Vaiko ir paauglio psichologija by knygos.lt

vilnius 2013

UDK 159.922(075.8) Le89

Vadovėlis apsvarstytas ir rekomenduotas leidybai Aleksandro Stulginskio universiteto Profesinės pedagogikos ir psichologijos katedros posėdyje, vykusiame 2013 m. kovo 20 d. (protokolas Nr. 3) Vadovėlis apsvarstytas ir rekomenduotas leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Bendrosios psichologijos katedros posėdyje, vykusiame 2013 m. balandžio 11 d. (protokolas Nr. 4) Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto tarybos 2013 m. balandžio 22 d. posėdžio sprendimu vadovėlį rekomenduota spausdinti (protokolas Nr. 16 ) Recenzavo: prof. Aldona Palujanskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas dr. Jurga Misiūnienė, Vytauto Didžiojo universitetas

Turinys

Pratarmė

I skyrius

Vaiko gerovės rodikliai – ko reikia, kad vaikas augtų laimingas?

/ 13

II skyrius

Vaiko savireguliacijos vystymasis – kaip atsiranda žodis „reikia“? / 20 III skyrius

Vaikų melavimas – kodėl vaikai sako netiesą?

/ 28

IV skyrius

Savimonės formavimasis vaikystėje – ką vaikas apie save galvoja? / 34 V skyrius

Elgesio išmokimas – kaip vaikas išmoksta taip elgtis?

/ 43

VI skyrius

TV ir kompiuteris – skatinti, leisti ar drausti?

/ 52

VII skyrius

Vartojimo įpročių formavimas vaikystėje – kaip išmokyti vaiką elgtis su daiktais ir pinigais?

/ 61

VIII skyrius

Vaikų agresija – kaip taip galima? / 68 IX skyrius

Skaitymas vaikystėje – kada pradėti mokyti vaiką skaityti?

/ 74

X skyrius

Vaiko pasirengimas mokyklai – ką vaikas turėtų mokėti prieš ateidamas į mokyklą? XI skyrius

Mokymosi motyvacijos formavimas – kaip vaikams atsiranda noras mokytis? / 88 XII skyrius

Gabūs vaikai mokykloje – kaip padėti jiems išsiskleisti? / 95 XIII skyrius

Patyčios mokykloje – kaip jas suvaldyti? / 102

/ 80

XIV skyrius

Mąstymo pokyčiai paauglystėje – kas vyksta paauglio galvoje? / 109 XV skyrius

Santykiai su tėvais paauglystėje – jei „nebe vaikas“, tai kas? / 118 XVI skyrius

Darbas paauglystėje – ugdo ar trukdo? / 125 XVII skyrius

Meilė ir seksualumas paauglystėje – ar ne per anksti? / 132 XVIII skyrius

Susivokimas paauglystėje – kaip sužinoti, ko nori? / 139 XIX skyrius

Perėjimas į suaugusiųjų pasaulį – kada baigiasi paauglystė? / 146 Literatūros sąrašas

/ 153

Pratarmė

Šios knygos idėja gimė prieš keletą metų pradėjus dėstyti „Vaiko ir paauglio psichologijos“ kursą Vytauto Didžiojo universiteto Mokyklinės psichologijos programos magistrantams. Šiame kurse nenorėjau studentams kartoti to, ką jie jau buvo mokęsi bakalauro studijų antrame kurse, kai studijavo „Raidos psichologijos“ kursą. To kurso metu jie puikiai susipažino su žmogaus vystymąsi nuo kūdikystės iki suaugusiojo amžiaus aiškinančiomis teorijomis, jose naudojamomis sąvokomis, pagrindiniais raidos dėsningumais ir klasikinių šios srities tyrimų duomenimis. Visa tai galima rasti naujuose ir išsamiuose raidos psichologijos vadovėliuose, kuriuos 2010 metais išleido A. Vaičiulienė ir V. Navickas, o 2012 metais – R. Žukauskienė. Studentams norėjau ir turėjau duoti daugiau. Žinoma, paprasčiausias kelias būtų tiesiog gilinti jų žinias tomis pačiomis temomis, kurias jie jau buvo mokęsi – atskleisti dar smulkesnes pažintinės ir psichosocialinės raidos detales ir subtilybes kiekviename amžiaus tarpsnyje. Tačiau iš bendravimo su mokyklose dirbančiais psichologais, mokytojais ir tėvais patirties žinojau, kad tokios studijos aplenktų daugelį iššūkių, su kuriais būsimiesiems mokyklų psichologams teks susidurti praktiniame darbe. Tėvai, 9

