėstyti nelabai esmingas idėjas kas link žmonių ir jų pirmgimystės būvio ir ikitvaninės būties. Jūs teikėtės sugal* Vyriausias žynys (lot. pontifex maximus).

voti, kad žmogus kilęs iš beždžioniškų malpų, orangutangų ir panašių padermių. Atleiskit man seniui, bet aš su Jumis dėl šito svarbaus punkto nesutinku ir galiu Jus pasodinti į kaliošą. Nesgi jei žmogus, pasaulio valdovas, protingiausias iš visų kvėpuojamųjų padarų, būtų kilęs iš kvailos ir nemokšiškos beždžionės tai jis turėtų uodegą ir laukinį balsą. Jei mes būtume kilę iš beždžionių, tai mus dabar čigonai vedžiotų po miestus dėl parodymo ir mes mokėtumėm pinigus už parodymą kits kitam, šokdami pagal čigono prisakymą arba sėdėdami už grotų žvėryne. Argi mes apžėlę visur kur plaukais? Argi mes nenešiojam rūbų, kurių neturi beždžionės? Argi mes mylėtumėm moteris ir neniekintumėm jų, jeigu nuo jų bent truputį atsiduotų beždžione, kurią mes kas antradienis matom pas bajorų vadovą? Jeigu mūsų protėviai būtų kilę iš beždžionių, tai niekas jų būtų nelaidojęs krikščionių kapuose; mano proprosenolis pavyzdžiui Amvrosijus, gyvenęs anuo metu Lenkų karalystėje, buvo palaidotas ne kaip beždžionė, o šalimais su katalikų abatu Jokimu Šostaku, kurio pastabos apie nuosaikų klimatą ir nenuosaikų svaigiųjų gėralų vartojimą dar ir ligi šiol tebėra pas mano brolį Ivaną (majorą). Abatas tai reiškia katalikų popas. Atleiskit man nemokšai, kad aš kišuosi į Jūsų mokslingus reikalus ir savaip senio galva aiškinu ir bruku Jums savo nežmoniškas ir kažkokias netikusias idėjas, kurios mokytiems ir civilizuotiems žmonėms yra veikiau ne galvoje, o pilve. Negaliu nutylėti ir nepakenčiu kada mokslininkai neteisingai galvoja savo galvoje ir negaliu neprieštarauti Jums. Tėvas Gerasimas sakė man, kad Jūs neteisingai galvojate apie mėnesį tai yra apie mėnulį, kuris pavaduoja mums saulę tamsos ir sutemų laike, kada žmonės miega, o Jūs

vedžiojate elektrą iš vietos į vietą ir fantazuojate. Nesijuokite iš senio, kad taip kvailai rašau. Jūs rašote, kad mėnesyje tai yra mėnulyje gyvena ir turi savo namus žmonės ir giminės. Šito negali būti niekados, nes jeigu žmonės gyventų mėnulyje, tai mums užstotų jo magišką ir žavingą šviesą savo namais ir trąšiomis ganyklomis. Be lietučio žmonės negali gyventi, o lietus eina žemyn į žemę, o ne aukštyn į mėnesį. Žmonės gyveną mėnesy kristų žemyn į žemę, o šito niekados nebūna. Nešvarumai ir pamazgos pultų į mūsų žemyną iš gyvenamo mėnulio. Ar gali gyventi mėnulyje žmonės, jei jis teegzistuoja tik naktį, o dieną išnyksta? Ir valstybių valdžios negali leisti gyventi mėnulyje, nes jame iš priežasties didelio nuotolio ir nepasiekiamumo galima slapstytis nuo prievolių labai lengvai. Jūs truputėlį apsirikote. Jūs sugalvojote ir atspausdinote savo gudriam kūrinyje, kaip man sakė tėvas Gerasimas, kad pačiame didžiausiajame šviesulyje, saulėje, esą juodų lopinėlių. Šito negali būti, kadangi šito negali būti niekados. Kaip jūs galėjote matyti saulėj lopinėlius, jeigu į saulę negalima žiūrėti paprastomis žmogaus akimis, ir kam ten reikia tų lopinėlių, jei ir be jų galima apsieiti? Iš kokio gi šlapio daikto padaryti tie lopinėliai, jeigu jie nesudega? Gal, sakysit, ir žuvys gyvena saulėje? Atleiskit man piktam glušui, kad tokį kvailą sąmojį paleidau! Baisiai esu atsidavęs mokslui! Rublis, tasai devyniolikto amžiaus variklis, neturi man nė kokios vertės, mokslas jį užtemdė mano akyse savo toliau siekiančiais sparnais. Kiekvienas atradimas neduoda man ramybės kaip vinutė durianti nugaron. Nors esu tamsuolis ir senobiškas dvarponis, o visgi dėlto senas netikša užsiiminėju mokslu ir atradimais, kuriuos nuosavomis rankomis darau

