"TIPU TAPU" rudenėlis 2023 Nr.3

2023Nr.3Ruduo

Šiame numeryje

4-5 6-7

8-9

10-11

12-13

14–15

16–17

18–19

Eilėraštukų lietus. Zita Gaižauskaitė, Alma Karosaitė, Stanislovas Abromavičius, Edvardas Vaitkus.

Mama, paskaityk. Jurgis Usinavičius „Grybų karalystė“.

Do-re-mi. „Zuikeli Puikeli“.

Ar žinai? Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė.

Linksmoji kertelė. Juozas Mačiukevičius.

Lietuviais esame mes gimę. Lietuviška mokyklėlė Varšuvoje. Klaustutės mįslės.

Oi, tai buvo, tai nutiko. Ona Jautakė. „Šimtakojo batai“.

Poezija. Anzelmas Matutis.

Seku seku pasaką. Ezopo pasakėčia „Balta – juoda“.

Su meile vaikams. Poeto Sigito Gedos 80-osios gimimo metinės.

Poezija. Vytautas Račickas. „Stebuklingas rašiklis“.

Iš tautosakos skrynelės. Mįslės, patarlės, priežodžiai apie duoną.

Vaikų kūryba. Ruduo vaikų piešiniuose.

„TIPU TAPU”. Literatūrinis-meninis žurnalas ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. www.tiputapu.lt

2023 m. Nr. 3 (76)

Kūrybinės grupės vadovas Stanislovas Abromavičius, el. paštas laisve@kovaz.net

Žurnalo konsultantė Živilė Burdaitė (LEU, edukologijos magistrė) el. paštas zivile@svak.lt

Redaktorė Imandra Daukšienė, el. paštas imandra@tiputapu.lt

Meninė redaktorė Daiva Gudelytė.

Dailininkai: A. Steponavičienė, S. Adomavičienė, V. Alesienė, G. Siliūnaitė, H. Matulionytė-Burbienė, D. Gudelytė, G. Gesevičius, A. Čapskytė.

Viršelio dailininkė D. Gudelytė.

Numeryje spausdinami vaikų piešiniai.

Kaina – 1,01 Eur, Leidėjas – UAB „Informacijos vadybos agentūra“, www.iva.lt

Redakcijos adresas – Algirdo g. 31, Vilnius LT 03219. Mob. tel. +370 687 13002, el. paštas info@iva.lt

Spausdino: IĮ „InSpe”, Savanorių pr. 178F, Vilnius, el. p. info@inspe.lt, www.inspe.lt latinimo el. paštas info@tiputapu.lt

Žurnalą remia:

Dėkojame už paramą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, projektui „Tipu Tapu“ – pirmieji žingsniai į literatūros, meno ir istorijos šalį“ 2023 metams skyrusiam penkis tūkstančius eurų.

Remia rubrikas: „Eilėraštukų lietus“, „M ama, paskaityk“, „Do rė mi“, „Ar žinai?“, „Poezijos puokštė Lietuvai“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Iš tautosakos skrynelės“, „Vaikų kūryba. Mano Lietuva“ ir kt.

Partneris:

Zita GAIŽAUSKAITĖ

IŠLYDĖJOM VASARĖLĘ

Išlydėjom vasarėlę Išlydėjom... Ir įdėjom į kelionę

Jai įdėjom Obuolį geltoną, Grybų kraitę. Neužmiršk sugrįžti, Vasaraite!

PASITIKOM RUDENĖLĮ

Pasitikom rudenėlį Pasitikom.

Juokėmės kalbėjom Nesipykom.

Susodino mus

Į aukso važį

Ir kalneliais, ir pakalnėm Trankiai vežė.

Tai dardėjo ratai, Tai dardėjo.

Tai girdėjo zuikiai, Tai girdėjo.

Tol pakrūmėj

Įsigandę klausės, Kol ištyso

Skeltalūpiams ausys.

Alma KAROSAITĖ

RAINIŲ MOKYKLA

Per rugsėjo tirštą miglą Ėjo Rainiai į mokyklą

Uodegėlėm išriestom Ir akytėm išplėstom.

Mokykla jų netoli –

Artimiausiam sandėly. Mokė katinas vaikus.

Mokslas rimtas ir sunkus:

Apie didelius rūsius, Apie katinus garsius, Apie grūdus ir aruodą, Apie priešų urvą juodą...