mokytojai ir moksleiviai ateina pas mokykloje dirbantį psichologą su konkrečiais klausimais ir problemomis. Psichologas siekia padėti rasti atsakymus ir sprendimus, kuriuos jie galėtų sėkmingai praktiškai pritaikyti. Taigi, savo dėstomame kurse ir šioje knygoje stengiuosi apimti tuos iššūkius, su kuriais susiduria kiekvienas tėvas ir mama. Visi nori, kad jų vaikai augtų laimingi, tačiau tam vien meilės neužtenka – norėdami užtikrinti sklandžią vaiko raidą, tėvai ir mokytojai turi turėti ir tam tikrų būtinų žinių, kaip tai padaryti. Šioje knygoje ir stengiuosi pateikti tokias žinias, kurios būtinos kiekvienai mamai ir tėvui, ir, žinoma, psichologui, kuris siekia padėti tėvams rasti sunkesnių auklėjime pasitaikančių situacijų sprendimus. Besikeičiančiame pasaulyje vaikus auginančios šeimos ir juos ugdantys mokytojai nuolat susiduria su vis naujais galvosūkiais, kuriems spręsti dešimtmečiais kauptų žinių ir patyrimo ne visuomet pakanka. Nors kai kurios vaiko ir paauglio psichologijos temos (pvz., santykiai su tėvais paauglystėje) yra senos kaip pasaulis, prieš penkiasdešimt metų tėvams nereikėjo sukti galvos, kaip vaiką atitraukti nuo televizoriaus, prieš dvidešimt penkerius metus vaikai dar neprilipdavo prie kompiuterio, nedaug kas susirūpindavo dėl gabių vaikų ar patyčių. Natūraliai iškylančių šiuolaikinių raidos ir auklėjimo temų įvairovė leido man šioje knygoje nedubliuoti tradicinių vadovėlių tematikos, o vietoje to imtis tų temų, kurių aktualumas išryškėjo per pastaruosius du dešimtmečius. Greiti visuomenės pokyčiai reikalauja naujų žinių ir sprendimų. Būtent todėl šioje knygoje stengiausi apibendrinti pačius naujausius, per pastaruosius 5–7 metus sukauptus mokslinių tyrimų duomenis. Jų rezultatus pateikiu per taikomąją prizmę, kad skaitytojas – nesvarbu, ar tai būtų psichologijos studentas, ar žingeidi mama – galėtų lengvai peržengti „teorijos-praktikos“ barjerą ir pasinaudoti čia pateikiamomis žiniomis konkrečiai praktinei situacijai išspręsti. 10

Nors ši knyga skirta pirmiausia psichologijos studentams, tačiau jai rašyti rinkausi lengvesnį, „technine“ kalba ir specifiniais terminais neperkrautą stilių. Tai darydamas siekiu dvejopų tikslų. Viena vertus, knygą skaitantiems psichologijos studentams nebereikės vargti bandant išversti psichologijos mokslo žinias į „žmonių kalbą“. Kita vertus, taip siekiu didesnio knygos prieinamumo visiems tiems, kurie domisi psichologijos sukauptomis žiniomis apie vaikus ir paauglius. Esu įsitikinęs, kad raidos psichologijos žinios gali ir turi būti pateikiamos taip, kad visi, kuriems rūpi vaikų ir paauglių gerovė – tėvai, mokytojai, gydytojai, policininkai, socialiniai darbuotojai, net politikai – galėtų savarankiškai jomis pasinaudoti. Džiaugiuosi, kad paėmėte į rankas šią knygą. Neabejoju, kad joje perskaitysite daug naujo ir įdomaus. Visvaldas Legkauskas

I skyrius

Vaiko gerovės rodikliai – ko reikia, kad vaikas augtų laimingas?

Nors visi tėvai nori savo vaikams to, kas geriausia, ir trokšta, kad jie augtų laimingi, tačiau gerų norų ir jais pagrįstų didelių pastangų ne visuomet užtenka. Reikia pripažinti, kad vienintelis neribotas dalykas, tėvams siekiant viso, kas geriausia jų vaikams, yra tėviška ir motiniška meilė; visi kiti ištekliai – laikas, pinigai, kantrybė, sveikata, jėgos ir kt. – riboti. Kaip reikėtų juos panaudoti, kad būtų galima tikėtis geriausio rezultato? Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) mokslininkai (Bradshaw ir Richardson, 2009) išskiria septynis svarbiausius vaiko gerovę apibūdinančius rodiklius: • Sveikata – vaiko sveikata bus geresnė, jei jis bus paskiepytas nuo pagrindinių vaikystės ligų, valysis dantis daugiau kaip vieną kartą per dieną, kasdien valgys vaisių, kiekvieną dieną valgys pusryčius, bus fiziškai aktyvus ir neturės antsvorio. • Vaiko pasitenkinimas savo gyvenimu – patenkintas savo gyvenimu vaikas nori eiti į mokyklą, joje nesijaučia perkrautas darbu ir gerai vertina savo sveikatą. • Santykiai su svarbiais žmonėmis – vaiko santykiai su svarbiais žmonėmis yra geri, jei jam lengva kalbėtis su 13

•

• • •

savo mama ir tėčiu, o bendraklasiai jam atrodo malonūs ir geranoriški. Materialinė padėtis – materialinė padėtis yra bloga, jei namuose, kuriuose auga vaikas, yra mažai knygų, vaikas neturi visų mokykloje reikalingų priemonių, jei vaiko tėvai yra bedarbiai ar jų pajamos neviršija skurdo ribos, jei šeima neturi santaupų nenumatytoms išlaidoms, jei šeimai nepakanka pinigų bent savaitės atostogoms ne namuose, mėsai, žuviai ar šildymui. Saugumas – vaikas nėra saugus, jei jis netenka savo daiktų, jei patiria smurtą, jei mokykloje iš jo tyčiojamasi. Mokymasis – vaikas turi mokėti gerai skaityti, skaičiuoti ir suprasti gamtos mokslus. Namų aplinka – vaiko gerovei reikalinga neužteršta aplinka, savas kambarys techniškai tvarkingame būste su patogumais.

