ROŽĖS IR LELIJOS dizaino sprendimai PARODA galerijoje “Rožės ir lelijos” D. Bukonto g. 1, Zarasai
2023 12 01 - 2024 05 31
„Rožės ir lelijos“ – tai iniciatyva, vienijanti ne tik Rytų Aukštaitijoje kuriančias moteris, bet ir didmiesčiuose, ir užsienyje gyvenančias kūrėjas, pasiilgusias paprastumo, ieškančias įkvėpimo lietuvių liaudies kūryboje, lietuviškame kaime, naiviajame mene, gamtoje ir tarpusavio bendrystėje. Viskas prasidėjo 2022 metų vasarą – moterys susitiko VšĮ “Pamėginčius” organizuotame plenere – stovykloje, vykusioje Vajasiškyje, Zarasų rajone. Tų pačių metų žiemą buvo įkurta asociacija “Rožės ir lelijos”, o 2023 metų vasarą, po dar vienos kūrybinės stovyklos, įkurta ir to paties pavadinimo galerija Zarasuose. Šiandien užėjus į galeriją nekyla abejonių, jog tokia vieta išties reikalinga, kitaip dalis gausaus vietos kūrėjų talento taip ir liktų tūnoti privačiuose stalčiuose ir spintelėse. Šio projekto dalyvės, vietos menininkės: sodų dizainerė Inga Šidlauskienė, dailininikė ir grafikos dizainerė Irma Gineikienė, dailininkė ir mokytoja Jurgita Navickienė, aktorė ir leidėja Lina Brogaitė Kažemėkienė, tapytoja ir mokytoja Ramunė Sladkevičiūtė Dainienė, dailininkė ir poetė Vilija Visockienė, keramikė ir mokytoja Žaneta Aidietytė. Dėkojame Lietuvos kultūros tarybai, parėmusiai “Rožių ir lelijų” projektus. VšĮ “Pamėginčius”, visai “Rožių ir lelijų” kuriančių moterų bendruomenei. Taip pat dėkojame Zarasų rajono savivaldybei bei visiems palaikantiems. Projekto vadovė bei dizaierė - Irma Gineikienė +370 615 61516, irma.gineikiene@gmail.com www.pamegincius.lt. Asociacija “Rožės ir lelijos”
Projektas „Rožės ir lelijos. Dizaino sprendimai“ tęsia vasaros stovyklose – pleneruose užgimusius kūrybinius sumanymus. 2023 metų rudenį septynios vietos meno kūrėjos rinkosi į naująją erdvę Zarasuose – galeriją “Rožės ir lelijos”, čia vykusių kūrybinių dirbtuvių metu kūrė drabužius, aprangos detales ir namų tekstilės gaminius. Menininkės buvo pakviestos sukurti tai, ko nuoširdžiai nori sau, savo namams – tiek fiziniams, tiek “vidiniams”. Moterys ne tik modeliavo, siuvo, bet kiekvienam modeliui kūrė originalius audinius. Vyko intensyvus darbas ir edukacijos, profesionalios dizainerės, dailininkės, siuvėjos padėjo viena kitai. Kai kas panaudojo lininį audinį, kai kas – medvilnę, kiekviena rinkosi sau mielus vaizdus – savo ar savo vaikų piešinius, fotografijas, liaudies meno fragmentus, iš jų dėliojo audinių raštus. Projekto metu pasiūtus drabužius galima išvysti galerijoje eksponuojamoje parodoje. Kiekvienas modelis unikalus, išskirtinis, kaip ir kiekviena menininkė. Tačiau projekto tikslas platesnis – pasitelkiant šiuolaikines dailės ir dizaino priemones, siekiama ieškoti lietuvės, aukštaitės moters pasaulėjautos ir tapatumo žeklų. Tikime, kad šiame virtualiame pristatyme būtent tai ir regime. Kartu sudėjus skirtingų moterų gaminius, mintis, veidus, vardus, išryškėja ir tai, kas mus vienija, kas mums visoms brangu, kas palaiko mūsų, moterų gyvybingumą, kokiuose santykiuose skleidžiasi mūsų identitetas - ryšyje su gamta, šeima, vaikais, močiučių kūryba, draugėmis, mokiniais, kūryba, savimi.