Baigęs mokslus sandėly Būt specialistu gali, Nes išduoda tau knygelę, Kad gerai pažįsti pelę.

Stanislovas ABROMAVIČIUS

RUGSĖJO PIRMOJI

Buvo šilta ir be vėjo, Sesė į mokyklą ėjo.

Kelias trumpas, vargas mažas, Geltonai jau viskas dažos.

Dar žaliuoja pievų smilgosSesė knygų pasiilgus.

Dideliam būry vaikų

Malonu būt ir smagu.

Šlama pakelės beržai, Spindi viskas taip gražiai!

Mokyklėlė grįžt vadina, Į suolus vaikus sodina.

... Iš mokyklos grįžo sesė. Ten skaičiavo, skaitė, rašė, Piešė rudenio gėles Ir dainavo daineles.

Edvardas VAITKUS

VARNAS GANO

Mokyklėlėje visi

Sėdi kaip meškos ausy.

Tik broliukas mano

Klasėj varnas gano.

Mokyklėlėje visi

Stengias atidžiai klausyt.

Tik broliukas mano

Vienas varnas gano.

Klasėje vaikai kiti

Moka jau rašyt, skaityt. Tik broliukas mano Vis dar varnas gano.

Šitaip tikina mama, Mano brolį bardama. Na, o aš tuo tarpu

Pripiešiau daug varnų.

Piešė Alfreda Steponavičienė

GRYBŲ KARALYSTĖ Jurgis USINAVIČIUS

Gyvena pakrūmėje gražus ir šiek tiek padūkęs berniukas, vardu Rokas. Jis labai mėgsta grybauti. O baravykai, tai jau girių karaliai. Jie turi savo karalystes. Rokas visada eina jų ieškoti. Atsikelia labai anksti, kai tėtis dalgę plaka. Kai rugiai jau dideli būna. Ir saulė pro krūmus išlindusi nusišypso. Tada ir rasa sužvilga. Kiekvienas jos karoliukas deimanto grūdeliu pavirsta. Bet basam eiti lyg ir šalta. Tai Rokas, susiradęs batelius, tuoj apauna kojas, ir nevalgęs bėga į mišką. Jis žino, kur turėtų būti baravykų. Tėtis aiškino, kad jie dygsta po žaliaskarėmis eglėmis, ten kur margu kilimėliu puošiasi luomelė, nusidriekia eilutė pataisų (jie įrašyti į Raudonąją knygą). Bet Rokas tenai pamato tris ūmėdaites. Vieną geltoną (tai Saulė), kitą – žalią (tai Laukų žaluma), trečią, tai į kraują panašią. Ir jis sušunka: „Tėti, tai mūsų vėliava!“ Sušunka ir savo balselio išsigąsta. Tėčio nėra! Jis dalgę plaka. Nuo eglės geniukas pakyla. Roko balselio išsigando... O gal pasisotinęs buvo, gal po žieve daug kirminėlių rado. Juk tai jo, geniuko, maistas ir skanėstas.

Rokas atsisėda ant nedidelio kauburėlio. Ir žiūri į tas tris ūmėdėles. Žiūri ir gėrisi jų spalvomis, o mintyse – baravykas. Juk jis su juo pasikalbėti atėjo.

Jį net naktį sapnavo. Gražų, rudagalvį. Storapilvį, pašaipūną!

Jis gi esąs girių karalius. Jo broliai, tai tarsi kunigaikščio Gedimino kariai, visuomet pasiruošę ginti savo tėvynę. Ir Rokas norėtų būti karžygiu, norėtų ant risto žirgo joti per girias ir kalnus, per plačius laukus su Gedimino karžygiais drauge. Bet jo arklys, vardu Sarčiukas, senas. Dantukai jam kliba. Ir tėtis sako, kad jį lapėm atiduos! Bet ar lapės ant jo jodinės? Kažin... Taip begalvodamas berniukas staiga po susirangiusia šaka pamato... nepatikėsit, besijuokiantį baravyką!

Tikrą girių karalių šviesiai ruda skrybėle, balta krūtine. Mažytėmis, bet labai gudriomis akytėmis, vos besikalančiais ūseliais. Jau tokio gražuolio savo gyvenime Rokas nebuvo matęs. Jis pašaipiai žiūrėjo į berniuką, manydamas, kad berniukas jo nemato. Bet Rokas nebuvo kvailas. Jis stebėjo girių karalių net nemirksėdamas. Mat sakoma, jeigu sujudėsi, bet koks grybas dings iš akių!