J. Bradshaw ir A. Richardsono atliktas 27 Europos Sąjungos šalių bei Norvegijos ir Islandijos vaikų gerovės tyrimas rodo, kad tampriausiai su bendra vaiko gerove susiję rodikliai yra materialaus pobūdžio. Tyrimas taip pat parodė, kad, priešingai nusistovėjusiam įsitikinimui, šeimos pilnumas pats savaime įtakos vaiko gerovei neturi – jei po tėvų skyrybų vaiko materialinė padėtis ir namų aplinka nepablogėjo ir jei jis vis dar išlaiko gerus santykius su abiem tėvais, pats skyrybų faktas vaikui ilgalaikių neigiamų padarinių nesukelia. Žinoma, realybėje neretai atsitinka taip, kad po skyrybų abiejų tėvų (taigi ir vaiko) materialinė padėtis pablogėja, o dėl tėvų susipriešinimo vaikui tampa sunku išlaikyti gerus santykius su tuo iš tėvų, su kuriuo jis negyvena. Tyrime atliktas įvairių šalių socialinės politikos ir vaikų gerovės palyginimas atskleidė, kad vaikų gerovei svarbesnės yra šalies biudžeto išlaidos, orientuotos į paramą šeimoms prekėmis ir 14

paslaugomis (subsidijos mokyklinėms prekėms, darželiams, būreliams ir pan.), o tiesioginės piniginės išmokos tam įtakos neturi. Toks rezultatas nestebina – parama paslaugomis neišvengiamai panaudojama vaiko labui, o piniginės paramos paskirstymas ne visuomet būna susijęs su vaiko poreikiais. Nors bendrai turtingesnėse šalyse vaikų gerovė didesnė, tačiau ji labiausiai susijusi su biudžeto išlaidomis natūrinei paramai šeimai, o ne su pačiu šalies turtingumu. Bent jau vidutinės biudžeto išlaidos natūrinei paramai praktiškai garantuoja bent vidutinę vaikų gerovę. Ekonomiškai saugiose šeimose augantys vaikai yra ne tik labiau patenkinti savo gyvenimu nei tie, kurių šeimos susiduria su ekonominiais nepritekliais, – jie gali džiaugtis geresne sveikata, pasiekia aukštesnį išsilavinimą, o suaugę gauna geresnį darbą, didesnes pajamas ir sukaupia daugiau turto. Be abejo, už pinigus galima nupirkti daug vaiko gerovei svarbių dalykų – tinkamo maisto, šiltą būstą, gerų drabužių, kokybišką sveikatos priežiūrą, vaiko vystymąsi stimuliuojančių priemonių (žaislų, knygų ir kt.), pasirūpinti jo laisvalaikio veikla. Tačiau tarp šeimos ekonominio saugumo ir vaiko gerovės yra ir svarbių netiesioginių sąsajų. Šeimos pajamos tampriai susijusios su tėvų išsilavinimu – aukštesnį išsilavinimą įgiję tėvai ne tik linkę gyventi sklandžiam vaiko vystymuisi palankesnėje aplinkoje, tačiau dažnai turi geresnį supratimą apie tai, kas yra vaiko gerovė ir kaip reikėtų ja rūpintis. Tai ypač pasakytina apie vaiko gerovei svarbų mokymosi komponentą. W. Shanks ir kolegos (2010) nurodo, kad aukštesnio išsilavinimo tėvai daro kelis svarbius dalykus, kurie padeda pagrindus vaiko sėkmei mokykloje: 1. Vaiko mokymas – aukštesnio išsilavinimo tėvai dažnai turi ne tik didesnes pajamas, bet ir daugiau laiko, kurį gali skirti vaiko ugdymui. Viskas prasideda nuo mokymo kalbėti, tačiau vaiko sėkmei mokykloje itin svarbu yra anksti išmokti skaityti ir skaičiuoti. Aukštesnio išsi15

lavinimo tėvai rečiau linkę laikytis įsitikinimo, kad mokymas skaityti ir skaičiuoti yra išimtinai švietimo sistemos pareiga, todėl dažniau patys moko vaiką šiam dar nepradėjus lankyti mokyklos. 2. Vaiko raidą stimuliuojančios aplinkos kūrimas namuose ir dėmesys vaiko veiklai – optimaliai vaiko raidai reikalinga aplinka, kurioje būtų pakankamai daiktų (pvz., žaislų, žaidimų, knygų), skatinančių vystyti vaiko pojūčius, kūną ir intelektą. Be to, svarbu tai, ką vaikas veikia – įjungtas televizorius gali būti efektyvi „auklė“, taupanti tėvų laiką ir energiją, tačiau jis vaiką bukina; norint, kad vaikas susidomėtų jį lavinančia veikla, į užsiėmimus kartu su vaiku dažniausiai būtina įsitraukti ir tėvams. 3. Aukštesnių lūkesčių išreiškimas ir vaiko mokymas siekti tikslų – vaikai greitai apčiuopia tėvų lūkesčius ir siekia juos patenkinti. Tikėjimas, kad tokie išreiškiami lūkesčiai, kaip „iš tavęs, vaikeli, nieko nebus“, apsaugos nuo nusivylimo ar net paskatins vaiką stengtis juos paneigti, absoliučia dauguma atvejų pasmerktas nesėkmei – vaiko nesėkmei. Aukštesnio išsilavinimo tėvai labiau linkę savo vaikų atžvilgiu išreikšti teigiamus ir aukštus lūkesčius, formuluoti tikslus ir mokyti iš(si)keltų tikslų siekti – planuojant veiklą, panaudojant prieinamus išteklius ir nugalint nesėkmes. 4. Asmeninio pavyzdžio rodymas – asmeninis pavyzdys yra absoliučiai pati svarbiausia ir efektyviausia auklėjimo priemonė, ypač ankstyvoje vaikystėje. Aukštesnio išsilavinimo tėvai rečiau savo vaikams sako „man galima, tau – ne; kai užaugsi, galėsi ir tu“ ir dažniau savo pavyzdžiu skatina vaikus daryti tai, kas jiems naudinga – valytis dantis, valgyti daržoves, sportuoti, skaityti knygas ir kt. 5. Aktyvus mokymosi rezultatų stebėjimas ir bendradarbiavimas su mokykla – visi vaikai mokykloje rečiau ar 16

