infashion.lt by infashion.lt

nemokamas dvimėnesinis mados žurnalas 2012 kovas / balandis

PRIEŠ MADOS SISTEMĄ INTERVIU SU FOTOGRAFU ROKU DARULIU LIETUVIŠKOS MADOS POLITIKA LONDONE

TURINYS 2 Faktai

Pavasarį visi galvoja vien apie meilę, sukneles, šokoladą, Paryžių ir eiles. Mes – ne tik apie tai. Nusprendėme rašyti apie tai, kas neduoda ramybės ir lydi mus kasdien per visas medijas, – tapsime viena iš jų. POLITIKA.

4 Rokas Darulis: braižas yra vienas svarbiausių dalykų dirbančiam fotografui 8

Su mumis kartu dirbo / galvojo / padėjo:

Lietuviškos mados politika Londone 14 Prieš mados sistemą 18 Trumpas įvadas į politiką 24 „Okiiko papuošalai“ Mados sąvoka yra labai plati, o politikos – dar platesnė. Žiūrint kokią madą su kokia politika palyginsi. Mūsų nuomone, mada yra glaudžiai susijusi su vartojimo kultūros politika. Ji skatina mus vartoti madą, ir tai yra daroma kryptingai. Politika šiuo atžvilgiu yra poreikio sukūrimas, tai pasireiškia nesibaigiančia drabužių reklama, viešųjų ryšių pagalba, o drabužiai kuriami visoms gyvenimo progoms. Taip žmonės skatinami suvartoti kuo daugiau. Aukštosios mados kolekcijos kuriamos žaibišku greičiu, vos ne konvejerio principu. Ateina ruduo, o visi jau šneka apie kitų metų pavasario / vasaros kolekcijas. Vėliau aukštoji mada išeina į gatves, nukopijuota pigesnių prekių ženklų, sezonai keičiasi greitai, o su jais ir mados, todėl drabužių kokybė prastėja, nes jos tiesiog nebereikia. Dvidešimto amžiaus pradžioje ir jo viduryje buvo pradėtos rengti reklaminės kampanijos prekybos centruose, kur garsios moterys demonstruodavo drabužius kaip pavyzdį kitoms moterims, kad būtent šiuo būdu jos gali išreikšti save, būti nepriklausomos. Visos šios kampanijos buvo rengiamos tam, kad paskatintų domėtis mada, ją vartoti. Taigi manome, kad mada yra artima vartojimo kultūros politikai, o vartojimo kultūra juk yra paremtas mūsų šiuolaikinės visuomenės gyvavimo principas.

Mada su politika yra susijusi visais įmanomais būdais. Apskritai politika yra dalykas, atsiliepiantis absoliučiai kiekvienam iš mūsų. Kaip pavyzdį galime imti aktualų ACTA susitarimą, kuris ne tik riboja žmonių teises, bet ir labai tiesiogiai atsiliepia meno sklaidai. Tačiau mada su politika susijusi ne tik dideliuose, bet ir visai mažyčiuose dalykuose. Pavyzdžiui, neseniai internete išpopuliarėjo komiksai apie Adolfą Hipsterį, kuriuose yra parodijuojamas šio diktatoriaus užsidegimas mada.

„Terrible Twins“ Fotografės

Marla Singer Fotografė

Kalbant apie Hitlerį galima būtų prisiminti ir didelį skandalą, į kurį įsivėlė Johnas Galliano, legendinis „Dior“ dizaineris, užsipuolęs antisemitinėmis frazėmis italų turistes Paryžiuje. Tai akivaizdus pavyzdys, jog net ir žymiausi mados kūrėjai turi kad ir idiotiškų, bet vis tiek politinių pažiūrų. ACTA taip pat geras pavyzdys to, kaip madą gali veikti politika. Būtent politinis sprendimas pasirašyti šią sutartį kenkia ne tik meno vartotojams, kuriems menas taps daug mažiau pasiekiamas dėl interneto apribojimų, bet ir kūrėjams (tarp jų ir mados), kurie kuria, visų pirma, vardan vartotojų. Kūrėjai neteks ir daugybės inspiracijos šaltinių, ir tokiu būdu žmonija žengs didelį žingsnį atgal.

Mada – tai įrankis, kurį tinkamai panaudojus galima pabrėžti politinį pranašumą ar skelbti vertybių tvirtumą bei sutelkti auditorijos dėmesį. Mada politikoje – tai prisistatymo menas. Taip pat mada savaime yra būdas deklaruoti bei išreikšti nuomonę apie globalesnius, išoriniame pasaulyje vykstančius veiksnius, jų daromą įtaką kūrėjui ar aplinkai, kurioje jis kuria. Manau, daugelis vienokiu ar kitokiu būdu bando priešintis nusistovėjusiems stereotipams, kryptims ir klišėms. Tad savaiminis mados savarankiškumas daro įtaką politikai ir jos kryptims, tai tampa nedalijama (ar daug matėte politikų be drabužių?). Pasidomėkite konceptualiais dizaineriais ir jų darbais. Galbūt laikais, kai dėl pasirinkimo laisvės bei ištobulintų informacijos dalijimosi būdų kažką naujo ir dar nematyto išrasti labai sudėtinga, o gal net neįmanoma, konceptualesnis bei intelektualesnis kūrybos pagrindimas bus naujoji banga, vedanti link naujojo aukso amžiaus?

Justė Raudonytė „Babooshka Apparel“ drabužių dizainerė

Žybartas Čiurlys Iliustratorius

tekstai: Gabrielės Vaitkutės gabriele@infashion.lt Katios Merežnikovos katia@infashion.lt Rugilės Ereminaitės dizainerė Elena Švobaitė kalbos redaktorė Dalia Daškevičiūtė fotografės Rūta Jankauskaitė Rūta Putramentaitė Urtė Janus iliustratorius Žybartas Čiurlys projekto vadovas Vytautas Gurevičius leidėjas VŠĮ „Aplink tave“ Konstitucijos pr. 23B -12 LT-08105, Vilnius reklama gabriele@infashion.lt +370 609 97 303 viršelio nuotrauka Rūtos Jankauskaitės www.marla.lt žurnalo tinklapis www.infashion.lt ISSN 1392-6063

* Nuotraukos iš asmeninių archyvų ir Motiejaus Šalkausko

faktai

Kovo 18–24 dienomis vyks Tokijo mados savaitė, kurios metu 2013 / 2014 metų rudens/žiemos kolekcijas pristato net 44 Japonijos mados kūrėjų vardai. Mados savaitės metu, be kolekcijų pristatymų, organizuojamos su mada susijusios parodos, instaliacijos bei kiti renginiai. Kalbant apie Rytų šalis, reikėtų išskirti Tokijo mados savaitę, kurios pagrindinis tikslas ne tik pristatyti geriausius Japonijos mados kūrėjus, bet ir išskirti, įtvirtinti Tokiją kaip Azijos mados verslo centrą. Tokijas spalvingų ir stilingų žmonių įvairove yra vienas ryškiausių miestų pasaulyje, jau nekalbant apie kultūros unikalumą, japonų estetikos sampratą bei modernizmo ir funkcionalumo poreikį. Paryžius, Milanas, Londonas, Niujorkas – mados savaitės plačiai nušviečiamos visos pasaulio žiniasklaidos, ir tuo metu, kai jos vyksta, spauda mirga pranešimais, naujų kolekcijų fotografijomis, tekstais apie garsius modelius ir stileivas. Tenka pripažinti, kad jų gausybė. Atrodo, kur kas mažiau publikuojama apie mados savaites Rytų šalyse. Ar tikrai jos tokios tolimos ir egzotiškos? Viena Tokijo mados savaičių ypatybių yra ta, kad gana sudėtinga patekti į visus renginius žiniasklaidai. Įdomu tai,

kad dažnai dizainerių parodos, renginiai ir kolekcijų pristatymai turi vykti tuo pat metu, būtent tą pačią savaitę. Žurnalistams sudėtinga pamatyti viską, natūralu, kad pasirenkami tik svarbiausi ir esminiai renginiai. Didelis pliusas šio sezono mados savaitei skiriamas už tai, kad organizatoriai pasikvietė vieną žinomiausių tinklaraštininkių Susanną Lau iš „Stylebubble“, kuri turės galimybę aprašinėti daugumą dalykų, vyksiančių Tokijo mados savaitės metu.