ir užpildau savo paiką galvelę, savo laukinį kiaušą mintimis ir didžiausių žinių komplektu. Motutė gamta yra knyga, kurią reikia skaityti ir matyti. Aš daug esu padaręs atradimų savo nuosavu protu, tokių atradimų, kokių nė vienas reformatorius neišrado. Pasakysiu nesigirdamas, jog aš esu ne iš paskutiniųjų kas link išsimokslinimo, pasiekto kruvinu triūsu, o ne turtingumu gimdytojų, tai yra tėvo motinos arba globėjų, kurie dažnai pražudo savo vaikus su pagalba turtų, prabangos ir šešiaaukščių gyvenamųjų patalpų, su vergais ir elektros paskambinimais. Štai ką mano menkas protelis atrado. Aš atradau, kad mūsų didi ugninė spindulinga chlamida saulė per šventas Velykas anksti rytą įdomiai ir dailingai žaidžia įvairiaspalvėmis spalvomis ir savo nuostabiu žiburiavimu daro žaismingą įspūdį. Kitas atradimas. Kodėl žiemą diena trumpa, o naktis ilga, o vasarą atvirkščiai? Diena žiemą todėl trumpa, kad ji panašiai kaip visi kiti daiktai regimi ir neregimi nuo šalčio susitraukia ir todėl, kad saulė anksti nusileidžia, o naktis nuo žiburių ir žibintų sužibinimo prasiplečia, kadangi sušyla. Paskui aš dar atradau, kad šunys pavasarį žolę valgo panašiai kaip avys ir kad kava pilnakraujams žmonėms kenksminga, nes padaro galvoje galvosūkį, o akyse neaiškų matymą ir panašiai ir taip toliau. Daug aš esu padaręs atradimų ir be šito nors ir neturiu atestatų nei liudijimų. Atvažiuokit pas mane brangus kaimynėli, dievaži. Atradimą kokį nors padarysim drauge, literatūra užsiimsim ir Jūs mane nevalyvą daiktą pamokysit visokių apskaičiavimų. Aš neseniai skaičiau vieno prancūzų mokslininko parašyta, kad liūto snukis visai nepanašus į žmogaus veidą, kaip mano mokslavyriai. Ir kas link šito mes pasikalbėsim. Atvažiuokit

susimildamas. Atvažiuokit kad ir rytoj pavyzdžiui. Mes dabar su pasninku valgome, bet Jums gaminsim su mėsa. Mano duktė Natašenka prašė Jus, kad Jūs su savim atvežtumėt kokių nors protingų knygų. Ji žinote emancipė, visi jai mulkiai, tik ji viena protinga. Jaunimas dabar pasakysiu Jums nepėsčias. Padėk jiems Dieve! Po savaitės pas mane atvažiuos brolis Ivanas (majoras), žmogus geras, bet tarp mūsų kalbant tamsūnas ir mokslų nemėgsta. Šitą laišką turi Jums pristatyti mano raktininkas Trofimas lygiai aštuntą valandą vakaro. Jei atveš vėliau, tai ištalžykit jam žandus, profesoriškai, nėr čia ko su šita veisle ceremonintis. Jei pristatys vėliau tai reiškia į karčemą prakeiktasis buvo užėjęs. Paprotys važinėti po kaimynus ne mūsų išgalvotas ir ne su mumis baigsis, tai užtat būtinai atvažiuokit su mašinėlėm ir knygom. Aš ir pats pas Jus nuvažiuočiau, bet esu labai drovus ir drąsos nepritenku. Atleiskite man netikšiui, kad trukdau Jus. Pasilieku gerbiąs Jus Dono Kariuomenės atsargos puskarininkis iš bajorų, Jūsų kaimynas Vasilijus Semi-Bulalovas