dažniau susiduria su iššūkiais ir sunkumais. Nenorėdami nuvilti tėvų, jie vengia apie tai pasakoti tėvams, todėl kuriam laikui gali likti vieni su savo problemomis, kurios tik gilėja. Aukštesnis išsilavinimas padeda tėvams suprasti, kad mokykla nėra tokia institucija, kuri būtų pajėgi viena, be jų pagalbos ir bendradarbiavimo, užtikrinti sėkmingą vaiko lavinimą. Tėvams būtina aktyviai stebėti, kaip sekasi mokytis jų atžaloms – klausti pačių vaikų, reguliariai susipažinti su jų mokymosi rezultatais, vaikščioti į tėvų susirinkimus, bendrauti su mokytojais. Toks aktyvus įsitraukimas į vaiko mokymąsi ir bendradarbiavimas su mokykla leidžia anksti pastebėti mokyklines problemas ir efektyviai jas išspręsti. 6. Efektyvesnė sąveika su valstybės institucijomis – aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės geriau supranta „kaip veikia pasaulis“ – t. y. kaip efektyviai pasinaudoti valstybės institucijų (švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, teisėsaugos ir kt.) teikiamomis paslaugomis. Taip ne tik užtikrinamas geresnis vaiko poreikių tenkinimas, bet ir pats vaikas susipažįsta su pasauliu už šeimos ribų, mokosi nebijoti viešųjų paslaugų teikėjų, gauna daugiau galimybių suprasti jų funkcijas ir veikimo mechanizmus. Tai sukuria pagrindus sklandesniam perėjimui į savarankišką gyvenimą paauglystės pabaigoje. Šeimos ekonominis saugumas apima šeimos pajamas ir jos turtą. Nors šeimos pajamos yra lėšų šaltinis, kurį galima panaudoti sklandų vaiko vystymąsi skatinančioms prekėms ir paslaugoms įsigyti, tačiau W. Shanks ir kolegos (2010) nurodo, kad daugelis vaiko gerovės rodiklių yra labiau susiję su šeimos turtu, o ne su šeimos pajamomis. W. Shanks ir kolegų analizuojamuose tyrimuose šeimos turtas buvo vertinamas pagal tai, ar šeima turi savo būstą, investicijų ir santaupų. Šių tyrimų rezultatai rodo, kad vaikai, 17

kurių šeimos turi nuosavą būstą ir santaupų, turi mažiau emocinių ir elgesio problemų nei tie, kurių tėvai neturi nei nuosavo būsto, nei santaupų. Tokiems vaikams geriau sekasi mokykloje, jie rečiau ją meta ir dažniau baigia vidurinę, o ne pagrindinę ugdymo įstaigą. Paauglystėje jie net tris kartus rečiau susiduria su depresija. Be to, nuosavą būstą ir santaupų turinčių tėvų dukterys paauglystėje mažiau linkę pastoti nei tų, kurie savo būsto neturi. Žinoma, šeimos turtas paprastai yra tampriai susijęs su pajamomis. Tiek didesnės pajamos, tiek ir didesnis turtas leidžia ne tik suteikti vaikui geresnes mokymosi ir kultūrinio patyrimo (būreliai, kinas, koncertai, spektakliai ir t. t.) galimybes, tačiau dažnai yra susiję ir su streso lygiu šeimoje. Nesutarimai dėl pinigų yra vienas iš stipriausių konfliktų šeimoje šaltinių. Didesnes pajamas gaunantys ir daugiau turto turintys tėvai tokių konfliktų patiria mažiau nei tie, kurie susiduria su ekonominiais nepritekliais. Mažiau konfliktų šeimoje sudaro prielaidas geresniam vaiko bendravimui su tėvais ir aukštesnei jo savigarbai. Be to, daugiau turto ir pajamų turintys tėvai neretai atranda ir daugiau laisvo laiko, kurį gali skirti savo vaikams. Tačiau yra keletas priežasčių, kodėl vaiko gerovei šeimos turtas yra svarbesnis už jos pajamas. Visų pirma, staigiai sumažėjus šeimos pajamoms (pvz., ekonominės krizės atveju) turto turėjimas suteikia tam tikrą „pagalvę“, kuri gali sušvelninti sumažėjusių pajamų poveikį vaiko poreikių tenkinimui ir padeda išlaikyti tam tikrą stabilumą jo gyvenime. Be to, W. Shanks ir kolegų (2010) tyrimai rodo, kad turto ir santaupų turintys tėvai – ypač tie, kurie taupo, kad galėtų apmokėti vaiko mokslą aukštojoje mokykloje – kelia didesnius siekius savo vaikams, o šie linkę tuos lūkesčius pateisinti. Trečia, taupydami ir įsigydami būstą tėvai savo vaikams rodo labai svarbių savybių pavyzdį – kaip išsikelti tikslus, kaip stengtis jų siekiant, kaip atidėti pasitenkinimą, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp ilgalaikių tikslų ir trumpalaikių norų ir t. t. Bene svarbiausia 18