Nesvarbu, kur gyvenate ir kuo užsiimate, nesvarbu, koks jūsų amžius ar išsilavinimas, galiausiai lytis ar tautybė – mada supa kiekvieną ir visur. Sunku surasti gyvenimo sritį, kurios nebūtų paveikęs šis fenomenas, kad ir ką skeptikai sakytų. Mada nebūtinai reiškia populiariąją kultūrą, aktualiausias mados tendencijas ir žinomus veidus. Mada yra visų ir kiekvieno atskirai.

Japonijos mados savaitės nuolat įrodo, kad šalis turi nemažai perspektyvių kūrėjų, o jų kuriama mada kokybiška, jaunatviška, taip pat ir preciziška. Kaip ir Europos mados sostinių ar Niujorko kūrėjai, japonai nemažai dėmesio skiria išskirtinėms aprangos detalėms, audinių tekstūrai – tai parodė ir praėjusio sezono kolekcijos. Panašu, kad, besiverždama į Vakarų rinką, Japonijos mada vis labiau panašėja į ją ir vis dažniau atsisako tradicinių motyvų. Kita vertus, kai kurios kolekcijos puikiai atspindi tradicinius rytietiškus siluetus. Čia puikiai asispindi japonų kultūros bruožas suderinti unikalią gamtą su tobulėjančia ir stebinančia urbanistika. Panašiai rutuliojasi ir šalies mada.

Tokios nuomonės laikosi ir INFASHION.LT. Jaunas ir ambicingas, galbūt ne visada teisus, bet tikintis tuo, ką daro, ir nesilaikantis stereotipų. Mada nebūtinai turi būti brangi, svarbu originali ir savotiška, jauna ir perspektyvi, užleidžianti bent šiek tiek vietos menui. Kodėl gi ne tokia, o galbūt net ir komercinė? Tai vienas esminių klausimų analizuojant ir lietuviškos mados perspektyvas, kurios, mes tikime, ne ką prastesnės nei kitų šalių dizainerių. Į šį klausimą savo publikacijomis stengiamės atsakyti šiandien ir ateityje. Mada, kaip globalus reiškinys, neatsiejama nuo vartotojų: tų, kurie negali gyventi be mados naujienų ir tendencingiausių daiktų, ir tų, kurie stengiasi to išvengti, bet puoselėja asmeninį stilių. „Stalčiai“ rikiuojasi www.infashion.lt erdvėje, kur savo aprangos bei gyvenimo stilių pasauliui gali atverti bet kuris, tikintis tuo, ką daro, ir tuo, kuo puošiasi. Jei netikite, kad Lietuvoje gyvena, kuria bei auga daug talentingų kūrėjų, pabandykite prisijungti prie mūsų, galbūt sugebėsime pakeisti nuomonę, o galbūt jūs sugebėsite mus įtikinti pasidaliję savo idėjomis ir mintimis?

Fotografija Agnės Papievytės

Fotografijos Ryčio Makausko

faktai

Jaunieji Lietuvos dizaineriai savo kūrybiniais resursais stebina ne tik gimtinę ar Europą, tačiau veržiasi ir į kitą žemyną. Vasario 12–22 dienomis vykusioje Niujorko mados savaitėje savo netradicinio dizaino papuošalus niujorkiečiams bei mados savaitės svečiams parodė lietuvė Rūta Kiškytė. Papuošalų kūrėja dalyvavo viename neoficialių mados savaitės renginių kartu su gerais draugais – „House of 950“ kompanija, kuriančia drabužius. R. Kiškytė pristatė savo naujausią kolekciją, pavadintą „Nothingness“ („Nebūtis“). Ši dizainerės kolekcija, kaip ir ankstesni darbai, tiesiog stebina visiškai neįtikėtinais sprendimais, kuomet tam tikri kasdien matomi daiktai, pasitelkus meninę išraišką, paverčiami mažais šiuolaikinio meno kūrinėliais ir kartu pateisina papuošalo funkciją. Nenuostabu, kad papuošalų

kūrėja buvo pakviesta kartu dalyvauti ne ką mažiau svarbioje mados savaitės dalyje nei oficialūs kolekcijų pristatymai. Pati dizainerė teigia, kad Niujorko mados savaitėje patirti įspūdžiai yra puikūs bei daug pamokantys. „Niujorko mados savaitė kitokia nei Paryžiaus ar Milano – nemažai kolekcijų oficialioje programoje šiemet atrodė keistai. Man visada patinka Thomas Browne’as, tačiau jis nėra tipiškas NY mados savaitės dalyvis“, – dalijosi įspūdžiais dizainerė. R. Kiškytė įvertino mados savaitėje dalyvavusius kūrėjus „The Row“ ir Alexą Wandą.

Šį pavasarį daugumą drabužių margins šiuolaikinis menas, kitaip tariant – moderni dailė arba popartas. Atrodo, didelių prieštaravimų neturėtų sukelti nė vienas šių apibūdinimų. Dailės kultūra neaplenkia ir tendencingų baldų ar kitų interjero detalių, visgi itin ryškiai atsispindi aprangoje. Garsieji pasaulio dizaineriai prisiminė ne tik ryškias spalvas, (spektras tęsiasi nuo neutraliausių iki kone neoninių), bet ir retro inspiracijas. Šiuolaikiškuose drabužių kirpimuose susijungia tapytos iliustracijos su nėriniais, spalvotus fonus okupuoja smagūs piešiniai. Sumoderninti gamtos, psichodelizuoti klasikiniai motyvai ar labiau iliustracijas primenantys raštai ant viduramžių dizaino baldų atrodo puikiai. Ne ką blogiau – gėlėti aprangos audiniai, įgavę futuristines formas. Nors tai tik viena pagrindinių pavasario / vasaros kolekcijų krypčių, tačiau pakankamai svari. Susidaro įspūdis, kad šiltuoju metų laiku laviruosime tarp aštuntojo ir devintojo dešimtmečių mados, tarp pastelinių spalvų, komiškų ar ryškiaspalvių piešinių, plastikinių aksesuarų, o gal net rinksimės neonines blizgias tekstūras. Norėtųsi atkreipti dėmesį į „Louis Vuitton“ bei „Prada“ kolekcijas: iškilių tekstūrų gėlės, akį traukiantys pastarųjų mados namų popartiniai aukštakulniai.

Kuo jaunam kūrėjui vertinga Niujorko mados savaitė? „Vertinga kaip gera šios industrijos platforma pristatyti prekės ženklui“, – teigė sėkmingai ten pasirodžiusi R. Kiškytė.

Vilniuje Taikomosios dailės muziejuje jau nuo praėjusių metų lapkričio veikia Aleksandro Vasiljevo mados paroda „Nuo mini iki maksi. Septintojo dešimtmečio mada“. Būtent šioje parodoje galima išvysti nemažai septintojo dešimtmečio detalių, atsispindinčių šiandienos tendencijose. Minėtasis dešimtmetis buvo labai kontroversiškas, pynėsi nemažai ideologijų, tad TDM iki šių metų lapkričio 4 d. vyksiančioje parodoje galima išvysti, kaip visa tai atsispindėjo tų metų drabužių dizaine.