Po valandėlės vėl atskrido geniukas. Vėl nusileido ant šalia esančio ir jau padžiūvusio medžio, aštriais nagučiais įsikibo žievės, priglaudė ausį prie jos ir truputį pasiklausęs, ėmė kalenti savo aštriu snapeliu. O ten, už pilkos medžio odos, kirmėlaitės būta. Ji naikino medieną, sočiai kasdien valgė, o čia... geniukas. Bet ką padarysi. Kiekvienas valgyti nori. Ir grybai valgo. Samanose, medžių šaknyse randa maisto. O kai valgo, tai ir auga. Ir žmonės grybus valgo. Duoną valgo... O kai valgo, tai ir gyvena. Ir viskas vyksta prie kiekvieno akių, čia, pačioje girių karalystėje.

Rokas sėdi nejudėdamas ir nežino, ką daryti? Ar rauti gražuolį girių karalių Baravyką, ar šaukti Tėtį – gal jis patartų, kaip jam elgtis?

O jūs, vaikai, Rokui patartumėte?

Piešė Vida Alesienė

ZUIKELI PUIKELI

(Lietuvių liaudies dainelė)

Zuikeli puikeli, Tu mažiausysis, Zuikeli puikeli, Tu gražiausysis.

Ko lindai, ko, šokai

Į kopūstų daržą?

Nei šen, nei ten Dabar neišlįsi.

Piešė Gretė Siliūnaitė

TAURAGĖ –

LIETUVOS KULTŪROS SOSTINĖ 2023

Tauragė – tai miestas įsikūręs pasienio zonoje, kur nuo seno vyko kultūriniai mainai. Vos čia atvykus svečius pasitinka vilnijanti miesto upė Jūra, kurią savo šešėliu dengia didinga Tauragės pilis. Geriau pažinti miestą svečius pakvies

Tauragės krašto muziejus „Santaka“ bei įstabaus grožio Švč. Trejybės bažnyčia.

Pasižvalgyti po Tauragės rajono panoramą siūlys Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas ir Pagramančio regioninis parkas su įspūdinga atodanga bei piliakalniu.

Tauragė – atvira visiems: nuotykių ištroškusių lauks Tauragės nuotykių parkas, o nusprendusių atsipūsti ir pasigrožėti miestu – upės Jūros vandenlenčių parkas.

Čia kiekvienas gerai įtempęs ausis išgirs anksčiau veikusios geležinkelios stoties traukinių aidą, o pakėlęs akis į dangų, išvys skriejančius aero klubo narių lėktuvus.

Tauragė – tai miestas, kuriame būtina apsilankyti!

Viešvilės gamtinis rezervatas

Tauragės pilis

Tauragės herbas.

Dail. Juozas Galkus

Herbe vaizduojamas

medžioklės tauro ragas

simbolizuoja senovės medžioklę ir šio krašto kovas, taip pat miesto vardą.

Pagramančio atodanga

Vandenlenčių

Pagramančio piliakalnis

parkas

Taurų nuotykių parkas

Jonas MAČIUKEVIČIUS

SKRENDA VARNA

Skrenda varna vargana, Nes jinai labai sena.

Skrenda varna vargana, Sako: man skraidyt gana.

Skrenda varna vargana, O už lango – dargana.

V ARNA ANT STOGO

Kai ant stogo

Varna tupi, Ką ji kranksi, Man nerūpi.

Jei kranksėtų

Ką nors blogo, Vytų katinas

Nuo stogo.

KATINO ŽINIOS

Vidury baltos dienos

Laukė katinas žinios.

Vidury dienos baltos

Laukė jis žinios penktos.

Keturias žinias žinojo

Apie šunį, kuris loja.

O penkta?.. Penkta žinelė

Turi būti apie pelę.

Piešė Valentinas Ajauskas

SKAIČIUOTĖS:

Lenta penta nutašyta, Dvejais raktais užrakinta, Ėjo žmogus – neįėjo, Ėjo katins – ir įėjo.

* * *

Skrido šarka pas vaikus Ir skaičiavo juos visus. Viens du trys keturi penki, Tu išeiti jau turi.