iš minėtų savybių yra gebėjimas atidėti pasitenkinimą – tai leidžia pajamas ne išleisti, o paversti turtu. Tai gebėjimas pasakyti sau „noriu šiandien, tačiau mažas malonumas šiandien apsunkins man galimybę džiaugtis ilgalaike sėkme ateityje, todėl to mažo malonumo atsisakysiu“. Šis gebėjimas yra tampriai susijęs su mokėjimu sprendimus šiandien priimti atsižvelgiant į tolimesnės ateities perspektyvas, o tai būtina norint padėti pagrindus savo vaikų šviesiai ateičiai. Būtent todėl tėvai pajėgia atsispirti vaiko reikalavimams leisti jam sėdėti prie televizoriaus ir randa būdų paskatinti jį ruošti pamokas ir eiti į lauką, sugeba pripratinti valgyti daržoves, o ne bulvių traškučius ir saldumynus, kurie jam šiandien patiktų labiau. Iš tėvų išmoktas gebėjimas atidėti pasitenkinimą tampa pagrindu sunkumų nugalėjimo įgūdžiams vystytis, padeda vaikui mokytis, kai norisi žaisti lauke ar leisti laiką su draugais, vėliau padeda atsispirti pagundoms anksti pradėti lytinį gyvenimą ar pabandyti narkotikų. Užaugus tai padeda pasiekti didesnę ekonominę gerovę. Nereikėtų daryti akivaizdžiai klaidingos išvados, kad didelės tėvų pajamos ir turtas garantuoja jų vaikams laimingą gyvenimą. Nors už pinigus galima nupirkti daug vaikui reikalingų dalykų, tačiau, kaip matysime VII skyriuje, netinkamai naudojami pinigai gali vaikui padaryti didelės žalos. Tačiau lygiai taip pat klaidinga manyti, kad viskas, ko reikia vaikui, yra tėvų meilė. Vien meilės neužteks, jei, siekdami sudurti galą su galu arba uždirbti milijoną, tėvai bus priversti tiek daug dirbti, kad savo vaikus matys tik miegančius. Vaikams reikia tėvų laiko. Maža to, laimingam ir sėkmingam vaikų gyvenimui reikia tėvų supratimo, kad meilė vaikui nereiškia visų jo norų tenkinimo nedelsiant.

II skyrius

Vaiko savireguliacijos vystymasis – kaip atsiranda žodis „reikia“?

Vaikas gimsta norėdamas – valgyti, miegoti, tuštintis, sausumo po užpakaliu, šilumos, įdomumo ir t. t. To, ko nori, jis siekia gauti čia pat ir nedelsiant. Nors pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ir metais tėvai kaip išgalėdami stengiasi tuos norus tenkinti būtent taip – čia pat ir nedelsiant – tačiau, vaikui augant, galimybės tai padaryti sparčiai mažėja. Perfrazuojant gerai žinomą posakį, galima sakyti, kad maži vaikai – maži norai (ir tėvų vargai, bandant juos patenkinti), dideli vaikai – dideli norai (ir, atitinkamai, tėvų vargai). Taigi, augant vaikui tėvai vis aiškiau išgyvena norą, kad vaikas būtų ne tik sveikas ir valgus, bet ir geras. Šalia meilės tėvams sąvoka „geras“ apima tris labai konkrečius dalykus: 1. Mokėjimą palaukti – kol mama ar tėtis pakeis sauskelnes, paruoš maistą, aprengs, nupirks žaislą, pakalbės telefonu, pamaitins mažesnę sesę, savo eilės, Kalėdų ir t. t. 2. Mokėjimą susilaikyti nuo nepageidaujamo elgesio – nesišlapinti į kelnes, netraukti daiktų iš spintelių, nelipti į balas, nerėkauti, nesimušti, nekišti pirštų į rozetes, nevalgyti iš nosies iškrapštytų snarglių ir t. t. 3. Mokėjimą įvairius dalykus padaryti pačiam – valgyti su šaukštu, pasiprašyti ant puoduko, apsirengti, užsirišti 20

batus, pasisveikinti, padėkoti, susitvarkyti žaislus, pareiti namo – jei bandytume išvardinti viską, tikriausiai šis sąrašas būtų pats ilgiausias. Visų šių trijų dalykų bendras vardiklis yra savireguliacija – žmogaus mokėjimas stebėti savo mintis, jausmus ir elgesį bei juos koreguoti pagal savo tikslus ir situacijos keliamus reikalavimus. Šiame skyriuje apžvelgsime, kaip vystosi vaiko savireguliacija ir ką gali padaryti tėvai, kad ji vystytųsi sklandžiai. Pirminis savireguliacijos pagrindas – dėmesys. Elementariausia dėmesio apraiška yra budrumas, t. y. pajėgumas tam tikrą laiką nemiegoti. Tai moka ir ką tik gimęs kūdikis. Gan greitai atsiranda ir kitas dėmesio elementas – orientavimasis į stimulą. Nors ką tik gimęs kūdikis dar nemoka valingai akimis sekti mamos veido ar jam prieš akis judinamo žaislo, tai yra vienas iš pirmųjų dalykų, ko jis išmoksta. Naujagimis yra didelis džiaugsmas ir tėvai trokšta, kad tas džiaugsmas būtų abipusis. Taigi, kai kūdikis nemiega, jie leidžia laiką visaip bandydami išgauti jo šypseną. Aišku, pirmus vieną ar du mėnesius tos pastangos kūdikiui nėra aiškiai matomos, nes jis dar neišmokęs sufokusuoti žvilgsnio į pageidaujamą tašką, o smegenys dar nėra išsivysčiusios tiek, kad galėtų tą informaciją apdoroti. Tačiau apie trečią gyvenimo mėnesį visas vaiko regos aparatas jau būna pakankamai išsivystęs, kad tas „lindimas į akis“ būtų pajėgus kūdikį suerzinti. Tai priverčia išmokti paties paprasčiausio savireguliacijos įgūdžio – reguliuoti gaunamą stimuliaciją per dėmesį. Kitaip tariant, jei kažkokio vaizdo kūdikiui per daug, jis išmoksta nukreipti dėmesį – nusukti žvilgsnį ar galvą – ir taip tos stimuliacijos bent trumpam išvengti. Šis naujas gebėjimas išplečia ir tėvams prieinamą bendravimo su kūdikiu priemonių repertuarą – jei iki 3 mėnesių amžiaus tėvai efektyviausiai nuramina kūdikį paimdami ant rankų ir supdami, tai vėliau jie pastebi, kad efektyvia raminimo priemone tampa bandymas nukreipti kūdikio dėmesį į kitą dalyką (Berger et al., 2007). 21