Fotografijos iš Taikomosios dailės muziejaus archyvo

Fotografija Ulijona Odišarija

interviu

Jei domitės mada, mados fotografija ar tuo, ką gero sukuria lietuviai, Roko Darulio jums pristatinėti tikrai nereikia. O jei nesate girdėję šios pavardės, Rokas Darulis – jaunas, ambicingas, perspektyvus fotografas, emigravęs į Londoną ir, kaip pats sako, dar tik pradedantis savo karjerą ten, nors daugeliui jis jau dabar galėtų būti geru pavyzdžiu, kaip reikia siekti savų tikslų.

Koks tu esi gyvenime ir kūryboje? Kas tave įkvepia, stimuliuoja?

Kokį savo pasiekimą profesinėje srityje laikai didžiausiu?

Gyvenime aš lėtas ir dažnai noriu miego, o stimuliuoja mane dažniausiai kava. Kūryboje labai įkvepia kelionės, nes, kai užsibūnu per ilgai vienoje vietoje, viskas virsta monotonija, ir nebekyla apskritai jokių idėjų. Išvažiavus bent kuriam laikui, kad ir trumpam, vėl užsimanau veikti. Taip pat labai geras įkvėpimas yra kitų fotografų knygų, albumų vartymas. Yra labai daug įvairiausių žanrų fotografų, jų visų knygų tikrai neįpirkčiau ir nesutalpinčiau, tad mėgstu knygyne praversti kiek tik galiu daugiau. Jos suteikia ne idėjų, o noro kurti įdomius darbus.

Tikriausiai tai, kad vieną mano nuotrauką iš serijos Nesvarbu su kuo miegi eksponavo Nacionalinė portretų galerija Londone. Tai vienas prestižiškiausių portretų apdovanojimų. Mano nuotrauka buvo atrinkta tarp šešiasdešimties finalinių darbų, kurių iš viso pasaulio buvo atsiųsta virš keturių tūkstančių. Buvau sau pažadėjęs dalyvauti šiame konkurse tol, kol pateksiu, ir tai buvo antrasis mano bandymas. Siunčiau dvi nuotraukas, ir viena pateko. Nors tai neturi nieko bendra su mados fotografija, portreto žanras man – vienas įdomiausių. Jei tokio dalyko kaip fotografija nebūtų, kuo užsiimtum?

Kas tau yra mada? Norėčiau sakyti, jog tai yra žmogaus išraiška drabužiuose, bet ta išraiška turbūt labiau yra stilius. O man mada yra tiesiog biznio mašina, verslas ir tai, iš ko aš duoną valgau.

Daug dalykų norėčiau veikti, jei nebūčiau užsiėmęs fotografavimu. Turbūt pusiau profesionaliai žaisčiau pokerį internetu, išsikraustyčiau į kokią šiltą salą ir plaukiočiau banglente. Londone šalta ir lyja... Kieno buvo ta idėja mados ir fotografijos sostinę sukurti čia?

Gyveni, dirbi Londone. Kokia tau atrodo lietuvių karta, kuri dabar ten suvažiavusi ir svajoja apie madą?

Kaip apibūdintum savo fotografijų braižą? Ar fotografui svarbu jį atrasti, ar geriau būti įvairiapusiškam ir galėti/mokėti daryti skirtingus darbus?

Ta karta labai maišyta. Labai gerai, kad daug kas turi didelių tikslų ir supranta, kad reikia išvažiuoti ir siekti jų plačiajame pasaulyje. Tai nėra nepatriotizmas ar panašiai, visas pasaulis važiuoja į Londoną, Niujorką įgyvendinti savo tikslų, nes tai yra mados ir medijos sostinės, tos vietos, kur ir reikia būti siekiant profesinio išsipildymo. Čia, į Londoną, žmonės emigruoja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš likusios Europos, Pietų Amerikos ir viso pasaulio, tad tai, mano nuomone, labai geras dalykas. Tik pastebiu, kad ne visi atvykę yra nusiteikę sunkiai dirbti ir atidirbti kažkam už grašius. Daug kas labai skuba siekti kažko savo, neturėdami daugiametės patirties ir kontaktų šitame mieste, o tai tiesiog būtina. Labai visiems siūlau pirmiausia padirbti kitiems, ypač jei tai koks garsus profesionalas ar firma. Tokie dalykai yra neįkainojama patirtis, ir nesvarbu, ar tai būtų fotografija, kinas ar mada.

Nežinau, kaip tiksliai apibūdinti savo braižą. Mėgstu minimalias, neagresyvias, neperkrautas ir ne per daug ryškias ar perretušuotas nuotraukas. Tiesiog dievinu nespalvotas nuotraukas. O braižas yra vienas svarbiausių dalykų dirbančiam fotografui. Reikia mokėti daryti visokius darbus, ir galima juos daryti visokius, bet rodyti kitiems arba savo vardą rašyti reikia tik po tais darbais, kurie atspindi tavo braižą ir įvaizdį. Komerciniai darbai yra komerciniai darbai, ir jei nesi tiek įsitvirtinęs, kad rinktumeisi visus klientus, reiks dirbti daug ką, o kas moka pinigus, tas ir renkasi muziką. Tad žinios ir mokėjimas atlikti darbus yra privalumai, bet reikia būti gudriam ir labai gerai apgalvoti savireprezentaciją. Dažniausiai asmeniniai, o ne komerciniai darbai padeda gauti fotografams klientų.

Tave turbūt būtų galima laikyti autoritetu lietuviams, svajojantiems apie kažkokį pripažinimą užsienyje ir darbą su žinomais pasaulyje vardais. Ką pats laikai autoritetu ir kokie tavo tikslai?

Kažkada Facebook svetainėje buvai sukūręs albumą, kuriame publikavai Lietuvos fotografų darbus ir šalia pridėjai nuotraukas, nuo kurių jie, tavo nuomone, kopijavo. Tai sulaukė nemažai dėmesio ir įvairių emocijų. Kaip manai, toks aklas kopijavimas yra idėjų stokos ar tingėjimo pasekmė?

Aš užsienyje nesu pripažintas, apskritai čia dar tik pradedu karjerą ir žengiu pirmuosius žingsnius. Stengiuosi dirbti kuo daugiau ir su kuo įvairesniais žmonėmis, taip pat asistuoti žinomiems vardams ir kaupti patirtį. Dirbdamas jau įsitvirtinusiems fotografams, aš susipažinau su didžiąja dalimi savo pažįstamų iš mados industrijos, ir dauguma tų žmonių, kurie ten dirba jau dvidešimt metų, man ir yra dideli autoritetai. O mano siekis – įsitvirtinti šioje rinkoje ir dirbti jau savo vardui. Tikslai kol kas nesikeičia – tai darbas su mados fotografijų žurnalais ir mados namų reklaminėmis kampanijomis.

