APIE SPEKTAKLĮ

Režisierius Augustas Gornatkevičius – 2020 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė režisūros magistro studijas. Yra sukūręs spektaklių Juozo Miltinio dramos teatre, Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Valstybiniame jaunimo teatre.

Spektaklio režisierius

Augustas Gornatkevičius apie spektaklį ir savo kūrybinę komandą:

Man, kaip kūrėjui, jaunimo, paauglių auditorija yra labai aiški. Reikia įsivardinti, kas šiam žiūrovui įdomu, pasidomėti, kas apskirtai yra teatre kuriama jaunimui ir pasikalbėti su jaunais žmonėmis. Nacionalinis Kauno dramos teatras turi jaunimo tarybą, kuri priminė filmą „Pusryčių klubas“. Šis filmas, sukurtas

1985 m., yra filmų paaugliams žanro pradininkas, nuo to laiko paauglio vaizdavimas labai ir nepakito. Pradėjus repeticijas, pokalbius su kūrybine komanda, gimė idėja, kad visas spektaklis bus apie tai, kaip vaizduojamas paauglys. O kas toji paauglystė? Kur yra skirsnis tarp paauglių ir young adults?

Manoma, kad paauglystė tęsiasi iki 25-erių metų amžiaus, bet tas laikotarpis turi savo sluoksniavimą: viena paauglystė yra mokykloje, kita – studijų laikais.

Esminis mūsų tyrimo klausimas ir spektaklio raktas yra – kaip pavaizduoti paauglį? Paauglių tipažus (gražuolė, sportininkas, moksliukas ir kt.) mums padiktavo šis filmas. Bendrai apžvelgus medijas, filmus, literatūrą, mes rasime tuos pačius tipažus. Keičiasi tik personažų gylis, bet filmuose ir serialuose yra paplitę šie baziniai tipažai.

Taigi, pasirinkome šias gaires, klausdami, ar visus paauglius galime jiems priskirti? Ar patys save galime apsibrėžti menininkais ar moksliukais?

Tuos tipažus mes preparuojame kaip varlę per biologijos pamokas – mes pažiūrim, kas to paauglio išorėje, viduje, pažiūrim, kas mūsų viduje ir permąstome, ar pasaulis toks stereotipiškas ir juodai baltas.

Pavadiniams „Taisykla“ – daugiabriaunis, daugiareikšmis. Jis atsirado todėl, kad mokykloje yra labai daug taisyklių. Man atrodo, kad jis yra šiek tiek pašiepiantis, ironizuojantis, nes mokykla, tėvai, autoritetai, tie patys serialai bando pataisyti. Jauni žmonės susiduria su dideliu spaudimu. Spaudžiamas daiktas kažkuriuo metu trakšteli, tuomet jį reikia sutaisyti. Man mažiausiai norisi taisyti, priešingai - labiau norėtųsi įgalinti, atpalaiduoti, atveržti tuos varžtus, kad netrakštelėtų.

Kadangi spektaklis yra savotiškas tyrimas, tai ir jo vizualioji, ir muzikinė pusė yra eksperimentiškos – yra ir nemirštančios klasikos, įvaizdžių, kuriuos apjungė dailininkė Simona Davlidovičiūtė. Mūsų scenovaizdyje matomas legendinis mokyklos rūsys, kur dirba staliai, suslepiamos nereikalingos dekoracijos, sunešami sulūžę stalai, nepanaudotos sporto priemonės – efemeriškas ir priklausantis bet kuriam laikui. Lygiai taip pat naudojamas TikTokas, Instagramo reelsai bei šiuolaikinės medijų įtakos, kurios atsispindi tiek Marijos Paškevičiūtės sukurtoje muzikoje, tiek Kristijono Dirsės vaizdo projekcijose. Kaip bet kuris paaugliškas filmas baigiasi pereinamuoju periodu iš paauglystės į jaunų suaugėlių pasaulį, taip ir šis kūrinys turi virsmą, brandos ritualą, kuris yra amžinas, bet yra perteiktas per šiuolaikinius fenomenus ir aplikacijas: interneto mymsus ir t.t.

Dramaturgas Domas Raibys veikia tarp scenos meno stand-up comedy ir literatūros, slemo, kuris labai artimas jaunai auditorijai. Jo tekstai yra nenugludinti ta prasme, kad yra nepasiduodantys teatrinei formai, ir įdomu su jais žaisti. Kalba turėtų būti įdomi jaunam žmogui. Jeigu jau mes laužome stereotipus, tai turime kvestionuoti ir teatro kalbos stereotipus: ar galime pastatytais balsais ir psichologine vaidyba, paliesti šiuolaikinį paauglį, kuris be to, kad yra Žemės gyventojas, maudosi ir virtualybės baseinuose?

Norėčiau, kad teatras jaunimui būtų labiau atvira, patraukli erdvė, kad būtų galima hanginti prieš arba po spektaklio. Svarbu paaugliams pasakyti, kad mes esame ir mes jūsų laukiame ne tam, kad papamokslautume, ne tam, kad pamokytume ar parodytume jus iš šalies, o tam, kad pabūtume kartu. Man norisi, kad spektaklis atveržtų tuos varžtus ir atlaisvintų.