Apie 9 mėnesį vaikas pradeda reaguoti į išorinę kontrolę – iš pradžių tampa pajėgus įvykdyti neigiamus nurodymus (pvz., „neliesk“), paskui ir teigiamus (pvz., „nueik“, „paimk“). Tai reiškia, kad iki to laiko sąvoka „klauso-neklauso“ vaikui negalioja – dažnai jis tiesiog dar nėra pajėgus įvykdyti tėvų paliepimų kažko neliesti ar kažką padėti į vietą. Baigiantis pirmiems gyvenimo metams pradeda vystytis vaiko kalba. Tėvai turėtų nepamiršti, kad kalbos vystymasis yra labai individualus – nors nedidelė dalis vaikų jau kalba dar nesulaukę 8 mėnesių amžiaus, panaši dalis vaikų žodžių nenaudoja iki pat 2 metų amžiaus. Daugeliui vaikų antrieji ir tretieji gyvenimo metai yra spartaus kalbos vystymosi laikotarpis, kurio metu tampa pastebimas ir dar vienas svarbus savireguliacijos elementas – savimonė. Paprasčiausia vaiko savimonės apraiška – savęs atpažinimas veidrodyje – pastebima vaikui esant maždaug 1,5 metų amžiaus. Maždaug tuo pat metu vaikas po truputį pradeda atskirti savo daiktus nuo kitų žmonių (pvz., mamos) daiktų, suprasti, kad kai kurie jo veiksmai gali būti pageidautini arba nepageidautini kitiems žmonėms (Fasig, 2000). Tokio amžiaus vaikas pradeda vis aiškiau suvokti tai, kaip suaugusieji vertina jo elgesį ir jį patį bei pradeda išgyventi tokias socialines emocijas kaip gėda. Iš suaugusiųjų gauto vertinimo pagrindu formuojasi vaiko savimonės vertinamasis aspektas – savigarba. Sulaukęs maždaug 2–2,5 metų amžiaus vaikas tampa pajėgus susilaikyti nuo suaugusiesiems nepageidaujamo elgesio, net jei jam pačiam ir norisi tai daryti. S. M. Carlson (2005) tyrinėjo šį gebėjimą, panaudodama vadinamą „dovanos užduotį“. Tyrimo metu eksperimentatorius pasako vaikui, kad šis gaus dovaną ir parodo didelį maišą su viduje supakuotu daiktu. Tuomet eksperimentatorius pasako, kad užmiršo ant dovanos užrišti kaspiną ir paprašo vaiko kol kas neišpakuoti dovanos – palaukti, kol atsineš kaspiną. Tuomet eksperimentatorius išeina iš kambario ir po 3 minučių grįžta su 22

kaspinu, jį užriša ant dovanos ir pasiūlo vaikui ją išpakuoti. Stebima, ar vaikas nepasižiūrės, kas yra viduje, kol eksperimentatoriaus nėra kambaryje. Nepaisant smalsumo, apie 70% dvimečių jau pajėgia susilaikyti nežiūrėję ir palaukti. Trejų metų vaikai jau gali sutelkti dėmesį į vieną daikto charakteristiką ir ignoruoti kitas (surūšiuoti įvairių formų ir spalvų daiktus tik pagal spalvą), tačiau pasirinktinai keisti charakteristiką, į kurią sutelktas dėmesys, daugeliui dar sunku. N. Z. Kirkham ir kolegėms (2003) paprašius pagal spalvą surūšiuotus įvairių formų daiktus iš naujo sudėlioti pagal formą, šią užduotį teisingai atliko 42% trimečių, o keturmečių grupėje su ja sėkmingai susitvarkė jau 92% vaikų. Šis gebėjimas valingai kontroliuoti savo dėmesį sudaro prielaidas tolesniam savireguliacijos vystymuisi. Apie 5 gyvenimo metus vaikas gali išmokti naudoti taisykles ir planus elgesiui reguliuoti. Šio amžiaus vaikas tampa pajėgus laikytis suaugusiųjų nustatytų taisyklių ir tada, kai suaugusieji jo nestebi, o jam pačiam norisi elgtis kitaip nei tos taisyklės reikalauja. Žinoma, tai nėra kažkoks automatinis procesas, kaip dantų dygimas. Jei tėvai nori, kad penkiametis realiai išmoktų laikytis taisyklių, jas turi formuluoti ir mokyti vaiką jų laikytis. Jei vaikas gyvena aplinkoje, kur jam leidžiama viskas arba kur reikalavimai priklauso nuo chaotiškos tėvų nuotaikos, laikytis taisyklių jis gali neišmokti ir daug ilgiau. Gebėjimo laikytis taisyklių vystymąsi skatina vaiko buvimas grupėje, nesvarbu, ar ta grupė būtų susiformavusi iš kaimynystėje gyvenančių vaikų, ar tai būtų darželio kolektyvas. Nuolatinis bendravimas su daugeliu vaikų ir su tuo susijusi bendra veikla, neišvengiami konfliktai ir jų sprendimų paieška padeda vaikui suprasti taisyklių būtinybę, išmoko jas kurti ir jų laikytis. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą gebėjimas suprasti taisykles ir jų laikytis tampa itin svarbus, nes nuo to ženkliai priklauso vaiko santykiai su mokytojais ir bendraklasiais, jo mokymosi rezultatai ir savijauta mokykloje. 23

