P U S RY Č I AI SU S O K R A T U
paties neišvengiamo išėjimo anapilin daugelis Europos mąs tytojų įsiyėlė į bandymus išnarstyti Heideggerio filosofijoje tarsi nurašytas dviratis-treniruoklis rūdijančią senosios filoso finės mokyklos sistemą. Nors pats Heideggeris keiksnojo, esą filosofija išvirtusi į nežinia ką, - tiek daug formalių skirtybių, tarp kurių nesą jokio skirtumo, - ir kvietė filosofiją grįžti prie pirminio tikslo suprasti būties esmę, tiesa ta, kad pati „būtis" atstovauja paskutinei filosofinės sistemos tvirtovei, paskuti nei metafizikos pozicijai - ir sporto salė yra naujosios kartos šauklė. Nes sporto salė palaiko gyvenimo būdo vertybes, m e tančias iššūkį labai jau filosofiniam „gyvenimui", su jo būties našta ir mirties prievole, - tarsi fizinis pasaulis būtų nužiūrė jęs metafizinį ir pamatęs, kad gali jį pralenkti. Į gimnastikos salę einate ne visai tam, kad paneigtumėte mirtį, bet sveikata ir lengvas kultūrizmas tiesiogiai priklauso šiam pasauliui, re gimam ir suvaldomam pasauliui; net jeigu sporto salė taikosi jums tiesiai į širdį, kad ją apgautų, vis tiek ji labiau susijusi su paviršinėmis gėrybėmis: spindinčia oda, tvirtesniu pilvo pre su, dailiau nutekintomis kojomis. Tokių siekių taikiklyje gal būt nėra paties Tikslo, bet jie yra patys sau tikslai - ir čia jiems labai praverčia žodis „įdirbis": tai nereiškia, kad įdirbį skiriate problemai spręsti ar dėmesiui lavinti - ne, jūsų įdirbis yra tie siog treniruotė, savarankiškai veikianti priemonė, įkurdinta paslaptingame fizinės veiklos kokone. Nėra reikalo jaudintis dėl visų tų miglotų grįžimų atgal, kad ir prie „būties", kurią įrodyti nė kiek ne lengviau nei Dievo buvimą; sparčiai prabė kite pro juos, tarsi tai būtų paskutinis liepsnojantis alyvos lo pinėlis, užsilikęs iš Viduramžių; jis greitai bus užgesintas. Taigi gimnastikos salė padeda gyvenimo būdui pasiglemžti gyvenimą, scholastinę ir nelanksčią „būties" struktūrą padėti į šalį naujos - ir atnaujinamos - tapatybės labui. Tai atrodo
124