Atleisk man

Atleisk man

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-489-625-5

© Tyla Audroje

Redaktorė Kamilė Strachė

Viršelio dizainerė Milda Ablingė

Maketavo Agnė Damulė

Išleido ir spausdino UAB „RIDSALES“ kūrybinė spaustuvė

Atleisk man

Romanas Kaunas, 2024

Kartais tyla iškalbingesnė už klyksmą...

BRETAS

Buvo nuostabi rugsėjo pradžios popietė. Saulės spinduliai skverbėsi pro medžius centriniame parke apšviesdami smulkios skaldos taką. Su kavos puodeliu rankoje neskubriai ėjau taku bandydamas surasti laisvą suolelį. Norėjau ramiai praleisti laiką prieš susitikdamas su broliu. Atskridęs iš Singapūro išsinuomavau automobilį. O kol brolis dalyvauja susirinkime su valdybos nariais, nutariau po kelionės pailsėti gamtoje. Buvo likusi valanda iki mudviejų susitikimo. Deja, laisvų suolelių aplinkui nebuvo. Todėl iš lėto ėjau gilyn į parką, kol mano kelyje pasirodė vaikų žaidimų aikštelė. Aplink ją buvo nemažai vietų prisėsti. Vaikus visada mylėjau. Tik likimas neleido turėti savų. Po tėvų žūties su broliu likome dviese. Buvau trimis metais už jį vyresnis. Aš – jau baigęs universitetą, o brolis – dar studentas. Likome dviese su didžiausia juvelyrinių gaminių kompanija ant jaunų pečių. Viena jos dalis buvo įsteigta Singapūre, kita – Bostone. Kadangi brolis vis dar studijavo, jis ten ir pasiliko, o man teko apsigyventi pietryčių Azijoje. Dieve, kaip dabar prisimenu tą jausmą, kai supratome, kad nebėra tėvo, kuris beatodairiškai bandė mus įtraukti į verslą, o mums vis atrodė, kad tam dar ne laikas. Tačiau ta akimrka atėjo nelauktai ir visa atsakomybė už kompanijos išlaikymą krito mums. Mes klydome, skaudžiai mokėmės iš savo klaidų, klupome ir stojomės. O tai, kas mūsų nesunaikino, padarė stipresniais. Patyrėme nuostolių, bet rinkoje išlikome.

Kodėl esu Kvebeke? Gyvenimas taip susiklostė. Penkerius metus bendravau su Shu Mei. Atrodė, jog mūsų meilei ribų nėra. Nuostabiai graži kinų kilmės mergina, dirbusi juvelyrinių gaminių dizainere mano kompanijoje, buvo pavergusi mano širdį. Tačiau, kai nusprendžiau paprašyti jos rankos ir širdies, jos tėvas man mandagiai paaiškino, kad Shu Mei pažadėta turtingam verslininkui kiniečiui. Nemandagiai kalbant, man buvo parodyta manoji vieta. Visai nesvarbu, kad valdžiau didelę kompaniją ir deklaravau nemažą turtą, neturėjau kinų kilmės šeimos pagrindo. O ji, pasirodo, buvo žymios ir turtingos šeimos palikuonė ir teršti savo vardo su žmogumi, neturinčio nieko bendro su jais, jai leista nebuvo. Todėl mano gyvenimas ten ir nesusiklostė. Laikas bėgo ir man norėjosi kažko savo, todėl nutarėme kompaniją perkelti į Kvebeką, kur gyveno likimo nublokštas mano brolis. Deja, ir šis niekuo ypatingu pasigirti negalėjo. Jis neteko savo didžiosios meilės, po gilios depresijos vedė sau visai netinkamą merginą, dėl kurios perkėlėme verslą iš Bostono į Kvebeką. Neužilgo brolis, kaip ir reikėjo tikėtis, išsiskyrė. Taigi tiek jis, tiek aš likome vieniši, atstumti likimo. Todėl viską gerai apsvarstę nutarėme apsigyventi kartu.

Sėdėjau gurkšnodamas kavą, šildžiausi saulės spinduliuose ir, paskendęs savo mintyse, stebėjau vaikus žaidžiančius prieš mano akis. Norėjau savų, deja, likimas man atsuko nugarą.

– Kreigai, nelipk taip aukštai, – išgirdau gražų moters balsą, kuris akimirksniu suteikė deja vu jausmą.

Taip mano mama drausmindavo mano brolį, kai tas užsikardavo labai aukštai. O kadangi jis neturėjo nei lašo baimės jausmo, tai toji nuolat turėdavo vargo kovodama su jo pomėgiu visur laipioti.

Atsisukau ir pamačiau į mane nugara stovinčią jauną moterį iki juosmens krentančiais ilgais banguotais tamsiai rudais plaukais. Ji gerokai skyrėsi nuo kitų mamyčių savo apranga. Tai nebuvo džinsais apsitempusi moteris, apsivilkusi rausvu kostiumėliu labiau panašėjo į ofiso darbuotoją nei į mažo berniūkščio mamą.

Po kurio laiko ji atsisuko į mano pusę. Mūsų akims susidūrus ji nusišypsojo žavinga šypsena ir mandagiai paklausė.

– Ar neprieštarausite, jei čia prisėsiu?

Į mane žvelgė nuostabios rudos aksominės akys, putlios lūpos neleido atitraukti nuo jų akių. Mano žvilgsnis nuslydo jos tobulu kūnu žemyn. Tik vėliau supratau, kad uždelsiau su atsakymu, o tada krenkštelėjęs papurčiau galvą.