Nemanau, kad tai idėjų stokos pasekmė, juk galima kažką šiek tiek pakeisti, prigalvoti. Vakarų mados industrijoje visi taip pat nuolatos naudoja kitų nuotraukas kaip įkvėpimą. Toks beveik šimtaprocentinis kopijavimas mane irgi labai nustebino, nelabai žinau, kodėl taip daro. Spėju, tai gali būti užsakovų reikalavimas „Norim va taip“.

interviu daro. Spėju, tai gali būti užsakovų reikalavimas „Norim va taip“. Fotografai, nenorėdami prarasti kliento, kartais gali būti priversti taip elgtis, nes, net perdarius tai savaip, redaktoriai ar klientai gali sakyti: „O čia ne kaip pas užsieniečius.“ Iš tikrųjų nežinau kaip ir kodėl, gal jų paklauskite. Tavo paties darbus retai galima išvysti lietuviškų žurnalų puslapiuose. Kodėl? Ar turi kažkokių nuostatų šiuo klausimu? Nuostatų jokių neturiu ir kartais dirbu su lietuviškais žurnalais, o kodėl ne itin dažnai tai darau, yra kelios priežastys. Retokai būnu Lietuvoje, o pastaruoju metu mano tvarkaraštis čia, Londone, yra užimtas. Tad grižęs tenoriu pabūti su šeima, draugais ir nebeturiu laiko visko organizuoti bei fotografuoti. Kai grižtu atostogų ir neatostogauju, po to būna blogai. O užsienyje fotografuoti lietuviškiems leidiniams negaliu, nes drabužiai turi būti iš Lietuvos. Yra daug visokių taisyklių ir panašiai – viskas remiasi į rinką. Kitas dalykas: Lietuvoje nėra atvežama naujausių drabužių arba jų nėra daug, geri modeliai dažniausiai būna išvykę arba taip pat grįžta atostogoms. Pasiteisinimai, pasiteisinimai.

Kokia mados, kaip meno, reikšmė ir svarba tau asmeniškai ir visuomenei apskritai? Manau, ji reikšminga tam, kas ja domisi. Ji yra pakankamai subtili ir komplikuota, kad būtų suprasta visų. Kaip ir menu bei kitais dalykais, ja reikia domėtis, mokytis, sekti istoriją ir panašiai. Tik tiek, kad mes tą madą, ar ji būtų menas ar ne, dėvime ant savo kūno kiekvieną dieną, ir ji krenta į akis labiau nei kitos kūrybos rūšys. Man mada įdomi, bet nepasakyčiau, kad labai gerai ją išmanau; man įdomiau fotografija.

Ar nori pasakyti, kad Lietuvoje geriems mados fotografams nėra ką veikti? Geriems fotografams visur yra ką veikti, viskas priklauso tik nuo to, ką jie nori veikti. Jei nori fotografuoti i-D, Dazed and Confused, Love, Numero, Vogue arba tokiems prekių ženklams kaip Burberry, Calvin Klein, Armani, arba nebūtinai didžiausiems mados žurnalams ar dizaineriams, bet šiaip įdomiems leidiniams, Lietuvoje būti negali. Jei negyveni viename mados centrų, iš esmės esi ribotas tik tave supančios aplinkos. Lietuvoje nėra nei vienų mados namų, kurie turėtų tokius pardavimus ir skirtų didelius pinigus reklamai ar skraidintųsi geras komandas ir modelius jiems dirbti.

Kaip manai, ko reikia, kad Lietuvoje įvyktų kūrybinė revoliucija ir žmonės pradėtų labiau vertinti konceptualią madą, meną? Ar esanti situacija yra minusas žiniasklaidai ar kūrėjams, kurie paklūsta nusistovėjusiems poreikiams ir požiūriui? Reikia, kad žmonės nuo mažens su tuo susidurtų, augtų, būtų apsupti įdomių kūrėjų ir aplinkos. Tiesiog vertinti konceptualios mados ar meno, manau, niekas nepradės. Čia toks kultūrinis dalykas, tai panašu kaip spėlioti, ko reikėtų, kad Anglijoje įvyktų sporto revoliucija ir visi pradėtų žaisti krepšinį. Kaip spardė jie metų metus tą kamuolį, taip ir spardys, ir labai gerai tą daro. O mes gerai mėtom kamuolį, nes mėtėm jau nuo gimimo. Tad, jei yra poreikis kurti ir pažinti, reikia važiuoti ten, kur žmonės tai daro jau seniai, ir ten tobulėti, o tai taps įkvėpimu kitiems jauniems kūrėjams Lietuvoje. Esi vienas iš socialinio projekto Nesvarbu su kuo miegi autorių. Projektas, kaip patys teigėte, yra protestas prieš netoleranciją, neapykantą ir siaurą akiratį Lietuvoje. Ar ir kaip menas gali padėti spręsti socialines problemas? Menas gali būti visoks: geras filmas, nuotrauka ar, pavyzdžiui, knyga. Jei jis rezonuoja su tavimi, o gal kaip tik šokiruoja ar piktina, verčia tave galvoti ir jau judina viską į vieną ar kitą pusę. Išspręsti problemų lengvai jis negali, bet gali jas iškelti į akiratį, nes nemažai problemų tūno pasislėpusios. Kur įsivaizduoji save po kelių dešimtmečių? Jachtoje... Po palme... Turbūt visi save taip įsivaizduojam, ne? Iš tikrųjų, taip toli dar tikrai neįsivaizduoju. Nusibrėžiu tikslus kokiems metams į priekį, tada galiu kažkiek dar numanyti, bet po dvidešimties metų tiesiog neįsivaizduoju. Kuo užsiimi dabar? Kokie artimiausi planai? Šiuo metu nemažai dirbu su Asos.com, kartais vis dar asistuoju, darau savo užsakymus, lookbooks ir panašiai. Derinu labai daug dalykų vienu metu. O artimiausi planai – fotografuoti daugiau editorial darbų, pradėti rodytis žurnalams, nors per daug dar neskubu. Reikia neskubėti ir viską gerai išmokti. Padaryk visas klaidas, kol nieks nemato, kaip sako.

pasaulis

LIETUVIŠKOS MADOS POLITIKA LONDONE Tekstas Rugilės Ereminaitės

Akvilės Jančauskaitės modelis

Nuotraukos Aistės Valiūtės, Daumanto Plechavičiaus ir iš asmeninių archyvų

Akvilės Jančauskaitės modelis

D.Urbanavičiūtės modelis iš KGW

Londone turbūt prireiks trigubai tiek laiko, kiek reikėtų Lietuvoje, kad pasiektum užsibrėžtą tikslą. Per pastaruosius metus šimtai gabių jaunuolių ir talentų pabėgo būtent į šį miestą. Grafikai, iliustratoriai, muzikantai, dizaineriai, mados kūrėjai. Londonas ypatingas daugumai tų, kurie susiję su mada: ją kuria, ja grožisi, ją aprašinėja, pardavinėja ar tiesiog ja gyvena.

mybių: „Londonas turi daug laisvės ir vaibo. Daug ambicingų žmonių, kurie žino, ko nori.“ Šiuo metu baigiamąją kolekciją Akvilė kuria pasitelkdama unisex stilių ir, kaip pati sako, žaidžia su lateksu. Kita vertus, dizainerė tikina, kad šiandien Europa yra vienas didelis miestas ir perspektyvos visur yra vienodos, nebeegzistuoja dideli skirtumai, kitaip tariant, mada yra globali.

Užtenka įžengti į Kamdeno rajoną, subkultūrų ir jaunimo „miestelį“. Beje, ten kadaise gyveno ir pankiškam stiliui prijaučianti dizainerė Vivienne Westwood. Kamdene įsikūręs nemažas turgelis, siūlantis įvairiausių grožybių spektrą: nuo rankdarbių iki vintažinių kailinių. Brikleinas – dar vienas rajonas, tiksliau – gatvė, kimšte prikimšta vintažinių butikų, nepriekaištingo stiliaus jaunuolių, neišvengiant ir keistenybių, fetišizmu kvepiančių parduotuvėlių su mielais ar net paslaptingai atrodančiais prekiautojais. Yra ir Soho bei Oksforo gatvė, kur per išpardavimus vyksta masinė apsipirkimo psichozė. Nuvykęs iš Lietuvos į Londoną jautiesi įkvėptas vien praeivių garderobo. Dažnai tenka išgirsti panašių frazių kaip: „Kuo keisčiau atrodai ir elgiesi, tuo labiau esi mėgstamas Londone.“ Galbūt ši visuma ir traukia tiek atvykėlių, bandančių Jungtinės Karalystės sostinėje atskleisti savo talentą ir išpopuliarėti.