* * *

Vaikai, vaikai vanagai, Šokit, grokit kaip žiogai. Tam, kas šokti nemokės, Varnas gaudyti reikės!

Tau!

LIETUVIŠKA MOKYKLĖLĖ VARŠUVOJE

Su sparnais, bet ne paukštis. Su kailiu, bet ne žvėris. Kas?

(Bitė) (Burokas)

Kas po žeme raudonas?

Du juodvarniai keliu eina. Kas?

(Batai)

Mažas vyriukas, jo aštrus kirviukas, Kai kerta – pats miršta. Kas?

(Bitė)

Aš iš odos –Tempia ant lentos. Kas?

(Būgnas)

Diena – po stalu, Naktį – po lova. Kas?

(Batai)

Diedas storas, pilvotas, rudą kepeliušą nešioja, niekam nekilnoja. Kas?

(Baravykas)

Po kokiu medžiu kiškis slepiasi per lietų?

(Po šlapiu)

Ne krūmas, bet su lapais, ne marškiniai, bet susiūti, ne žmogus, bet šnekėti moka. Kas?

(Knyga)

Su liemeniu, bet be krūtinės, su širdimi, bet be plaučių, su šimtu kojų, bet nevaikšto, su plaukais, bet niekas jų nesušukuoja. Kas?

(Medis) (Laikas)

Kas bėga be kojų?

Kaip reikia vaikščioti, kad batai neplyštų?

(Basam)

Piešė Herta Matulionytė-Burbienė

Ona JAUTAKĖ

Š IMTAKOJO BATAI

Oras atvėso, ir basam šimtakojui Benui pasidarė šalta kojoms. Be to, užlipęs ant smilgos, skaudžiai pasidūrė kairios trisdešimt devintosios kojos padą. Todėl šimtakojis Benas užsuko į batų parduo -

tuvę. Ir... visiškai pasimetė. Apsiavė šimtą vienodų batų – nei šis, nei tas. Kažkaip pilka, niūru, nestilinga.

„Reikia pirkti skirtingų spalvų batus“, – pagalvojo Benas. Apsiavė. Lyg ir geriau, bet...

– Ar negalėtumėte man parduoti penkiasdešimt kairių ir penkiasdešimt dešinių batų, bet skirtingų?

– Dar ko sugalvosi, – piktai atšovė pardavėja. – Batai parduodami poromis.

Šimtakojis nusiminė ir basas išdrožė iš parduotuvės.

– Ką daryt, ką daryt, – murmėjo eidamas, kol galvon šovė mintis: reikia įdėti skelbimą į laikraštį.

Negali būti, kad pasaulyje nėra daugiau nė vieno šimtakojo, kuris norėtų puikuotis skirtingais batais! Juk tai taip šaunu. Pavyzdžiui, nueini į foto ateljė, atsistoji vienu šonu, paskui – kitu, ir turi dvi puikias visai skirtingas fotografijas.

Vos išėjo laikraštis, šimtakojui Benui paskambino. Nuostabiausia, kad tai buvo ne kitas šimtakojis, o... šimtakojė!

Jie kartu nuėjo į parduotuvę ir nusipirko du šimtus porų batų, o paskui juos draugiškai pasidalino. Net piktoji pardavėja nusišypsojo ir pasakė, kad taip – gražiau. Ir įdomiau. O paskui šimtakojis ir šimtakojė ėmė draugauti, galop iškėlė vestuves. Ir iki šiol gyvena gražiai ir laimingai, augindami visą būrį linksmų šimtakojukų.

O jei šimtakojo Beno išmintį pasiskolintų žmonės? Deja, nieko neišeis, nes berniukų kojos visada didesnės už mergaičių...

Suraskite DU VIENODUS ŠIMTAKOJO batus!

Zenė SADAUSKAITĖ

ŠIMTAKOJIS

Šimtakojis batukus

Auna, riša raištukus.

Šimtas kojų – šimtas batų

Juos suvarstyt reikia metų!

O su šitiek daugel batų, Vaikščiosi net šimtą metų!

O paskui jau batsiuvys

Šimtą metų juos taisys.

Piešė Herta Matulionytė-Burbienė

Anzelmas MATUTIS

TUOJ IR RYTOJ

Trys vaikiukai

Pelėdžiukai

Sutūpė į pušį.