Vėgėlė

1881 m . vertė edvardas viskanta

Vasaros rytas. Ore tylu; tik ant kranto čirkšnoja žiogas ir kažkur nedrąsiai burkuoja erelaitė. Danguje nejudėdami stovi pūkiniai debesys, panašūs į išbarstytą sniegą... Prie statomos maudyklės, po žaliomis gluosnio šakomis, vandenyje murkdosi dailidė Gerasimas, aukštas, liesas kaimietis ruda, garbanota galva ir apžėlusiu veidu. Jis šniokščia, pukši ir, smarkiai mirkčiodamas, stengiasi kažką iš po gluosnio šaknų ištraukti. Jo veidas apsipylęs prakaitu. Per sieksnį nuo Gerasimo, ligi kaklo vandenyje, stovi dailidė Liubimas, jaunas kuprotas kaimietis trikampiu veidu ir siauromis kiniškomis akutėmis. Kaip Gerasimas, taip ir Liubimas – abu tik su marškiniais ir apatinėmis kelnėmis. Abu pamėlynavę nuo šalčio, nes jau daugiau kaip valanda tupi vandenyje...

– Tai kam tu ją vis ranka baksnoji? – rėkia kuprotasis Liubimas ir dreba it drugio krečiamas. – Galva tu iš daržo! Tu ją laikyk, laikyk, nes ji paspruks, padūkėlė! Laikyk, sakau! – Nepaspruks!.. Kur jai pasprukti? Ji po kerplėša palindusi... – sako Gerasimas užkimusiu, dusliu bosu, einančiu ne iš gerklės, bet iš vidurių gilumos. – Slidi, kipšas, ir nutverti nėra už ko. – Tu už žiaunų griebk, už žiaunų! – Kad nematyti žiaunų... Palauk, nutvėriau už kažko. Už lūpos nutvėriau... Kandžiojasi, kipšas! – Netrauk už lūpos, netrauk – paleisi! Griebk ją už žiaunų, už žiaunų griebk! Vėl pradėjai rankomis baksnoti! Na, ir neišmanėlis tu, atleisk dangaus karaliene! Griebk! – „Griebk“... – pamėgdžioja Gerasimas. – Komandierius, mat, atsirado... Eitum ir griebtum pats, velne kuprotasis... Ko stovi? – Ir sugriebčiau, jei būtų galima... Argi galima tokiam žemos kompleksijos žmogui, kaip aš, pakriaušyje stovėti? Tenai gilu! – Niekis, kad gilu... Tu plaukte... Kuprys mostelėja rankomis, priplaukia prie Gerasimo ir nusitveria už šakų. Vos pamėginęs atsistoti, jis pasineria visas ir ima burbuliuoti. – Sakiau gi, kad gilu! – sako jis, baltas akis vartydamas. – Ant sprando tau atsisėsiu, ar ką? – O tu ant kerplėšos atsisėsk... Kerplėšų daug, tartum kopėčios. Kuprys užčiuopia koja kerplėšą ir, stipriai nusitvėręs išsyk už kelių šakų, atsistoja ant jos... Atgavęs pusiausvyrą ir naujoj