Maždaug apie 5 gyvenimo metus vaikas išmoksta naudoti kalbą savo emocijoms ir elgesiui kontroliuoti. Tai itin svarbus gebėjimas, padedantis pagrindus emocijų valdymui. Išmokęs kalbėtis su savimi, vaikas gali įtikinti save, kad nebijo šuns, nes šuo geras, kad nepyksta ant žaislą sulaužiusio draugo, nes jis tai padarė netyčia, kad verta pasistengti atlikti užduotį, nes tada sulauksi pagyrimo. Mokėjimas kalbėtis su savimi suteikia galimybę reguliuoti savo emocijas renkantis įvykių interpretaciją, kurti planus bei stengtis juos įgyvendinti tikintis gero rezultato. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, visa tai tampa svarbiomis prielaidomis savimotyvacijai formuotis. Stipresne savimotyvacija pasižymintys vaikai geriau mokosi ir lengviau prisitaiko mokykloje. Be abejonės, vystantis vaiko savireguliacijai svarbiausias vaidmuo tenka tėvams. Ankstyvoje vaikystėje mamos šiltumas ir palaikymas padeda vaikui valdyti savo emocijas. Be to, tėvų šiltumas ir pasitikėjimas savimi dažnai leidžia jiems išvengti fizinių bausmių naudojimo prieš vaiką. Fizinės bausmės trukdo vystytis vaiko savireguliacijai, nes bausmės grėsmė ir pati bausmė vaiką gąsdina ir nukreipia jo dėmesį nuo to, ką tėvai prašo padaryti, prie to, kaip to yra prašoma (t. y. pakeltas balsas ir (arba) grasinimas bausme). Tai motyvuoja vaiką mokytis išvengti bausmės, o ne išmokti tėvų pageidaujamo elgesio. Be to, susidūrus su tokiu bausmėmis grįstu išoriniu reguliavimu, vaikui natūraliai mažėja būtinybė vystyti savireguliaciją. W. S. Grolnick (2009) nurodo kelias efektyvias priemones, kurias galima pasitelkti, norint skatinti vaiko savireguliacijos vystymąsi. Tėvai turėtų pasistengti į įvairias situacijas pažvelgti vaiko akimis, leisti jam rinktis ir skatinti iniciatyvą. Be to, vaikui susidūrus su problemomis, tėvai turėtų skatinti vaiką bandyti spręsti problemą, o nepasisekus – bandyti dar kartą, kitaip. Leisdami vaikui bandyti ir klysti, tėvai ugdo jo iniciatyvą, atkaklumą ir, svarbiausia, pasitikėjimą savimi. Kita vertus, tikėdamiesi, kad vaikas iš karto ras geriausią sprendimą ir smerkdami jį už nepasiseku24

sius bandymus, tėvai atima vaikui norą mėginti pačiam ir skatina laukti, kol problemas už jį išspręs patys tėvai. Taip ne tik skatinamas vaiko pasyvumas, bet ir mažėja pasitikėjimas savimi. Vaiko savireguliacijos raida ženkliai priklauso nuo to, kaip tėvai nustato vaiko gyvenimo struktūrą. Struktūra vaiko gyvenime ugdo jo pasitikėjimą savimi ir moko siekti sėkmės. M. S. Farkas ir W. S. Grolnick (2010) nurodo 6 tokios struktūros komponentus: 1. Aiškios ir nuoseklios taisyklės, nurodymai ir lūkesčiai – vaikui itin svarbu, kad taisyklės ir lūkesčiai nesikaitaliotų priklausomai nuo tėvų nuotaikos ir nebūtų tarpusavyje prieštaringi. 2. Prognozuojamumas – vaikas turi aiškiai žinoti ne tik taisykles, bet ir kokios pasekmės jo laukia, jei jis tų taisyklių laikysis arba nesilaikys. 3. Grįžtamasis ryšys – tėvai turi aiškiai pranešti vaikui apie tai, kiek jo elgesys atitinka jų nustatytas taisykles ir lūkesčius. Teikdami konstruktyvų grįžtamąjį ryšį tėvai pasako vaikui, kada jis pateisina jų lūkesčius, o taisyklių nesilaikymo atveju nurodo, kaip vaikas turėtų pakeisti savo elgesį. 4. Galimybių pateisinti lūkesčius suteikimas – tėvai suteikia vaikui galimybę pateisinti lūkesčius duodami jam laiko, suteikdami tinkamą aplinką (pvz., ramią aplinką namų darbams ruošti) ir padėdami. Suteiktos galimybės leidžia vaikui įvykdyti tai, ko iš jo reikalaujama, ir patirti savo pajėgumą, o tai didina pasitikėjimą savimi. 5. Taisyklių ir lūkesčių paaiškinimas – kodėl tėvai iš vaiko tikisi tam tikro elgesio, kodėl taisyklės yra tokios, o ne kitokios, kokį poveikį jų laikymasis ir nesilaikymas turės kitiems ir pačiam vaikui. Vaiko elgesio savireguliacijai tokie paaiškinimai tampa svarbūs maždaug nuo penktų gyvenimo metų, kuomet vaikas išmoksta naudoti vidinę kalbą savo elgesiui reguliuoti. Suprasdamas lūkesčių ir 25