Čia visokių

Mokslų mokė

Juos pilka motušė:

– Parašykite

Ant lapo

A ir B, vaikeliai...

– Oi, mamyte, Skauda snapą!..

– Man nagelį

Gelia...

Nerašykime

Raidžių tuoj –

Parašysime

Rytoj!..

– Tai skaitykime, –Pasakė Motina pilkoji.

– Man, mamyte, Skauda akį!..

– Man, mamyte, Koją!..

Neskaitykim, Mama, tuoj...

Paskaitysime

Rytoj... * * *

Atnešė pelėda

Pelę, Nusileido

Į pušelę.

Pelėdžiokai

Net pašoko:

– Duok, mamyte, Pelę tuoj!..

Bet dabar...

Pilka mama

Šūkteli

Nulėkdama:

– Pelę

Gausite...

Rytoj!

Ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk –rytoj!

CIRKAS

– Šen! Paskubėkit!

Cirkan, bičiuliai!

Kviečia jus paukščiai, Žvėrys didžiuliai.

Cirkas sveikina

Svečius –Žvėrelius ir vaikučius.

Rieda dviratukai, Suka juos meškiukai, Suka voveraitės, Suka ir stirnaitės...

Ir kiekvienas veža

Po artistą mažą .

BULVIAKASIS

Ūžia, burba Mašina –Kasa bulves

Tekina:

Tartum milžinė

Kasėja

Bulves už savęs

Pasėja:

Trinkt-patrinkt!

Trinkt-patrinkt!

Kas tik gyvas, Bėkit rinkt!

O aplink...

Žmonių pulkai –

Ir tėveliai,

Ir vaikai:

Tai bus blynų!

Tai bus blynų!

Ir bulvinių...

Cepelinų!

Piešė Vida Alesienė

EZOPO PASAKĖČIA BALTA - JUODA

Susiginčijo dvi spalvos – balta ir juoda, kuri jų yra reikalingiausia žmogui, kurią žmonės labiausiai myli.

– Labiausiai žmonės laukia šviesos, kada saulė nušviečia visą žemę, – sako Baltoji. – Tada žmonės nudirba darbus, džiaugiasi visais malonumais.

– Bet žmonės nuvargsta ir laukia nakties, – bando nuginčyti Juodoji.

– Tik tamsioji naktis sugrąžina jėgas ir pailsėję gali sutikti dieną.

– O tu pažiūrėk į nuotaką, – nenurimsta Baltoji. – Koks gražus žmogus, pasipuošęs baltu nuometu, balta suknia, apsiavęs baltus batukus. O rankose ji laiko baltų rožių puokštę. Kokia laiminga jaunoji, koks laimingas jaunasis šalia jos! Kokie laimingi visi svečiai!

– Ne, žmonės negyvena vien džiaugsmais, – prieštarauja Juodoji.

– Matai – į kapines eina procesija, palydinti į amžiną poilsį anapilin iškeliavusį žmogų. Pažiūrėk – visi nuliūdę, apsirengę juodais kostiumais, neša vainikus, perrištus juodais kaspinais, plazda juoda vėliava.

Taip tai taip. Bet visgi reikia sužinoti, kuri spalva žmonėms reikalingiausia, brangiausia. Kas galėtų atsakyti?

– Paklauskim neregio, – pasiūlo Juodoji. – Jis gyvena vien juodojoje spalvoje, kitų nemato. Jis ir žino tiesą.

– Sutinku, – taikiai pritarė Baltoji. – Pakalbinkime akląjį.

– Oi, viešpatie, kaip man sunku

atsakyti į jūsų klausimą. Aš nematau nei juodos, nei baltos spalvos, manyje gyvena tik tamsa. Bet vaikystėje aš mačiau visas spalvas. Mačiau žaliuojančias pievas ir laukus, mačiau žydrą dangų, baltus debesis, plaukiančius jame. Mačiau ir juodmargį gandrą, nešantį žmonėms laimę, kaip stebuklą prisimenu vaivorykštę, švytinčią gražiausiomis spalvomis, kurioje nėra atskirai nei juodos, nei baltos spalvos. Visos jos susimaišiusios, susiliejusios. O viešpatie, kaip norėčiau vėl išvysti pasaulį, švytintį visomis spalvomis!

Aklojo veidas nušvito visomis spalvomis.