pozicijoj įsitvirtinęs, jis susilenkia ir, stengdamasis negauti į burną vandens, pradeda dešine ranka grabalioti tarp kerplėšų. Painiodamasi dumbluose, slidinėdama samanomis, apaugusiomis kerplėšas, jo ranka atsiduria į dygias vėžio žnyples. – Tavęs čia dar, velnio, trūko! – sako Liubimas ir piktai išmeta vėžį ant kranto. Pagaliau jo ranka užčiuopia Gerasimo ranką ir, slinkdama ja, pasiekia kažką slidų, šaltą. – Šta-ai ji! – šypsosi Liubimas. – Didelė, kipšas... Iškėsk nagus, aš ją tuojau... už žiaunų... Palauk, nestumk alkūne... aš ją tuojau... tuojau... duok tik nutverti... Toli, kipšas, po kerplėša palindusi, nėra už ko nė suimti... Galvos ir nepasieksi... Vieną tik pilvą teužgriebiu... Užmušk man uodą ant kaklo – pasiutusiai kanda!.. Aš tuojau... už žiaunų ją... Užeik iš šono, stumk ją, stumk! Durk jai pirštu! Kuprys, išpūtęs žandus, užgniaužęs kvapą, išverčia akis ir, matyti, jau kimba pirštais „už žiaunų“, bet staiga šakos, už kurių jis kairiąja ranka nusitvėręs, nutrūksta, ir jis, netekęs pusiausvyros, – pūkšt į vandenį! Tartum išsigandę, bėga nuo kranto banguoti ratai, ir kritimo vietoje iššoka burbulai. Kuprys iškyla paviršiun ir prunkšdamas griebiasi už šakų. – Dar prigersi, velne, atsakyti už tave teks! – parpia Gerasimas. – Kapanokis į krantą, suk tave velniai! Aš vienas ištrauksiu. Prasideda plūdimasis... O saulė kepina ir kepina. Šešėliai darosi trumpesni ir susitraukia į save kaip sraigės ragai... Ilga žolė, saulės įkaitinta, pakvimpa tirštu, aitriu medaus kvapu. Jau greit ir vidurdienis, o Gerasimas ir Liubimas vis dar tebesimurkdo

po gluosniu. Kimus bosas ir nužvarbęs, spiegiantis tenoras be paliovos drumsčia vasaros dienos tylą. – Trauk ją už žiaunų, trauk! Palauk, aš ją išstumsiu! Kur tu kiši savo kumštį? Tu jai pirštu, o ne kumščiu, avigalvi tu! Užeik iš šono! Iš kairės užeik, iš kairės, nes dešinėj – duburys! Nugarmėsi, kipšas suės. Trauk už lūpos! Girdėti botago pliaukšėjimas... Nuožulniu krantu į girdyklą tingiai kiūtina kerdžiaus Jefimo genama banda. Kerdžius, iškaršęs senis, su viena akim ir persikreipusia burna, eina galvą nunertas ir žiūri sau po kojų. Pirmutinės prie vandens prieina avys, paskui jas arkliai, paskui arklius – karvės. – Pakumšnok ją iš apačios! – girdi jis Liubimo balsą. – Užkišk pirštą! Ar tu kurčias, ve-elne, ar ką? Tfiu! – Ką jūs ten dabar, broliukai? – šaukia Jefimas. – Vėgėlę! Niekaip neištraukiame! Po kerplėša palindusi! Užeik iš šono! Užeik, užeik! Jefimas, akį primerkęs, valandžiukę žiūri į žvejus, paskui nusiauna vyžas, nusimeta nuo pečių maišiuką ir nusivelka marškinius. Kelnėms nusimauti jam nebeužtenka kantrybės, ir persižegnojęs, liesomis, pajuodusiomis rankomis balansuodamas, brenda su kelnėmis į vandenį... Kokius penkiasdešimt žingsnių jis eina dumblinu dugnu, paskui ima plaukti. – Palaukite, vyručiai! – šaukia jis. – Palaukite! Netraukite jos taip, paleisite! Reikia su išmanymu!.. Jefimas prisideda prie dailidžių, ir visi trys, baksnodamiesi alkūnėmis ir keliais, šniokšdami ir keikdamiesi, stumdosi vienoje vietoje... Kuprotasis Liubimas užsiryja vandeniu, ir ore suskardi aštrus, spazminis kosulys.