„Manau, kad įgyvendinti savo idėjas galima tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje: svarbiausia turėti savo svajonę ir siekti jos. O ateitis yra toks neprognozuojamas dalykas... Šiuo metu mėgstu savo idėjas kurti įvairioje aplinkoje, su aplink mane gyvenančiais ir daug kūrybinio optimizmo turinčiais žmonėmis“, – tvirtina dizainerė A. Jančauskaitė.

Pavasarį Londono Middlesex universitete mados dizaino studijas baigs lietuvė Akvilė Jančauskaitė. Jauna kūrėja kostiumo dizaino specialybę baigė ir viename Danijos universitetų. Londonas ją patraukė dėl neribotų gali-

„Kuo keisčiau atrodai ir elgiesi, tuo labiau esi mėgstamas Londone.“

Studentiška kūrybinė dalis skamba gana gražiai, ir saviraiškos laisvė egzistuoja, tačiau ar taip pat paprasta savo kūrybą dar ir realizuoti? Realybėje meninės idėjos kiek prasilenkia su produktais, kurie turi paklausą. Tam pritaria Kristina Armonaitė, ilgą laiką gyvenanti Londone, ten studijavusi stilistų, mados žurnalistų ir viešųjų ryšių specialistų mokslus. K. Armonaitė puikiai žino, koks mados gyvenimas verda šiame mieste, kokie mados produktai randa rinką. Jau beveik dvejus metus mergina puoselėja savo projektą – internetinę parduotuvę, kurioje ketina suburti perspektyvius Baltijos šalių kūrėjus. Internetinis butikas „Kristina Goes West“ pradėjo veikti praeitą rugsėjį ir jau dabar bendradarbiauja su ne vienu dizaineriu iš Lietuvos. „Kristina Goes West“ idėja kilo būtent Londone, K. Armonaitei kartu su keletu Lietuvos dizainerių kalbant apie mūsų šalies kūrėjų perspektyvas pasaulyje, simboliškai, Brikleino rajone. „Svarstėme, kaip galima lietuviams padėti prasiveržti į Vakarus. Kilo idėja, kad dažnai potencialūs klientai neturi prieigos prie Baltijos šalių dizainerių: tiek lietuviai, tiek rusai, tiek kitų šalių kūrėjai dar ir dabar nėra pasiekiami“, – apie projekto pradžią pasakojo internetinės parduotuvės įkūrėja. Gimusi verslo plano užuomazga neatrodė neįgyvendinama, mat yra nemažai aspektų, kurie vienija visus Pabaltijo dizainerius: panašus braižas, minimalizmas. Nors tai dar negali užtikrinti sėkmės Lietuvos mados kūrėjams sužibėti Londone, viskas priklausys nuo prekių paklausos ir žmonių žmonių susidomėjimo.

pasaulis

Aistės Nesterovaitės modelis

Kristina įžvelgia nemažai realių galimybių: „Londonas yra tokia vieta, kur galima pristatyti dizainerius kone iš kiekvienos šalies, ir tam tikrai čia gyvenančių žmonių grupei tai bus įdomu pamatyti, galiausiai norės ir įsigyti.“

miniais, o po Londono mados savaitgalio skaičius turėtų padidėti iki dešimties. Laikui bėgant, „Kristina Goes West“ parduotuvėje turėtų atsirasti ir kitų Baltijos šalių kūrėjų darbų. „Aš manau, kad pirmieji darbo metai bus sunkiausi, nes reikės konkrečiai subalansuoti pasiūlymą, išreklamuoti. Investuojant daug pastangų, viskas turėtų įsibėgėti antrais metais“, – tvirtina K. Armonaitė. Pirmą dieną, kai pradėjo veikti butikas, buvo parduoti net trys lietuvių dizainerių darbai.

tina Goes West“ projektą. Tai puiki galimybė lietuviams dizaineriams susipažinti su kita rinka ir būti matomiems. Sėkmė nėra tokia lengva, kaip gali atrodyti: „Darbo yra labai daug. Dizainerio intuicijos nepakanka – plėtojant produktą šiandien reikia žinoti ir mokėti manipuliuoti begale rinkos subtilybių. Čia įsipainioja ir tarpkultūrinė estetikos erudicija, ir skirtingi požiūriai į gerą, etišką, kokybišką dizainą, ir tokių dalykų, kurių tiesiog negali išreikšti žodžiais, tiesiog žinai.”

Užtikrintai savo kūrybiniu keliu žengia ir dizainerė Aistė Nesterovaitė. Išskirtines aprangos detales, aksesuarus ir interjero detales namams kurianti dizainerė jau praeitą rudenį buvo pakviesta dalyvauti Londono mados savaitėje, o šį vasarį kartu su „Kristina Goes West“ projektu dalyvavo Londono mados savaitgalyje. A. Nesterovaitė kalba taip: „Mano tikslas visada buvo ieškoti rinkų užsienyje, nes ten jos didesnės: jei netiksi vienai, tiksi kitai, save realizuosi ne tik idėjiškai, bet ir finansiškai.“ Dizainerė turi sėkmės modelį: labai reikšmingas dalykas yra galerijos ir parodos, po kurias ji keliauja, bando užmegzti kontaktą su jų organizatoriais ir, be abejo, gauti kvietimą: „Aš pereidavau galerijas, pasižiūrėdavau, susitardavau susitikti. Pirmiausia mane priėmė į Barseloną, o vėliau įvyko grandininė reakcija.”

Kalbant apie galimybes kurti Londone, A. Nesterovaitė įžvelgia ir pliusų, ir minusų: „Londone daugelį dalykų gali sužinoti greičiau, tenka daugiau kovoti už save, bet greičiau įsisuki į atitinkamą žmonių ratą, greičiau vyksta visas procesas. Tačiau Lietuvoje irgi gerai, manau, čia neblogos gamybos sąlygos, viskas daug pigiau.“ Pasak dizainerės, sunkumų kyla visur, nes ir Lietuvoje ne visada pavyksta įtikinti gamintojus pagaminti tam tikrą produktą. Be to, išmokusiems dizaino Lietuvoje kūrėjams dažnai trūksta elementarių vadybos, rinkodaros žinių, o tai yra didžiulė spraga. Šio amato mokantis Vakarų šalyse, suteikiamos visos galimybės išmokti ir tų disciplinų, kurios susijusios su rinkodara. Dizainerė kaip Londono pliusą pažymi ir didelį mados žiniasklaidos aktyvumą.

Žengti ir pirmieji žingsniai reklamos link. Unikali internetinė parduotuvė sulaukė Londono mados savaitgalio organizatorių dėmesio. Vasario 23–26 dienomis „Kristina Goes West“ buvo pakviesta jame dalyvauti bei prisistatyti. „Tai pirmas butikas, kuris pristato Baltijos šalių dizainerius. Tai yra tas cinkelis, dėl kurio mus pakvietė ir į Londono mados savaitgalį“, – mano K. Armonaitė. Londone, ko gero, tai vienas svarbiausių renginių, didelė galimybė sudominti klientus savais gaminiais bei prisistatyti žiniasklaidai. Nors žurnalistams patikti taip, kad jie rašytų apie mados sostinės naujokus, nėra lengva, dėmesio sulaukti įmanoma. Kartais net svarbesnis rodiklis yra tinklaraštininkų dėmesys, jų tekstai internete. „Dirbant su dideliais žurnalais, pastangų reikės labai daug: drabužis turi būti geras, turi būti vietoje sukaupta pasiūla, tačiau tai svarbu, mat dizaineriams tai yra jų rinkodaros tąsa“, – pasakojo Kristina. Tiesa, ne visi dizaineriai turi noro, o gal labiau fizinių galimybių dirbti su tokiu projektu. Rinka Londone didžiulė ir reikalauja kitokio darbo pobūdžio: klientams užsakius prekes, ne visi turėtų galimybių per ribotą laiko tarpą atsiųsti gaminį, esti ir kiti fakto riai. Tačiau šiuo metu butike jau prekiaujama penkių Lietuvos dizainerių ga-