– Ką jūs, sėskitės.

Ji vėl nusišypsojo ir, padėjusi ant suolo rudą, odinę rankinę, ant kurios viršaus buvo užmesta berniuko striukytė, atsisėdo ir ištiesė savo tobulas kojas į priekį nenuleisdama akių nuo vaiko.

– Kreigai, lipk žemyn! – suriko ji.

– Bet, mama, – nepatenkintas suzirzė berniūkštis. Stebėdamas jos profilį patyriau dar vieną deja vu jausmą. Šiek tiek keista, bet ji buvo begalo panaši į merginą iš reklaminio plakato kabojusio mano kabinete ant sienos gal kokius šešerius metus. Jame ji gulėjo ant nugaros atsukusi savo veidą į mane. Rudi banguoti plaukai išsidraikę ant lovos, pečius apnuoginanti suknelė vos dengė krūtis... Ji seksualiai man šypsojosi smilių priglaudusi prie lūpų lyg bandydama mane nutildyti. Ant jos riešo žvilgėjo apyrankė, o ant piršto buvo užmautas žiedas. Plakato apačioje užrašas: „Mano mažytė paslaptis. „Vermont” “.

Tai buvo puikiai pavykęs mūsų reklaminės kampanijos darbas. Kreigas šią medžiagą mums atsiuntė iš Bostono. Kodėl man tas

plakatas buvo toks brangus? Gal, kad daugelį metų, kai man būdavo sunku, aš ją įsivaizduodavau kaip savo moterį, kuri laukia manęs grįžtančio. Ji mane palaikydavo savo šypsena, spindinčiomis akimis. Svajodavau, kaip bučiuoju jos lūpas, slenku kaklu žemyn, bučiniais nukloju raktikaulį, paskui leidžiuosi žemyn, kol pasiekiu suknelės kraštą, atsmaukiu ją išlaisvindamas jos krūtis.

Ji niekada su manimi nesiginčydavo. Ir aš ją, ko gero, savotiškai mylėjau. Jau nekalbu apie tuos kartus, kai svajodamas apie ją, baigdavau po stalu. Ji buvo daugelį metų tik mano. Tik mano vieno. Tačiau per skubėjimą plakatas liko Singapūre.

O dabar prieš mano akis sėdėjo moteris. Tiesa, ši atrodė šiek tiek vyresnė ir brandesnė. Tačiau tos akys... Net užsimerkiau iš malonumo.

– Kreigai, jei tu ir toliau neklausysi, mes neisime skanauti ledų.

– Mamyte, aš nelipu aukščiau, – teisinasi vaikas.

– Kiek jam metų? – teiraujuosi jos.

Ji atsisuka į mane. Jos akys spindi rudu aksomu.

– Beveik penkeri, bet tas noras pakilti virš debesų, – juokiasi ji.

– Žinau, turėjau jaunesnį brolį, jis irgi vis kankindavo motiną laipiodamas per aukštai.

– Ir į ką jis toks atsigimė, – jos balsas kaip upelis tyro džiaugsmo teka manimi sukeldamas teigiamas emocijas.

– Dažnai čia ateinate? – klausiu susidomėjęs.

– Mūsų kelias į namus eina per šį parką. Jei būna ne per tamsu laipiojimui, tenka sustoti.

– Čia jo mėgstamiausia vieta? – pasiteirauju norėdamas palaikyti pokalbį.

– O, taip. Pirmiausia, sustojame čia, paskui – ledainėje, – ji šypsosi savo kerinčia šypsena. – Visas vakaro ritualas.

– Puiku, – atsakau.

Ji linkteli galva.

– Žinote, darbas suryja visą mano laiką, tai bent vakarus leidžiame kartu. Vaikui reikia dėmesio. Per dieną jis išvargsta svetimų žmonių apsuptyje.

– Esate puiki mama, – tarsteliu.

– Tiek to ir puikumo. Kai turi vaiką, privalai kaip nors suktis. Linkteliu.

– O jūs turite vaikų? – klausia ji manęs.

Atsidūstu, ji palietė skaudžią temą.

– Ne... Nesusiklostė.

– Juk dar ne vėlu, – žiūri padrąsinančiu žvilgsniu.

– Kažin, – nuleidžiu galvą.

– Baikit, – nuo jos šypsenos tirpsta ledo sukaustyta mano širdis. – Juk visas gyvenimas dar prieš akis.

– Žinote, dalį gyvenimo iššvaisčiau sunkiai dirbdamas, o kitą – gyvendamas su man netinkama moterimi, – nežinau kodėl pradėjau atvirauti, tačiau būnant šalia jos kalbėtis taip lengva ir paprasta.

– Visada galima sustoti ir pradėti iš naujo.

– Turbūt pasakyti lengviau nei padaryti.

– Žinoma, – ji vėl šypsosi man.

– Ar kada nors bandėte?

Ji akimirkai sustingsta, jos gražų veidą perkreipia skausmo grimasa, bet paskui viskas pranyksta.

– Teko. Ir ne kartą, – ji sunkiai atsidūsta. – Kartais man atrodo, kad mes patys nežinome, kokie esame stiprūs.

Linkteliu. Mūsų pokalbį nutraukia pribėgęs jos sūnus. O tada mane ištinka trečiasis deja vu jausmas: prieš mane stovi maža