– Kur piemuo? – nuo kranto girdėti šauksmas. – Jefimai! Kerdžiau! Kur tu? Banda į sodą sulindo. Varyk, varyk iš sodo! Varyk! Bet kurgi jis, tas senas galvažudys? Girdėti vyrų balsai, paskui moterų... Iš už dvaro sodo žiogrių pasirodo ponas Andrejus Andrejičius persiško šilko chalatu, su laikraščiu rankoje... Jis klausiamai žiūri į upę, iš kur ateina šauksmai, ir paskui greitai tipena į maudyklę. – Kas čia yra? Ko bliaunat? – klausia jis griežtai, pamatęs pro gluosnio šakas tris šlapias žvejų galvas. – Ko jūs čia murkdotės? – Žu... žuvelę gaudom... – vapalioja Jefimas, nepakeldamas galvos. – Aš tau parodysiu žuvelę! Gyvuliai į sodą sulindo, o jis žuvelę!.. Kada gi maudyklę baigsit, velniai? Dvi dienos kaip dirbate, o kur jūsų darbas? – Bus... baigsim... – krenkščia Gerasimas. – Vasara ilga, suspėsi dar, jūsų mylista, prisimaudyti... Pfrr!.. Niekaip vėgėlės negalim įveikti. Palindo po kerplėšomis ir tartum urve... nei šen, nei ten... – Vėgėlė? – klausia ponas, ir jo akys laku apsitraukia. – Tai traukite ją greičiau! – Tai jau duosi pusrubliuką... jei pasitarnausime... O stambi vėgėlė, kaip kokia pirklio boba... Verta, jūsų mylista, pusrubliuko... už triūsą... Nemaigyk jos, Liubimai, nemaigyk, o nukamuosi! Iš apačios stumk! Trauk kerplėšą į viršų, gerasai žmogau... kuo tu vardu? Į viršų, o ne į apačią, velne! Neteliuskuokite kojomis! Praeina penkios minutės, dešimt... Ponas pradeda nekantrauti. – Vasilijau! – šaukia jis, atsigręžęs į sodybą. – Vaska! Pašaukit man Vasilijų!

Atbėga vežikas Vasilijus. Jis kažką kramto ir sunkiai alsuoja. – Lįsk į vandenį, – įsako jam ponas: – padėk jiems ištraukti vėgėlę... Vėgėlės neištraukia! Vasilijus greit nusivelka ir brenda į vandenį. – Aš tuojau... – bamba jis. – Kur vėgėlė? Aš tuojau... Mes ją bematant! O tu, Jefimai, verčiau eitum sau! Nėr čia ko tau, senam žmogui, kištis į ne savo darbą! Kur čia ta vėgėlė? Aš ją tuojau... Štai ji! Paleiskite rankas! – Ką čia – paleiskite rankas? Patys žinome: paleiskite rankas! O tu ištrauk! – Negi ją taip ištrauksi? Reikia už galvos! – O galva po kerplėša! Matai gi, kvailys! – Na, nelok, o susigriebsi! Šunsnukis! – Prie paties pono, ir tokie žodžiai... – vapa Jefimas. – Neištrauksite jūs, broliukai. Labai gudriai ji ten užlindusi. – Palaukite, aš tuojau, – sako ponas ir ima skubiai rengtis. – Jūs čia, kvailiai, keturiese, o vėgėlės negalite ištraukti! Nusirengęs Andrejus Andrejičius leidžia sau atvėsti ir brenda į vandenį. Bet ir jam įsikišus nieko neišeina. – Reikia kerplėšas perkirsti! – nusprendžia pagaliau Liubimas. – Gerasimai, nueik kirvio! Kirvį duokit! – Pirštų nenusikirskit! – sako ponas, kai pasigirsta povandeniniai kirvio smūgiai į kerplėšą. – Jefimai, nešdinkis iš čia! Palaukit, aš ištrauksiu vėgėlę... Jūs neišmanote... Kerplėša perkirsta. Ją palengva užlaužia, ir Andrejus Andrejičius, didžiausiam savo malonumui, jaučia, kaip jo pirštai lenda vėgėlei po žiaunomis. – Traukiu, vyručiai! Nesigrūskite... palaukit... traukiu!..