A. Nesterovaitė sutinka, kad sėkmės modelių siekiant komercinės sėkmės gali būti įvairių – tam puikiai gelbėja ir inernetas. Galbūt todėl ji itin palankiai vertina ir „Kris-

Fotografė Rūta Jankauskaitė www.marla.lt

Modelis Justė Raudonytė Drabužiai Babooshka apparel

mados istorija

Amelia Bloomer vilki bloomers kelnes

prieš mados sistemą

PROLOGAS

Tekstas Katios Merežnikovos

Nuotraukos iš „Corbis“ archyvo

Dažnai galima išgirsti nuomonę, kad mada yra skirta silpnajai lyčiai ir silpniems žmonėms, neturintiems savo nuomonės, bet turintiems poreikį mėgdžioti. Dar neretai manoma, kad drabužiai skirti tam, kad galėtume prisitaikyti prie aplinkos. Kaip chameleonai. Tiesos čia yra, bet kad ir kaip paradoksalu bebūtų, mada irgi, lyg šis specifinis driežas, taikosi prie žmonių, visuomenės santvarkos ir idėjų. Būtent idėjos ir visuomenėje vyraujančios nuotaikos, pasaulinio masto kultūriniai, ekonominiai ir politiniai įvykiai lemia žmonių norus, verčia juos siekti kažkokio idealo, matyti tam tikrą tipažą. Dažniausiai tą tobulą tipažą turi atitikti moteris, kuri turėtų būti tokio amžiaus, išvaizdos, gyvenimo būdo ir pan., kuris tą akimirką atrodo aktualus visuomenei. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metu populiariausias derinys buvo vilnonis griežtas sijono kostiumas ir ryškiai raudonos lūpos. Tokia mada įsigaliojo ne tik dėl to, kad tuo metu buvo ne iki tekstilės ir dizaino įmantrybių, bet ir dėl idėjinių sumetimų: tamsių ramių spalvų vilna, kostiumėlis rodė, kad moteris dirba šalies labui, o raudonos lūpos buvo tikėjimas greita karo pabaiga. Užtat iškart po karo naujas gyvenimo būdas pareikalavo kitokios mados, kitokio moters įvaizdžio. 1947 metais „Christian Dior“ pajautė žmonių nuotaikas ir sukūrė tai, ko jie tuo metu labiausiai norėjo, – new look, kuris spindėjo moteriškumu ir seksualumu. Vėliau atsirado amžiaus ikona Marilyn Monroe – visuomenės norų ir geismų viršūnė. Ši istorijos pusė visiems puikiai žinoma. O kas vyko tada, kai atsirasdavo moterų, nenorinčių paklusti visuomenės primestiems norams ir standartams? Pasipriešinimas. Visaip ir visur linksniuojamo feminizmo apraiškos. Istorikai išskiria kelias feminizmo bangas. biamo mados nepripažinimo, įnešė į ją minizmo prigimtis – pasiekti socialinės teisių su vyrais, o rengimosi reformos

Kiekviena jų, nepaisant skelsavo ryškią tendenciją. Felygybės, laisvės ir vienodų tapo vienu iš kovos būdų.

mados istorija

Aštuonioliktame amžiuje moters aprangos pagrindinė funkcija – ne kankinimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio prisiminus korsetus, o priklausomybės vienai ar kitai socialinei grupei parodymas. Tuo metu aprangos skirtumai tarp luomų buvo griežtai apibrėžti. Mados ir skonio reikalai, luomas ir net teisiniai aspektai buvo sujungti, todėl tokio dalyko, kurį mes šiandien vadiname mada, nebuvo. Žemesnio luomo atstovėms nebuvo leidžiama siuvant sau drabužius naudoti daug audinių, visi jie turėjo būti ramių žemės spalvų. O aukštesnio luomo apdarai buvo visai kitokie. Buvo atsisakyta amžiaus cenzo, ir todėl visos silpnosios lyties atstovės – nuo mergaičių iki senučių – buvo panašios į saldainius ar tortus: kiekviename pobūvyje buvo galima pamatyti aptemptus korsetus su beveik nepadoriomis iškirptėmis, pūstus sijonus ir labai daug „glaisto“ – pudros. Pagrindinė estetikos taisyklė to meto moterims – atrodyti jaunai. Laikui bėgant moteriško kostiumo situacija keitėsi, tačiau esmė likdavo ta pati – drabužiai buvo varžantys, kaip ir visuomenės taisyklės iki devyniolikto amžiaus pabaigos ir pirmų dvidešimto amžiaus dešimtmečių. Devynioliktame amžiuje jau buvo nemažai moterų, turinčių profesiją ir pomėgių, susijusių su sportu, o visa tai anksčiau buvo laikoma vyriškais užsiėmimais. 1850 metais feministinės pakraipos judėjimo lyderė Amelia Bloomer rekomendavo „turkiškas“ kelnes, kurios tapo populiarios, atsiradus dviračiui. Šios kelnės, vėliau pavadintos bloomers, pasiekė populiarumą 1900 metais Paryžiaus Bulonės miške įkūrus dviratininkų paviljoną. Pagrindinis naujai atsirandančių drabužių (kelnių, sijonų, drapiruotų viename šone, unisex kostiumų) principas buvo funkcionalumas, o ne naujo grožio paieškos. Amžininkai neretai juokėsi iš moterų, prijaučiančių šioms naujovėms, nes įžvelgė jų siekį supanašėti su vyrais, būti su jais viename lygyje. Feministės, arba tiesiog moterys, norinčios rengtis laisviau, – devyniolikto amžiaus netradicinis avangardinis reiškinys, nes dauguma rafinuotų salonų damų neatsisakė sukneliųdekoracijų vardan patogumo. O tada, dvidešimto amžiaus pradžioje, į mados areną žengė iki šiol jos nepaliekanti legendinė Coco Chanel.

Jos „maža juoda suknelė“, neilgi sijonai, nertiniai iš trikotažo tapo naujo pasaulio ir moters santykio su savimi ir pasauliu simboliu. Paprastumas, elegancija, savigarba, juoda ir balta – trečiojo dešimtmečio estetikos komponentai. Savo klientėms dizainerė siūlė paprastus funkcionalius trikotažinius modelius. Iki karo ši medžiaga buvo naudojama tik sportiniams kostiumams ir apatiniams drabužiams siūti. Po Pirmojo pasaulinio karo techninė pažanga ir pasikeitęs požiūris į žmogaus gyvybę (verta prisiminti, kad būtent šiame kare pirmąkart buvo panaudoti cheminiai ginklai) palengvino moters gyvenimą ir sustiprino maištingas nuotaikas – virtuvėje sėdėti jokio noro nebebuvo. Įsigalėjo mada a la garçon: nepriklausomai nuo amžiaus, moterys norėjo būti panašios į mergaites, o ekstremaliausios – į berniukus, kuriems buvo būdingi aukštasis išsilavinimas, trumpos šukuosenos, kepurės. Populiariausi trečiojo dešimtmečio pomėgiai – sportas ir technika, todėl kasdienių drabužių stilistikoje atsirado nemažai elementų iš profesinių lakūnų, vairuotojų uniformų. Sporto populiarumas lėmė tai, kad sportinių drabužių elementai atsirado kiekvienoje drabužinėje. Kardiganas ir puloveris tapo puikia atmaina judesius varžančiam švarkui. Gatavų drabužių gamyba sparčiai vystėsi, jie pirmą kartą per visą istoriją įėjo į madą. Techninė pažanga pareikalavo supaprastinti konstrukciją, nutatyti unifikaciją ir standartus. 1918 metais atsirado suknelė-marškiniai, išsiskirianti paprastu kirpimu ir beveik universaliu dydžiu. Mada tapo industrija.