Baltoji ir Juodoji nuleido galvas supratę, kad ginčytis nereikia – visos spalvos žmonėms yra brangios.

O juk yra žmonių, kurie mintyse pasaulį mato vien tik viena spalva, tokie negali būti laimingi ir negali teikti džiaugsmo nei sau, nei artimiems.

Poeto SIGITO GEDOS

80-osios gimimo metinės

Poetas, vertėjas, dramaturgas, kritikas Sigitas Zigmas Geda

1943 m. vasario 4 d. Pateruose, Lazdijų apskritis. 1961 m. baigė

siejų vidurinę mokyklą, 1966 m. niaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

S. Geda dirbo savaitraščio ba Vilnius“, „Šiaurės Atėnai“, žurnalo „Mūsų gamta“, redakcijose.

1967 m. priklausė Lietuvos Rašytojų sąjungai. 1988–1990 m. buvo džio narys, Lietuvos Seimo narys, ezijos pavasario“ laureatas (1982 m.), Lietuvos nacionalinės premijos lau-

reatas – 1994 m., yra pelnęs ir kitų daug apdovanojimų ir įvertinimų.

Poetas S. Geda parašė ir išleido daug knygučių vaikams: eilėraščių rinkiniai „Užmigę žirgeliai”, 1970, „Baltojo Nieko dainelės”, 1977, „Mėlynas autobusiukas”, „Vasara su peliuku Miku”, abu 1980, „Pranukas Pramaniūgas”, 1986, „Karalaitė ant svarstyklių”, 1989, „Močiutės dainos”, 1991, „Valkataujantis katinas”, 1998, „Aukso karietaitė”, 2006, „Pražydęs arkliukas”, 2007, pjesių rinkinys „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis 1981 m. ir kt.

S. Geda mirė 2008 m. gruodžio 12 d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Sigitas Geda

Sigitas GEDA

VAKARAS

SUVALKIJOJE

Katinui ant stalo Aušta vakarienė.

Sėdi tėvas Pranas, Motina – Pranienė.

Vaikas jų – Praniukas, Dukrelė – Pranytė.

Katinas – Rainiukas, Katė – Rainakytė!

KAS KUR YRA

Ten, kur laukas – Laukuva, Ten, kur Šilas – Šiluva, Ten, kur dainos – Dainava, Ten, kur lietūs – Lietuva.

Ten, kur žmonės kaunas, Aišku, stovi Kaunas, Ten, kur kerpa vilnas

Turi būti Vilnius.

Žmogus galbūt tas, Kursai renka žemuoges!

Kas iš kur atėjęs, Geriausiai žino vėjas!

Piešė Gintaras Gesevičius

KODĖL KAS PATINKA

Kodėl man patinka

Dramblys?

Todėl, kad jo ilgas Straublys.

Kodėl man patinka

Pelė?

Todėl, kad pagaut Negali.

Kodėl man patinka Žuvis?

Todėl, kad nevaikšto Suvis.

Kodėl man patinka

Katė?

Todėl, kad graži Pavardė.

Kodėl gi tu man

Patinki?

Todėl, kad juokai čia

Menki!

Vytautas RAČICKAS

STEBUKLINGAS RAŠIKLIS

Antroji pamoka – rašymas. Labai gerai, kad rašymas. Ir šimtą kartų gerai, kad Antanas iš mokytojos Jūratės rašiklį pasiskolino. Iš tikrųjų tas rašiklis niekuo neypatingas, tokį tikriausiai daug kas turi. Tačiau Antanui rodosi, kad vis dėlto kiek kitoks nei visi. Švelnus. Ir gal net šiltas. Labai šiltas. O rašant taip lengvai popieriaus paviršiumi

slysta, kad užsimiršęs galėtum visą sąsiuvinį prirašyti. Nors, tiesą sakant, Antanas dar ne kažin koks rašytojas. Dar ne itin gerai jam sekasi raides sujungti ir tvarkingai į vieną pusę pakreipti. Oho! Rašyti – tai ne iš pistoleto pyškinti... Mokytoja Staselė jį kartais net subara – esą Antanas visai nesistengiąs, esą rašąs kaip vištos koja. O štai su šia, iš mokytojos Jūratės pasiskolinta, rašymo priemone Antanui net ir stengtis nereikia. Raidės gula ant popieriaus tokios lygios, tokios vienodai gražios – lyg kareiviai prezidentūros kieme. Tik vos vienur kitur mažesnis ar kiek didesnis tarpelis pasilieka.