Projekto metu sukurtų namų tekstilės gaminių parodos taip pat eksponuojamos Zarasų Fausto Latėno meno mokykloje ir School of Young Masters, Bradford’o mieste, JK.
Inga Esu sodų kūrėja, pasinerianti į magišką augalų ir dizaino sintezę, šį sykį į audinius perkėlusi mažytę dalį sodo gyvybės. Trapios, bet nuolat atsinaujinančios būties pėdsakus iš mano sodo sudėjau į lino audinį, susodindama augalų šakeles į mažytes lysves. Vandens atspindyje aukso blyksnis užfiksuotas rojaus sode - tai dar viena priežastis sukurti tai, kas primintų laimingą akimirką.
Irma Laukinė garšva ant lininės palaidinės ir švarkas su neužmirštuolių žiedų (o gal žvaigždžių?) ratais. Šį kartą ant audinio perkėliau savo kiemo augalų foto atvaizdus. Neužmirštuolės simbolizuoja tai, kas brangu, kas mano širdyje ir atmintyje, svajoju jomis užsodinti visą sodą. Tiek daug paguodos ir įkvėpimo randu gamtoje. Žiemą viskas apmiršta, o pavasarį vėl dygsta, iš mažiausių sėklų užauga nuostabios gėlės. Panašiai ir aš - kartais noriu žiemos lėtumo, tuštumos, tyliai žvelgti į mėlynus tolius... O po to ateina pavasaris - laikas kurti, piešti, žydėti kartu su kitais.
Jurga Mano džemperis ,,Auksinis ruduo” - tai mėlynos medžių šakos rudeniniame peizaže, raudonų lapų nukloto takelio užuomina, auksinis medis. Tai sūnaus Motiejaus tapyba. Švarkas ,,Vakarėjanti vasaros diena” - mėlynai žalio peizažo rožinė svajonė. ,,Svajingas arklys mėlyno ežero fone”. Tai tapyba iš mokinių piešinių archyvo.
Lina Tai tik vienos vasaros dienos įspaudas. Moterų bendrystėje atsiveria gausos vartai, kuriuos praėjus klausaisi savęs, klausaisi gamtos. Aš esu moteris, bet esu ir upė, ir medis, ir paukštis.
Ramunė Negaliu ramiai praeiti pro rankdarbius, ypač senus, mūsų močiučių darbus. Kartais man juos dovanoja, kartais perku blusturgiuose, o kartais randu šiukšlyne... Suprantu, kad šiuolaikiniuose interjeruose jie nebereikalingi... bet man norisi, kad jie gyventų, nes ten įdėta tiek daug darbo, laiko ir MEILĖS. Mano kolekcijos audinys - linas.� Iš audinio su gulbėmis ir dukros vaikystės piešinio „ Tigras“ prisiuvau užvalkalų pagalvėlėms, visa kita. Kadangi norėjau gulbėms „įpūsti“ gyvybės, akyse išsiuvinėjau po taškelį. Dabar jos kaip gyvos. Gaila, išseko audinys, o dar tiek visko norisi...
Vilija Regėjimų tinklais visą gyvenimą bandau sugauti pablukusias naivias keistuoles, sapnų ir realybės sandūroje įgaunančias ryškesnius pavidalus. Rodau jas kitiems, sakydama – pažiūrėkit, kokios jos gražios, tos mūsų svajonės ir jei tik jas priimsim į savo širdį – jos užpildys savo gerumu ir išsipildys... Nesu dizainerė, tad man ypatingai smalsu buvo pamatyti, kaip pora vaizdinių atrodys ant audinio - prigijo!
Žaneta Mano audinyje - koliažas “Dvi draugės geria arbatą”, jį kartu su drauge Rimante sulipdėme vasarą, stovykloje “Rožės ir lelijos”. Pamaniau, kad šis audinys labiausiai tiktų stalo kilimėliui. Jį patiesčiau stalo centre, čia išdėliočiau savo keramikos dirbinius. O dar vieną “kilimėlį” prisiuvau “savo centre”, suknelės priekyje.