Antrą kartą feminizmas sprogo po 1968 metų įvykių Niujorke. Rugsėjo 7 dieną 400 radikaliai nusiteikusių moterų protestavo prieš tuo metu vykstantį grožio konkursą „Miss America“. Šis protestas atspindėjo daugelio to meto slaptas mintis, kad moteris visuomenėje dažnai vertinama kaip vyro daiktas, nuosavybė, o per grožio konkursus moterų fizinės savybės lyginamos lygiai taip pat, kaip vertinami galvijai kaimo mugėse. Dvidešimto amžiaus feministėms buvo būdingas dramatiškas radikalumas ir drąsa, nes jų pirmtakės

mados istorija

Šiek tiek vėliau, dešimtajame dešimtmetyje, pagrindiniu tikslu tapo ne lygių teisių išsikovojimas, o protestas prieš konservatyvias sociumo normas. Teatrališkos, ekstremalios mados erą pradėjo Alexanderis McQueenas. Jo dėka daugelis gavo tai, ko norėjo, – galimybę per madą atskleisti savo asmenybę. Savo poziciją jis išreiškė taip: „Kai aš pradėjau rengti savo kolekcijų pristatymus, norėjau parodyti žurnalistams tai, ko jie visai nenorėjo pamatyti: badą, kraują,

Šiuo laikotarpiu kūręs Yvesas Saint Laurent’as pasiūlė įmanomą „moteriškojo“ klausimo sprendimą – moteriškus drabužius papildė vyriškomis charakteristikomis. Taip buvo kuriamas stiprios, griežtos ir nepriklausomos moters įvaizdis. Susiformavo alternatyvios mados tendencija, kurios pasekmės matomos net ir dabar – „amerikietiška mada“: trumpi plaukai, laisvos palaidinės, marškiniai ir džinsai, „Coca Cola“ ir cigaretės.

skurdą. Žiūri į mados mėgėjų kompaniją su akiniais nuo saulės ir brangiais drabužiais ir supranti, kad jie neįsivaizduoja, kas vyksta pasaulyje. Jų interesai apsiriboja mada. Aš leidžiu pinigus savo pasirodymams tam, kad parodyčiau kitą pusę. Tegu jie nekenčia ar bjaurisi – man tinka. Žinosiu, kad bent kažkokių jausmų jie turi.“ Tai pozicija, artima ne tik dizaineriui, feministėms, o apskritai visiems maištautojams.

XVIII amžiaus mada

jau iškovojo nemažai teisių ir galimybių. „Antrosios bangos“ maištautojos atsisakė moteriškų aksesuarų ir aprangos detalių: kosmetikos, aukštakulnių ir pan. Populiariausias įvaizdis – elementarūs mėlyni džinsai, marškinėliai, palaidi ilgi tiesūs arba trumpi plaukai. Siekiamybė – lyties neutralumas. Tai yra ryškiausias skirtumas tarp devyniolikto ir dvidešimto amžiaus feminisčių: pirmosios norėjo supanašėti su vyrais, antrosios – atsisakyti lyties apskritai.

Artėjant dvidešimto amžiaus pabaigai, feministinės nuotaikos pasuko visai kita kryptimi – grįžtama prie moteriškumo, seksualumo, laisvės siekimo. Šiuo atveju laisvė buvo pasiekiama visuomenei ne visada priimtinais būdais, tarkime, mini sijonu. Mini sijono kūrėja Mary Quant pakėlė sijono ilgį 15 cm virš kelių 1963 metais. Panašiu metu amerikietė Betty Friedan išleido savo darbą „The Feminine Mystique“, kuriame buvo demaskuotas laimingos namų šeimininkės mitas, tais pačiais metais rekordinis moterų skaičius studijavo ir dirbo, o seksualinė revoliucija įsibėgėjo. Galbūt jums pasirodys keista, kad mini sijone yra daugiau vyriškumo, nei moteriškumo, bet ne vieną šimtmetį rodyti kojas buvo tikrai ne moterų reikalas.

---Sakoma, kad mada yra epochos atspindys. Tikėtina, kad ne tik epochos, bet ir visuomenės rūpesčių. Suprasti, kaip ir kas ką veikia – žmonės madą ar ji žmones, neįmanoma. Juk pasaulyje kasdien kažkas vyksta, atsitinka, protestuoja socialinės grupės, daugumos poreikiai paverčiami universaliais. O faktas lieka faktu: mada yra daugialypė ir vienaip ar kitaip patenkina tiek tuos, kurie ją formuoja ir jos geidžia, tiek maištautojus, siekiančius drastiškų reformų.

užrašai Klausytis žinių, kalbėti, diskutuoti, ginčytis ir reikšti nepasitenkinimą dėl politikos reikalų – dažnas, plačiai paplitęs bet kurioje visuomenėje užsiėmimas. Tai galima daryti praktiškai bet kur – namie, viešajame transporte, darbe ar parodos atidaryme. Niekas tikrai nenustebs, jei pradėsite tokį pokalbį, tikriausiai sulauksite ir pašnekovų: politika visada madinga. Skaityti apie politiką mados rubrikoje – štai keista egzotika! Daugelis mūsų, išgirdę šį žodį iš „P“ raidės, pagalvojame apie 141 įsitempusį veidą, naftos kainas, rinkimus, kokį nors gerą / blogą įstatymą, ACTA ar kitą žiniasklaidoje mirksinčią antraštę. Galvoti taip nėra neteisinga, tačiau visada galima mąstyti plačiau. Politika yra įmanoma ir egzistuoja, nes ją palaiko išoriniai faktoriai, tokie kaip, pavyzdžiui, mes, žmonės, kuriems ji daugiau ar mažiau įdomi. Šis žodis kilęs iš graikų kalbos. Polis – miestas-valstybė ir jo bendruomenė, mokykliniame istorijos vadovėlyje buvo graži jo iliustracija, vaizduojanti Atėnus. Viskas iš ten, iš senovės. Politika – veikla viešojoje erdvėje (tiek kalbėjimas, tiek konkretūs veiksmai), kuria siekiama įgyvendinti bendruomenės, žmonių grupės, t. y. polio interesus. Šiame apibrėžime jau galima įžvelgti politikos panašumą į tokią nerimtą, kaip įprasta galvoti, socialinio gyvenimo sferą kaip mada. Ji taip pat egzistuoja tik viešojoje erdvėje, dėl jos žmonės taip pat siekia kažkokių tikslų: išreikšti save, patikti kitiems ir sau arba pabrėžti savo statusą. Viešojoje erdvėje drabužiai – būtinybė; tai faktas, žinomas kiekvienam nuo mažens, todėl raudonos pėdkelnės ar kita smulki detalė ne laiku ir ne vietoje gali sugadinti ne tik eilinį pasimatymą, bet ir valstybinės reikšmės renginį, jei laimingoji pėdkelnių savininkė – politikė. Gali pasirodyti, kad tai nesąmonė, dėl tokių smulkmenų negriūna Baltieji rūmai, neprasideda karai ir revoliucijos – tiesa. Jokios paslapties nėra, kad politinis gyvenimas susijęs ne tik su krūva popieriaus, dokumentais, aktais ir paktais, bet ir su viešuoju kalbėjimu, kad ir žiniasklaidos pagalba, o ne tiesiogiai, kuris savo ruožtu neatsiejamas nuo elementarių komunikacijos įgūdžių, įvaizdžio ir išvaizdos formavimo. Kokią išvadą prieiname: rimtų rimčiausia politika turi sąsajų su lengvabūdiška mada? Pažiūrėkime. Šiuolaikinio politiko ir nepolitiko susitikimas realiame pasaulyje – retenybė. Dažniausiai juos skiria televizoriaus, kompiuterio, išmaniojo telefono ekranas ir „Facebook“ siena. Todėl politikas iš gyvo žmogaus virsta personažu, virtualia būtybe. Beveik kaip Didysis Brolis G. Orwello romane „1984“. Skirtingai nuo rašytojo pasiūlytos antiutopijos, mūsų visatoje politikas turi atrodyti patrauklus arba bent jau savas. Kas padeda jam tai pasiekti? Ne tik idėjos, pažadai ir planai, bet ir tai, kaip jis reiškia savo mintis, kaip tuo metu atrodo. Stereotipą, kaip turėtų būti, mums, nepolitikams, padiktuoja populiarioji kultūra, į kurią, beje, įeina ir mada. Teko rasti įdomius vienos JAV apklausos prieš rinkimus rezultatus: nemažai amerikiečių pastebėjo, kad G. Busho kaklaraištis buvo parinktas geriau nei konkurento. Kaklaraištis – smulkmena, kaip ir aukščiau minėtos raudonos pėdkelnės? Atėjo laikas napoleoniškiems argumentams, kad mados ir politikos santykiai būtų įteisinti: Pirmosios Prancūzijos imperijos metu Napoleonas (nežinia, ar dėl savo nežymaus ūgio, ar dėl kitų priežasčių) pamėgo kepures, vadinamas bicorne, kurios greitai įėjo į madą. Jos taip pat greitai iš jos ir išėjo: kai šis politikas prarado savo pozicijas, išpopuliarėjo cilindrai, ir tik Napoleono sekėjai liko ištikimi senajai madai.