Nejučia Antanas pradeda spėlioti, kiek kartų mokytoja Jūratė šį tušinuką buvo į rankas paėmusi. Kokius žodžius rašė? Kam? Pagyrimus ar pastabas? Greičiausiai pagyrimus. Juos rašyti kur kas maloniau. Bet kartais tenka ir pastabas. Ne, šis nuostabusis tušinukas bus gal vos tik kelias menkas pastabėles brūkštelėjęs. Ir visai nepiktas. Galima sakyti, net labai draugiškas. O pagyrimų – visą šimtą. Arba ir daugiau. Kur kas daugiau. Kažin, ar kas nors bent viena akimi mato, kad Antanas mokytojos Jūratės tušinuku rašo? Nemato. Žinoma, kad nemato. Net Antano suolo draugas Juras, net jis nemato. Kur tau matys, kai į savąjį sąsiuvinį šitaip įsispitrijęs? Kai šitaip suolą užgulęs, liežuvį iškišęs ir dar prie viršutinės lūpos prispaudęs? Juras visuomet šitaip – vos tik pradės rašyti, liežuvis op – ir prilimpa prie viršutinės lūpos. Būtų kiek ilgesnis, gal ir į nosies šnervę

įlįstų.

Antanas tyčia, vos kelis žodžius parašęs, pastumia nuo savęs sąsiuvinį ir akimirką gėrisi ką tik ant popieriaus atsiradusiais žodžiais. Lyg ne jo, o kieno kito ranka viską būtų parašiusi. Paskui pradeda tuo nuostabiuoju rašikliu žaisti. Čikšt – įtraukia jo šerdelę į ryškiai mėlyną plastmasinį korpusą, po to čikšt – vėl iškiša. Daro taip po kiekvieno parašyto žodžio: čikšt – čikšt, čikšt – čikšt...

Tačiau Juras taip visas į savo sąsiuvinį sulindęs, taip liežuvį prie lūpos prispaudęs, kad čikšėk nečikšėjęs. Nieko jis negirdi. Kaip tas tetervinas per sutuoktuvių metą. Juro tušinukas paprastų paprasčiausias. Juodas. Tiksliau, juodas jo galas. Juodas ir gerokai apkramtytas. Tik korpusas peršviečiamas. Trisdešimt centų toks kainuoja. Ne daugiau. Antanas ir vėl užgula savąjį sąsiuvinį, be jokio vargo parašo eilutę. O parašęs ir vėl: čikšt – čikšt, čikšt – čikšt... Jam nė į galvą, kad jaukioje pamokos tyloje tas „čikšt“ šimtą kartų garsiau skamba.

– Antanai, nežaisk! – įspėja mokytoja Staselė. – Rašymo priemonė – ne žaislas!

Na, va! Pagaliau! Dabar tai jau tikrai kas nors pamatys tą jo rašiklį. Bet kur tau! Vienas kitas vaikas subrazda, sąsiuvinį ar knygą pajudina, suolą pagirgždina, bet į Antano pusę niekas nei mirkt, nei žvilgt.

Kaip gaila, ištaria mintyse Antanas, kad rytoj šią rašymo priemonę teks grąžinti ir rašyti savąja, kurią Antanas norėtų pavadinti nerašymo priemone. O gal ją pasilikti sau? Pasakyti mokytojai Jūratei, kad jos tušinukas netikėtai dingo, kad kažkas jį tikriausiai pasisavino ar kaip... O kas čia nuostabaus? Mokykloje ne tokie daiktai kartais dingsta –šalikai, kepurės...

Šitaip bemąstydamas jis vėl, tik šįkart visai to nenorėdamas – čikšt – čikšt... Ir pajunta, kaip mėlynskvernis tušinukas – šventa mokytojos Jūratės nuosavybė, slysta iš jo rankų. Ne, ne slysta, o mokytoja Staselė pamažu jį traukia. Pamažu, bet gana greitai.

Antanas nė sumirksėti nespėja, ir rašiklis atsiduria mokytojos rankoje. – Štai šitaip, – sako mokytoja Staselė. – Daugiau nečikšėsi...

Ir ant Antano sąsiuvinio padeda savąjį tušinuką. Ne tušinuką, o tikrą nusmurgėlį.