taisyklių prasmę, vaikas ne tik lengviau jų laikosi, bet ir ilgainiui juos paverčia savo vidinėmis normomis. 6. Autoritetas – tėvai turi aiškiai pasakyti vaikui, kuriuos sprendimus jis gali priimti pats, kuriuos tėvai priims kartu su juo ir kuriuos tėvai priims neklausdami jo nuomonės. Šiuo atveju reikia rasti pusiausvyrą, kuri atitinka vaiko amžių ir galimybes, o bet kokie kraštutinumai pridarys bėdų. Tėvų autoritarizmas, kai vaikas nė žingsnio negali žengti be suaugusiųjų sutikimo, trukdo vystytis iniciatyvumui, kūrybiškumui ir savarankiškumui. Kito kraštutinumo atveju, kai vaiko balsas šeimoje tampa lemiamas, tėvai vaikui nustoja būti autoriteto šaltiniu ir vaikas imasi priiminėti sprendimus, kuriems dar neturi reikiamų žinių ir įgūdžių. Nuo to kenčia ne tik tėvai, bet ir pats vaikas, nes jam tenka patirti daugiau nesėkmių ir nusivylimų. Tėvai yra natūralus autoritetas savo vaikams. Tėvams jo nereikia specialiai kurti, užtenka tiesiog patiems nesumenkinti. Vienas iš efektyviausių būdų tėvams sumenkinti savo autoritetą vaikų akyse yra perteklinės psichologinės kontrolės naudojimas. Anot B. K. Barberio ir kolegų (2012), psichologinė kontrolė apima priemones, kuriomis naudodamasis suaugusysis menkina savo sūnaus ar dukros savigarbą ir taip stengiasi išlaikyti kontrolę. Intensyviai psichologinę kontrolę naudojantys tėvai savo vaikams transliuoja žinutę: „Klausyk manęs, nes pats esi per kvailas spręsti.“ Perteikti šią žinutę galima tiesiogiai plūstant vaiką (pvz., vadinant jį kvailu, žioplu ir pan.), išjuokiant jį prie kitų žmonių, pažeidžiant jo privatumą (pvz., tikrinant telefoną, daiktus, kompiuterį), verčiant jaustis kaltu, nuolat nepalankiai lyginant su kitais, atsisakant kalbėtis ir pan. Tokia psichologinė kontrolė trukdo vystytis vaiko savikontrolei, kurios pagrindas yra pasitikėjimas savimi. Pasitikėjimas savimi tampa itin svarbus vaikui pradėjus lankyti mokyklą. Tyrimai rodo, kad savimi pasitikintys vaikai atkakliau 26

stengiasi atlikti užduotis, yra labiau motyvuoti mokytis ir daugiau dirba siekdami savo tikslų (Szente, 2007). Svarbus pasitikėjimo savimi šaltinis yra sėkminga veikla. Tačiau kas yra „sėkminga veikla“? „Sėkmė“ dažniausia suprantama kaip iškeltų tikslų pasiekimas. Kuo daugiau sėkmės vaikas patiria, tuo tvirtesnis jo pasitikėjimas savimi. Mokykla dažnai tampa pirmu kontekstu, kuriame vaikas susiduria su tikslais. Norint, kad mokykloje vaiko pasitikėjimas savimi nesumenktų ir kad jis norėtų mokytis niekieno neverčiamas, tėvams ir mokytojams reikėtų laikytis kelių svarbių principų, susijusių su tikslų formulavimu. Iškeltas tikslas vaikui turi motyvuojančią vertę tuomet, kai jis yra konkretus (pvz., „padaryti namų darbus“, o ne „gerai mokytis“), artimas (pvz., „padaryti visus namų darbus visą šią savaitę“, o ne „mokslo metų pabaigoje neturėti nei vienos pastabos dėl nepadarytų namų darbų“) ir realistiškas. Be to, vaikas nuo pat pradžių turi būti mokomas, kad norint pasiekti tikslą yra būtinas veiksmų planas. Vykdant sukurtą veiksmų planą, vaikui svarbu iš suaugusiųjų išgirsti, kaip jam sekasi, ką jis daro gerai, o ką ir kaip būtų galima tobulinti. Toks grįžtamasis ryšys moko vaiką stebėti savo veiklą ir ją koreguoti taip, kad tikslas būtų pasiektas. Svarbus grįžtamojo ryšio komponentas yra paskatinimai. Kaip ir visada, čia labai svarbu išvengti kraštutinumų. Viena vertus, suaugusieji turėtų pastebėti, ką vaikas padarė gerai, ir už tai vaiką paskatinti. Tai didina vaiko pasitikėjimą savimi ir motyvaciją stengtis. Kita vertus, skatinant vaiką už gerai padarytus dalykus, nereikėtų persistengti – jei vaikas sėkmingai atliko tik nedidelę užduoties dalį, nebūtina girti taip, lyg jis būtų išradęs vaistus nuo vėžio. Pastangų rezultatą atitinkantis grįžtamasis ryšys ne tik paskatina vaiką už sėkmingą veiklą, bet ir nurodo, kur dar reikėtų pasistengti. Suaugusiesiems svarbu suprasti, kad formuojant vaiko savimotyvaciją svarbus yra sėkmingas procesas, o ne didelis galutinis rezultatas, nes sėkmės išgyvenimas veiklos metu vaiką motyvuoja labiau nei galutinis prizas.