TRUMPAS ĮVADAS Į POLITIKĄ Dažniausiai vyrų politikų apranga – savotiška uniforma, kurios sudedamąsias dalis nulėmė etiketas ir taisyklės. Atrodytų, paprastas kostiumas reglamentuotas iki smulkiausių detalių – svarbi spalva, ilgis, plotis, medžiagos faktūra. Kodėl? Manoma, kad politika rimtas reikalas, ir niekas neturi nukreipti dėmesio, tačiau, kaip jau buvo minėta, maži, iš pirmo žvilgsnio nepastebimi dalykai kartais nulemia žaidimo eigą. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – numestas švarkas ir atraitotos marškinių rankovės. Ši smulkmena demonstruoja atvirumą ir nuoširdumą, kai bendraujama su nekvalifikuotą darbą dirbančiais žmonėmis, potencialiais rinkėjais. Savaime suprantamas ir nekvestionuojamas dalykas, kad vyrų politikų stiliui nekeliami aukšti reikalavimai. Iš jų tikimasi domėjimosi tik valstybės reikalais, o noras visada atrodyti skirtingai ir gražiai gali pasirodyti įtartinas. Mada naudojamasi politikoje toli gražu ne iš estetinių sumetimų, apranga tampa aiškia žinute pasauliui, kuria galima pabrėžti kampanijos šūkį (skaidrus, paprastas stilius – skaidri politika), parodyti artumą paprastam žmogui (džinsai šiam tikslui – geriausia priemonė: juos dėvi visi) ir pan. Drabužio ar aksesuaro pagalba dažnai išreiškiamas solidarumas, savęs priskyrimas tam tikrai interesų grupei, partijai, bendruomenei. Dėvėdamas džemperį su universiteto logotipu, prezidentas automatiškai tampa artimesnis teisės studentams, atrodo kaip „vienas iš jų“. Be abejo, mes simpatizuojame tiems, kurie atrodo kaip mes, stengiasi pritapti prie mūsų. O mes dažnai norime būti panašūs į įžymybes. Taip Johnas Kennedy, turėjęs garbanotus plaukus, nebuvo skrybėlių mėgėjas. Rezultatas – skrybėles Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo galima pamatyti vis rečiau. Moterys pasirodė politikos arenoje ne per seniausiai. Iš pradžių jos buvo geležinės kaip Margaret Thatcher, dabar po truputį minkštėja / švelnėja. Politikės maudosi sofitų šviesose ir blyksčių atakose beveik kaip kino žvaigždės. Trukdo tai jų profesinei veiklai ar ne – nežinomas faktas. Neseniai Jungtinės Karalystės spaudoje buvo gausu pranešimų, kad Samantha Gwendoline Cameron, šalies ministrė pirmininkė, dėvi „Marks & Spencer“. Iš esmės tai nėra nei svarbu, nei įdomu, ir Didžiosios Britanijos politinių reikalų – vidinių ir išorinių – tikrai nekeičia. Tačiau tokios naujienos ir faktai iš politikų, kaip iš „žvaigždžių“, gyvenimo sukelia žmonių susidomėjimą asmenybe, konkrečiu žmogumi, prisidedančiu prie valstybės reikalų, o tai reiškia, kad ir pačia politika. Mados ir politikos santykiai neatrodo paprasti: visi politikai stereotipiškai nuobodžiai apsirengę, o mados kūrėjai teigia, kad politika jiems neįdomi. Nepaisant to, šios dvi socialinio gyvenimo sritys veikia viena kitą gana intensyviai. Jos skolinasi priemones, kuriomis siekia pritraukti dėmesį. Mados žurnalai pasitelkia propagandą, kuri yra dažnai laikoma stipriausiu politikos ginklu, dažniausiai vardan taikos. 1941 metais, Antrojo pasaulinio karo metu, kai mada visiems rūpėjo mažiausiai, o didžiausia prabanga mados rinkoje buvo pėdkelnės, britų žurnalas „Vogue“ paleido į pasaulį šūkį „Beauty is your Duty“. Taip, viskas sproginėjo ir degė, bet galbūt tai privertė dalį žmonių bent sekundei patikėti, kad pasaulį išgelbės grožis. Būtent grožis, o ne mada ar politika.

užrašai

OKIIKO – vardas, po kuriuo slepiasi minimalistinių aksesuarų kūrėjai Laura Tulaitė ir Eivaras Rastauskas. Pristatome jų kurtus papuošalus, nes, kaip patys autoriai teigia, aksesuarai atspindi žmogaus asmenybę. Kaip apibūdintumėte savo kuriamų papuošalų konceptą? RAW – skanu, perdaug neapdirbta, spalvinga, minimalu, abstraktu, ikoniška. Kodėl aksesuarų dizainas išsiskiria iš kitų dizaino šakų? Nes nešiojama, arti širdies, asmeniška – tai asmenybės atspindys. Koks aksesuarų tipas yra palankiausias dizaino eksperimentams? Kaklo papuošalai. Kas jus įkvepia (daina, dailininkas ir knyga?) Laura: Davidas Bowie – „Space Oddity“ Jeanas-Michelis Basquiatas Levas Tolstojus – „Ana Karenina“ Eivaras: Bruce’as Springsteenas – „Streets of Philadelphia“ Markas Rothko Thomas Mannas – „Užburtas kalnas“ Nuotraukos Rasos Juškevičiūtės, Žydrūno Jancevičiaus ir iš asmeninio „Okiiko” archyvo

dizaino savaitė 2012 gegužės 5 -14 Vilnius, Kaunas, Telšiai

Nacionalinis dizaino prizas “Geras dizainas” Dizainas žemaitiškai Rodchenko-120 Pecha-Kucha EKOarchitektūra designovation langai Kauno diena neformate vol.5 Dizaino savaitgalis design week afterparty

www.dizainosavaite.lt

rėmėjas

organizatorius