– Va, – bando šypsotis mokytoja Staselė, – jeigu dar nebaigei rašyti, tai manuoju užbaigsi.

Antanas savo akimis netiki. Buvo jo rankoje tušinukas – ir tušinuko nėra. Kaipgi šitaip apsižioplino ir atidavė? Juk reikėjo tik ranką po suolu pakišti. Reikėjo...

Ne, šituo nusususiu nusmurgėliu Antanas nerašys. Nė vienu pirštu prie jo nepri-

silies. Ir apskritai – galimas daiktas, kad į šitą mokyklą daugiau kojos nekels. Kam jam tokia mokykla, kurioje mokytojos iš vaikų rašymo priemones atiminėja? Be to... Antanas girdėjo, kad čigonų vaikai visai nesimoko. Ir nieko. Gyvena. Nenumiršta. Antanas nusuka savo akis į sieną. Į mokytoją Staselę nežiūri. Daugiau niekada nežiūrės. Tačiau ji vėl prieina ir draugiškai sako:

– Na, nepyk, Antanai... Matau, kad mano tušinuku rašyti visai nenusiteikęs. Grąžinu tavąjį... Tik labai prašau – nežaisk! Juk tu, Antanai, geras vaikas...

Negeras, tyliai sau sako Antanas. O jeigu ir buvau geras, toks nebebūsiu.

– Ar būsi geras, Antanai? – tarsi atspėjusi vaiko mintis, klausia mokytoja.

– Nebūsiu.

– Betgi tu jau esi geras. Daug kartų buvai.

– Nebebūsiu. Pasikeisiu.

Mokytoja Staselė padeda ant suolo Antano rašiklį, pasiima savąjį ir tyliai nueina. Antanas net nesujuda. Tik tada, kai pajunta, kad jo suolo draugas Juras įtraukė į burną

liežuvį ir akimis įsismeigė į pagrindiniu šių įvykių herojumi tapusį tušinuką, Antanas staiga atsigręžia, sugriebia jį ir slepia švarkelio kišenėje.

– Parodyk gi... – suniurzgia Juras, tačiau Antanas tyli. Reikėjo žiūrėti, kai laikas buvo, o dabar – šaukštai po pietų!

MĮSLĖS, PATARLĖS IR PRIEŽODŽIAI APIE DUONĄ:

Esu balta, visai nekalta, o šeimininkė mane kumščiuoja. Kas?

Juozas NEKROŠIUS

MALŪNO ŪSAI

Muša mane, degina ugnimi, pjausto peiliais ir visi mane myli. Kas?

Argi malūnas

Laukų galiūnas?

Vėjas už ūsų

Kas didesnis už duonos kąsnelį? Kas?

Be ko duonos neiškepsi? Kas?

(Minkoma duona) (Duona) (Kepalas) (Be plutos)

Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia.

Verkia duona tinginio valgoma.

Kas skaito, rašo – duonos neprašo.

Duona už auksą brangesnė.

Sava duona gardesnė svetimus pyragus.

Piešė Vida Alesienė

Malūną mūsų, Tartum barsuką Tampo ir suka.

Vėjas nubunda. Girnos sudunda.

Maišas prayra, Miltai pabyra.

Malūnas čiaudo.

Jam kviečio šiaudu

Panosėj brauko

Vėjas ant lauko.

VAIKŲ PIEŠINIUOSE

Pristatome lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ vaikučių piešinius. Mokytojos-metodininkės Vilijos Jurkienės auklėtinių piešiniuose gimtosios Tauragės gatvės, namai, gyvūnai, paukštukai ir besišypsantys žmonės.

Elizaveta Kozer, 6 m., „Gyvenu Tauragėje“, grupė „Paukščiukai“

Benas Čiapas, 4 m., „Tauragės miestas“, grupė „Saulutės“

Selina Dedūraitė, 6 m., „Mano namai“, grupė „Paukščiukai“

Ainė Valantiejūtė, 4 m., „Močiutė kieme“, grupė „Saulutės“

Urtė Mockutė, 4 m., „Aš su šeima“, grupė „Saulutės“

Justas Kulikauskas, 4 m., „Tauragės seneliai“, grupė „Saulutės“

Urtė Kastėnaitė, 4 m., „Mano namas“, grupė „Saulutės“