Paviršiuje pasirodo didelė vėgėlės galva, o paskui ją – juodas, kokio aršino ilgio kūnas. Vėgėlė sunkiai vartalioja uodegą ir stengiasi ištrūkti. – Spurdi... Dabar pašvilpk!.. Įkliuvai? Aha! Visų veiduose nušvinta medaus šypsena. Valandžiukę tyli ir susikaupę žiūri. – Tai bent vėgėlė! – vapa Jefimas, kasydamasis pamentes. – Turbūt, bent dešimt svarų bus... – Ta-aip... – sutinka ponas. – O kepenys tik ir pučiasi. Tik ir stumia jas iš vidaus. A... ak! Vėgėlė staiga netikėtai švystelėja uodegą aukštyn, ir žvejai girdi smarkų pliumptelėjimą... Visi iškečia rankas, bet jau vėlu: vėgėlės – tiek ir bematė.

Piktadarys

1885 m . vertė juozas paukštelis

Prieš teismo tardytoją stovi mažiukas neregėto liesumo mužikėlis rainuotais marškiniais ir lopytomis kelnėmis. Jo gauruotas ir rauplėtas veidas ir akys, vos matomos iš po tankių, nukarusių antakių, turi niauraus nuožmumo išraišką. Ant galvos visa kaugė seniai bešukuotų, susivėlusių plaukų teikia jam dar didesnio, voriško nuožmumo. Jis basas. – Denisai Grigorjevai! – pradeda tardytojas. – Prieik arčiau ir atsakyk į mano klausimus! Šių metų liepos septintą dieną geležinkelio sargas Ivanas, Semiono sūnus Akinfovas, rytą eidamas geležinkeliu, 141-e varste užtiko tave atsukant veržlę, kuri laiko bėgį pritvirtintą prie pabėgio. Štai ta veržlė!.. Su šita veržle jis ir sulaikė tave. Ar taip buvo? – Ką? – Ar taip viskas buvo, kaip Akinfovas aiškina?

– Žinia, buvo. – Gerai! Na, o kam tu tą veržlę norėjai atsukti? – Ką? – Tu mesk tą savo „ką“ ir atsakyk į klausimą: kam tu tą veržlę norėjai atsukti? – Jei nebūtų reikalinga, nebūčiau sukęs, – gergždžia Denisas, žvairuodamas į lubas. – Tai kam gi tau prireikė tos veržlės? – Tos veržlės? Mes iš veržlių pasvarus darom... – Kas tie – mes? – Mes, žmonės... Klimovo mužikai, vadinasi. – Klausyk, broleli, tu čia man neapsimetinėk pusgalviu, o kalbėk žmoniškai. Nėr ko čia meluoti apie pasvarus! – Kaip gyvas niekad nemelavau, o čia meluoju... – mirkčiodamas bamba Denisas. – Jaugi, jūsų kilnybe, galima be pasvaro? Jei tu gyvą žuvelę ar slieką užmauni ant kabliuko, tai jaugi jis nuskęs be pasvaro? Meluoju... – šypsosi Denisas. – Kuriems velniams ta žuvelė, jeigu ji paviršiuje plaukys! Ešerys, lydys, vėgėlė visada ima tik tą, kur dugne, o jei tik paviršiuj plauko, tai tą nebent tik kiauliažuvė stveria, ir tai retai... Mūsų upėje kiauliažuvių nėra... Jos mėgsta platumas. – Kam tu man pasakoji apie kiauliažuves? – Ką? Tai kad jūs klausiate! Pas mus ir ponai taip žuvauja. Paskutinis vaikpalaikis, ir tas nežuvaus be pasvaro. Žinoma, kas nieko nesupranta, tai tas ir be pasvaro eina žuvauti... Kvailio darbo nesuvysi. – Tai tu sakai, veržlę atsukai tam, kad pasidarytum iš jos pasvarą?

ISBN ISBN 978-5-415-02323-3 978-5-415-02323-3

9 9 77 88 55 44 11 55

00 22 33 22 33 33